Einamieji Genadijaus sopuliai

ketvirtadienis, vasario 10, 2011

Tokių bus dar daugiau

Aš būdavau vaikystėj keista. Su bendraamžėm šeimų žvabangų nelabai norėdavau žaist, ten dažniausiai mane skirdavo vaiku, kuriam, kaip žinia, pasakinėdavo, ką vaikas dabar turėtų sakyti. Nes jis juk vaikas, pats nesugalvos... Skirdavo, nes aš pati tų su kablais vaidint nenorėjau, vyriško kvapo neturiu, ką ten dar žaist. Ir ou mai... Po penkiolikos minučių, vaikas bėgdavo sau ir lipdavo į medį, su akmenų pilnom kišenėm, paskui visiems išlaksčius namučių pietučių, išlipdavau ir čiupdavo pagalį vieną arba du, svarbu, kad nešti reiktų abiem rankom, ir ieškodavau kokio stipusio balandžio, kad galėčiau jį deramai užkast, gėlytės, stikliukai, gražu, arba neradusi smaigstydavau sraiges, kad irgi galėčiau tą patį padaryt. Siaubas, kai pagalvoju. Ir dar garsiai diskutuodavau su savimi įvairiom rūpimom temom, nes kitiem nelabai rūpėjo. Mano mama tikrai ne be reikalo baimindavosi, nes aš tokio savo vaiko išsigąsčiau :D
Bet nieko, užaugau švelni supratinga būtybė, kartais nerišliai išsireiškianti (su savimi kalbėjimosi pasekmė), žvengiu iš labai rimtų dalykų, kurie žmonėms atrodo itin svarbūs - turtai, valdžia, nepriklausomybė, apgaulės, "būtinieji" reikmenys buičiai, maistui, bio, eko, vaikiški "privalomi" rakandai (įtakojo balandžių mirtis nuo kačių nagų, sraigės...op...). Svarbu man būdavo, kad tik nereiktų žaist tų intrigų, namo eiti nuobodu, jau geriau smėly mašinėlėm, skolintom aišku, juk namuose lėlės... Likau tokia pati, tik transformavosi į bobiškesnius reikalus :) Žodžiu, beveik normali :D
Dabar svarstau, kas būna toliau iš tokių. Ar tai tęsiasi, ar kinta, ar būna dar gražiau.
Manoji.
1. Nueinu į vaistinę. Gerklytei mikstūrėlės dvimečiams, prašau, tik patarkite, kuri yra kartesnė, maždaug debesylo ar pelargonijų "skanumo", nes saldžią mikstūrą labai sunku įkalbėti išgerti, kaskart vis reikia grasinti, kad supilsim per užpakaliuką, o tai kažkaip nelabai humaniška. Skėsčioja rankom vargšės profesionalės. Kad... nu... vaikam gamina skanias... Ot kvailiai!... O vaikų kas nors klausė, kokių jiem norėtųsi? Tikiu, kad kitam turbūt ir druskingi dalykai patinka, gal trūksta kokio vitamino, o gal irgi nemėgsta tų aviečių "skonio" :D Bet vaistukus gamina Visiems, vadinasi, niekam, nes mums netinka :D
2. Eisiu pas daktarę arba šiandien man dūrė - ėmė kraują, aiškinu, dalinuosi įspūdžiais. Mergaitė: ir aš noriu, patempus lūpą. Nori, kad durtų? Tijp, spindi akys. Pa dakta nioju (pas daktarę noriu). Kokia būna nusivylusi, jei daktarė tik patikrina gerklę ir paklauso plaučių, ji laukia visų procedūrų :D Mat prieš tai išaiškinu visas galimas egzekucijas, kad nebūtų siurprizo, ką su manim darote, o paaiškinimams nebus vietos... Be reikalo turbūt, bet ji bent nedreba pamačius poliklinikos šešėlio, ypač kai sirgimų buvo daug :D Paskui jau lieka pasiaiškinti, kodėl nereikėjo šįkart ir išsišiepę einam namo. Kitam kartui paliekam skausmus :) Optimizmas :D
3. Vaikams reikia visokių žaislų, spalvotų, lavinamųjų, džiuginančiųjų, sienas reikia perdažyti, viską keisti ir taikyti prie vaiko, kad jų vaikystės prisiminimai būtų kuo ... daiktiškesni? Emalas man parodė su kuo vaikai mėgsta žaisti. Spalvų, taip, ji neatsisako - merliukas su drambliukais labiau priversdavo maskatuoti kūdikiškom rankom, vaikišką telefoną ji pasigamina iš bet ko po ranka, netgi smuiką susikonstravo iš kažkokių dviejų pagalių detalių (smičius truputį labai perlenktas į viršų, bet panašumo, iš toli žiūrint, yra) - laiminga man demonstruoja, su kuo dabar pokalbis telefonu, nusilenkia ir padėkoja "atiū bai", pagrojusi instrumentu. Tiesa, dūdeles ji gamina iš pasibaigusio tualetinio, rankšluostinio popieriaus tūbelių ;) Žaislai, daiktai tik suaugusiems.

Ir visa tai ne išskirtinumas, pasigyrimas ar genialumas anaiptol. Absoliučiai visi vaikai atsineša savitą supratimą apie juos supančius reikalus, tik mes juos norim nuleisti iki mūsų lygmens ir uždėti inkarą, kad nepajudėtų. Nes juk mes... visi tokie patys. Jeigu vaikas parodys savo veidą, bus truputį gėda, kad nedresuojam pagal vieną kurpalių, gal dar vaidenasi, kad "kitoks" žmogus neišgyvens, visuomenė jį suės už "nemokšiškumą" ar dar ką :D
Gerai, kad užklumpa įvairiausia visuomenė ir finansinės krizės, tuomet perskaičiuojam, kokių brudų mums iš tikrųjų nereikia. Mamuli, kiek aš išleisdavau pinigų ir nieko daugiau, tik pinigų, kai atseit kažko "reikia būtinai", dviejų dalių kremo, savaitgalio atsipalaidavimo mokamam klube ar daugiasluoksnio užpakaliuko aliejuko :D ir tik todėl, kad turėjau visko daug, tik ne intuicijos, kaip puikiai spalvojasi gyvenimas be šitų verslingų pasiūlų. Aišku, gerai, jei jos padeda kam nors atsipalaiduoti ir pajusti gerą gyvenimo tėkmę, tik vargu bau ar visapusiška laimė ir pilnatvė išlenda tada visa esatim.
Ir vėl odė vaikams ir milijonams puikių idėjų, kurias jie turi (kol dar turi, nes jie tampa vėliau irgi suaugusiais) ir dalinasi nemokamai, kad būtume tik geresni, savarankiškesni ir gudresni :)

1 komentaras: