Valgėm šiandien labai skaniai. Viską suėdėm.
Po pietų vaikas klausia: o mama, o ką mes čia valgėm?
Sakau: vištienos sparneliai.
Ji: tie kur skrenda?
Nu taip. Plasnoja.
Ji: O tai kaip mes juos valgom? Paukštis numirė ar kaip čia?
Aš (į vatą nevynioju): na, vištas žmonės augina, o paskui dažniausiai nužudo, parduoda, o mes valgom štai smagiai.
Ji: nušauna?
Aš: papjauna dažniausiai, manau.
Ji: oho... gerai, kad žmonės vaikų nepjauna, nes taigi irgi augina...
Aš (mintyse tik): aha... kartais ne :D mat prisiminiau pernai metų darželyje Kalėdų šventę, kai trys vaikai labai bijojo šokti prie tėvų ir visų mūsų svetimų, o jiems direktorė vis tiek liepė eiti šokti su visom mamytėm, o aniem vis tiek buvo baisu, bet jiems aiškino "gi kalėdų senis tuoj ateis...", o kai jis pasirodė, vaikus ištiko isterija ir panika su dusulio priepoliais, bet jiems vis tiek liepė šokti, nes "juk gėda, negražu". Kaip nepjaunam?
Ta proga mėsos neatsisakom vis tiek :), bet Kalėdų šventę darželyje tokią pačią praignoruosime. Per silpni mano nervai tai vėl stebėti savom akim.
Vištutės sparneliai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą