Kita nuodų porcijukė

Dabar labai priimta būti labai pilietiškais ir demonstratyviai subjektyviai šališkais paaiškinti praeiviams arba šiaip savo aplinkos žmonėms, kaip jie turėtų elgtis su savo vaikais, kaip jiems atrodo, reikėtų ir kaip turbūt jūs esate nelabai geras tėvas ar motina savam vaikui, nes, na, kiekvienas gyvena pagal savo iliuzijas.
Dėl to dažnai supykstu, bet ir esu dėkinga, kad padeda man permąstyti savo atrodymą viešąjame sektoriuje ir stengtis taisyti klaidas, kurios kliūva kitiems ir po to skaudžiai suvokti, kad aš vis gi elgiausi teisingai pagal save prieš tai, o ne dabar pagal jūsų nuomonę.
Nes aš jaučiuosi nejaukiai ir ne savimi, o vadovaudamsi tarybiniais neveiksmingais ir kenksmingais metodais, kai pasąmonėj nusėda kokia nereikšmingai tarta frazė mano daržan. Pavyzdžiui, konkrečiu atveju, Emilijos darželio auklėtojos... Tiksliau dviejų auklėtojų nuomone, kuri dažniausiai nesutampa su manąja jokia logine jungtimi, bet štai pasąmonėj veikia patys nekalčiausi ir nieko tokio, jų turbūt manymu, žodžiai: "Kažkaip Emilija daržely su mumis jokių ožių nerodo, viską daro, ko prašom, nesiginčyja, o va kai ateina tėtis ar mama, Emilija totaliai pasikeičia ir nebeklauso. Tėveliams reikėtų tai permąstyti, kas čia kaltas... "
Aš atsakiau, kad savo kaltę visada pamatyti sunkiausia, nes sau esi pats geriausias kiek tik gali. Jos tik nusijuokė ir labai apsidžiaugė mano nuovoka. O mano tikslas buvo kaip visada mandagiai suktas ir gan tiksliai atsakantis į klausimą, neįžeidžiant. Akcentas buvo "sau esi pats geriausias kiek tik gali." Žodžiu, aš šioje situacijoje įžvelgiu tai, kad mano žmogiukas tarp ne šeimos narių niekada nerodys savo slaptų emocijų ir, kaip supratau savo nusiminimui, atsisakys net savo karštos nuomonės apie bet ką, kad tik įtiktų aplinkai ir netektų su ja konfliktuoti, vis tiek žino, kad pralaimės. O su šeima, ji žino, kad mes jai leidžiame diskutuoti, galbūt net išskirtiniais atvejais pamąstę, nusprendžiam, kad jos pasiūlymas, vis dėl to įmanomas svarstyti (tarkim, galbūt mes ir galim ne taip greitai renkgtis ir sprukti iš darželio, o dar čia ramiai aptarti įvykius, kas per dieną buvo, kas patiko, kas ne, kokius darbelius nuvekėt. Žinoma, tai vyksta visada tik koridoriuje, nes į grupę vaikams su tėvais įeiti nevalia. Tokios taisyklės, nes kiti tėveliai irgi norės eiti, o tai sunku suvaldyti. Todėl darželis valdo kaip jam lengviau ir patogiau. Na, bet čia jau atskiras punktas. Jų darbas toks. Susitaikysiu. Tėveliam domėtis darželio aplinka netinka, nes kiti verks, bet gali dalyvauti dovanėlių pirkime, finansinės padėties pagerinime ir kituose pintuose dalykuose. Žinoma, jie svarbūs, sutinku.
Na išgryninus, mes šeimoje leidžiam diskutuoti, ginčytis, nesutikti, svarstyti ir nutarti kartu. Nes tik kartu geriausiai išeina. Darželyje su 15 individų tokia praktika aš tikiu, kad per sudėtinga, gal kam atrodo, kad ir vaikai per maži, bet kita vertus, o kodėl vaikai turi aklai pasitikėt suaugusiais? Negi jie tokie jau šaunūs. Na taip, sutinku dėl saugumo, gyvybės ir dar kokiais svarbiais klausimais vaikai turėtų pasitikėti tik suaugusiu, kol pats išmoks analizuoti, bet už tai mes ir analizuojam tuos ne itin griežtos ribos ir skubos reikalaujančius klausimus, kad būtų kaip pratybos vėliau paaugus tiems svarbesniems dalykams. Maždaug mano politika aiški man pačiai sau ir mano akimis, geriausia, ką iki šiol išmąsčiau kol kas ir matau mažyčius rezultatus. Jie man kartais nepatogūs, nes kai aš noriu skubėti ir tiesiog bėgti, man tenka pasukti galvą ir palaukti. Gal ir per daug aukos, bet man ji priimtina, nes įžvelgiu naudą ne tik vaikui, bet ir sau, kad ir paprastuose žmonių tarpusavio santykiuose. Įžvelgiu, kad teisių pusių būna ne viena tikrai.
Na, bet sugrįžtant prie to auklėtojų juokelio, man pasisėjo mintis, kad aš tikrai nesusitvarkau su vaiku, nes jis man 100 proc nepaklūsta jokioje situacijoje ir man susivaideno, kad reikia imtis lenino, stalino, hitlerio suvaldymo taktikos :D
Viešoj vietoj (tai prideda scenos grožio situacijaj, believe you me) mano neidealiai paklusnusis žmogelis man ištaisė sceną, kad ji nori bristi per pusnis, laikydamasi man už rankos, bet aš į pusnį bristi atsisakiau, nes mano batai kiauri ir prisems drėgmės, liepiau pusnis taršyti savarankiškai. O savarankiškai žiogas nenori šokinėti, nes klimpsta ir sunku atsistoti, reikia mamos brendančios kartu. Aš vėl atsisakau ir konstatuoju jos savarankišką veiklą - į pusnį bristi gali, bet be manęs, ačiū. Turbūt vis dar jautė savo jėgą leidimui ginčytis toliau, todėl krito it lapas ant žemės ir nė krust, ji taip išsireikalaus ko jai reikia, nes aš išsigąsiu, atseit. O aš sakiau kadangi, vyksta toks terorizmas, aš taip nemandagiai nebenoriu veltis į ginčą, einu ant sūpynių, supsiuos, jei nori prisijunk, jei negali išsirinkti iš mano pasiūlyto varianto savarankiškai bristi arba nebristi visai. Ji atkakliai liko gulėti nejudėdama, aš išėjau, kur žadėjau. Neateina. Mano terorizmas mat irgi gal mandagesnis, bet lygiavertiškai užsispyrėliškas ir tapo karas. Žiūriu pro šoną - guli kaip niekur nieko 5 min, 10min. Sniege. Sudiegė pavojus, kad tikrai sušals, nušals, minimum plaučių uždegimas, ligos, vaistai ir nebeištvėriau plano savo. Parodžiau savo valdžią nusinešdama ant rankų žemyn galva kriokiančią visų siaubui. Dar prie laiptinės paskubinau žingsniuoti pačiai, nes jau pradėjo sutraukinėti pilvą benešant, aiško ko ir tikėjausi - nesutiko, suklupo. Žodžiu, baisiausi pykčiai, tik vaikas nelabai suvokė kame problema. Aš tik sniege gulėjau, ane :D 2 metų dar neturi priežastinio, pasekminio mąstymo idealaus, o motina čia drąskosi, nes jai ausyse skamba žodžiai, kaip tėveliai nesusitvarko su savo dukryte, tik išoriškai atrodo tik šiaip pablūdo, matyt jai taip visada, gal kokia su nervais. Nu tokia šykart buvau... :p
Tik nusiraminus apsvarsčiau situaciją, kaip elgiausi, kaip galėjau elgtis. Nu ir greičiausiai per daug leidžiu ginčytis, turbūt... Tik norėčiau, kad ji tai darytų jai visose nepalankiose situacijose, ne tik šeimoje :D Nenoriu, kad ji būtų kaip aš - nusileidžianti pavojingose situacijose dėl šventos ramybės, bet jos gyvenimo užduotis turbūt ne tokia kaip mano, reik atvėsti ir apsiraminti taip toli bemąstant. Gal to rytoj visai nebus, kuris iš mūsų gali būti tikras? Reikia dovanoti sau šią dieną smagią, toliau sukti smegenis šiai situacijai, kaip smagiau kad būtų daugmaž abiems. Trūksta tolerancijos ir man, iš kur vaikui tai turėt iš nieko :(
Tik vis dar manau, kad džiaugtis perdėm paklusniu vaiku tikrai ne man. Muškit mane, gabalėliais pjaukit, nu netikiu, kad tai gerai pačiam vaikui. Suaugusiam - taip, tai paprasčiau, kai vaikas besąlygiškai pritaria, bet aš geriau išmokysiu save ne taip dramatiškai ir tikrai protingiau sukurti planą, kaip susitarti abiem šalims naudingai. Tai sunku, daug nervų, jėgų ir kitų žvairų akių, net nu, linkėčiau kuo toliau, tuo dažniau prieš tariant tradicišką žodį, patiem sau pasvarstyti jo prasmę. Jeigu ji jums atrodo teisinga ir priimtina, taikykite, stebėkite, kas iš to išeina. Sau. O aš ir visi kiti turi savo tradicijų.Pasitikėkite kitais, kad jie elgiasi sau geriausiai kaip tik sgeba, nei daugiau nei mažiau. Dėl to tik bus mažiau žodžių susitikus, ypač jei nesutinkate su jais arba daugiau peštynių ir visi vis tiek liks sau teisūs. O energiją galima būtų ir naudingiau taškyti kur kitur :)
Dabar mano užduotis sau atleisti už tą "Lapė snapė mane neša, lapė snapė kuodą peša" stiliuką ir išmokti likti atspariai ir toliau nesutikti besąlygiškai su kito nuomone :P net ir pasamonėj...
Milžiniškai smagu :)