Literatūrinė pasaka:
Jaunoji karalienė prieina šulinį. Jai pasilenkus pasisemti vandens, jos kūdikis įkrinta į šulinį. Jaunajai karalienei ėmus klykti ir šauktis pagalbos, pasirodo dvasia ir klausia, kodėl ji pati negelbėjanti savo vaiko. "Aš juk neturiu rankų!" - aimanuoja karalienė. "O tu pamėgink", - sako jai dvasia. Ir kai berankė mergelė sukiša savo strampus į vandenį, siekdama vaiko, jos rankos tą pačią akimirką atauga, ir kūdikis laimingai išgelbėjamas.
Ištrauka iš Clarissa Pinkola Estes, Ph. D. "Bėgančios su vilkais".
Aš:
Trumpai nupasakosiu, ką padariau :D Ogi skaitydama straipsnį, kaip reiktų valdyti vaikų isterijos priepuolius, po jo na tokio lakoniško, bet, mano manymu, gan teisingo teksto, perskaičiau patyrusių moterų komentarus. Ogi pasirodo visiems vaikų "ožiams", "neklusnumams", "žaislų nedalyboms", "vaiko išlepinimo ant mamos rankų", "vaiko nenorėjimo lankstytis kiekvienai nukaršusiai bobai, kuri nori jį paimti ant rankų", na ir pan. "problemoms" spręsti, pasirodo, jų logišku išmanymu, reikia būtina ir kitaip neįmanoma - čiupti diržą ir vanoti. Vienoms pakanka silpniau užvožti, kitos turi prarasti sąmonę betalžydamos, "kad vaikas įsikirstų", ką daryti ir ko ne. Tokių buvo kone 120. Vien tik taip manančios. Na, ką. Emilijos mamukas, pati patyrusi šiokį tokį diržą, turinti gan reiklų vaikėzą, išbandžiusi net ir diržą (kurį tenka ačdie mest lauk kiek tik galma toliau), nusprendė (nors nieko nesprendė...), ėmė ir apsireiškė, atsakydama į vieną bandramintės komentarą į tų 120: "kraupu skaityti...". Mat jai atrašė tuoj pat viena veržli mosuotoja: "Tai kas čia tau jau taip ne taip. Ką nori pasakyt!" . Žodžiu, kabineto ieškojimas (nuo žodžio "kabinėtis"), nori diskutuoti. Daviau jai. :D Gavau atgal, mat mano šeimos "gilių" :D tradicijų (2m 2mėn. dukra ir 18 sav. pilvelis) informacija tame puslapyje yra vieša, kai nori. Nesiplečiant, jos žvitria akies skvarba išaiškino, kad esu naivuolė ir ką aš galiu kriokt su tokiu mažu vaiku ir plius dar kitu savom rankom nevaikštančiu :D. Tp saknt, užaugyk, o paskui giedok, ane. Nu teisybė. Tik studijuoju iki šiol savarankiškai įvairiausius auklėjimo metodus ir galų gale man šviečiasi mažulytis spindulėlis, kaip galima išvengti smurto. Žinoma, tai tragediškai kartais sunku, net akys blanksta, nes reik ištisai galvot, net naktį, ką daryt. Pasilengvinčiau sau darbą, čiupdama kokį skaudesnį daiktą, pritariu. Bet ne man. Ir ne Emilijai. Man negražu, nesveika ir nematau tolko. Tiesiog. Turiu daug argumentų, bet manau, kas mano taip kaip aš, jų dėstyti net neverta, o kas nemano, čia jo kelias. Nebent jam kiltų tas didysis klausimas, kaip tiem, kas mano iš vis ką nors.
Taigi, šiek tiek pasišakojusi, kad nepasirodyčiau absoliut padangių teorijų svaigintojasi, bet ir kad žinau daugiau, jeigu norės pulti. Ir nebeskaitysiu toliau eigos ten tų komentarų. Atsirado dar kelios, kurios parašė man net po asmeninį laišką, kad elgiuosi ir žinau teisingai. Net gavau pliusą už tai, kad drįsau kišti savo plaukus padrąskyt. Tiesą sakant, nežinau kam taip dariau, tiesiog širdis kaukė, kad reikia tas kitokias kakarynes bent minimaliai prarėkti. Na, kad nesam mes, kaip viena rašė "kosmopolitanų aukos" ir žinom, ir toliau mokomės, ką darom ir kur tai veda.
O muštynių (nors ir retų, aišku, gal, na tikiuosi, kad vaikų subinės nemėlynuoja kasdien, tik retais atvejais, bet vis tiek) gerbėjoms - aš jas suprantu irgi iki kaulų smegenų. Nebeturi variantų, galimo pavyzdžio, sunku knaisiotis ir ieškot, ką daryti, gal dar vyrai nepadeda, gal dar kas zyzia galvą, tiesiog sunku kitaip elgtis, nei visi kiti tavo "rojono" piliečiai. Nenori būti išsišokėlės. Skelia ausų ir tiek. Pačios gavo. Joms gal padėjo (stačiai akivaizdu, kad meška).
Nejučia užtikus šitos pasakaitės detalę - berankė mergelė, įsikniaubusi savo negalios įsivaizduoja, kad nieko negali (tik diržas), bet pasirodo, kad ji daugiau verta, nei pati mano, ją tik reikia patikinti tuo... Man mamų pykčio pagailo ir siunčiu meilės, kurią surasti paprasta lygiai taip pat kaip ir sunku, tik reikia pradėti vaikus gelbėti, net ir nuo savęs, jei reikia...
Net jeigu vaikas netobulas, ne toks, kokį norėtume parodyti giminėms, negalime juo pasigirti kaip mocartu ar puikiu ūkininku, VAIKAS nuostabiausias, koks tik sugeba būti ir kokiu leidžiame jam būti, kai kur padrąsindamos, kai kur subardamos, bet visa širdim mylėdamos net ir kito rajono suaugusius, kurių dar nepažįstam.
Galų gale mes visi - NEIŠKARTOJAMI. Ir mūsų nuostatos, ir bejėgiškumas, ir žinios - visų skirtingi matavimai. Ir visi teisingi, tik su atskiru keliu ir pakalne. Kišk tuos stabarus į vandenį, trauk kiek gali, nepasiduok. Kai visai nebegali, gal dvasia ir padės, jeigu ji nuspręs, kad tikrai negali, bet jeigu lauki ir ji niekaip neateina, stenkis pati - vadinasi, tu tikrai gali, dvasia tavim tiki :)
Ir kiekvienas vis gi turim savo stilių, nepakeisi vienu stryktelėjimu, nes ir nereikia. Svarbu suprasti pačiai, kad esi vertinga čia ir dabar.
Jaučiu, kai sykiais žiūriu į savo piktą zuikį - tai zirs, kad ne laiku, kad nevyksta, kad nemoka pasakyt, kad bando, o aš neskiriu raidžių :D Nervuojas, aš nervuojuos, nervinas ir tėtis, kiti kreivai linguoja - va va... :) ir tada man pokšt! Prakirto. Aš taip nervuojuos dėl to "va va, ką sakiau..." daugiau, negu dėl to, kas vyksta dabar MAN, ČIA ir kad reikia GELBĖTI, o ne graužtis ir taip nelikusių rankų.
Kas jas vis pakapoja...? Nekaltinsim. Reikia Gelbėti ir kitiems nekapot.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą