Jeigu tik užteks kantrybės ir naivumo peržiūrėt filmelį iki galo...
Ir aš esu gavus žmogiuką, kuris vis vertė ir vertė mane tai įkyriai, tai neskoningai, tai iki koktumo pamilti save iki pat šaknų. Aš vis nepasidaviau, juk aš niekam tikėlis, mama ir visi kiti taip sakydavo, nes neruošdavau pamokų, esu tragiškai nestropi jokiu klausimu, niekuo nesidomiu ir man belieka tik tyčiotis iš savęs arba smagiau - iš kitų. Bet jis vis kalė ir kalė man galvon, kad taigi čia tu, tu tokia, va tokia, nemylėt neįmanoma ir panašias blevyzgas, kurios gal ir pataikė man į ego pakutenimą, bet iki širdies nepraleidau, buvau neapgalvotai žiauri su savim. Kai jam trūko kantrybė ir teko įsitikinti, kad aš visiškai nevaldoma ir nepasiduodanti kvailutė, akurat, visi buvo teisūs ir pan., o jis štai tik rožinius akinių rėmelius teturėjo, ačdie jie jam sprogo... O mano lėtas kaklas, praradus meilės pagrindinį šaltinį... vis tiek danešė jo pirmiausiai skleistą naudingą man informaciją - meilę didelę meilę sau, paskui ji tik plečiasi ir dalijasi, ir dauginasi kaip žiurkiukai visiems nepaliaujamai :D. Tiksliai jaučiu - mano trūkumai yra patys didžiausi pranašumai, į kuriuos privalau atsižvelgti. Žinoma, finansinės naudos tie trūkprivalumiai dar neatnešė, gal per pasyviai juos rodau, o gal tai neįkainojama. Argi tai problema? Dar tik pradedu, nes pradedu tai naudoti kaip skaniausią pyragą. Emilija tau irgi padėkotų, jei suprastų, kas čia vyksta.
Būtinai ateis toks laikas, kai tu didžiuosiesi ir nesigailėsi man tiek daug skyręs. Bent jau būsi pastatęs ant tvirtų kojų mane, o visa kita... viskas yra paprasta ;)
Stebuklai paprastuose dalykuose, kaip pas keistuolių teatrą :*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą