Esu Oželytės mėgstėja, nes yra atlapa beprotė ir sunkiai nepatogi teisybės gleizotojams :)
Kaiiiip man kančios būdavo tos istorijos pamokos. Visos pamokos. Tikrai. Mintinas kalimas pagal Lenino mokslo formulę, o jau atseit nauji laikai, pfff. Ir ne tik istorija taip dėstoma, visi dalykai tokie. Tik neturėjau žodžių tai paaiškinti, nes neturėjau kada, reikėjo pažymį gaut pirma. Cha :) Kur man dabar tas pažymys groja? Net paslėpsniai į pažymius man dabar nesureaguotų. Ožiukų skaičiavimas kas 45 minutes.
Ir štai Oželiuko kalba mane papildo ir džiaugsmina, kad ne aš viena tokia varna mokymosi ir visais kitais bukinimo klausimais. Mokiausi blogai ir tuo didžiuojuos mažutė :), nes ten nebuvo ką išmokt. Kuo toliau tuo mažiau.O kas išmoko, dabar gali nebent tik pacituoti kažką, pavegetuoti ir įrodyti, kad ilgąją atmintį išlavino. Tik savų žodžių ten mažai.
Ne tik istorija kaip mokslas yra neegzistuojantis. Žiūrėkit kaip gyvenime mes kartais susitikę su draugu tuoj skalbiam kokį bendrą pažįstamą, kad štai gyvena kaip neprotingai, galėtų taip, o jo, koks jis kvailys. O gal tas pasakotojas paėmė tik vieną faktą iš ano žmogaus pasakojimo dalies ir nežino dar daugiau detalių, bet jaučiasi teisus skalbdamas kito nedorybes ir panašiai. O istorija yra tas pats, tik kad ten viskas pateikiama vadovėlio forma, atseit, rimtesne forma :)
Ir kaip aš galėsiu reikalauti iš Emilijos dorai išmokti istorijos faktus? Reikės man mokytis kartu su ja, kad galėtume laisvalaikiu maždaug aptarti juos nemokykliška didaktika. Jeigu mokslo reforma (200 proc.) dar nebus įvykusi totaliai. Taip aš ir protingėsiu, jei anksčiau nesugebėjau ir nemačiau prasmės :)