Savo draugų pagalba, įgijau dar mažiau knygų iš knygynų. Mažiau, nes kaskart ten apsilankius palieku dar daugiau norimų perskaityt, bet dar neįgytų šitų lobių... Anksčiau negalėdavau ramia širdim praeiti pro kanceliarines prekes, veik kasdien geriau neėsdavau, bet kad tik kokį fainulką tuškį nusipirkt. O dabar, žiū, brangsta mano priklausomybės :) vadinasi, viskas gerai - tobulėju :)
Kaip viena draugė prisiminė, kad buvo mano kokia tai sukaktis ir tradiciškai norėjo paerzint "Tai jau pasenai...:P" ir man tik šast geniali mintis! "Taip. Ir aš dabar dar protingesnė už tave, mažut." :) Ji išsyk suskato skaičiuoti, kad jau nebedaug ir jai iki manęs - vos keli mėnesiai... Cha! Likau patenkinta savo greita orientacija neakivaizdžiai išmokyt mandagaus elgesio! :) Tik štai, kuo daugiau tų knygų išskaitau, tuo labiau suvokiu, kad mano deimantiniai krisleliai sunkiai uždirbami (man tą patvirtina mano dukružėlė. kasdien. tik ji ir verčia mane griebtis medienos verslo produktų, interneto negana) ir persidžiaugt iš anksto neverta :P Bet aš ne apie tai.
Apie tai: "vaikas (mano pastaba: o kam nors gal vyras arba šuo, nesvarbu kas, svarbu kas) - tai toks žavingas žmogutis, nuo kurio negalite atitraukti akių, o jeigu atitraukėte - tai patys kalti." Žodžiu išsirinkau savo stiliaus knygą, už tai ir noriu pasigirt :)
Arba apie tai: "Dvi minutės tylos vaikų kambaryje gali reikšti įkvėpimo šuorą, per kurį jūs neteksite ir naujos sofos, ir naujo lūpdažio: tai, ko gero, didžiulės meilės visam pasauliui pasekmė, - na kam gi dar ateitų į galvą šokoladukais maitinti videomagnetofoną?" :D Kartais norisi tokią klaužadą iškoneveikti, bet kai suvoki jos poelgių priežastis, užsimanai visais decibelais kaukti "kokia tu fantastiška! niekad nebūčiau taip sugalvojus!", o po džiaugsmo, žinoma, einam tvarkyti įkalčių ir kurpti protu paaiškinamas visokiausias rišlias priežastis tėčiui, nes grįžęs jis nebūtinai tiesiogiai, bet greičiausiai su alkanu liūdesiu paklaus: "Ar mums tikrai nereikalingas šitas daiktas... buvo??? Rrrrrrrrr." Na, kažkaip taip. O dar sako, kad mamos "sėdėdamos" namuose su vaikais tik kvailėja! Šitiek protinio, fizinio, nervų glaistymo darbo turbūt jokiam protingiausiam diplomatiškiausiam ofise nerasit, ypač jeigu darbas susijęs su "kvailais klientais". Ten tokius durnius, gali sau taip ir išvadinti tiesiai akin ar aplink, o namuose mylimo žmogaus tikrai neišvadinsi, nes tada reikš, kad pats tokia. Ir tenka ieškot sunkių, bet vertingų sprendimų.
Gal atrodo ir niekis, bet jūs tik pabandykite kas sekundę, kai, švelniai tariant, gyvenimo patyrimo vaikas mokinasi jūsų akivaizdoj, prisiminti:
1. bet kokie sunkumai - laikinas reiškinys.
(Sunkumas - jau pravėsęs ir jau nebe labai skanus pudingas mažų delnų platumu paskleistas ant mūsų tėtuko garbinamo stalo. Žinoma, kad apgalvotai ir tyčia! Kai nurijus garą atvarau su padrėkinta pašluoste tvarkyti, man sava kalba dar paaiškina, kad šedevras nebaigtas ir man tenka galvoti, kaip gi gražiai į tą meną įsiūlyti vis gi tą nuostabią pašluostę... Galų gale, baimės, pykčio atsikratėm abi ir jau turim netgi daugiau, nei tvarkingai būtume valgę pagal taisykles, į patirtį įdėjom, kaip galima gražiai piešti pirštais, kaip pašluostė puikiai tausoja pirštus ir su ja dar įdomiau piešiasi (sulenkus pusiau - plonesnė linija, dar pusiau - storesnė), kaip pašluostė iššluoja nebešvarumus, kai jau pabosta piešti ir po to galima pradėti piešti jau kitaip, gal net ant popieriaus ir pieštuku, o visa tai mes papasakosim kai grįš tėtukas visas pailsėjęs nuo mūsų iš darbų, atseit, plius dar ir kalba lavėja po to ir pasakojamasis menas! Sunkumai ištverti nesusipykus - ne tik laikinas reiškinys, bet dar ir visakeperiopiškai naudingas, kad net tik spėk susivokt.).
2. su vaiku galima susitarti. VISADA!
(kai labai jau kažkur kantrybė, atrodo, užtruko, ir tas mano mylimiausias žmogysta dabar neįmanomas suprasti, kodėl ji nenori rengtis kelnių ir verčiau eis basa... per sniegą... palauki... patyli, dar palauki, nusisukus pavartai akuliorus, surauki kaktą, atrauki, pamiršti, kaip nervuoja, gal net eini pati mautis savo kelnių... - voila! Susitarti ji pati atėjo po minutėlės kai tik nusiraminau, be to, puikiai apsisprendusi, kad ji vis dėl to mausis kelnes, bet tik šitas, kur ji nusprendė. Taip ji mane mokina nesikišti į jai svarbius aprangos reikalus ir kitus reikalus, kurių nenori daryti tik dėl to, kad MAN taip reikia tuo metu. O kodėl jai daryti, iš tikrųjų...
Tad kartais būna, kad į parduotuvę išsiruošiam po kailinukais ant visos mano siūlytos aprangos viršaus dar apsigobusios ryškiai kyšantį geltoną rankšluostėlį su tigro kailio imitacijos kapišonėliu... Arba laukdamos svečių, iš visų siūlytų variantų suknyčių ji išbraukia Viską ir išrauna iš spintos buvusio baltumo turbūt vis dar megztukėlį su viena sagele (šiaip grindų skudurėlis sakyčiau). Rengiamės jį, žinoma, kad ant plikos bambos. Kompromisą radom, man gal ir nelabai gražu, bet pažiūrėjus kitom akim - visai juokinga, kodėl visa tai vėl ir ne aš sugalvojau :D Taip pradedu atsiskenuoti "svarbius" ir "ne tokius svarbius" dalykus, kuriuos reikia man "sukontroliuoti" ir padėti smulkmenas į šalį, kai yra pats svarbiausias reikalas - kalbėtis ir išsiaiškinti, ko viena iš kitos reikalaujame ir ar tas reikalavimas tikrai būtinas žūt būt griūt. Ar mes spyriojamės vien dėl to, kad tai svarbu, ar dėl to, kad reikia būtinai kažkodėl laimėti. Pasibučiuojam po to, arba šiaip palydim palaikymo žodžiu, kad jeigu kas nors juoksis iš tavęs, aš žinau kodėl, bet tu man gražiausia VISADA :D
3. iš bet kurios situacijos visada galima rasti išeitį - ir netgi ne vieną.
taip... jau sakiau :) svarbu atsikratyti savo "žinojimo, kaip turi būti", fuj... arba "nes kiti...", bwee. Nesupras jie ar ką? Paaiškinsim, jeigu gudrūs. O jei ne - vėl nesupras, o ar mes turim taisyti jų mąstymo bėdas? :P Mes laimingos!
Nors šiaip kyla (drįsčiau suvisuotinti - kiekviename žingsnyje) įvairiausi bjaurūs trukdžiai ugdant nuostabų žmogų. Jų net trys pagrindiniai:
1. kaltės jausmas
2. mūsų pačių vaikystės chimeros
3. mūsų pačių gyvenimo patirtis (kuri, tiesą sakant, ne visada tinka mūsų vaikams).
Šitai suvokiant irgi galima pasidaryti normalesniu žmogum, mama, žmona, drauge, dukra, sese, anūke, darbuotoja, gyventoja... ir taip ir ne taip toliau.
"Meilė be sąlygų - ta dirva, kurioje išauga pačios gražiausios gėlės" (visos citatos šios ir kitos čia, yra iš dabartinės mano akiraty Zariana ir Nina Nekrasovos šeimyninės knygos "Liaukitės vaikus auklėti - padėkite jiems augti. Tėvams, mokytojams, psichologams, gydytojams: naujieji vaikai jau atėjo").
" Yra tik dvi tėvų meilės rūšys: besąlygiška ir nerimastinga"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą