Kasdienis pokalbis

Atrodo, gali kalbėti ką tik nori vaikams, aiškinti, auklėti, brukti net, kaip mums atrodo reikia/nereikia elgtis, bet visa esybe vis dažniau susigriebiu, kad ne tai auklėja...  Jie gali ir neišgirsti, nes tuo metu galvoja apie kokį nors vorą, gali nepagalvoti, kad tai svarbus sakinys, nes dabar nukrito pieštukas, maža ką, ania! Neretai nirštam, kad vaikai neklauso, ką sakom. O turėtų klausyt?

Žodžiu, taip. Mažylė užsimanė svetimoj klėty į tualetą: "Eisiu tik su mama. Tetšio nenoriu". Nu gerai. Nuėjus "š..." kartu, nei sekundės nepasigailėjau :D sužinojau daugiau apie savo dukrą. Tiksliau gal daugiau apie save... 8) Tai intymu... gal kiek nemalonu viešinti, bet kodėl? Juk tai yra tai ir tiek :)

E: Mano p... neplaukuota, nes aš maža dar. (veidelis rimtas rimtas...) :) Kai užaugsiu, bus plaukai ten...
Aš: Taip... (nebežinau, kaip toliau tęsti, nes kartais glumina paprasta tiesa, laikau mylimąją savo ant dideliųjų puodo, mano akys į šikano nuleistuvą, jos į tūliko langą, gerai kad...)
E:  Ir dar kai užaugsiu, turėsiu diiiiiidelius papukus kaip tavo... (na, atkakli tema, jau nebepabėgsiu :D ir gerai :))
Aš: O taip... Tik jie bus tavo, gal kiek kitokie. O ką darysi su jais?
E: Maitinsiu savo vaikus, būsiu mama Vieva.
Aš: (protas padiktavo įsiterpti dar :s gerai, kad nepasipriešino :D per maža :)ždž, mždg tp kžkp išsireiškiau nerišliai suglumus kžkk) ir turėsi vyrą, taip kaip aš turiu - tavo tėtį. Jis mano vyras. Bus vestuvės (kažkodėl norėjau vestuves prieš vaikus pažymėti :D). Su vyru reikia kalbėtis, kiek vaikų abudu svajojat turėti, paskui susituokti bekalbant vis dar... :) O kiek tu norėtum jų turėti?
E: Tvirtai atsako: Du. (kažkuo primena mūsų šeimą, a?)

Na, ir t.t. papliurpėm... Aš tiesiog gal daugiau klausiau paskui, kaip aš atrodau maždaug, nes ką bepridėsi... apie tas vestuves kai pašnekėjau ne pri čiom, pvz... kvaila pačiai net klausyt, kai pati to nedariau, ką aš galiu aiškint :D faina... Ne viskas gražu pas mus, žinoma, bet papukų panaudojimas man atrodo tikslingas ;) negalvodama duodu nekenksmingą pamoką vienoj sferoj :) aišku, taip atrodo man. Kiti gal kitaip galvoja, kitaip viskas ir vyksta.

Mintis: ji ateity badys daryti taip kaip aš dabar, nesvarbu ką aš sakyčiau, ką ji galvotų, bet štampas jau sudėtas. Kraupu, nes aš nekasdien galvoju apie tai, ką ir kaip darau, sakau, einu. Nesvarbu gerai, ar blogai. Vis tiek ji turės kodą - kaip mano mama, kaip mūsų šeimoje, kaip tėtis... reiktų būti atsargiai neperžengti pavojingos linijos, smegenyse net dūūūūūūzgia braška trankosi. O, vargeli, taip man ir reik :)

P. S. Tiesa, kažkada ji žvengė - taigi mamos nemoka vairuoti, kaip čia dabar sakai - sės ir atvažiuos su mašina! :D Turėjau galimybę paaiškinti, kad ne visos mamos tokios, kaip aš - ir būna tokių mamų, kurios vairuoja ir pan. :) Gal man pradėt pagalvoti ir apie vairavimą...
Bet aš esu ta mama, kuri nevairuoja. Kol kas ;) kol neiškilo būtinybė, kol visur galiu kojom nueit (čia mano gyvenimo kaifas, malonumas - atimk vaikščiojimą, reiškia, nukirsk man galvą, mždaug), kol kas nenoriu, dabar nereikia, kodėl su vairuojančiomis lenktyniauti, jei mūsų šeimoje dar nėra spiriančio reikalo :) Vien dėl lenktynių būti tokiai kaip kitos..., galiu ir pasidaryti pikta, jei darysiu ne tai, ką manau dabar reiktų daryti :D o piktumas dėvi mano gerumo plėvelę :P Nea, dar nevairuosiu :D

Žodžiu, pokalbis prasidėjo p. plaukeliais, pasvarstymas baigėsi vairavimu - temos susiję :D "nieko nėra svarbiau už nieką" pasitvirtina :)