Gan greitai grįžau vėl į šeimą, morališkai po kelių dienų net :) kur bezdėsi (besidėsi)... :D Reik spręst bėdas, o ne bėgt, ania :s Bjauru, žinoma, bet visai linksma :)
Justinas pasidaręs mamamamamamama tipo dabar, lipa, ropščiasi, nepaleidžia, gniaužo mane iki skausmo, bet kaip miela... Ant Emilijos pykdavau dėl to, galvodavau kokia cypykla, niekada neatsikabins, o še tau. Dabar jeigu kur nors einam, tai stengiamės kuo atskiriau :D Bando laisvės ribas, pvz., mama tu eik per tą pusę, o aš ateisiu per aplinkui, man nebaisu vienai. Aišku, žmonės pamatę vieną tokią ridikaitę ritinėjantis laiptais žemyn visada pasiteirauja, kur motina :D ačiū jiems, kad rūpinasi :) Kartais net pristato prie mano skverno vienišą vaiką, bet kol kas visada maloniai :) Žinau, kad į pirmą klasę ji tikrai eis be mano sijono ;) Todėl lengviau pernešu Justino mamamamama periodą, nes jis toks pats kaip ir Emilijos :) Nors norėtūsi labiau to atskirumo, kad ir pavalgyti prie stalo laisvomis rankomis ir pan., bet tai ištveriama, kai žinai, kad po metų taip jau nebebus, net jei ir norėčiau :D tiesiog tai praeina savaime, kai žmogus persisotina pakankamai to mamamamama, kad net bėgti norisi :) ir negrįžtamai (kaip smagu)
Anądien (sekmadienį) vaikštinėjom prie Merkio upeliokšnio - aš su pririštu snūduriuojančiu Justinu (mei tajus) ir iš paskos už keliasdešimt metrų (arčiau jau nebesinori :D) Emsi strapalioja su savo dviem lėlėm (dum lelytėm). Ji man išaiškino, kad dviejų vaikelių aš neturiu (o maniau...), nes mano dukrytė jau mama, turi dvi lėlytes (šiandien paslėptoj žaislų dėžėj rado trečią - negriuką) :s Žodžiu, iš tikrųjų panašiai ir jaučiasi. Ji pati sau jau, aš dar su Justinu. Vieną vaiką kol kas dar turiu :D ir tai laikinai :P ir taip gera buvo jį nešiotis miško takeliu, paukštukai firfia, takelis smėlėtas, vietiniai savo pasėlius prišiktais pampersais tręšia (tikiu, kad ir olveisais, brrr...), pušelės smirdž, truputį vėsu, bet mes susiglaudę, rankelės šiltos, apsikabinę mmmm... Ir tai baigsis :) Bus ir kitaip :)
Žodžiu, idilė :) Tėtis atsivežė mus prie upės, pats žvejoja jau 3h, vaikai zirzauja, pradeda lyti, jis vis dar žvejoja, šeimyninis savaitgalis kaip visada... žuvims ant kupros! Tai ir išėjau pasivaikščiot. Gerai, kad kelelis tolimas ir paukštai gražiai gied, tai pusę skausmo nusimalšinau savaime, liko tik paburbėjimas iš reikalo, kad susivoktų žmogus profilaktiškai ;) 30 metų būdama vėl būsiu laisva net ir nuo vaikelių, bet visada prisiminsiu mūsų vaikštynes miškeliais, parkeliais va taip susiglaudus, bučkis kakton, rankelės aplink mano kaklą, nepaleidžia... ir jausiuos tokia laiminga, kad jau pasileido, jau patys daug ko moka :D Malonu :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą