Nežinau, apie kokius milijonus svajoja neturtingi žmonės, bet mes jį turim net su kojytėm, rankytėm ir dar labai šviesia galvele <3
Žinoma, smulkmena, bet mano širdelė apsivynioja visais pasaulio milijonais, kai pasižiūriu į mūsų Milijoną iš tolo, kaip ne savo, o tiesiog kaip žmogelį. O labiausiai stebina, kokiais mano įrašais ji kartais pasielgia ir taip jaučiu dar didesnę atsakomybę savo elgesyje.
Vakar labai įmantriai pasimaivydama pavojingai užsikabarojau ant sofos krašto, visu ūgiu išsitiesiau ir vaidinu a le katinas, džiaugiaus savo išmone ir artistiškumu. Oi, pribėgo mano rūpestėlis, apglėbė rankutėm ir traukia "Oi oi, mama, bam!" Atseit pavojinga nukristi. Kai nulipau supratus "pavojų" ir "nusigandus", kad tikrai, kaip taip nepagalvojau. Ji mane nuramino: "Niekonieko." su šypsena. Dieviška.
O be to labai mėgstu daužyti kojas į baldus, toks mano įprotis. Su namie esančiais daiktais mes esam sukūrę stiprų ryšį, seniai susigyvenę kartu, nes jie turi jau susiformavusį dvasingą supratimą atsirasti būtent ten, kur aš žadu užkliūti. Žinoma, laikausi nuo komentarų ir mano keiksmai pasipila tik dejonėm iš pirmų raidžių. Mano brangioji, kad ir kur tuo metu bebūtų, ką beveiktų, atbėga ir įjungia savo "vėjelį" ton vieton, kur rodau gavus... :D ir vėl "niekonieko...". Bet tikrai greit nebeskauda! :) O jeigu ilgiau paskauda, dar, žiūrėk, nutipens atnešti auksinio augalo užpiltinės patepti... Žodžiu, kai vaikas šalia, aš saugi!
O įsivaizduokit, jei turėčiau piniginiu vienetu tą milijoną - ohoho, kaip pavojinga, net vaizduotė įšsigąsta, ypač jei apiplėšimo metu būčiau prie to milijono... ar kaip nors kitaip šiuolaikiškai baisiai. Todėl man pasisekė nesvietiškai labiau nei kenio loto.
Dukra - plačiau nei visi dievai *
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą