Na, gerai, mes suaugę gal ir žinom šių švenčių reikšmę bent paviršutiniškai. Blogiausia, kad paviršutiniškai be jokio susimąstymo rimtesnio, nes nėra kada - reik bėgt į pardę gi dovanų visiem, ką pamatysi, kitaip gi nepasirodysi geeeras. Vaikai tai mato ir kopijuoja.
Darželyje išmoksta (kiti būna jau namie gauna detalią info) - Kalėdų senelis atneša dovanų visko ko tik nori, net jeigu lėlė ar traktorius neįperkami. Masiškai rašo ar piešia kalėdų seniui laišką. Tarkim gauna tą baisią gražią dovaną. Seneliui padėkoja? Kad jo nematėm... Kiek ilgai naudojama ta dovana, ar tikrai buvo džiaugsmo ją gavus? Juk galėjo vaikas ir pamiršt, ko jis ten norėjo tuo metu, kai norėjo. O jeigu gauna ne tai ko prašė, pvz., norėjo ore sklandančio lėktuvo, o gavo tik stacionarų modeliuką... O gal tėvai turi juodo humoro ir labai gerai, kad padovanojo bulvę :D
Ačdie, dievas yra ir materialumai mūsų ilgai nedžiugina. Prisimenam blogą jausmą dažniau nei gerą. O kas mus daro gerus? Prekybos centras? :) na va, o paskui nežinia ko bloga ant širdies. Aš nupirkau visiems dovanų už 600, o dabar turiu ėst kruopas ir dar anas man nieko nepadovanojo, šitas kažkokią nesąmonę davė, neapsimoka, kitąkart ir jam tik kiaušinį... :D negi ne taip? visi vaikšto liūdni, nes išleido daugiau, nei tikėjosi, arba gavo mažiau nei dovanojo. O norim pasirodyti geri. Kol kas tai darom pinigais :( kitais metasi tas pat ir kitais vėl, o sako žmonės protingi, galvoja kažką. Kad nelabai... automate reklama labiau veikia, nieko čia ypatingai mes ne gudresni už nieką.
Dabar atsliūkina died moroz į darželį. Vaikai šoka dainuoja, Emili prilekia nuliūdus - atėjo senelis, o davanų tai neduoda! :D Matomai niekam nešovė galvon paakcentuoti, kaip reikia sutikti senelį, gal jis pavargęs, nu maža ką ;) Dabar viena mintis: jis duoda dovanų. Tylėjau aš, galvoju tegul pasimoko, trauma po traumos (Vilniuj kalėdų senis prie eglės irgi sukinėjosi, prašė 10Lt už nuotraukas, maišas tuščias, vaikas be amo) o paskui jau kalbėsim, kas čia buvo... ;) Praktika geriau nei didaktika.
Vargšas senis pasakojo iš kur atkeliavo, ką veikia per vasarą... Vaikai laukė, kada baigs kalbėti irrrr dovanų. Gaučiau milijoną, jei paklaustume dabar, ką atsimena, ką senelis pasakojo - nei vienas neatsimintų. Na, nebent tą "dūdą", kur gavo pačiupinėti (senelis mat muzikos gerbėjas, pademonstravo).
Žodžiu, šūdas ne kalėdų senis, nes atnešė jis tų dovanų, bet nei saldainių, nei jis žinojo, ko nori kiekvienas vaikas atskirai... :D ir labai gerai - matau liūdesį vaikų veiduose ir džiaugiuosi :D bloga mama ;) namie kalėdų senio nei kojos nebus, net butaforinės ar mistinės. Visi kiti tegul sau tauzys niekus ir taupys jau nuo pavasario, tiek to :D kol nepradės galvos įjungti - darys "reikia juk kalėdos" :D o geriau padėtų sutvarkyti namus ar išvirtų vakarienę be burbėjimo.
Gerai būt prekybos centro savininku kokiu dabar... bet ar tai ta didžioji svajota laimė ir kiek ilgai tai truks? Gaunam per nagus ir vis tiek nesiauklėjam, o vaikus muštruojam. Ar jie girdi, jeigu mato kitaip?
ketvirtadienis, gruodžio 22, 2011
Kaip atsiranda patyčios, muštynės, ar tikrai vaikai žiaurūs?
Atlekiu pasiimt savo plaukuotosios klaužados iš mielojo vaikų daržiuko. Dukrytė atlekia, apsikabina, pabučiuoja ir... baksnoja į grupės draugę pirštu ir aiškina man, kokia ana yra negera. Laipioja ant stalo ar ant palangės. Fu kokia negera. "O aš tai gera". Kokia šlykšti jos šypsena, kai giriasi be nuopelno... Pati ji namie laipioja. Veidmainė. "Taip taip, - priėjus džiūgauja auklytė. - Emilija tikra mano draugė. Labai gera, nes va ana bloga..., padeda man auklėti" .
Jėzusmarija. Čia man turėtų būt džiugu, jos manymu??? Dvi varnos susitarę skalbia vieną mergaitę. Viena iš varnų - mano dukra. Kita suaugusi motera, kuri, skaitosi, "auklėja" mūsų vaikus, bet ryškiai vadovėlį ne tą pasakaičiusi arba šiaip... nežino ir neketina žinoti. Auklėja kaip tyčiotis ir badyti pirštais, mokina kaip save paaukštinti, pažeminant kitą. Gal aš perdedu?
Na, gerai. Tarkim perdedu.
Ateinu jau dar kitą dieną. Tas pats - pradžia nieko - atlekia, apsikabina, pabučiuoja. Pastumia tą pačią mergaitę, nes ji prieina arčiau kažko paklausti ir šiaip pabendrauti...
Eina šikti... Apie ką auklėjimas? WTF?
Kiek man paskui darbo paaiškinti, kad žmonės nebūna blogi, jie tik kartais elgiasi blogai, bet dėl to iš jų tyčiotis... kartu su auklėtoja... Kuo vaikui pasitikėti: mama ar auklėtoja? Gal atrinks. Auklėtoja bus kita, o mama ta pati. Išsiaiškinsim kaip nors. O kaip su kitais vaikais? Nabagai...
Jėzusmarija. Čia man turėtų būt džiugu, jos manymu??? Dvi varnos susitarę skalbia vieną mergaitę. Viena iš varnų - mano dukra. Kita suaugusi motera, kuri, skaitosi, "auklėja" mūsų vaikus, bet ryškiai vadovėlį ne tą pasakaičiusi arba šiaip... nežino ir neketina žinoti. Auklėja kaip tyčiotis ir badyti pirštais, mokina kaip save paaukštinti, pažeminant kitą. Gal aš perdedu?
Na, gerai. Tarkim perdedu.
Ateinu jau dar kitą dieną. Tas pats - pradžia nieko - atlekia, apsikabina, pabučiuoja. Pastumia tą pačią mergaitę, nes ji prieina arčiau kažko paklausti ir šiaip pabendrauti...
Eina šikti... Apie ką auklėjimas? WTF?
Kiek man paskui darbo paaiškinti, kad žmonės nebūna blogi, jie tik kartais elgiasi blogai, bet dėl to iš jų tyčiotis... kartu su auklėtoja... Kuo vaikui pasitikėti: mama ar auklėtoja? Gal atrinks. Auklėtoja bus kita, o mama ta pati. Išsiaiškinsim kaip nors. O kaip su kitais vaikais? Nabagai...
pirmadienis, gruodžio 19, 2011
Spalvota Meilė
Nors dienomis su Emsi mums tenka kartais ir konfliktuoti, ir bėgioti, ir klausyti, ir bartis net, naktį prieš miegą mes visada su bučiniais ir prisipažinimais. Kas myli, tas muša arba auklėti gali tik tas, kas myli. Tai čia liaudis su perliukais :D O dabar mes.
E.: Myliu tave labai.
I.: Aš irgi tave labai stipriai.
E.: Kaip Lietuvos vėliavą.
I. (slaptas prunkštelėjimas mintyse :)) Taip, gal net labiau arba vienodai...
:D filosofika mūsų mėgiamiausia :) trijų spalvų
E.: Myliu tave labai.
I.: Aš irgi tave labai stipriai.
E.: Kaip Lietuvos vėliavą.
I. (slaptas prunkštelėjimas mintyse :)) Taip, gal net labiau arba vienodai...
:D filosofika mūsų mėgiamiausia :) trijų spalvų
antradienis, gruodžio 06, 2011
ką veikt su draugais
Tėti, čia tau.
Emilija apkabino, pabučiavo brolį, sako:
"waba, boli".
"waba, mama."
Ooooooooo, sakau, kur buvai, kur keliavai?
"At yla a daugą" (agramatiškai, bet reiškia : aš buvau pas draugą).
aha, ir ką ten veikei?
"mia gėlėm alų".
Emilija apkabino, pabučiavo brolį, sako:
"waba, boli".
"waba, mama."
Ooooooooo, sakau, kur buvai, kur keliavai?
"At yla a daugą" (agramatiškai, bet reiškia : aš buvau pas draugą).
aha, ir ką ten veikei?
"mia gėlėm alų".
ketvirtadienis, gruodžio 01, 2011
Mamos kava 2011
Kažkur rašiau, kad mano kava niekada nesibaigia.
Ji visada šalta.
Šiandien priduriu: arba išsipylė :D
Nepaisant šio mažmožio... Justinas pradėjo vartytis, Emilės filosofija žudo (net bakterijas) :) ir vyro žodžiai materializuojasi: "viskas bus gerai" :D
Ji visada šalta.
Šiandien priduriu: arba išsipylė :D
Nepaisant šio mažmožio... Justinas pradėjo vartytis, Emilės filosofija žudo (net bakterijas) :) ir vyro žodžiai materializuojasi: "viskas bus gerai" :D
Susivaldyti gera
Jau 'voniojoj kriauklėjoj' taškosi klaužada. Uj, nirštu, vėl vandens ištekins be reikalo. Nu bet kadangi pati neturiu dabar laiko su ja užsiimt nei piešt, nei vaidint, tegu... bet garuoju vis tiek, kaip norisi išbarti. Kaupiasi.
Grįžta į kambarį atraitotom rankovėm, bet visa šlapia iki apykaklės ir atgal su visom rankovėm:
- Akalbiau tau vetetėlet. (išskalbiau tau servetėles)
nors pati ir sulaistė kakava prieš tai, bet Jeeeeeeetau... Gerai, kad sulaikiau tą savo nesąmonę su ta vandens problematika menka :D
tikiuosi sugebėsiu palaikyti gerus vaikų norus ir pastebėti
Grįžta į kambarį atraitotom rankovėm, bet visa šlapia iki apykaklės ir atgal su visom rankovėm:
- Akalbiau tau vetetėlet. (išskalbiau tau servetėles)
nors pati ir sulaistė kakava prieš tai, bet Jeeeeeeetau... Gerai, kad sulaikiau tą savo nesąmonę su ta vandens problematika menka :D
tikiuosi sugebėsiu palaikyti gerus vaikų norus ir pastebėti
Tu laiminga?
Kaip bjauriai šįryt pirmąkart po pasveikimo išleidau Emilijonę į darželį. Ji "nori miego, nori miego, nori miego", netekau kantrybės, pakišau per prievartą po dušu, grubiai grubiai. Nu bet ir ji... centrinė nervų sistema perdega.
Prieš išeinanant įbrukau į delną propodezo kaip visada. Imunitetui, kad rečiau namie pasiliktų :D O ji padarė išvadą, paskelbė tėčiui: "Mama man davė padodedo, kad nevekteu"... Bliamba... Nebeduosiu daugiau, neteisinga! :D to betrūko, kad ašaras raminčiau saldainėliais? Vėl supykau ant viršaus.
Atsisveikinant visada tradicija atsibučiuoti, nors ir tik centimetrui atsisveikinam. Buki. Ir netikėtai: "mama, tu laiminga?"
Suglumino biškį, nes gražiai skamba, vos kelnytės nesušlapo :) bet supratau... gi susiraukus prieš tai buvau ir staiga persimainiau kai bukis duodamas :)
"o tu ar laiminga?" neišgirdau atsakymo :( tėtis sakė, kad ji sakė "jo".
Norėčiau... o kaip linksmai norėčiau... kad tu laiminga, labiau nei dovanų :*
Norėčiau, kad į darželį eitum todėl, kad ten smagu ir daug išmoksti
(deja, kol kas... tyliu...)
Norėčiau, kad ateity į darbą eitum todėl, kad dirbti smagu
(deja, kol kas tėtis sako, kad dirbti reikia, kad būtų pinigų :( kaip norėčiau, kad jis būtų neteisus, kad pinigų būtų, bet dirbtume, nes gera)
su pelėdom, krč :D
Prieš išeinanant įbrukau į delną propodezo kaip visada. Imunitetui, kad rečiau namie pasiliktų :D O ji padarė išvadą, paskelbė tėčiui: "Mama man davė padodedo, kad nevekteu"... Bliamba... Nebeduosiu daugiau, neteisinga! :D to betrūko, kad ašaras raminčiau saldainėliais? Vėl supykau ant viršaus.
Atsisveikinant visada tradicija atsibučiuoti, nors ir tik centimetrui atsisveikinam. Buki. Ir netikėtai: "mama, tu laiminga?"
Suglumino biškį, nes gražiai skamba, vos kelnytės nesušlapo :) bet supratau... gi susiraukus prieš tai buvau ir staiga persimainiau kai bukis duodamas :)
"o tu ar laiminga?" neišgirdau atsakymo :( tėtis sakė, kad ji sakė "jo".
Norėčiau... o kaip linksmai norėčiau... kad tu laiminga, labiau nei dovanų :*
Norėčiau, kad į darželį eitum todėl, kad ten smagu ir daug išmoksti
(deja, kol kas... tyliu...)
Norėčiau, kad ateity į darbą eitum todėl, kad dirbti smagu
(deja, kol kas tėtis sako, kad dirbti reikia, kad būtų pinigų :( kaip norėčiau, kad jis būtų neteisus, kad pinigų būtų, bet dirbtume, nes gera)
su pelėdom, krč :D
šeštadienis, lapkričio 26, 2011
Receptas nuolat besisvaiginantiems alkoholiu
Pirmiausia Išpažintis: Nuolat svaiginuosi bealkoholiniu alum. Kas tris mėnesius rečiausiai :D Ten yra 0,5 promilės mylių. Du gurkšniai ir man jau sukasi galva. Mūsų Emiliukas atrado receptą iškart po mano skundo. Pasirodo, vien dėl to, kad sukasi galvytė, nustoti gerti nebūtina:
Jovita, kai tu svaiginiesi pakankamai tol, kol pradeda suktis galva, paprašyk, kad kažkas, kas padavinėja tau bokalą, kartu prilaikytų tau kaklą abiem rankomis (atrodo maždaug panašiai lyg smaugtų delniukais). Patikrink, jei nori. Galva tikrai nebesisukioja, liuks :)
Jovita, kai tu svaiginiesi pakankamai tol, kol pradeda suktis galva, paprašyk, kad kažkas, kas padavinėja tau bokalą, kartu prilaikytų tau kaklą abiem rankomis (atrodo maždaug panašiai lyg smaugtų delniukais). Patikrink, jei nori. Galva tikrai nebesisukioja, liuks :)
penktadienis, lapkričio 25, 2011
Laukėmės
Emilijonas moko skaičiuoti
Tėtis:
- Vienas, po vieno eina du. Du, po dviejų būna trys. Trys, paskui yra keturi. Keturi, o kas būna po keturių?
Emilija:
-Laikas miegoti.
- Vienas, po vieno eina du. Du, po dviejų būna trys. Trys, paskui yra keturi. Keturi, o kas būna po keturių?
Emilija:
-Laikas miegoti.
trečiadienis, spalio 19, 2011
Nuogąsdos
NU mamos, turiu minutę...
Jeigu jau bėdos, tai visos tada. Čia šią savaitę patyriau savo kailiu darkart (pradžioj buvo Emilija dėl neišnešiotumo ir nervingumo), ką reiškia turėti nenormalų kaip visi, ne visai sveiką vaiką, brrrrrrrr...
Eilinės technikinės apžiūros metu, Justinui nustatė klubų displaziją (krč, nesilanksto reikiamu kampu klubai abu). Nu šakės. Kaukiu penktadienį, kaip reiks nešiot įtvarą nežmonišką tarp kojų, kaip kelnes maut ant tokio aparato, kaip maitint, o į auto kėdę kaip įgrūst... Bliaunu... Nu bet ėjom echoskopu tikrint šiandien nuodugniau, kas ten jam. Ortopedas, pz... Kaip mes toks, rimtumo laipsnis mždaug. Ašaros nudžiūvo
Jis: Ko ateinat čia visi?
Mes: nu va, palankstė, nusprendė, nesveikos kojos, echo. darykit. Juokai baigti.
Jis: nu jo. nepasitikit savo produkcija?
Mes: Ką?
Jis: nu pirmagimei taip buvo?
Mes: nea...
Jis: nu, tai viskas gerai ir šitam bus.
Aš: nu kad išgąsdino, geriau jau tikrinkit, davaj.
Jis: ateik čia. oooo, balsą jau patikrinom... nemanau, kad tu ligotas ir iš balselio...
Nu pašvitino, atrado ligą:
Jis: beviltiškai sveikas! ! va klijuoju nuotrauką, jei dar kam bus neaišku, baksnokit jiem. Kad jūsų daugiau čia nematyčiau. Apsirengiat ir nešdinatės. Lauksim nebent su dar kitu vaiku.
Kaip suskaudo genitalijas dar nesugijusias...
Bet šiandien kaip loterijoj laimėjus daug milijonų jaučiaus
Sėkmės visiems:*
Prismyžė sveikuolis...
Jeigu jau bėdos, tai visos tada. Čia šią savaitę patyriau savo kailiu darkart (pradžioj buvo Emilija dėl neišnešiotumo ir nervingumo), ką reiškia turėti nenormalų kaip visi, ne visai sveiką vaiką, brrrrrrrr...
Eilinės technikinės apžiūros metu, Justinui nustatė klubų displaziją (krč, nesilanksto reikiamu kampu klubai abu). Nu šakės. Kaukiu penktadienį, kaip reiks nešiot įtvarą nežmonišką tarp kojų, kaip kelnes maut ant tokio aparato, kaip maitint, o į auto kėdę kaip įgrūst... Bliaunu... Nu bet ėjom echoskopu tikrint šiandien nuodugniau, kas ten jam. Ortopedas, pz... Kaip mes toks, rimtumo laipsnis mždaug. Ašaros nudžiūvo
Jis: Ko ateinat čia visi?
Mes: nu va, palankstė, nusprendė, nesveikos kojos, echo. darykit. Juokai baigti.
Jis: nu jo. nepasitikit savo produkcija?
Mes: Ką?
Jis: nu pirmagimei taip buvo?
Mes: nea...
Jis: nu, tai viskas gerai ir šitam bus.
Aš: nu kad išgąsdino, geriau jau tikrinkit, davaj.
Jis: ateik čia. oooo, balsą jau patikrinom... nemanau, kad tu ligotas ir iš balselio...
Nu pašvitino, atrado ligą:
Jis: beviltiškai sveikas! ! va klijuoju nuotrauką, jei dar kam bus neaišku, baksnokit jiem. Kad jūsų daugiau čia nematyčiau. Apsirengiat ir nešdinatės. Lauksim nebent su dar kitu vaiku.
Kaip suskaudo genitalijas dar nesugijusias...
Bet šiandien kaip loterijoj laimėjus daug milijonų jaučiaus
Sėkmės visiems:*
Prismyžė sveikuolis...
antradienis, spalio 18, 2011
Iš mintis
Emilė kalba telelionu a matiūte.
Matiūtė: Man šiandien kažkodėl skauda galvą...
Emilė: Kodėu?
M. Nežinau, ir vakar skaudėjo.
E. Gau tu adeugai dauk paukų? (gal tu prisivalgei daug plaukų?)
*
Matiūtė: Man šiandien kažkodėl skauda galvą...
Emilė: Kodėu?
M. Nežinau, ir vakar skaudėjo.
E. Gau tu adeugai dauk paukų? (gal tu prisivalgei daug plaukų?)
*
trečiadienis, spalio 12, 2011
Auau
Turim kaimynus. Tarkim... kitataučiai. Labai faini, tik sunku su akcentu ir rusų. lietuvių ir anglų kalba, todėl bandraujam atstumu, bet šypsomės. Kažkiek pakalbinam ženklais, paskui pusę metų tik šypsomės. Mes visi labai faini, žodžiu, bet ne apie tai. Tik įžanga.
Susitinkam juos kieme. Pasakoju (pusė metų jau praėjo) paskirais žodžiais, kad Emili dabar labai paklusni, manęs klauso 100 proc., bet reikia ja vadinti Reksu. Žodžiu, ji vaidina tiunį (šunį).
Parodžiau kaip, šaukiu: Emilija! Toji nieko. Nulis. Laksto ten toli, nepagausiu.
Sakau: Reksai... O ji: AU AU AU, - atbėga, glaustosi. Aš: geras šuo, geras mano.
Žvengė kiemas. Kaimynas tėtis kad suspigo iš juoko :D nu juokinga, nu, bet ko taip smarkiai?
Paaiškino. Sako aš daržely kalbinau Emilija (kartu vedam savo vaikus ton pačion grupėn). O Emilija atsakė AUAU. Maniau, kad čia žodis kažkoks :D
Genialu, kas paprasta. Arba nereik visko taip sudėtingai priimt :D
Susitinkam juos kieme. Pasakoju (pusė metų jau praėjo) paskirais žodžiais, kad Emili dabar labai paklusni, manęs klauso 100 proc., bet reikia ja vadinti Reksu. Žodžiu, ji vaidina tiunį (šunį).
Parodžiau kaip, šaukiu: Emilija! Toji nieko. Nulis. Laksto ten toli, nepagausiu.
Sakau: Reksai... O ji: AU AU AU, - atbėga, glaustosi. Aš: geras šuo, geras mano.
Žvengė kiemas. Kaimynas tėtis kad suspigo iš juoko :D nu juokinga, nu, bet ko taip smarkiai?
Paaiškino. Sako aš daržely kalbinau Emilija (kartu vedam savo vaikus ton pačion grupėn). O Emilija atsakė AUAU. Maniau, kad čia žodis kažkoks :D
Genialu, kas paprasta. Arba nereik visko taip sudėtingai priimt :D
pirmadienis, spalio 10, 2011
Sąrašą galima plėsti
Ar galima tikėtis iš vaikų, kad jie klausytų tėvų ... , jeigu:
Tarzanas vaikščiodavo pusiau nuogas,
Pelenė grįždavo po vidurnakčio,
Pinokis nuolat meluodavo,
Aladinas buvo vagių karalius,
Betmanas vairuodavo automobilį 200 km/h greičiu,
Mieganti Gražuolė buvo tinginė,
o Snieguolė gyveno su 7 vyrukais.
Taigi, neturėtume stebėtis, kai vaikai mūsų neklauso, nes pavyzdį jie ima iš pasakų.
ketvirtadienis, spalio 06, 2011
Milijono pirma sukurta daina
Emiliukas nėra itin daininga bent kol kas. Lopšinių ji nemėgsta, kūdikis verkdavo nuo jų (ji verkė nuo visko), paaugusi pasakė, kodėl lopšinėms NE - nuleisdavo galvytę ir tyliai lašėdavo ašarytės. Kas yra, klausiu? Liūdna dainelė ("dėdė miegas atkeliauja..., daug saldžių sapnų" ir net "mirga žvaigždelės danguje, plaukia mėnulis valtyje" ir "a a aaaaa pupa", visos!)... Varge, kaip aš nežinojau, maniau ramint turi :D
Gimė brolis. Atsirado namuose. Dažnokai nelabai, bet verkia. Emilija sako:
- Mama, aš padainuosiu broliui lopšinę.
Nežinojau, kad ji žino lopšinę, juk bliaudavo nuo jų :D bet gal pakeršyt nori broliui :D Dainuok ;)
- "Paukštis eina grybauti, eina grybauti, eina grybauti..." Graži dainelė? (Gadi dainelė?) Žiūrėk nusiramino (Diūlėk, amino).
Dabar kas rytelį vakarėlį:
"Broli, klausyk. Paukštis eina grybauti, eina grybauti, eina grybauti..."
Jis raukai antakį, ieško sesės veido iškart. Galvoja turbūt apie prasmę, grožį, darną...
:D
Gimė brolis. Atsirado namuose. Dažnokai nelabai, bet verkia. Emilija sako:
- Mama, aš padainuosiu broliui lopšinę.
Nežinojau, kad ji žino lopšinę, juk bliaudavo nuo jų :D bet gal pakeršyt nori broliui :D Dainuok ;)
- "Paukštis eina grybauti, eina grybauti, eina grybauti..." Graži dainelė? (Gadi dainelė?) Žiūrėk nusiramino (Diūlėk, amino).
Dabar kas rytelį vakarėlį:
"Broli, klausyk. Paukštis eina grybauti, eina grybauti, eina grybauti..."
Jis raukai antakį, ieško sesės veido iškart. Galvoja turbūt apie prasmę, grožį, darną...
:D
Justino apžavai
Mūsų mažėlis niurzga, kraiposi, murma, ryškiai kažko nepatenkintas. Nori, bet nenori. Pirmas poreikis valgyti patenkintas, trystelti - jau tris kartus padaryta, nebėr iš ko, visa kita atlikta ant paklodytės plikom kojytėm, pakeista į sausą. Ko daugiau tokiam "naujagimiui" norėtųsi.Reik paklausti.
- Justinai, kas tave neramina? Gal norėtum vėl... (vardinam poreikius visus)? Ne? Tave gal panešioti? Oi oi oi, supratau, gerai, nenešiosim, uj (bliovykla pliupo). Nu tai cip cip cip tada. Gražus esi ir visa kita...
Pamažu žiūriu šypso, vypso, paskui žvairuoja, merkiasi, bam - miega :D
O Kei... Tu norėjai būt pakalbintas gal už tai čia man taip reiškia. Nu tu miegi, einu...
- Veeeeeeeeeeeee!
- Oj, dar pliurpsim? Nu gerai, sesės eisim pasitikt iš darželio. Pabūsim lauke...
Vėl kritimas į miegus :D Aš į šoną tapu tapu cykiai...
- Veeeeeeeeeee ve veeeeeeeee.
Grįžtu. sėdžiu. žiūriu. miega. nežiūriu. pabunda :)
Žinutė: Tu, mamukėli, pabūk, pasėdėk, pažiūrėk, aš miegu! aš gražus! žiūrėk SAKIAU gražus ar ne tau sakiau! Būk!
Atsakau: Gerai, būk. Gražus. Man juk niekur skubėti nereikia :) Jeigu tai tik tiek, kad tu miegotum dar... Gražus gražus nu :D
Dar pasėdžiu... Einu :) Gražus. Gražus gražus, nesimuistyk, ramiai ;) aš tik žinutę parašysiu žiūrėdama :*
- Justinai, kas tave neramina? Gal norėtum vėl... (vardinam poreikius visus)? Ne? Tave gal panešioti? Oi oi oi, supratau, gerai, nenešiosim, uj (bliovykla pliupo). Nu tai cip cip cip tada. Gražus esi ir visa kita...
Pamažu žiūriu šypso, vypso, paskui žvairuoja, merkiasi, bam - miega :D
O Kei... Tu norėjai būt pakalbintas gal už tai čia man taip reiškia. Nu tu miegi, einu...
- Veeeeeeeeeeeee!
- Oj, dar pliurpsim? Nu gerai, sesės eisim pasitikt iš darželio. Pabūsim lauke...
Vėl kritimas į miegus :D Aš į šoną tapu tapu cykiai...
- Veeeeeeeeeee ve veeeeeeeee.
Grįžtu. sėdžiu. žiūriu. miega. nežiūriu. pabunda :)
Žinutė: Tu, mamukėli, pabūk, pasėdėk, pažiūrėk, aš miegu! aš gražus! žiūrėk SAKIAU gražus ar ne tau sakiau! Būk!
Atsakau: Gerai, būk. Gražus. Man juk niekur skubėti nereikia :) Jeigu tai tik tiek, kad tu miegotum dar... Gražus gražus nu :D
Dar pasėdžiu... Einu :) Gražus. Gražus gražus, nesimuistyk, ramiai ;) aš tik žinutę parašysiu žiūrėdama :*
antradienis, spalio 04, 2011
pirmadienis, spalio 03, 2011
iš anekdotų aruodo
atspindi mano nuotaiką, maždaug neatsimenu tikslaus teksto, bet:
Reikia dažytis, kad būčiau gražesnė.
Kodėl tada tokia nebūni?
Reikia dažytis, kad būčiau gražesnė.
Kodėl tada tokia nebūni?
Vardų radynos
***
Mūs Emilija vardą gavo be didesnių kančių. Prosenelė Emilija, daugiau nieks nekibo iš sąrašo ir ramu. Padvejojau vieną dieną - gal Vakarė (gražiai vakare gimusi), ar Austėja. Tėtis skėlė: nea, nereik išsidirbinėt - Emilija ir viskas. Žodžiu, užtikrintai dabar Amijaja mūsų ir visa istorija.
***
O va Amijajos bolis turi platų vardų pasiūlymą. Jei vis dar bus Skaipė ir Snukbukas jam paaugus, pasivadinti jis galės nemeluodamas bet kaip :D
Vadinom mes jį visaip daugiau nei tris pirmas savaites nuo gimimo.
Pirmiausia aš skėliau - Motiejus! Nu kai tik gimė neturėjau ką pasakyt, tik Motiejus - noselė, auselė - tikras :D
Tėtis sako nea. Reikia kažką lietuviško, nei tai ąžuolas, nei briedis, bet kažkaip nu... Ieškojau aš jam lietuviško. Nu gerai, Girius kažkoks būna? Zuzana sako, aha, tada Eglius ir pan. :D nu tiksliai, juokinga, skamba išvirkščiai kažkaip, ane :D
Nu bet mama užsikepus liko, kad nebūt vardas kaip šuniui - vienskiemenis ir panašiai :D Trys skiemenukai kaip minimum prie trumpos pavardės. Ne Au-Au, o Auauauauau AuAu. Grėsmingai :D
Tėtis renka žiūriu vardus. Atsiverčia intarnietą, žiūri. Žiūri dieną, skaito tris savaites taip... Naktį kalendorių su vardais pašvitindamas su zažiebke po kaldra varto, nieko. Nei gaisro, nei vardo.
Nu ieškom, rūsti mama, kaip visada. Garsiai skaitom. Martynas. Emilija: jo, gerai Martynas! Net nušvito :) Tėtis, neeeee... Nu kaip ten tas daina - Martynas be dangaus, neeeee. Reik vaikui dangaus vien žo.
Juokingiausiai išėjo tai su vienu :D Skaito ir sako garsiai: Arminas, tipo dar ten kažkoks... Blem, tikrai jau, bachūras reik bachūriškai. Nu okei. Arminas, kad tik greičiau pavadintume. Sakau linksmai ir angliškai skamba, rankenukas kažkoks nuo žodžio 'arm'. Tyliai tėtukas po nosim - arm in ass. OMG :D
Tai kai ką užkniso. Nutarėm ieškosim kažkokio, kur negėda būtų, vdrug tiksliai kada užsienin skambins ir reiks prisistatyt, nu maža ką, žmogelis...
Nu bet išjungus smegeninę ėmiau ir kalbėdama telefonu renku variantus bet kaip ir žiūrim. Emkė nori ant kelelių ;) pavydas biški, nes ji nematė kaip jai renkamas vardas. Atiminėja pieštuką, ir taip geltonas, nepadrožtas, ir tą atima. Susipykstam iki panikų isterijų. Nu ir darbas, vos ne per kraujagysles, bet reik užvadint žmogų, negi vadinsim visą gyvenimą ant bajerio Švitrigaila, Karabasas, Kakutukas, Grįžtautas-Pareitautas ir t.t., priklausomai nuo mamos išsimiegojimo laipsnio.
Konsultujamės su chebra fb. Variantai visokie.
Margiris. Įdomu gal, nu bet turim tarp draugų mažą tokį, nefaina kartotis.
Giminės padėjo. Siūlyta buvo Pijus, Linas, neatitiko mamos trijų skiemenų svajonės ir šiaip... grožio, be to gili reikšmė nekokia man sušvietė, sori Justinai, jei tau patiko ;P Vakaris. Gražu, bet... ryte gimęs, šviesių plaukų... nelogiška :D Ai, dar žvengo suteikė prosenelės asmeniškai sugalvotas - Alvaras. Gi iškart sakau - serialą žiūrėjai! Ne, gink die, ne, pati sugalvojau :D Turbūt apie žalvarį galvojo. Nu bet ačiū visiems pabandžiusiems <3 Inspiravo sukt rėvelius smegeny :)
Pati rašau - Domantas, tėtis - Daumantų majonezas, ne.
Kristijonas, tėtis - ne, geriau tada Jonas. Joną giminėj jau turim, netinka.
Laurynas, nu nerimtai lauro lapai.
Tėtis - nu gimęs rugpjūtį, gal Augustas, pan. Ai, kieme vienas jau laksto toks metais vyresnis, dubliuosis, gal nesikraustysim ilgai, nesušauksiu pietų.
Liūto zodiako ženklas, ką iš jo išpešt? Liutauras. Nu... Ką tik Jonas išvadino panašia galūne, sąvąjį turtą. Gal nea... Vdrug kartu mėgs žaisti, tai bus juokingai - kuris kuris? Liutauraitauraitaurai :D
Eina sau. Be galo. Nu gerai. Daug surašiau, gėda skaityt, daviau tėčiui peržvelgt, gal kimba. Perskaitė, padėjo atgal. Nu, tai klausiu, kas kibo? Niekas. O koks normaliausias? Justinas. Voila! Užtenka, tarė motina. Mat po Motiejaus visada galvojau apie Justiną. Nutariau, kad lemtinga, gana :D Kaip skamba angliškai? Just in ass... :D Bet yra ten ir Justin Bieber, tai gal pirma apie tokį pagalvos :D Visos tos lietuviškos galūnės 'ass' - John ass ir t.t.
Taigi, supažindinam - registruotas Justinas ;)
P.S.T. dar keletą savaičių ilgai Emilija visiems skelbė savo brolio vardą išdidžiai - Martynas :) Teko vadint jos lėlę ružavais rūbeliais, kuri "gimė" tą pačią dieną kaip bolis ;) Šiaip lėlė nenauja, nepirkta specialiai, nieks nedovanojom, ji visada buvo pas mus nuo 1 ar 2 Emilijos gimtadienio, bet ji staiga kažkaip "gimė" :) Reikėjo, kad sesė turėtų kuo rūpintis ir segti įsivaizduojamą "pampentą", kol mama įsikibus į tą naujagimį.
Iš tikrųjų buvo sunki adaptacija, believe u me, mums visiems;
ypač mylimiausiai dukrytei...,
mylimiausiam sūnui :D, (nemėgstu kai berniukus vadina mažybiškai - sūnučiai, sūnyčiai, man kvailučiai nors ką)
mylimiausiai mamukui :)
ir mylimiausiam tėtukui ;)
***
Nusišluostom nerimo prakaitą. Giminės vardu nenudžiugo. Visi tikėjosi kažko opapa negirdėto, nerašyto, nespalvoto, nes taip ilgai "rinkom" :D
Vaikai protingiausi, padovanojom jums vardus ir dar keletą atsarginių variantų :)
iš meilės... ;)
bizū :*
Atrodo tiek šiandien spėjau :)
Tėtis kėlėsi 13:53... Kaip kulokas piešiamas?
Mūs Emilija vardą gavo be didesnių kančių. Prosenelė Emilija, daugiau nieks nekibo iš sąrašo ir ramu. Padvejojau vieną dieną - gal Vakarė (gražiai vakare gimusi), ar Austėja. Tėtis skėlė: nea, nereik išsidirbinėt - Emilija ir viskas. Žodžiu, užtikrintai dabar Amijaja mūsų ir visa istorija.
***
O va Amijajos bolis turi platų vardų pasiūlymą. Jei vis dar bus Skaipė ir Snukbukas jam paaugus, pasivadinti jis galės nemeluodamas bet kaip :D
Vadinom mes jį visaip daugiau nei tris pirmas savaites nuo gimimo.
Pirmiausia aš skėliau - Motiejus! Nu kai tik gimė neturėjau ką pasakyt, tik Motiejus - noselė, auselė - tikras :D
Tėtis sako nea. Reikia kažką lietuviško, nei tai ąžuolas, nei briedis, bet kažkaip nu... Ieškojau aš jam lietuviško. Nu gerai, Girius kažkoks būna? Zuzana sako, aha, tada Eglius ir pan. :D nu tiksliai, juokinga, skamba išvirkščiai kažkaip, ane :D
Nu bet mama užsikepus liko, kad nebūt vardas kaip šuniui - vienskiemenis ir panašiai :D Trys skiemenukai kaip minimum prie trumpos pavardės. Ne Au-Au, o Auauauauau AuAu. Grėsmingai :D
Tėtis renka žiūriu vardus. Atsiverčia intarnietą, žiūri. Žiūri dieną, skaito tris savaites taip... Naktį kalendorių su vardais pašvitindamas su zažiebke po kaldra varto, nieko. Nei gaisro, nei vardo.
Nu ieškom, rūsti mama, kaip visada. Garsiai skaitom. Martynas. Emilija: jo, gerai Martynas! Net nušvito :) Tėtis, neeeee... Nu kaip ten tas daina - Martynas be dangaus, neeeee. Reik vaikui dangaus vien žo.
Juokingiausiai išėjo tai su vienu :D Skaito ir sako garsiai: Arminas, tipo dar ten kažkoks... Blem, tikrai jau, bachūras reik bachūriškai. Nu okei. Arminas, kad tik greičiau pavadintume. Sakau linksmai ir angliškai skamba, rankenukas kažkoks nuo žodžio 'arm'. Tyliai tėtukas po nosim - arm in ass. OMG :D
Tai kai ką užkniso. Nutarėm ieškosim kažkokio, kur negėda būtų, vdrug tiksliai kada užsienin skambins ir reiks prisistatyt, nu maža ką, žmogelis...
Nu bet išjungus smegeninę ėmiau ir kalbėdama telefonu renku variantus bet kaip ir žiūrim. Emkė nori ant kelelių ;) pavydas biški, nes ji nematė kaip jai renkamas vardas. Atiminėja pieštuką, ir taip geltonas, nepadrožtas, ir tą atima. Susipykstam iki panikų isterijų. Nu ir darbas, vos ne per kraujagysles, bet reik užvadint žmogų, negi vadinsim visą gyvenimą ant bajerio Švitrigaila, Karabasas, Kakutukas, Grįžtautas-Pareitautas ir t.t., priklausomai nuo mamos išsimiegojimo laipsnio.
Konsultujamės su chebra fb. Variantai visokie.
Margiris. Įdomu gal, nu bet turim tarp draugų mažą tokį, nefaina kartotis.
Giminės padėjo. Siūlyta buvo Pijus, Linas, neatitiko mamos trijų skiemenų svajonės ir šiaip... grožio, be to gili reikšmė nekokia man sušvietė, sori Justinai, jei tau patiko ;P Vakaris. Gražu, bet... ryte gimęs, šviesių plaukų... nelogiška :D Ai, dar žvengo suteikė prosenelės asmeniškai sugalvotas - Alvaras. Gi iškart sakau - serialą žiūrėjai! Ne, gink die, ne, pati sugalvojau :D Turbūt apie žalvarį galvojo. Nu bet ačiū visiems pabandžiusiems <3 Inspiravo sukt rėvelius smegeny :)
Pati rašau - Domantas, tėtis - Daumantų majonezas, ne.
Kristijonas, tėtis - ne, geriau tada Jonas. Joną giminėj jau turim, netinka.
Laurynas, nu nerimtai lauro lapai.
Tėtis - nu gimęs rugpjūtį, gal Augustas, pan. Ai, kieme vienas jau laksto toks metais vyresnis, dubliuosis, gal nesikraustysim ilgai, nesušauksiu pietų.
Liūto zodiako ženklas, ką iš jo išpešt? Liutauras. Nu... Ką tik Jonas išvadino panašia galūne, sąvąjį turtą. Gal nea... Vdrug kartu mėgs žaisti, tai bus juokingai - kuris kuris? Liutauraitauraitaurai :D
Eina sau. Be galo. Nu gerai. Daug surašiau, gėda skaityt, daviau tėčiui peržvelgt, gal kimba. Perskaitė, padėjo atgal. Nu, tai klausiu, kas kibo? Niekas. O koks normaliausias? Justinas. Voila! Užtenka, tarė motina. Mat po Motiejaus visada galvojau apie Justiną. Nutariau, kad lemtinga, gana :D Kaip skamba angliškai? Just in ass... :D Bet yra ten ir Justin Bieber, tai gal pirma apie tokį pagalvos :D Visos tos lietuviškos galūnės 'ass' - John ass ir t.t.
Taigi, supažindinam - registruotas Justinas ;)
P.S.T. dar keletą savaičių ilgai Emilija visiems skelbė savo brolio vardą išdidžiai - Martynas :) Teko vadint jos lėlę ružavais rūbeliais, kuri "gimė" tą pačią dieną kaip bolis ;) Šiaip lėlė nenauja, nepirkta specialiai, nieks nedovanojom, ji visada buvo pas mus nuo 1 ar 2 Emilijos gimtadienio, bet ji staiga kažkaip "gimė" :) Reikėjo, kad sesė turėtų kuo rūpintis ir segti įsivaizduojamą "pampentą", kol mama įsikibus į tą naujagimį.
Iš tikrųjų buvo sunki adaptacija, believe u me, mums visiems;
ypač mylimiausiai dukrytei...,
mylimiausiam sūnui :D, (nemėgstu kai berniukus vadina mažybiškai - sūnučiai, sūnyčiai, man kvailučiai nors ką)
mylimiausiai mamukui :)
ir mylimiausiam tėtukui ;)
***
Nusišluostom nerimo prakaitą. Giminės vardu nenudžiugo. Visi tikėjosi kažko opapa negirdėto, nerašyto, nespalvoto, nes taip ilgai "rinkom" :D
Vaikai protingiausi, padovanojom jums vardus ir dar keletą atsarginių variantų :)
iš meilės... ;)
bizū :*
Atrodo tiek šiandien spėjau :)
Tėtis kėlėsi 13:53... Kaip kulokas piešiamas?
Kaku paslaptys
O kodėl reikia plauti rankas, kai padarai kaku?
Mama, ar tu kakoji rankom?
***
Padariau kaku: kaku tetukas, kaku mamytė ir kaku emiliukas.
(Brolio į šeimą dar neįregistravo, arba tiesiog neišėjo kaku) :D
***
Aš jau vėl protinga, moku išpilti kaku. (At iau vėu pantinga, moku apyuti kaku).
Genialioji Emilioji 2 m. 9 mėn. :)
Mama, ar tu kakoji rankom?
***
Padariau kaku: kaku tetukas, kaku mamytė ir kaku emiliukas.
(Brolio į šeimą dar neįregistravo, arba tiesiog neišėjo kaku) :D
***
Aš jau vėl protinga, moku išpilti kaku. (At iau vėu pantinga, moku apyuti kaku).
Genialioji Emilioji 2 m. 9 mėn. :)
ketvirtadienis, rugsėjo 29, 2011
Pasakų atspindys realybėje
- Matiūte, nioju meiguot a tiavim.
- Kad bijau su tavim miegoti, prisysiosi man į lovą. Miegok geriau savo lovytėj.
- Kokie gadūt tiavo makenukai... (Kokie gražūs tavo marškinukai)
- Ak tu lape snape!
- Teip. At nioju tiave agauti (Aš noriu tave apgauti).
- Kad bijau su tavim miegoti, prisysiosi man į lovą. Miegok geriau savo lovytėj.
- Kokie gadūt tiavo makenukai... (Kokie gražūs tavo marškinukai)
- Ak tu lape snape!
- Teip. At nioju tiave agauti (Aš noriu tave apgauti).
Meilė...
- Tėti, mama pykta, eik geubik lėliuką. Eik takau, taigiai! - Dukrytė
- Mama, tau reik pagalbos? - Tėtis.
Riaumojimas - AIšššššškuu!
:) Taip nusprendėme gyventi toliau :D
- Mama, tau reik pagalbos? - Tėtis.
Riaumojimas - AIšššššškuu!
:) Taip nusprendėme gyventi toliau :D
trečiadienis, gegužės 25, 2011
laikina Sėkmė
Vaikų užimtumas, sako, labai gerai, genializuoja smegenis ir kūrybiškumą, kai vaikai lanko būrelius, eina į teatrą. Bet kodėl, po velnių, dažniausiai dominantys užsiėmimai vyksta "žiauriai patogiu laiku" - 11-12-13h. Kai mes einame nusnūsti pietų būtent tam keletui valandų, a? Negi tik mes miegalės? Gal dresiruoti rytais miegoti iki 10h? Neleisti keltis, kai mūsų būreliui nepatogu? Mūsų kėlimosi grafikas tarp 6-7h ryto - baisiau nei tikras darbas :D
Kur išeiti... Nemiegosim - būsim žiežulos ir nieko neišmoksim doro, tik piktumai sverbsis. Susirandam kitą laiką, bet ką kažką, kas vyksta a la vaikams, pizdū, laikas tinka - 16h - idealu! Susergam... Ilgam...
Lauksim laikų, kai nebereiks ilsėtis dieną. O ką, negi toliau burbėt :)
Kur išeiti... Nemiegosim - būsim žiežulos ir nieko neišmoksim doro, tik piktumai sverbsis. Susirandam kitą laiką, bet ką kažką, kas vyksta a la vaikams, pizdū, laikas tinka - 16h - idealu! Susergam... Ilgam...
Lauksim laikų, kai nebereiks ilsėtis dieną. O ką, negi toliau burbėt :)
trečiadienis, gegužės 18, 2011
Vardai
- kok tiatio vaadat? Atiuti. (koks tėčio vardas? Kęstutis )
- kok mamo vaadat? Vieva. (koks mamos vardas? Ieva )
- kok amijuko vaadat? Dukytia. (koks emiliuko vardas? Dukrytė)
Mane patalpintų Japonijoj netikėtai, ir man sunku būtų gaudytis vardas čia ar šiaip durneliai :)
- kok mamo vaadat? Vieva. (koks mamos vardas? Ieva )
- kok amijuko vaadat? Dukytia. (koks emiliuko vardas? Dukrytė)
Mane patalpintų Japonijoj netikėtai, ir man sunku būtų gaudytis vardas čia ar šiaip durneliai :)
trečiadienis, gegužės 11, 2011
Darželis, tipo vaikų
Ir vis tiek vis dar nesuprantu, kam gali patikti vaikų darželis ir kaip padaryti, kad jis patiktų. Ar čia tiesiog nesidaro taip? Patinka arba ne ir viskas? Gali būti... O gal ne tas darželis? O koks tada?
Vaizduotės žaidimams - NE
Mano vienintėlė, žinoma man irgi nelengva, bet įsivaizduoja labai vaizdžiai retsykiais. Pati kalta aš :) Pavyzdžiui, eina vaikas su balionėliu, ji irgi nori. Aš tokio nupirkti nei pagaminti kol kas, tarkim, negaliu. Ištiesiu delną ir op op op, sakau, o žiūrėk, pagavau ir tau balioną (tuščias delnas), o tai tau - mėėėėėlynas, su šniūūūūru, jėėėė :D Eina mano pūgžliukas "a banionu", "mėtomės", paskui "sprogsta", "imam kitą"... Dabar mano pamokas suprato ir pati kuo puikiausiai įsijaučia į šuniuko vaidmenį. Vedžiojam po kambarius su antkakliu (aišku ne kiaurą parą - momentais), raudonu, kaip Vapsvos (pažįstam tokią ;) labai gražus ir protingas taxi, negėda lygiuotis :D).
Taip patinka sabakos, kad man net du kartus yra padarius siusiu ant grindų - kaip šuo. Vakarienę kartais valgo be šaukšto, iš bliūdelio nuo žemės, arbatą, ir tą geria lakdama. Įsijautimas - 1000 proc. Kur man nepatogu jau, tai kalbinu, kad jau būtų neblogai turėti Emiliuką vietoj šuniuko. Atsiverčia :) Bet štai po ilgo nebuvimo darželyje dėl ligos, pirmą dieną į jį išsikiautinti tapo sunku ir šlapia, baisu, kad skruostai nenupelytų.
Raminu, nesigauna. Jau tuoj bus metai tokių dienų. Piešti ten nesmagu, dainuoti, pasirodo, irgi nefaina, šokti - sijonas gerai, bet vis tiek graudu, o būti tai iš vis, geriau net neminėti... Akivaizdi truputėlį tragiška kančia ir ėjimas tik dėl to, kad nežinia kam, nes nori būt gera gal, mes liepiam (vis dar suprantu kodėl - nes taip daro Visi, Tai Normalu, Visi Pripranta ir taip Reikia, bet kam mes tai darom, tėtis man nepaaiškina...). Bijau, kad tik nebūčiau jos užkrėtusi ta savo nežinia, nors jai girdint, darželį stengiuosi minėti linksmai, mėtom bajerius, bet vis tiek jaučiasi turbūt, deja :( ir ką ji apie tai galvoja pati, dar kol kas paslaptis.
Žodžiu, šitą vieną pirmą rytą tėtis veda Emiliuką už kelnių užkištu chalato diržu (kaip jau kažkur slabnai anksčiau minėjau). Pati taip sumintijo, gal kad šiek tiek skaidriau kasdienybė atrodytų ar ką. Atsimenu save, kaip aš mamos vedžiojama į kokią neįdomią vietą, įsivaizduodavau, kad aš yyyyyyylgas geltonas autobusas. Mamai ramu, kad aš rami, o aš vairuoju sau. Gal ir nenormali už tai... Ir dabar perdaviau šitą karmą savąjai :( Bet nukirskit man plaukus, vis tiek taip linksmiau nei bliauti ir vis tiek daryti per ašaras kaip prašo suaugusieji, kurie viską Žino, Ko Tu Nori, o paskui nustoti norėti iš vis ko nors, nes niekam neįdomu tu :D Reikia.
Aš nustojau norėti, žinoma :D bet amžiams įgavau vaizduotę ir juodą humorėlį, kartais su manim net darbe būdavo linksma, kai jau visai blogai :)
Nu va, prieinam prie antraštukės italics. Einu pasiimt savo aktorės iš darželio :) Auklėtoja taip linksmai pasakoja: žinot, vakar pirmą dieną kai atėjo, buvo liūdna, verkė dvi minutes, bet paskui aš ją SuGėdinau, kad čia yra mažesnių vaikų naujai atėjusių, o tu čia senbuvė... Žodžiu, nebliauk. Nebebliovė. (Tądien pasiimant ją radau kieme ant mašinėlės sugižusiu veidu with no movement, mane vos atpažino, o atpažinus iš 4 karto spruko man į glėbį, atsisukus į visus kartojo - čia mano mama, mano, 3 kart apkabino, ir vėl mano mama). Pripratus jau, nebliovė...
Sakau: taip, žinau, mes vakar liūdėjom, bet šiandien atradom būdą, nu ten tą - su šniūreliu, šuniukas...
O, viešpatie! Siaubas! Emilija! Tu juk ne šuo, tu žmogus!
Voba, tikrai ir aš sunerimau, rimtai nenormalu juk įsivaizduoti ką nors mielo, mielesnio už... Ją... :D
Emilija mirkt mirkt, reakcijos nolius. Einam į parką su šniūreliu... Paskui suprantam, kad šniūrelis ne iš patogiausių - teplus labai, už kelnių užkištas nesilaiko ilgai, greitai einant sprūsta, reik rankoj nešt - netikras šuniukas, sulankstėm, ėjom kaip žmonės toliau.
Viskas gerai savaime gavosi be Gėdinimo (nebent pasąmonėj liko gal, neišmanau aš turbūt jaunutė nieko). Pasitiesėm dekį ant Taurakalnio, sušveitėm sumuštinių, razinų Kaip Žmonės, apsidairėm į aplinką - gyvenam Vilniuj, Lietuvoj, pačiuožinėjom, pažaidėm. Grįžom kaip žmonės. Žaidėm su vaikais gaudų (gaudynių) :) Vaišinomės Romkos šiaudeliais. Tiksliau vardinant, Emilija vaišinosi, aš sakiau ačiū, nes Emilija Tuji Eikalū (turi reikalų, negali pasakyti ačiū (anksčiau būdavo - Netuji ankų- neturi rankų, tačiau dabar labiau prūstam), bet šiaudelių nori dar dar dar, nors ir nedėkoja). :) Vaikai žvengia - kokių čia reikalų, o mes nežinom, paslaptis - kol kas ačiū sakysiu aš :)
Žodžiu taip: niekam neprasitark, ypač daržely, kad žaidžiate vaizduotės žaidimus, o jei auklėtoja pastebės - bus gryna gėda, nes tave sugėdins su visais šunim.
Kitas nepatogumas
Pasirodo, išaiškėjo dar kita darželio nesąmonė, kurią teko ir man prisiminti. Išmoko pagaliau vaikas papasakoti, tai bent kiek ramiau man, nes kažką jau žinau, kas ten vyksta. Tuoletinių reikalų puodas gi! :D Atsimenat tokį mažą mėlyną puoduką su nutįsusia nusususia rankena. Žaislinis, sakyčiau, ne kitaip. Pati prisiminiau juk :D Sėdiesi ant jo, o jis virsta. Sėdiesi su labiau į šonus kojom, kad išlaikytum lygsvarą (nu pz, myžimo dviratis, ne kitaip), o tas puodelis toks siaurutis, kad tavo sysiukas varo ant žemės jau ir drabužių :D (na, čia mergaitėm trbūt, berniukam nžnau kaip būdavo). Suglaudi kojas, kad pataikytum į puodelį - virsti į šoną. Komedija, bet kai ateina laikas reikalams šitiems, gali ištikti stresas ir dabar aš tik suvokiu, kodėl man kietėdavo viduriai, o myžalus laikydavau kol apsemia smegenis! šitą įprotį įgavau ilgam gyvenimui ir pati ilgai nesupratau, kodėl aš taip dariau :D dašuto :D MK, tu stebuklas paprastume. :)
Išeitis - pripirkti darželiui visam naujų sysio puodelių, paskui pakeisti lentynas, kur tie mini puodeliai laikomi. Svarstytinas klausimas, ypač jeigu kitiems tai netrukdo, ania :D tik mums vis negerai kas :))) tai vaizduotės nevertina, tai ne tuo žodžiu pasakė "SuGėdinau", vietoj kokio nors "mes pasikalbėjom" ir paprasčiau mieliau, tai šikanas netobulas :D
Turim reikalų, besmegeniai.
Vaizduotės žaidimams - NE
Mano vienintėlė, žinoma man irgi nelengva, bet įsivaizduoja labai vaizdžiai retsykiais. Pati kalta aš :) Pavyzdžiui, eina vaikas su balionėliu, ji irgi nori. Aš tokio nupirkti nei pagaminti kol kas, tarkim, negaliu. Ištiesiu delną ir op op op, sakau, o žiūrėk, pagavau ir tau balioną (tuščias delnas), o tai tau - mėėėėėlynas, su šniūūūūru, jėėėė :D Eina mano pūgžliukas "a banionu", "mėtomės", paskui "sprogsta", "imam kitą"... Dabar mano pamokas suprato ir pati kuo puikiausiai įsijaučia į šuniuko vaidmenį. Vedžiojam po kambarius su antkakliu (aišku ne kiaurą parą - momentais), raudonu, kaip Vapsvos (pažįstam tokią ;) labai gražus ir protingas taxi, negėda lygiuotis :D).
Taip patinka sabakos, kad man net du kartus yra padarius siusiu ant grindų - kaip šuo. Vakarienę kartais valgo be šaukšto, iš bliūdelio nuo žemės, arbatą, ir tą geria lakdama. Įsijautimas - 1000 proc. Kur man nepatogu jau, tai kalbinu, kad jau būtų neblogai turėti Emiliuką vietoj šuniuko. Atsiverčia :) Bet štai po ilgo nebuvimo darželyje dėl ligos, pirmą dieną į jį išsikiautinti tapo sunku ir šlapia, baisu, kad skruostai nenupelytų.
Raminu, nesigauna. Jau tuoj bus metai tokių dienų. Piešti ten nesmagu, dainuoti, pasirodo, irgi nefaina, šokti - sijonas gerai, bet vis tiek graudu, o būti tai iš vis, geriau net neminėti... Akivaizdi truputėlį tragiška kančia ir ėjimas tik dėl to, kad nežinia kam, nes nori būt gera gal, mes liepiam (vis dar suprantu kodėl - nes taip daro Visi, Tai Normalu, Visi Pripranta ir taip Reikia, bet kam mes tai darom, tėtis man nepaaiškina...). Bijau, kad tik nebūčiau jos užkrėtusi ta savo nežinia, nors jai girdint, darželį stengiuosi minėti linksmai, mėtom bajerius, bet vis tiek jaučiasi turbūt, deja :( ir ką ji apie tai galvoja pati, dar kol kas paslaptis.
Žodžiu, šitą vieną pirmą rytą tėtis veda Emiliuką už kelnių užkištu chalato diržu (kaip jau kažkur slabnai anksčiau minėjau). Pati taip sumintijo, gal kad šiek tiek skaidriau kasdienybė atrodytų ar ką. Atsimenu save, kaip aš mamos vedžiojama į kokią neįdomią vietą, įsivaizduodavau, kad aš yyyyyyylgas geltonas autobusas. Mamai ramu, kad aš rami, o aš vairuoju sau. Gal ir nenormali už tai... Ir dabar perdaviau šitą karmą savąjai :( Bet nukirskit man plaukus, vis tiek taip linksmiau nei bliauti ir vis tiek daryti per ašaras kaip prašo suaugusieji, kurie viską Žino, Ko Tu Nori, o paskui nustoti norėti iš vis ko nors, nes niekam neįdomu tu :D Reikia.
Aš nustojau norėti, žinoma :D bet amžiams įgavau vaizduotę ir juodą humorėlį, kartais su manim net darbe būdavo linksma, kai jau visai blogai :)
Nu va, prieinam prie antraštukės italics. Einu pasiimt savo aktorės iš darželio :) Auklėtoja taip linksmai pasakoja: žinot, vakar pirmą dieną kai atėjo, buvo liūdna, verkė dvi minutes, bet paskui aš ją SuGėdinau, kad čia yra mažesnių vaikų naujai atėjusių, o tu čia senbuvė... Žodžiu, nebliauk. Nebebliovė. (Tądien pasiimant ją radau kieme ant mašinėlės sugižusiu veidu with no movement, mane vos atpažino, o atpažinus iš 4 karto spruko man į glėbį, atsisukus į visus kartojo - čia mano mama, mano, 3 kart apkabino, ir vėl mano mama). Pripratus jau, nebliovė...
Sakau: taip, žinau, mes vakar liūdėjom, bet šiandien atradom būdą, nu ten tą - su šniūreliu, šuniukas...
O, viešpatie! Siaubas! Emilija! Tu juk ne šuo, tu žmogus!
Voba, tikrai ir aš sunerimau, rimtai nenormalu juk įsivaizduoti ką nors mielo, mielesnio už... Ją... :D
Emilija mirkt mirkt, reakcijos nolius. Einam į parką su šniūreliu... Paskui suprantam, kad šniūrelis ne iš patogiausių - teplus labai, už kelnių užkištas nesilaiko ilgai, greitai einant sprūsta, reik rankoj nešt - netikras šuniukas, sulankstėm, ėjom kaip žmonės toliau.
Viskas gerai savaime gavosi be Gėdinimo (nebent pasąmonėj liko gal, neišmanau aš turbūt jaunutė nieko). Pasitiesėm dekį ant Taurakalnio, sušveitėm sumuštinių, razinų Kaip Žmonės, apsidairėm į aplinką - gyvenam Vilniuj, Lietuvoj, pačiuožinėjom, pažaidėm. Grįžom kaip žmonės. Žaidėm su vaikais gaudų (gaudynių) :) Vaišinomės Romkos šiaudeliais. Tiksliau vardinant, Emilija vaišinosi, aš sakiau ačiū, nes Emilija Tuji Eikalū (turi reikalų, negali pasakyti ačiū (anksčiau būdavo - Netuji ankų- neturi rankų, tačiau dabar labiau prūstam), bet šiaudelių nori dar dar dar, nors ir nedėkoja). :) Vaikai žvengia - kokių čia reikalų, o mes nežinom, paslaptis - kol kas ačiū sakysiu aš :)
Žodžiu taip: niekam neprasitark, ypač daržely, kad žaidžiate vaizduotės žaidimus, o jei auklėtoja pastebės - bus gryna gėda, nes tave sugėdins su visais šunim.
Kitas nepatogumas
Pasirodo, išaiškėjo dar kita darželio nesąmonė, kurią teko ir man prisiminti. Išmoko pagaliau vaikas papasakoti, tai bent kiek ramiau man, nes kažką jau žinau, kas ten vyksta. Tuoletinių reikalų puodas gi! :D Atsimenat tokį mažą mėlyną puoduką su nutįsusia nusususia rankena. Žaislinis, sakyčiau, ne kitaip. Pati prisiminiau juk :D Sėdiesi ant jo, o jis virsta. Sėdiesi su labiau į šonus kojom, kad išlaikytum lygsvarą (nu pz, myžimo dviratis, ne kitaip), o tas puodelis toks siaurutis, kad tavo sysiukas varo ant žemės jau ir drabužių :D (na, čia mergaitėm trbūt, berniukam nžnau kaip būdavo). Suglaudi kojas, kad pataikytum į puodelį - virsti į šoną. Komedija, bet kai ateina laikas reikalams šitiems, gali ištikti stresas ir dabar aš tik suvokiu, kodėl man kietėdavo viduriai, o myžalus laikydavau kol apsemia smegenis! šitą įprotį įgavau ilgam gyvenimui ir pati ilgai nesupratau, kodėl aš taip dariau :D dašuto :D MK, tu stebuklas paprastume. :)
Išeitis - pripirkti darželiui visam naujų sysio puodelių, paskui pakeisti lentynas, kur tie mini puodeliai laikomi. Svarstytinas klausimas, ypač jeigu kitiems tai netrukdo, ania :D tik mums vis negerai kas :))) tai vaizduotės nevertina, tai ne tuo žodžiu pasakė "SuGėdinau", vietoj kokio nors "mes pasikalbėjom" ir paprasčiau mieliau, tai šikanas netobulas :D
Turim reikalų, besmegeniai.
antradienis, gegužės 10, 2011
Rytelis
Rytukas, 5h.
Pabundam, bliaunam.
Susapnavai? Taip. Ką sapnavai? Nieko.
Bliaaaaunam.
Bliaunam smarkiau, vdrug kas nors negirdi.
Skauda ką nors? Taip. Ką skauda tau? Daudia akapalį (Graužia užpakalį). Tikrai? Ne. :)
Bliaunam.
Gal tau reik į vonią, nusiplausim, patepsiu kūdikių kremuku (nu maža ką, gal tikrai graužia :D)... Taip. Bliaunam baisiau. Einam bliaunam. Plaunam bliaunam. Ieškom kremo, nerandam, nebliaunam. Randam, nebliaunam. Tepti - bliaunam. Graužia vis dar? Ne.
Tėtis! Kur jo kantrybė? Gal jai įjungt "Plutą" ir tegul žiūri. O jo. O daržely pietų miegas tik 12h. Kaip jai reiks išstovėt iki tiek, niekam gi ten nerūpi :D
Žodžiu, Emiliukai. Tu jeigu nori dar paverk truputį nedaug, o aš einu miegoti, gerai? Gerai. Bliaunam. Įsitaisom, miegam iki 8h.
Women...
Rytas, 8h.
Tėtis atsikėlė pirmas. Mes suprantam, kad jį šeimoje kankindavo, bet nafig mums roko radijas na fsievo namas? Įsčiose kūdikiai net šokinėja. Jisai: aš juk patylinau. Ar įmanoma tatai. Aš juk miegojau, o dabar nebe. Vaikas patenkintas - rytas kitoks nei visada :) Vėl pralaimėjau...
Valgom kiaušinį. Vaikas džiūgauja. Eis į darbą. Taip eisi į savo darbą - darželį. Ne! A tetukom a babą (su tėtuku į darbą). Bliaunam, nes ne.
Einam apsiausim batus. Bliaunam, į darbą norim, į diaja (darželį) ne. Gerai, tu nenori į darželį. Nelipk ant šniūro. O! šniūras! Mama, pririšk. Tsik, Eikia viadioti (cik, prisegimo garsas atseit, reikia vedžioti). Šuniukas, krč. Gerai. "Prisegam".
Tėtis: niaaaaaaaa, kas čia dabar! Tšššššššššš, vedžiok. Niaaaaaaa. (Ot, mažas...). Nu dar ankaklį uždėkit. Tšššš, nesakyk, reikės dar! Nu bliamba, fetišas, baikit! Gatvėj! Eikit. Čia šuniukas, nereik nukrypt nuo temos taip prastai. Su skoniu tau kukū.
Laiptinėj su šypsenom kiniečiai - mūsų mynai (kaimynai) "Labas rytas" taisyklingai. Išlenda Amijūko su šniūreliu, tėtukas. Eina. Mynai nesišypso... lietuviai.
Nieko. 17h pasiimu aš. Šniūro tėtis atgal neparnešė, tak, vakarais daugiau žmonių :D
Smulkmena, bet kaip myliu :)))
Pabundam, bliaunam.
Susapnavai? Taip. Ką sapnavai? Nieko.
Bliaaaaunam.
Bliaunam smarkiau, vdrug kas nors negirdi.
Skauda ką nors? Taip. Ką skauda tau? Daudia akapalį (Graužia užpakalį). Tikrai? Ne. :)
Bliaunam.
Gal tau reik į vonią, nusiplausim, patepsiu kūdikių kremuku (nu maža ką, gal tikrai graužia :D)... Taip. Bliaunam baisiau. Einam bliaunam. Plaunam bliaunam. Ieškom kremo, nerandam, nebliaunam. Randam, nebliaunam. Tepti - bliaunam. Graužia vis dar? Ne.
Tėtis! Kur jo kantrybė? Gal jai įjungt "Plutą" ir tegul žiūri. O jo. O daržely pietų miegas tik 12h. Kaip jai reiks išstovėt iki tiek, niekam gi ten nerūpi :D
Žodžiu, Emiliukai. Tu jeigu nori dar paverk truputį nedaug, o aš einu miegoti, gerai? Gerai. Bliaunam. Įsitaisom, miegam iki 8h.
Women...
Rytas, 8h.
Tėtis atsikėlė pirmas. Mes suprantam, kad jį šeimoje kankindavo, bet nafig mums roko radijas na fsievo namas? Įsčiose kūdikiai net šokinėja. Jisai: aš juk patylinau. Ar įmanoma tatai. Aš juk miegojau, o dabar nebe. Vaikas patenkintas - rytas kitoks nei visada :) Vėl pralaimėjau...
Valgom kiaušinį. Vaikas džiūgauja. Eis į darbą. Taip eisi į savo darbą - darželį. Ne! A tetukom a babą (su tėtuku į darbą). Bliaunam, nes ne.
Einam apsiausim batus. Bliaunam, į darbą norim, į diaja (darželį) ne. Gerai, tu nenori į darželį. Nelipk ant šniūro. O! šniūras! Mama, pririšk. Tsik, Eikia viadioti (cik, prisegimo garsas atseit, reikia vedžioti). Šuniukas, krč. Gerai. "Prisegam".
Tėtis: niaaaaaaaa, kas čia dabar! Tšššššššššš, vedžiok. Niaaaaaaa. (Ot, mažas...). Nu dar ankaklį uždėkit. Tšššš, nesakyk, reikės dar! Nu bliamba, fetišas, baikit! Gatvėj! Eikit. Čia šuniukas, nereik nukrypt nuo temos taip prastai. Su skoniu tau kukū.
Laiptinėj su šypsenom kiniečiai - mūsų mynai (kaimynai) "Labas rytas" taisyklingai. Išlenda Amijūko su šniūreliu, tėtukas. Eina. Mynai nesišypso... lietuviai.
Nieko. 17h pasiimu aš. Šniūro tėtis atgal neparnešė, tak, vakarais daugiau žmonių :D
Smulkmena, bet kaip myliu :)))
pirmadienis, gegužės 09, 2011
Memuarai pašol
Kepam pyragą Jono (dėdės Ono) gimtadienio proga Jovitos (Vytios) receptu.
Amijaja paka ninį (plaka kiaušinį). Du pasukimai šaukšteliu. Išplaktas, nes jau norisi ragauti. Aišku, neragaujam, nes nėra miltų ir pan. tipo... ;) Nenorom, bet klausom, nes aš dideja (didelė). Čia man taip dukra sakė, nes aš vis pamirščiau.
Mama tirpina sviestą su cukrum, Amijūko žiūri, laukia laižymo proceso. Užsimano raganos būdelės reikalų (sysių). "Mama, auk", griežtai atkiša delną kaip stop ženklą (mama, palauk, čia reiškia). Nubėga, susitvarko, parlekia. Aš laukiau laukiau, laukiau laukiau, sviestas stingt iš naujo pradėjo, neiškenčiau, išmirkusį jau sviestą supyliau į kiaušinį be pagalbos, pričiupo mane eigoje tiesiog negarbingai - nepalaukiau juk. Norėjo mane pamokyt vykdyti pažadus stropiau, bet sakau dabar bus miiiiiltai...
Ooooo, millllltai, jie mūsų kepiniuose smagiausi ir paminėjus juos viskas atleidžiama, nes turbūt dėl to, kad byra plačiausiai ir terliojasi sklandžiausiai, o be to, po miltų, galima palaižyti bliūdo kraštelį dažniausiai, paskui jau nebe tik kraštelį... :) Esu išgudrėjusi dabar, Emkės dėka. Neapšausi. Sakau miltus supilu į puodelį AŠ, o iš puodelio į bliūdą - TU :P Švaru. Abu kartus :) Liuks.
Cukraus eilė į įdarą. Cukraus patrauklumas panašus į miltų, tad mano nekantrumas su sviestu jau pamirštas ir atleistas. Pilu cukrų į puodelį AŠ... Pataikau į puodelį dvigubai nei reik, ant stalo iš vis nereikėjo, bet kaip ant savęs šaukt. Susimąstom - ant savęs nešauksi, bet ant vaiko tai jau burnočiau tokioj situacijos jam atsidūrus, kad reikai atsargiau, kaip gi šitaip, ane. Gerai, kad pyliau pati ir šitu atveju :) Išvengėm nereikalingos kritikos, neskaitant tėčio replikos, bet kas nekepa pyrago, tas minusuojasi :p Susimąstymas fiksuojamas ;) naudinga patirtis, kai norėsis burnot ant vaiko, kai nepavyks kažko tiksliai pataikyti :)
Piakikus (persikus) paunu a pejūku (pjaunu su peiliuku) AŠ. Nuo lentutės į bliūdą verti TU. Viskas pagal planą, nei taškelio ant jokio kito paviršiaus. Išlavėję esam, net gardu, oi :P
Žodžiu, visa kita be nuotykių darėm abi, tvarkingai, padiskutuodamos, kad receptas tai Vytios (Jovitos), tai ar ji bus pas Oną sodyboj? Nebus :( A tiu tiu Vytia? (O kur tu Jovita?). Bulgarijoj, kitoj šaly. Šiandien nesusitiksim, toli ji. Bet vasarą atvažiuos, žaisim. Ką žaisim, klausiu? "Tiu tiu" (kur tu, kukū) :) "A matiutia tei dajo" (ir močiutė taip daro irgi matote). Šypsenos apšviečia net orkaitės nereik kaist :)
Pašaunam magą (pyragą) į orkaitę. Laukiam. Sulaukėm 2 min, norim pyrago jau dabar. Negalima, neiškepė, reikia pamiegoti ir tada bus iškepęs. Smingam visom pastangom kuo greičiau, kad greičiau atsikelt. Keliamės su pirmu sakiniu "Mago kepo?!" (pyragas iškepė?). Taaaaaip... Vėsta, vešim Jonui. "Neeikia Onui, nioju mago agauti" (nereikia Jonui, noriu pyrago paragauti). Jonui teko testuotą jau atiduoti, bet jis, tikimės, supratingas ;) Šitiek išlaukti 2,5 beveik metų, pačiam minkiusiam tešlą ir visą savo kantrybę atidavusiam žmogui, galima leisti laukti tik 2 minutes nebent :D Kažkada atvešim ir nepraimtą. Reiktų sulaukti kokių 30 metų :P
Ačiū Onui už jo gimtadienį. Pyrago kepimo patirtis, kaip matom mums atnešė daug džiaugsmo, žinių net, nors ir buvo gaila jį atiduoti, net neįsivaizduoji kaip gaila :D
Ačiū Vytiai, už idealų receptą. Galima kepti net turint šūdo pyrago kepimo patirtį (nu buvo čia toks šokoladinis keksiukas, kurio vis iš skardos sveiko nemoku ištraukt, keliasdešimtą kartą - skanus, bet sutrupa ir atrodo... tualetas :D). Bet su šituo - Perfecto. Pamaitinom visus. O Onas kaip džiaugės, šakės :) faina :)
Ačiū Amijukui, žinoma. Faina su tavim <3 Kiek darbo mano smegenėlėms ir širdelei :) Kiek pliurpti galiu ligi soties, kad paskui lieka tik tylėti, visi kiti tokie kvaili aplink atrodo su savo garbanotom mintim ir potekstėm atvirkštinėm :D tame tarpe aš ir :)
Ačiū tėčiui, kad žaidė Haštrik. Nesimaišė. Dėl cukraus komentaro - pats žinai :) Stalą nuvaliau, grindis užvakar :P Skanūs po to buvo bananų lietiniai tavo, bet vis tiek ne kaip tavo mamos :P Praktikos duosim ;)
Amijaja paka ninį (plaka kiaušinį). Du pasukimai šaukšteliu. Išplaktas, nes jau norisi ragauti. Aišku, neragaujam, nes nėra miltų ir pan. tipo... ;) Nenorom, bet klausom, nes aš dideja (didelė). Čia man taip dukra sakė, nes aš vis pamirščiau.
Mama tirpina sviestą su cukrum, Amijūko žiūri, laukia laižymo proceso. Užsimano raganos būdelės reikalų (sysių). "Mama, auk", griežtai atkiša delną kaip stop ženklą (mama, palauk, čia reiškia). Nubėga, susitvarko, parlekia. Aš laukiau laukiau, laukiau laukiau, sviestas stingt iš naujo pradėjo, neiškenčiau, išmirkusį jau sviestą supyliau į kiaušinį be pagalbos, pričiupo mane eigoje tiesiog negarbingai - nepalaukiau juk. Norėjo mane pamokyt vykdyti pažadus stropiau, bet sakau dabar bus miiiiiltai...
Ooooo, millllltai, jie mūsų kepiniuose smagiausi ir paminėjus juos viskas atleidžiama, nes turbūt dėl to, kad byra plačiausiai ir terliojasi sklandžiausiai, o be to, po miltų, galima palaižyti bliūdo kraštelį dažniausiai, paskui jau nebe tik kraštelį... :) Esu išgudrėjusi dabar, Emkės dėka. Neapšausi. Sakau miltus supilu į puodelį AŠ, o iš puodelio į bliūdą - TU :P Švaru. Abu kartus :) Liuks.
Cukraus eilė į įdarą. Cukraus patrauklumas panašus į miltų, tad mano nekantrumas su sviestu jau pamirštas ir atleistas. Pilu cukrų į puodelį AŠ... Pataikau į puodelį dvigubai nei reik, ant stalo iš vis nereikėjo, bet kaip ant savęs šaukt. Susimąstom - ant savęs nešauksi, bet ant vaiko tai jau burnočiau tokioj situacijos jam atsidūrus, kad reikai atsargiau, kaip gi šitaip, ane. Gerai, kad pyliau pati ir šitu atveju :) Išvengėm nereikalingos kritikos, neskaitant tėčio replikos, bet kas nekepa pyrago, tas minusuojasi :p Susimąstymas fiksuojamas ;) naudinga patirtis, kai norėsis burnot ant vaiko, kai nepavyks kažko tiksliai pataikyti :)
Piakikus (persikus) paunu a pejūku (pjaunu su peiliuku) AŠ. Nuo lentutės į bliūdą verti TU. Viskas pagal planą, nei taškelio ant jokio kito paviršiaus. Išlavėję esam, net gardu, oi :P
Žodžiu, visa kita be nuotykių darėm abi, tvarkingai, padiskutuodamos, kad receptas tai Vytios (Jovitos), tai ar ji bus pas Oną sodyboj? Nebus :( A tiu tiu Vytia? (O kur tu Jovita?). Bulgarijoj, kitoj šaly. Šiandien nesusitiksim, toli ji. Bet vasarą atvažiuos, žaisim. Ką žaisim, klausiu? "Tiu tiu" (kur tu, kukū) :) "A matiutia tei dajo" (ir močiutė taip daro irgi matote). Šypsenos apšviečia net orkaitės nereik kaist :)
Pašaunam magą (pyragą) į orkaitę. Laukiam. Sulaukėm 2 min, norim pyrago jau dabar. Negalima, neiškepė, reikia pamiegoti ir tada bus iškepęs. Smingam visom pastangom kuo greičiau, kad greičiau atsikelt. Keliamės su pirmu sakiniu "Mago kepo?!" (pyragas iškepė?). Taaaaaip... Vėsta, vešim Jonui. "Neeikia Onui, nioju mago agauti" (nereikia Jonui, noriu pyrago paragauti). Jonui teko testuotą jau atiduoti, bet jis, tikimės, supratingas ;) Šitiek išlaukti 2,5 beveik metų, pačiam minkiusiam tešlą ir visą savo kantrybę atidavusiam žmogui, galima leisti laukti tik 2 minutes nebent :D Kažkada atvešim ir nepraimtą. Reiktų sulaukti kokių 30 metų :P
Ačiū Onui už jo gimtadienį. Pyrago kepimo patirtis, kaip matom mums atnešė daug džiaugsmo, žinių net, nors ir buvo gaila jį atiduoti, net neįsivaizduoji kaip gaila :D
Ačiū Vytiai, už idealų receptą. Galima kepti net turint šūdo pyrago kepimo patirtį (nu buvo čia toks šokoladinis keksiukas, kurio vis iš skardos sveiko nemoku ištraukt, keliasdešimtą kartą - skanus, bet sutrupa ir atrodo... tualetas :D). Bet su šituo - Perfecto. Pamaitinom visus. O Onas kaip džiaugės, šakės :) faina :)
Ačiū Amijukui, žinoma. Faina su tavim <3 Kiek darbo mano smegenėlėms ir širdelei :) Kiek pliurpti galiu ligi soties, kad paskui lieka tik tylėti, visi kiti tokie kvaili aplink atrodo su savo garbanotom mintim ir potekstėm atvirkštinėm :D tame tarpe aš ir :)
Ačiū tėčiui, kad žaidė Haštrik. Nesimaišė. Dėl cukraus komentaro - pats žinai :) Stalą nuvaliau, grindis užvakar :P Skanūs po to buvo bananų lietiniai tavo, bet vis tiek ne kaip tavo mamos :P Praktikos duosim ;)
Paslaugi
Girtis čia, žinoma, niekuom niekada neverta pradėti, bet prisiminti gerus dalykus visada smagu :)
Emilija... Sėdi kaip karalius ant vienintelės kambaryje kompiuterio kėdės, supasi į šonus, patenkinta.
Staigiai sumetė - tėtis pradėjo skust bulves čia pritūpęs.
Nušoko nuo kėdės, stumia link tėčio. "Tiati imk diėdę, netogu tau" (teti, imk kėdę, nepatogu tau).
Tėtukas pamalonintas, aš idilėj švyčiu kaip primyžtas upelis :) Aišku, pristūmus ir atidavus tą kėdę, nors ir pati, niekieno neprašyta, bet vis tiek egoistiškai pagailėjo savęs ašarom (toks egoistuko amžius) :) Bet pasakiau, kaip gerai tu padarei, tėtis koks patenkintas, nugaros neskauda susilenkus pritūpus dirbt, o tu turi plaaaačią žaaaaalią sofą, kur galima žemyn galva kūlius daryt. Savaime aišku, neįtikinau ir jau galvoj rezgiau kitą panašaus linkmumo pasiūlymą, bet paskui, kiek pamąsčius apie smagią naudą sau, susigundė :D Saugom bolį nuo 23dydžio kojelių greitų ;)
Vėl lepinam? Su malonumu :P
Emilija... Sėdi kaip karalius ant vienintelės kambaryje kompiuterio kėdės, supasi į šonus, patenkinta.
Staigiai sumetė - tėtis pradėjo skust bulves čia pritūpęs.
Nušoko nuo kėdės, stumia link tėčio. "Tiati imk diėdę, netogu tau" (teti, imk kėdę, nepatogu tau).
Tėtukas pamalonintas, aš idilėj švyčiu kaip primyžtas upelis :) Aišku, pristūmus ir atidavus tą kėdę, nors ir pati, niekieno neprašyta, bet vis tiek egoistiškai pagailėjo savęs ašarom (toks egoistuko amžius) :) Bet pasakiau, kaip gerai tu padarei, tėtis koks patenkintas, nugaros neskauda susilenkus pritūpus dirbt, o tu turi plaaaačią žaaaaalią sofą, kur galima žemyn galva kūlius daryt. Savaime aišku, neįtikinau ir jau galvoj rezgiau kitą panašaus linkmumo pasiūlymą, bet paskui, kiek pamąsčius apie smagią naudą sau, susigundė :D Saugom bolį nuo 23dydžio kojelių greitų ;)
Vėl lepinam? Su malonumu :P
trečiadienis, gegužės 04, 2011
Pokyčiai
Einam dviese su Amijūku per Tauro kalnelio parkelį.
- Amijaja jau bujo tia!
- Taip, buvai čia, užvakar.
- A tetuku bujau. A kianėm. A baba a mama a kianėm.
Vertimo reik: Su tėtuku buvau ir su kelnėm. O dabar su mama ir tom pačiom kelnėm.
Viskas gerai, kelnes skalbiam. Tris dienas tokios pat nevaikštom, bet jos dar ir džiūsta ;)
Bet neblogai didelis žmogėnas sumetė, nia :)
Pastovumas - aš ir kelnės ir pokyčiai - gali būt mama, gali ir tėtis...
- Amijaja jau bujo tia!
- Taip, buvai čia, užvakar.
- A tetuku bujau. A kianėm. A baba a mama a kianėm.
Vertimo reik: Su tėtuku buvau ir su kelnėm. O dabar su mama ir tom pačiom kelnėm.
Viskas gerai, kelnes skalbiam. Tris dienas tokios pat nevaikštom, bet jos dar ir džiūsta ;)
Bet neblogai didelis žmogėnas sumetė, nia :)
Pastovumas - aš ir kelnės ir pokyčiai - gali būt mama, gali ir tėtis...
ketvirtadienis, balandžio 21, 2011
Unikalus pusryčių receptas
Amijaja, vadinasi:
1. į šio ryto pieną kliūkstelim vakarykščių marinuotų persikų sultyčių, maišytų su vandeniu.
2. nuo duonytės nuimame lašinukus.
3. duonytę merkiam į tą pieno/persikų užtaisą.
4. Šlapią duonytę žūtbūt grūdame už kalnieriaus, nes duonytė verkia - šlapia, reik paguost.
5. ieškome duonytės tarp sluoksnelio marškinukų.
6. su pusės šeimos pagalba randame - sutrupėjo. ant žemės, ant stalo, etc.
7. toliau valgome lašinukus kol neišmirko.
8. slepiam pudingą dėl visa ko...
Skaniausia savo rankomis ;)
P.S. Tvarkykitės ryte. Tvarkykitės tarp pusryčių ir pietų, nes kai uždžiūva likučiai, sunkiau greitai nugrandyti. Tvarkykitės po pietų, nes gal užeis svečių. Tvarkykitės dažniau. Tvarkykitės tarp pietų ir vakarienės, nes grįžę vyrai iš darbo mėgsta tvarką, kitaip ką gi tu veiki visą dieną. Neįrodysi. Tvarkykitės ir vakare, nes vyras po darbo pavargęs. Dabar su šypsena marš miegoti, nes vyrai susiraukusių be priežasties bobų nemėgsta matyti. Oblia! Nespėjot grynu oru pakvėpuot? Lėtai sukatės... Rytoj viską taip pat, tik greičiau.
1. į šio ryto pieną kliūkstelim vakarykščių marinuotų persikų sultyčių, maišytų su vandeniu.
2. nuo duonytės nuimame lašinukus.
3. duonytę merkiam į tą pieno/persikų užtaisą.
4. Šlapią duonytę žūtbūt grūdame už kalnieriaus, nes duonytė verkia - šlapia, reik paguost.
5. ieškome duonytės tarp sluoksnelio marškinukų.
6. su pusės šeimos pagalba randame - sutrupėjo. ant žemės, ant stalo, etc.
7. toliau valgome lašinukus kol neišmirko.
8. slepiam pudingą dėl visa ko...
Skaniausia savo rankomis ;)
P.S. Tvarkykitės ryte. Tvarkykitės tarp pusryčių ir pietų, nes kai uždžiūva likučiai, sunkiau greitai nugrandyti. Tvarkykitės po pietų, nes gal užeis svečių. Tvarkykitės dažniau. Tvarkykitės tarp pietų ir vakarienės, nes grįžę vyrai iš darbo mėgsta tvarką, kitaip ką gi tu veiki visą dieną. Neįrodysi. Tvarkykitės ir vakare, nes vyras po darbo pavargęs. Dabar su šypsena marš miegoti, nes vyrai susiraukusių be priežasties bobų nemėgsta matyti. Oblia! Nespėjot grynu oru pakvėpuot? Lėtai sukatės... Rytoj viską taip pat, tik greičiau.
pirmadienis, balandžio 11, 2011
penktadienis, balandžio 08, 2011
ketvirtadienis, balandžio 07, 2011
Gerumas grįžta. Visi tai žino, bet sunku pastebėti
Sako reik vanoti vaikus, vienam forume čia :)
Keista, bet 3 mėn. mama pritaria: "aš vaiką tik diržu auklėju, man visada padeda". Situacija dviprasmiška, net paklausiau ar tikrai tą 3 mėn. jau? Tikiuosi, kad gal kokia buvusi auklė kieno nors. Tikiuosi, bet irgi keistai žiauriai nuskamba :D Bet ne. Ji, pasirodo, jau vieną dvidešimtmetį išauklėjusi. Jau maniau, kad kitų vaikus spardo :D Nu čia nesigilinsim, ne mano ir ne reikalas jau. Šypt vypt, ir žinau, kad jau vėl atgal gausiu, reik trint tą temą. Vis tik pavojinga sveikatai.
Mat prieš mėnesį įsivėliau į vieną tokią lietuvišką nesąmonę :) Pati savim netikiu :) ir iki šiol!
Vien žo, straipsnis kultūringas - patarimai kaip racionaliai tvarkytis su vaikų isterijom. Beje, jos būna visiems daugiau mažiau. Mažiau tiem, kas tinkamai auklėja. Daugiau, kas nesusitvarko. Aktuali man tema. Ieškau atsakymų kaip išsiversti kultūringai ir ramiai žvelgiant į ateitį. Straipsnis patiko. Davė minčių, be to toks optimistiškai nuteikiantis, kartais tie metodai tikrai veikia, kartais sugalvoju savų, vaizdingesnių. Lengvinu sau darbą ir tiek. Kitam čia gal sakytų - lepinu, vėlgi... Nu bet man labiau patinka kai gražu kiek tik įmanoma ir dar protinga šiek tiek.
Ir kodėl aš į tuos komentarus pažiūrėjau paskui? :D Nu bet klimpau kaip reikalas :) Netiko man jie.
Ten detaliai mamos aprašo situacijas, kaip vis tiek daryk tu ką nori, bet be diržo niekaip. Rašo kaip reikia smarkiau užvožti, kad skambėtų net šikna, atsiprašnt, nu, švelniai tariant, kad kartoti tą pačią dieną netektų, kad atsimintų. Dalijasi patirtimi, kaip smarkiau pavaryt, tp saknt. kaip "padulkinus" vakam padalkas, paskui jie baigia "išsidirbinėt" ir linksmi kitąryt lekia į mokyklą. Ir visos vieningai. Linksmi? Kaip gavęs į kaulus vaikas, žmogus, kitąryt linksmas kur nors varo... Gal ir linksmas, nežinau, atsikvepia kitur turbūt, kur galės ten ant silpnesnių atsigroti, nebent. Nu kaip kitaip paaiškint tą "linksmas", labiau įsijautus į to "gavusio normaliai" būseną. Kaip tylėt? :D
Jauna dar. Oi gavau paskui... :D Žodžiu, jaunuolė su 2m. 3mėn. vaiku, neturiu teisės kištis į patyrusias mamas ir jų tikslius "auklėjimo" metodus, kurių man prigrasino, irgi neišvengsiu, nes mat pamatysiu, kaip dar su antru bus. Nu, negiedok mažyle, taip. Nebūk naivuolė, man sako. Nes antraip auklėjant - sunku.. O šitaip tai jau lengva. Jo. Žodžiu, sėkmės joms. Nebereik man ten kištis, nepakeisiu pasaulio, ane :) tik išpyliau, išliejau, ką žinau, ką pati patyriau su tais stebuklingais diržais, mano mama nebebūtų tokia entuziastė plėtodama tą temą, nejuokais susirgtų, jei žinotų, kaip jaučiaus. Galvoju, tos gal irgi jautrenės atsimerks. Ai, bet ne. Joms ten greit visi "ožiai" išlaksto ir valio. Džiūgauja. Smagu.
Gerai, kad tokių "naivuolių" kaip aš irgi nepabijojo prisijungti. Ačdie... Irgi vaikai dar mažulyčiai. Bet vis šis tas. Komentarus irgi matyt netyčia užmatė :D Tokie šviesuoliai kaip mes, dažniausiai stengiasi į šūdą nemerkt kojų, ale va, pasitaiko, kad užsimanai. Gal save paguosti, gal palaikyti. Tuo labiau, kad tikrai būna, nesiginčyju, ji būna, tas neišpasakytas noras pasinaudoti ta ekstra "diržo" priemone, bet gal aš vis tik skaitau ne degradas, kad po tokio noro save baru ir griebiu stveriu visom išgalėm ne kambarius tvarkyti, o ieškau kaip man kitaip perinstaliuoti šitą nesąmonę.
O kai būnu gera ir atsiranda jėgų, aš "savo metodais" lieku patenkinta kol kas. Vėliau iš vis galiu save įsimylėti, jeigu tik man pavyks taip ir toliau :D jeigu tik vyras palaikys, jei tik nebūsiu viena naiviklė... Gal net kitus reiktų užkrėsti pamažu. Tai sunku, nes sunku save suvaldyti, nemačius geresnio pavyzdžio, bet kaip paskui lengva, kad tik jos leistų sau pajusti bent kartą (turiu omeny, diržininkes).
Kaip paskui saldu... Atrodo jetus, tikrai, kaimiečiai man sako, pamatysi, užlips ant galvos, jei neduosi pipirų. Bet bliamba, tikrai "užlipa":
1. Pavyzdžiui, kaskart sukonfliktavus, susikirtus vaiko-motinos nuomonei, mes viską nuodugniai kalbam, paskui viena kitos atsiprašom, jei sužeidėm širdelę. Ji mane pabučiuoja. (juk ir aš taip dariau, nors maniau, kad nebegalėsiu :) nais... sugrįžta tik milijonus kartų dieviškiau tas sugrįžimas).
2. Nenorėjo praustis, bet įkalbėjau vaizduotės vedina kažkaip. Smagiai nusiprausėm vis dėl to, nors atrodė, ne-į-ma-no-ma! Šluostydama rankšluosčiu, sulaukiau apkabinimo... Saldainis sielai tiesiog!
3. Gaudau po kambarius, nesirengia. Ot gyvulys, eilinį kartą, ane? Per švelniai auklėjau, jau turbūt tuoj galvosiu, akurat, jos teisios... Nuleidau rankas, paniurusiu veidu sakau: "Tiek to... Nebeturiu jėgų. Nusibodo. Neveikia mano metodai nei viens :( Pasiduodu". Prieina: "Mama neverk. Nioju niank (noriu rengtis)..." Glosto man galvą, kaip aš kadais jai... (Net kai blogai elgdavosi, kalbėdavau, kad negerai darai, bet myliu vis tiek, bet tas blogis - jo nebeturi būti. Tai negerai visiems, ir tau.) Visų pirma, ji pastebėjo mano nuotaiką beviltišką, visų antra atkreipė į ją dėmesį, o trečia, priėjo ir paguodė, ketvirta - apsirengėm draugiškai. Ne kaifas?
Viską šitą noriu užregistruot sau pačiai, kad nepasiduočiau, kai sunku :) Viskas, ką darau jausdama, kad tai kažkaip savaime gerai ir tai tikrai tinka - ir yra gerai! Tai neveikia, žinoma, tuoj pat, kaip nori. Ne dabar. Tai veikia kitaip ir ne tada, kai nori. Bet tai nuolat atkakliai kartojant ir su meile suveikia... be galo žavu. Ypač būtų žavu, kad grįžtų ne tik man. Kad taip būtų visur ir visiems, kad visi gautų tai pajaust.
Kaip tam anekdote: Smulkmena, bet kaip faina. :) Anekdotas buvo ne apie tai, bet sakinys čia šitoj vietoj tinka :)
dainuojam
Keista, bet 3 mėn. mama pritaria: "aš vaiką tik diržu auklėju, man visada padeda". Situacija dviprasmiška, net paklausiau ar tikrai tą 3 mėn. jau? Tikiuosi, kad gal kokia buvusi auklė kieno nors. Tikiuosi, bet irgi keistai žiauriai nuskamba :D Bet ne. Ji, pasirodo, jau vieną dvidešimtmetį išauklėjusi. Jau maniau, kad kitų vaikus spardo :D Nu čia nesigilinsim, ne mano ir ne reikalas jau. Šypt vypt, ir žinau, kad jau vėl atgal gausiu, reik trint tą temą. Vis tik pavojinga sveikatai.
Mat prieš mėnesį įsivėliau į vieną tokią lietuvišką nesąmonę :) Pati savim netikiu :) ir iki šiol!
Vien žo, straipsnis kultūringas - patarimai kaip racionaliai tvarkytis su vaikų isterijom. Beje, jos būna visiems daugiau mažiau. Mažiau tiem, kas tinkamai auklėja. Daugiau, kas nesusitvarko. Aktuali man tema. Ieškau atsakymų kaip išsiversti kultūringai ir ramiai žvelgiant į ateitį. Straipsnis patiko. Davė minčių, be to toks optimistiškai nuteikiantis, kartais tie metodai tikrai veikia, kartais sugalvoju savų, vaizdingesnių. Lengvinu sau darbą ir tiek. Kitam čia gal sakytų - lepinu, vėlgi... Nu bet man labiau patinka kai gražu kiek tik įmanoma ir dar protinga šiek tiek.
Ir kodėl aš į tuos komentarus pažiūrėjau paskui? :D Nu bet klimpau kaip reikalas :) Netiko man jie.
Ten detaliai mamos aprašo situacijas, kaip vis tiek daryk tu ką nori, bet be diržo niekaip. Rašo kaip reikia smarkiau užvožti, kad skambėtų net šikna, atsiprašnt, nu, švelniai tariant, kad kartoti tą pačią dieną netektų, kad atsimintų. Dalijasi patirtimi, kaip smarkiau pavaryt, tp saknt. kaip "padulkinus" vakam padalkas, paskui jie baigia "išsidirbinėt" ir linksmi kitąryt lekia į mokyklą. Ir visos vieningai. Linksmi? Kaip gavęs į kaulus vaikas, žmogus, kitąryt linksmas kur nors varo... Gal ir linksmas, nežinau, atsikvepia kitur turbūt, kur galės ten ant silpnesnių atsigroti, nebent. Nu kaip kitaip paaiškint tą "linksmas", labiau įsijautus į to "gavusio normaliai" būseną. Kaip tylėt? :D
Jauna dar. Oi gavau paskui... :D Žodžiu, jaunuolė su 2m. 3mėn. vaiku, neturiu teisės kištis į patyrusias mamas ir jų tikslius "auklėjimo" metodus, kurių man prigrasino, irgi neišvengsiu, nes mat pamatysiu, kaip dar su antru bus. Nu, negiedok mažyle, taip. Nebūk naivuolė, man sako. Nes antraip auklėjant - sunku.. O šitaip tai jau lengva. Jo. Žodžiu, sėkmės joms. Nebereik man ten kištis, nepakeisiu pasaulio, ane :) tik išpyliau, išliejau, ką žinau, ką pati patyriau su tais stebuklingais diržais, mano mama nebebūtų tokia entuziastė plėtodama tą temą, nejuokais susirgtų, jei žinotų, kaip jaučiaus. Galvoju, tos gal irgi jautrenės atsimerks. Ai, bet ne. Joms ten greit visi "ožiai" išlaksto ir valio. Džiūgauja. Smagu.
Gerai, kad tokių "naivuolių" kaip aš irgi nepabijojo prisijungti. Ačdie... Irgi vaikai dar mažulyčiai. Bet vis šis tas. Komentarus irgi matyt netyčia užmatė :D Tokie šviesuoliai kaip mes, dažniausiai stengiasi į šūdą nemerkt kojų, ale va, pasitaiko, kad užsimanai. Gal save paguosti, gal palaikyti. Tuo labiau, kad tikrai būna, nesiginčyju, ji būna, tas neišpasakytas noras pasinaudoti ta ekstra "diržo" priemone, bet gal aš vis tik skaitau ne degradas, kad po tokio noro save baru ir griebiu stveriu visom išgalėm ne kambarius tvarkyti, o ieškau kaip man kitaip perinstaliuoti šitą nesąmonę.
O kai būnu gera ir atsiranda jėgų, aš "savo metodais" lieku patenkinta kol kas. Vėliau iš vis galiu save įsimylėti, jeigu tik man pavyks taip ir toliau :D jeigu tik vyras palaikys, jei tik nebūsiu viena naiviklė... Gal net kitus reiktų užkrėsti pamažu. Tai sunku, nes sunku save suvaldyti, nemačius geresnio pavyzdžio, bet kaip paskui lengva, kad tik jos leistų sau pajusti bent kartą (turiu omeny, diržininkes).
Kaip paskui saldu... Atrodo jetus, tikrai, kaimiečiai man sako, pamatysi, užlips ant galvos, jei neduosi pipirų. Bet bliamba, tikrai "užlipa":
1. Pavyzdžiui, kaskart sukonfliktavus, susikirtus vaiko-motinos nuomonei, mes viską nuodugniai kalbam, paskui viena kitos atsiprašom, jei sužeidėm širdelę. Ji mane pabučiuoja. (juk ir aš taip dariau, nors maniau, kad nebegalėsiu :) nais... sugrįžta tik milijonus kartų dieviškiau tas sugrįžimas).
2. Nenorėjo praustis, bet įkalbėjau vaizduotės vedina kažkaip. Smagiai nusiprausėm vis dėl to, nors atrodė, ne-į-ma-no-ma! Šluostydama rankšluosčiu, sulaukiau apkabinimo... Saldainis sielai tiesiog!
3. Gaudau po kambarius, nesirengia. Ot gyvulys, eilinį kartą, ane? Per švelniai auklėjau, jau turbūt tuoj galvosiu, akurat, jos teisios... Nuleidau rankas, paniurusiu veidu sakau: "Tiek to... Nebeturiu jėgų. Nusibodo. Neveikia mano metodai nei viens :( Pasiduodu". Prieina: "Mama neverk. Nioju niank (noriu rengtis)..." Glosto man galvą, kaip aš kadais jai... (Net kai blogai elgdavosi, kalbėdavau, kad negerai darai, bet myliu vis tiek, bet tas blogis - jo nebeturi būti. Tai negerai visiems, ir tau.) Visų pirma, ji pastebėjo mano nuotaiką beviltišką, visų antra atkreipė į ją dėmesį, o trečia, priėjo ir paguodė, ketvirta - apsirengėm draugiškai. Ne kaifas?
Viską šitą noriu užregistruot sau pačiai, kad nepasiduočiau, kai sunku :) Viskas, ką darau jausdama, kad tai kažkaip savaime gerai ir tai tikrai tinka - ir yra gerai! Tai neveikia, žinoma, tuoj pat, kaip nori. Ne dabar. Tai veikia kitaip ir ne tada, kai nori. Bet tai nuolat atkakliai kartojant ir su meile suveikia... be galo žavu. Ypač būtų žavu, kad grįžtų ne tik man. Kad taip būtų visur ir visiems, kad visi gautų tai pajaust.
Kaip tam anekdote: Smulkmena, bet kaip faina. :) Anekdotas buvo ne apie tai, bet sakinys čia šitoj vietoj tinka :)
dainuojam
Jei ne dabar, tai Vakare arba dar geriau Vakar
Kad nepamirščiau. Viskas, ką naudoji, atsisuka prieš tave :) ir net ne kitą vasarą.
Emilija, mes vakar valgėme saldainių. Šiandien jau nereikia.
Mama, vakar dariau sysiu. Šiandien nenoriu.
Eik dabar į darželį, o vakare mes keliausim į parką.
Mama, dantis valysiu vakare.
Viskas panaudojama :) <3
Emilija, mes vakar valgėme saldainių. Šiandien jau nereikia.
Mama, vakar dariau sysiu. Šiandien nenoriu.
Eik dabar į darželį, o vakare mes keliausim į parką.
Mama, dantis valysiu vakare.
Viskas panaudojama :) <3
antradienis, balandžio 05, 2011
pirmadienis, balandžio 04, 2011
Vyrai...
Amija man šiandien išreiškė skundą: "tiati neniaka" (tėtis nešneka).
Ištiriant situaciją buvo ne visai taip. Tėtis pabudo gan vaikiškos nuotaikos ir girdėdamas mus kvaksinčias abi tualete mus pamėgdžiojo: "kva kva kva". O Emilija pyktelėjo, tipo, nekvaksėk, varlių čia tai nėr "nevak, nėja vajų tia". Tik iškart pasitaisė, nes pamatė, kad jos gi šikpuodėlio dangtelyje pavaizduota varlė ir jam nunešus aiškina, kad jo, bendrai, varlė va - puodo dangtis, aišku sava kalba vėl. O jis nefiga nekapish, savo kvaksi tekstą. Ir grįžo pas mane: "Tiati neniaka...".
Neįsigilina tie vyrai taip greit, kaip tos moterų nuotaikos ir įvairių dalykų suvokimai keičiasi... ir nuomonės apie varles... :D
Ištiriant situaciją buvo ne visai taip. Tėtis pabudo gan vaikiškos nuotaikos ir girdėdamas mus kvaksinčias abi tualete mus pamėgdžiojo: "kva kva kva". O Emilija pyktelėjo, tipo, nekvaksėk, varlių čia tai nėr "nevak, nėja vajų tia". Tik iškart pasitaisė, nes pamatė, kad jos gi šikpuodėlio dangtelyje pavaizduota varlė ir jam nunešus aiškina, kad jo, bendrai, varlė va - puodo dangtis, aišku sava kalba vėl. O jis nefiga nekapish, savo kvaksi tekstą. Ir grįžo pas mane: "Tiati neniaka...".
Neįsigilina tie vyrai taip greit, kaip tos moterų nuotaikos ir įvairių dalykų suvokimai keičiasi... ir nuomonės apie varles... :D
Lepinimas
Kalbi su vaizdiškai panašiu į save žmogum, atrodo, bet ima ir pasikilnoja gryni esminiai neatitikmenys suvokime, kad gali net žarnas paleist kitąkart, jei būni žvėriškos nuotaikos sūkuryje ar šiaip skaudžiai išgyveni kitus, nes neįmanoma sutarti vieningai nei demokratiškai, nei dar kaip nors kitaip, kaip nenaudoju jau :) Čia aš vėėėėl apie tėvystę ir skirtingą sąvokų suvokimą.
Vaikų lepinimas.
Situacija: susigalvoji vaiką vestis kartu su savimi į Tau reikalingą susitikimą (draugai, darbai ar maža kas, kurio metu nori pasirodyti savo "stebuklą" kitiems, ar šiaip neturi, kur palikti pumpurėlio, kaip nekenčiu tų mini pavadinimų, nes nuvertina asmenybę iki debiliškumo ir skamba kaip pravardė). Tarpdury reikiamos "institucijos" tavo vaikas atsisako eiti vidun, netinka jam jokie ėjimo tikslų paaiškinimai ar dantų užburbėjimai (viru viru košę, mano batai buvo du ir tu ateik kvailuti, vidun, ir pan.). Jis tiesiog žinodamas savo ir kitų vertę atsakingai ir nepakeičiamai sako NE ir tiek. Mama atsisveikina ir keliauna sau su tuo neįveikiamu barjeru atgalios. jai užu nugaros skambės įvairiausi žmogeliukų "balai ir vertinimai" - kaip antai, na ir išlepęs, mat nenori eiti, o ta ir klauso tokio pyplio. Pf, vaikas turi paklusti ir eiti, daryti tą ko nenori, sako jie. O aš džiaugiuosi už tą mamą - šaunuolė!
Va būtent. Mes suaugę, esame "lankstesni" ir galime būti ir daryti tą, ko nenorime, nes to reikia, pėvėzė. Paskui jaučiamės truputį nelaimingi, būna, kad net susergam neaiškiai, tam, kad pamynėm didžiausius savo įgeidžius, bet dėl kitų, kad jie nemanytų, kad mes neatsakingi ar išlepinti, darom. Žudydami savo svajones, savo norus, visą savo esybę... Faini mes? Nori, kad ir tavo vaikas užaugęs būtų toks aukelė: kur reikia, ten būnu, vedasi - einu, nes mama..., vadovas pamėtėja šlykštaus šūdinumo užduotį ir tu ją atlieki, nors jautiesi melagis, aferistas ir debilas, bet atlieki... :(
Aš pavydžiu ir palaikau Tokią lepinančią mamą ir tėtį, jei toks yra.
Visai kas kita, žinoma būtų kitokioj situacijoj. Jei nepasigilinus imtum vykdyti bet ką - vaikas prašo ledų, kito vaiko žaislo, kai reikia daryti ką nemalonaus, pažadi visada nupirkti už tai (tipo alga už nemalonumus, dar baisiau...). Nors dėl visko absoliučiai galima susitarti šiaip jau. Tik reikia mokėti, tik šiukštu ne papirkinėti. Jei nemoki, tikrai geriau pasišalinti tos nemokšiškumo situacijos, kol išmoksi ją tinkamai valdyti. Juk geriau atsakyti "nežinau, ką dabar daryti, pirmąkart man taip, aš pasvarstysiu kaip elgtis", o pasvarsčius jau bandyti kitąsyk tartis. Negu grūsti prievarta, nes taip reikia. Ir dar tai vaikui garsu pakartoji tą sakinį ir užfiksuoji jam pasąmonėj - jautiesi šūdinai? ir gerai, nes kiti taip nori, eik :) Arba "jeigu nueisi, aš tau nupirksiu modeliuką, saldainiuką, traleliūšką". Netinka man irgi toks. Kyšis nuo vaikystės. O vaikai viską priima natūraliai, suaugę jam autoritetai, priims ir tai ir su džiaugsmu, juk jam naudinga.
O aš esu už protingą "lepinimą", bet mano lepinimo sąvoka - lepinam meile, supratimu ir mažom pareigom, vykdom duotus pažadus, nors mums jie atrodo nereikšmingi. Žmogus turi suvokti, kad ne viskas už pinigą arba prievarta. Pilna gi tokių pas mus "mąstančių", žinom kaip jie elgiasi ir esam tuo nepatenkinti, todėl neverta to kartoti dar ir dar per kartų kartas. Atleistina tik tiems, kas nemato tų klaidų ir tų žmonių nepažįsta, ir net nekelia klausimo, kaip tatai galėjo atsitikt. Geriau naujas klaidas daryti, jei tas pačias jau išmoktas, nes taip lieki pirmoj klasėj vėl ir dar.
Kartais tenka išmokti, kai labai reikia tavo artimui ir pasiaukoti nieko neprašant už tai. Kaip buvo nemalonu, bet kaip prasminga, pasirodo, mums su Emilija buvo padrybsoti ligoninėj vienąsyk. Mano "aikštingoji", "išlepinta" ir visokia kitokia tradiciškai neišauklėta mergiotė (nes viską leidžiu kaip ne visi, nes turiu kitokį tikslą, tik jis ne visada akliems akivaizdus ir demonstruotinas), pasirodo, atsidėkojo man ir kantrybe, kai teko pereiti tuntus patikrinimų ir tverti mano asmeninių reikalų, kai negalėjau keletui minučių budėti šalia, kaip kantriai ji laukė ne iš baimės ir ne iš įpratimo, bet todėl, kad šiuo metu sunku ne tik jai, ir neįtikėtinu savarankiškumu pačiai nubudinėti naktį ir vis patikrinti, ar tikrai jos lašinė laša tinkamai ir ar gerai ji laiko ranką (vienoj pozoj jau 7 val., plius nežinia dar kiek to reikės. Manot dvimečiui lengva tai suvokti?), mano darbas buvo tik stebėti kaip ji pati tiesiog gydosi ir be žodžių palaiko net ir mane :) lav... :) po šių smulkių, žinoma, sunkumų, bet vertingų suvokimui, kad "lepinimas" vienas kito supratimu ir palaikymu, atsako tuo pačiu tik dar stebuklingiau.
Paprasta taisyklė: elkis su kitais, kaip pats norėtum, kad su tavim elgtųsi, bet visi mes bijom, kad mums atsilygins taip pat gražiai :) O gal ne, gal bijom, kad būdami gražūs, mes vis tiek gausim antausį? Gali būti ir kad gausim. Pirmąkart gausim, dar kitus kartų vis gausim ir gausim, kol vienąkart pratašysim akmenį ir bus kaip tam filme "Adomo obuoliai" :D Ne visi turbūt taip norėtų, už tai ir nesutampa tos vienodos sąvokos :)
Žmonės bijo išlepinti kažkuo, todėl vaikams grasina, gal net duoda į kailį, nes ir kiti garsūs ir tikrai ne alkoholikai muša savo vaikus. Paskui caksim liežuviu, ai, iš kur tie skinhead'ai su žemu intelektu, iš kur toks šiurkštumas, toks neišprusimas vis tiek, nors ir nelepinom... Kaži... Dar Nelabai Aišku? Nu tai kartokit kaip užsukti. Gal ir nelepinom, bet meilės irgi nebuvo. Nebent su išskaičiavimu - jeigu gausi dešimtuką, nupirksim...; jeigu palauksi, mes tau padovanosim...; ir dar visaip panašiai, nors po tokių dovanų nerodom paprastos meilės, neapkabinam ir nepalaikom, slaugom nebent tik susirgus, o ko jie norėtų iš tikrųjų net ir po šitų sunkių momentų nesiaiškinam. Nesislėpsiu, paperku ir aš sunkiais momentais savo patogumui :( bet paskui mes kalbam ir mąstom, kaip kitaip išsiverst reikėtų.
Galvoju... Protinga? :) Deja, nea... :( Mane to mokina pati Emilija. Po netinkamo mano elgesio (o taip elgiuosi ir iš įpratimo ir dėl to, kad mano kažką kiti - pagrasinu, bandau papirkt, nes tai greitai veikia tuoj pat, tik į subinę paskui galėsiu pabelst, jei visada taip darysiu), ji po įvykio visada gvildena, kaip tikra moteris nori išsiaiškinti: kai Emilija norėjo ir mama nedavė, kas ten tada buvo... O kodėl jai taip pasakiau. Išpūstom akim ir lengva širdele aiškinasi, kaip priėmė mano "skriaudą" ir ar tikrai taip reikėjo, kaip suprato :D Gan stebuklingai atrodo toks mažas ir nekvailas, iš tikrųjų supranti, koks mažas Tu pati. Kaip gerai, kad ji nebijo su manim to tyrinėti. Kitas vaikas supykęs užsispaustų ir tyliai kentėtų viską vykdydamas, bet keikdamas, bet bijodamas prieštarauti (kaip aš). Ir kokio gudrumo aš užaugsiu per ją ir kam tai galėsiu padovanoti, kad nebūtų tik sau? :) o tik pamanykit, kaip kitas žmogeliukas mane tuoj mokins gal dar didesniais spinduliais į ką nors. Gal net geografiją iškalsiu dėl jo mintinai, kur iš tingumo turėdavau vos vos ketvertus, ir tai tik iš mokytojų gailesčiui pedagogiškai mano šeimai :D Ką pamanys žmonės, jei pedagogų vaikas negaus atestato :D dar kita kvaila tema, tiek išverkta ir tokia idiotiška, bet kurios nelabai kas supranta, todėl ne čia :)
Every mistake makes its own truth.
And every truth makes its own mistakes.
Ilia Kramarik
Vaikų lepinimas.
Situacija: susigalvoji vaiką vestis kartu su savimi į Tau reikalingą susitikimą (draugai, darbai ar maža kas, kurio metu nori pasirodyti savo "stebuklą" kitiems, ar šiaip neturi, kur palikti pumpurėlio, kaip nekenčiu tų mini pavadinimų, nes nuvertina asmenybę iki debiliškumo ir skamba kaip pravardė). Tarpdury reikiamos "institucijos" tavo vaikas atsisako eiti vidun, netinka jam jokie ėjimo tikslų paaiškinimai ar dantų užburbėjimai (viru viru košę, mano batai buvo du ir tu ateik kvailuti, vidun, ir pan.). Jis tiesiog žinodamas savo ir kitų vertę atsakingai ir nepakeičiamai sako NE ir tiek. Mama atsisveikina ir keliauna sau su tuo neįveikiamu barjeru atgalios. jai užu nugaros skambės įvairiausi žmogeliukų "balai ir vertinimai" - kaip antai, na ir išlepęs, mat nenori eiti, o ta ir klauso tokio pyplio. Pf, vaikas turi paklusti ir eiti, daryti tą ko nenori, sako jie. O aš džiaugiuosi už tą mamą - šaunuolė!
Va būtent. Mes suaugę, esame "lankstesni" ir galime būti ir daryti tą, ko nenorime, nes to reikia, pėvėzė. Paskui jaučiamės truputį nelaimingi, būna, kad net susergam neaiškiai, tam, kad pamynėm didžiausius savo įgeidžius, bet dėl kitų, kad jie nemanytų, kad mes neatsakingi ar išlepinti, darom. Žudydami savo svajones, savo norus, visą savo esybę... Faini mes? Nori, kad ir tavo vaikas užaugęs būtų toks aukelė: kur reikia, ten būnu, vedasi - einu, nes mama..., vadovas pamėtėja šlykštaus šūdinumo užduotį ir tu ją atlieki, nors jautiesi melagis, aferistas ir debilas, bet atlieki... :(
Aš pavydžiu ir palaikau Tokią lepinančią mamą ir tėtį, jei toks yra.
Visai kas kita, žinoma būtų kitokioj situacijoj. Jei nepasigilinus imtum vykdyti bet ką - vaikas prašo ledų, kito vaiko žaislo, kai reikia daryti ką nemalonaus, pažadi visada nupirkti už tai (tipo alga už nemalonumus, dar baisiau...). Nors dėl visko absoliučiai galima susitarti šiaip jau. Tik reikia mokėti, tik šiukštu ne papirkinėti. Jei nemoki, tikrai geriau pasišalinti tos nemokšiškumo situacijos, kol išmoksi ją tinkamai valdyti. Juk geriau atsakyti "nežinau, ką dabar daryti, pirmąkart man taip, aš pasvarstysiu kaip elgtis", o pasvarsčius jau bandyti kitąsyk tartis. Negu grūsti prievarta, nes taip reikia. Ir dar tai vaikui garsu pakartoji tą sakinį ir užfiksuoji jam pasąmonėj - jautiesi šūdinai? ir gerai, nes kiti taip nori, eik :) Arba "jeigu nueisi, aš tau nupirksiu modeliuką, saldainiuką, traleliūšką". Netinka man irgi toks. Kyšis nuo vaikystės. O vaikai viską priima natūraliai, suaugę jam autoritetai, priims ir tai ir su džiaugsmu, juk jam naudinga.
O aš esu už protingą "lepinimą", bet mano lepinimo sąvoka - lepinam meile, supratimu ir mažom pareigom, vykdom duotus pažadus, nors mums jie atrodo nereikšmingi. Žmogus turi suvokti, kad ne viskas už pinigą arba prievarta. Pilna gi tokių pas mus "mąstančių", žinom kaip jie elgiasi ir esam tuo nepatenkinti, todėl neverta to kartoti dar ir dar per kartų kartas. Atleistina tik tiems, kas nemato tų klaidų ir tų žmonių nepažįsta, ir net nekelia klausimo, kaip tatai galėjo atsitikt. Geriau naujas klaidas daryti, jei tas pačias jau išmoktas, nes taip lieki pirmoj klasėj vėl ir dar.
Kartais tenka išmokti, kai labai reikia tavo artimui ir pasiaukoti nieko neprašant už tai. Kaip buvo nemalonu, bet kaip prasminga, pasirodo, mums su Emilija buvo padrybsoti ligoninėj vienąsyk. Mano "aikštingoji", "išlepinta" ir visokia kitokia tradiciškai neišauklėta mergiotė (nes viską leidžiu kaip ne visi, nes turiu kitokį tikslą, tik jis ne visada akliems akivaizdus ir demonstruotinas), pasirodo, atsidėkojo man ir kantrybe, kai teko pereiti tuntus patikrinimų ir tverti mano asmeninių reikalų, kai negalėjau keletui minučių budėti šalia, kaip kantriai ji laukė ne iš baimės ir ne iš įpratimo, bet todėl, kad šiuo metu sunku ne tik jai, ir neįtikėtinu savarankiškumu pačiai nubudinėti naktį ir vis patikrinti, ar tikrai jos lašinė laša tinkamai ir ar gerai ji laiko ranką (vienoj pozoj jau 7 val., plius nežinia dar kiek to reikės. Manot dvimečiui lengva tai suvokti?), mano darbas buvo tik stebėti kaip ji pati tiesiog gydosi ir be žodžių palaiko net ir mane :) lav... :) po šių smulkių, žinoma, sunkumų, bet vertingų suvokimui, kad "lepinimas" vienas kito supratimu ir palaikymu, atsako tuo pačiu tik dar stebuklingiau.
Paprasta taisyklė: elkis su kitais, kaip pats norėtum, kad su tavim elgtųsi, bet visi mes bijom, kad mums atsilygins taip pat gražiai :) O gal ne, gal bijom, kad būdami gražūs, mes vis tiek gausim antausį? Gali būti ir kad gausim. Pirmąkart gausim, dar kitus kartų vis gausim ir gausim, kol vienąkart pratašysim akmenį ir bus kaip tam filme "Adomo obuoliai" :D Ne visi turbūt taip norėtų, už tai ir nesutampa tos vienodos sąvokos :)
Žmonės bijo išlepinti kažkuo, todėl vaikams grasina, gal net duoda į kailį, nes ir kiti garsūs ir tikrai ne alkoholikai muša savo vaikus. Paskui caksim liežuviu, ai, iš kur tie skinhead'ai su žemu intelektu, iš kur toks šiurkštumas, toks neišprusimas vis tiek, nors ir nelepinom... Kaži... Dar Nelabai Aišku? Nu tai kartokit kaip užsukti. Gal ir nelepinom, bet meilės irgi nebuvo. Nebent su išskaičiavimu - jeigu gausi dešimtuką, nupirksim...; jeigu palauksi, mes tau padovanosim...; ir dar visaip panašiai, nors po tokių dovanų nerodom paprastos meilės, neapkabinam ir nepalaikom, slaugom nebent tik susirgus, o ko jie norėtų iš tikrųjų net ir po šitų sunkių momentų nesiaiškinam. Nesislėpsiu, paperku ir aš sunkiais momentais savo patogumui :( bet paskui mes kalbam ir mąstom, kaip kitaip išsiverst reikėtų.
Galvoju... Protinga? :) Deja, nea... :( Mane to mokina pati Emilija. Po netinkamo mano elgesio (o taip elgiuosi ir iš įpratimo ir dėl to, kad mano kažką kiti - pagrasinu, bandau papirkt, nes tai greitai veikia tuoj pat, tik į subinę paskui galėsiu pabelst, jei visada taip darysiu), ji po įvykio visada gvildena, kaip tikra moteris nori išsiaiškinti: kai Emilija norėjo ir mama nedavė, kas ten tada buvo... O kodėl jai taip pasakiau. Išpūstom akim ir lengva širdele aiškinasi, kaip priėmė mano "skriaudą" ir ar tikrai taip reikėjo, kaip suprato :D Gan stebuklingai atrodo toks mažas ir nekvailas, iš tikrųjų supranti, koks mažas Tu pati. Kaip gerai, kad ji nebijo su manim to tyrinėti. Kitas vaikas supykęs užsispaustų ir tyliai kentėtų viską vykdydamas, bet keikdamas, bet bijodamas prieštarauti (kaip aš). Ir kokio gudrumo aš užaugsiu per ją ir kam tai galėsiu padovanoti, kad nebūtų tik sau? :) o tik pamanykit, kaip kitas žmogeliukas mane tuoj mokins gal dar didesniais spinduliais į ką nors. Gal net geografiją iškalsiu dėl jo mintinai, kur iš tingumo turėdavau vos vos ketvertus, ir tai tik iš mokytojų gailesčiui pedagogiškai mano šeimai :D Ką pamanys žmonės, jei pedagogų vaikas negaus atestato :D dar kita kvaila tema, tiek išverkta ir tokia idiotiška, bet kurios nelabai kas supranta, todėl ne čia :)
Every mistake makes its own truth.
And every truth makes its own mistakes.
Ilia Kramarik
antradienis, kovo 29, 2011
Dukros atsiprašymas
Buvo labai rimta situacija. Daug žaidėm, sportavom, visą komandą dresiravom daudit maliuką ("gaudyt kamuoliuką" - pliušinį Plutą, plastikinį Boltą, Mijau "katinėlis Miau", du neaiškios orientacijos baibokai su kojom ausim ir net rankom, lyg meška, lyg pelė, bet iš tikro zuikis, dar po tris įvairaus dydžio kamuolius ridenom, mėtėm, gaudėm SU VISAIS BAIBOKAIS ANT RANKŲ, nes, atseit, jie visi čia gaudo kolektyviškai... Žodžiu, lengva (kai iškrenta kuris nors iš rankų) ir smagu (ypač laukti, kol susidės atgal viti (visi) į krūvą).
Nu va, prisižaidėm iki pasiutimo net. Iš džiaugsmo pajutau kaip peša man koltūną, sakau aaaaaaaaaa paleisk, o ji toliau... Nesuprasi, čia trbūt iš meilės žmogiškos, ne dieviškos jau... :D nu, aišku, suklikau, supykau ir išėjau į kitą kambarį (na, pas mus kitas kambarys yra tūlikas-vonia, nes tik ten durys ne visai į lauką dar) :) Į lauką nenorėjau, šalta, tai sėdžiu. Kitam kambary. Ateina apsibliovus pešikė. Dašuto, kad neteisingai padarė iškart, nes nepatogiai žaidimas nutrūko, norisi žaist vėl :D O aš susiraukus, neatleisiu ir eik sau. Prieina nusimindžiusi sau kojas, lūpa iki žemės. Nejaudina manęs. Puola į glėbį staiga ir atsiprašo: "Laba dieeeeeena".
Nu blem :D Būk pikta kiek nori, bet taip nuoširdžiai parinkus žodžius... :DDD kokius tik moka pratęst draugystei ir susitaikyt :D
Man užduotis, plėsti vaiko žodyną :)))
P. S. Kiekvienas tėvų turi savo pliusų ir minusų, kaip ir bet kuris maitinimo šaltinis. :)
Nu va, prisižaidėm iki pasiutimo net. Iš džiaugsmo pajutau kaip peša man koltūną, sakau aaaaaaaaaa paleisk, o ji toliau... Nesuprasi, čia trbūt iš meilės žmogiškos, ne dieviškos jau... :D nu, aišku, suklikau, supykau ir išėjau į kitą kambarį (na, pas mus kitas kambarys yra tūlikas-vonia, nes tik ten durys ne visai į lauką dar) :) Į lauką nenorėjau, šalta, tai sėdžiu. Kitam kambary. Ateina apsibliovus pešikė. Dašuto, kad neteisingai padarė iškart, nes nepatogiai žaidimas nutrūko, norisi žaist vėl :D O aš susiraukus, neatleisiu ir eik sau. Prieina nusimindžiusi sau kojas, lūpa iki žemės. Nejaudina manęs. Puola į glėbį staiga ir atsiprašo: "Laba dieeeeeena".
Nu blem :D Būk pikta kiek nori, bet taip nuoširdžiai parinkus žodžius... :DDD kokius tik moka pratęst draugystei ir susitaikyt :D
Man užduotis, plėsti vaiko žodyną :)))
P. S. Kiekvienas tėvų turi savo pliusų ir minusų, kaip ir bet kuris maitinimo šaltinis. :)
pirmadienis, kovo 28, 2011
Misspelling
Love is nowhere.
Love is now here.
Kurį sakinį taisom ar braukiam? Kad abu tiesa kažkaip.
Meilės nepačiupinėsi ir neturėsi pagal užsakymą, todėl jos kaip ir nėra, nes negali gauti. Tu ją jau turi. Visur. Ji yra čia ir visur aplinkui, neapčiuopiama. Meilė vazoninei gėlei irgi yra meilė. Gal net tikresnė ir laisvesnė, nei aistringai moteriai ar savo mamai. Iš gėlės nereikalauji apkabinimų ir bučinių, kai jautiesi silpnas, tiesiog praveri užuolaidą, pasižiūri ir šypsaisi, kaip gražiai auga, arba jei pavyto, čiumpi rūpintis ir laistyt, nelaukdamas, kol ji atsakys tuo pačiu ir nepyksti, kodėl nepražydo, tiesiog toliau ieškai, kas jai nepatinka, gal šviesa, o gal nelaistyt, nepyksti ir durų netrenki. Savaime suprantama, kad suvoki, jog gėlytė tavęs vis tiek nepalaistys atgal, nes neturi nei rankyčių nei kojyčių, bet vis tiek ja rūpiniesi.
Kai myli kitą žmogų, neretai tikiesi, kad ir tau tuo pačiu ar kaip kitaip, bet atsilygins, rytoj ar vakar, bet lauki, turi juk, nes aš tai parodžiau kaip myliu, ir pan. O jei tavo meilė tiesiog želia kaip žėlytė, nesuvoki, kad gal jis irgi neturi mylinčių nei rankyčių nei kojyčių, o gal tą meilę reiškia kitaip, kaip nesupranti, nes neklausai, nes nori taip kaip tu nori, o gal kam nors kitam jis ją reiškia mielai ir natūraliai, pavyzdžiui, lenktynėms su bolidais ar, baisu!, bet gal kitam žmogui :) Ramiai pagalvojus - visai nebaisu :P Love is now here. Myli - laistai, nelauki kol ji pirma pradės tave laistyt, o tada jau galėsi tu, nes tuomet bus lygiosios, nes taip nebus :D Gėlytei daug kainuotų tave palaistyt, daugiau nei tau pripilt vazoniką. Ji myli kitaip.
Love is now here.
Kurį sakinį taisom ar braukiam? Kad abu tiesa kažkaip.
Meilės nepačiupinėsi ir neturėsi pagal užsakymą, todėl jos kaip ir nėra, nes negali gauti. Tu ją jau turi. Visur. Ji yra čia ir visur aplinkui, neapčiuopiama. Meilė vazoninei gėlei irgi yra meilė. Gal net tikresnė ir laisvesnė, nei aistringai moteriai ar savo mamai. Iš gėlės nereikalauji apkabinimų ir bučinių, kai jautiesi silpnas, tiesiog praveri užuolaidą, pasižiūri ir šypsaisi, kaip gražiai auga, arba jei pavyto, čiumpi rūpintis ir laistyt, nelaukdamas, kol ji atsakys tuo pačiu ir nepyksti, kodėl nepražydo, tiesiog toliau ieškai, kas jai nepatinka, gal šviesa, o gal nelaistyt, nepyksti ir durų netrenki. Savaime suprantama, kad suvoki, jog gėlytė tavęs vis tiek nepalaistys atgal, nes neturi nei rankyčių nei kojyčių, bet vis tiek ja rūpiniesi.
Kai myli kitą žmogų, neretai tikiesi, kad ir tau tuo pačiu ar kaip kitaip, bet atsilygins, rytoj ar vakar, bet lauki, turi juk, nes aš tai parodžiau kaip myliu, ir pan. O jei tavo meilė tiesiog želia kaip žėlytė, nesuvoki, kad gal jis irgi neturi mylinčių nei rankyčių nei kojyčių, o gal tą meilę reiškia kitaip, kaip nesupranti, nes neklausai, nes nori taip kaip tu nori, o gal kam nors kitam jis ją reiškia mielai ir natūraliai, pavyzdžiui, lenktynėms su bolidais ar, baisu!, bet gal kitam žmogui :) Ramiai pagalvojus - visai nebaisu :P Love is now here. Myli - laistai, nelauki kol ji pirma pradės tave laistyt, o tada jau galėsi tu, nes tuomet bus lygiosios, nes taip nebus :D Gėlytei daug kainuotų tave palaistyt, daugiau nei tau pripilt vazoniką. Ji myli kitaip.
Visažiniai
Taip surėdyta, matyt, kad visi, kurie čia dabar esam, galvojam, žinom, po to vėl galvojam, kad viską žinom ir darom amžinai gerai. Ir visada taip ir bus. Ale man, pavyzdžiui, Emilija parodo kasdien, kad tikrai yra mažesnių ir milijardiškai vienetų protingesnių kur kas labiau, nei bet koks kitas suaugęs žmogus, kuris, tariasi, viską žino geriau už mažą.
Todėl pradedu pagaliau manyti teisingiau, kad viskas, ką žinau, ką galvoju, kad žinau, tikrai pasikeis ir reikės dar daugiau sužinoti, gal viskas net bus ir atvirkščiai, nei manei. To negalėjau suvokti nei mokydamasi, nei dirbdama. Ačiū mūsų dideliam vaikui. Be pamokslų, be prievartos ji man tiesiog tai įdiegia :) ir diegia vis daugiau vertingų programų, net kai nelabai noriu aš tų "mokslų" jau, juk daug žinau... bet kartais pamirštu ir man primena, kaip nesusireikšminti, kaip nepsichuoti :), kaip susitaikyt, kaip būti laiminga dėl nieko ir dėl visko visko, net dėl šalto varveklio ar šlapių murzinų iki stangrumo nuo balų kelnių (mat kol grįžti iš toliau, purvas stingsta, atrodo, kad atrodo fuj, bet realiai tai linksma! Svarbu turėti paskui ūkinio muilo, nu arba jei ne purvas ten, tada šiukšlių dėžę, na ir kas) :) kurioj mokykloj to išmoksi...
***
Tos pamokos man kartojasi kasdien net ir ne tik ant manęs. Pavyzdžiui, Emilijos protingasis tėtis:
- Emilija, klausyk mūsų ir daryk, kaip mes sakom, nes mes žinom geriau, ko tu nori.
Pabandyk dabar perfrazuoti šitą sakinį sau, kad tu jį iš kažko girdi. Idiotiškai skamba, ne? Turbūt pultum į atlapus tokiam kvailiui - žino jis, ple... :D Tai kam iš to ar kito vaiko tyčiotis, lyg jis būtų kokia nesąmonė... Ir pykti ant jo, jei jis netiki tavim :D ačdie netiki! Vadinasi, mąsto! Kažkas žino, ko tu nori... wtf, pdf. Filosofija čia? Manau, gyvenimas - realus ir tikrų tikriausias.
***
12m mergaitė klijuoja dabar labai populiarius lipdukus į fotoalbumą, visi taip daro jie dabar, toks užsiėmimas. Paskui mainosi, keičiasi susitikę, giriasi. Va. Ir man pasakoja. Va mano sesė dabar 1m, kai ji užaugs, aš jai perduosiu šitą albumą ir ji galės šitą turtą mainytis. Jau šitas vaikas, matosi, užaugęs. Link suaugusių. Žinoma, sesei trbūt bus malonu toks praeities dalykas turėti "skrynioj", tik kaži, ar jos laikais tom senovėm kažkas dar norės mainytis... Turbūt būtų skaudu tai dvylikametei sužinoti dabar, kad jos šitas vertingas daiktas, greičiausiai (nors... nebūtinai, žinoma, bet tikėtina LABAI), kad net po metų jau ar dviejų, nebeteks tokios šiandieninės vertės ir iš sesės laimės ašarų paveldėjus dulkėms rinkti daiktą turbūt neišbyrės. Geriausiu atveju bus tik "O, ačiū, kaip gražu", blogiausiu - viskas suplėšyta, išmėtyta. Skaudu? Ne. Juk viskas keičiasi. Ypač jei nesitiki.
Kuo labiau nesitiki, kad tavo patirtis bus niekam nereikalinga, tuo bjauriau sureaguoji į tą "a la niekšelį, kuris taip nevertina ir taip su manim, tipo, neteisingai pasielgė"- kokie nejautruoliai ir pan., kaip mano vaikystėj to nebuvo! Pamanyk tik... O čia nėr ko pykt - evoliucija visada buvo, ne stebuklas čia. Tiesiog kam bagažas šūdo, jei dabar galima nusiskinti vaisių nuo medžių...
Va, kodėl mažų vaikų informacijos man atrodo siektiniausios, kad ir koks didelis ir gudrus bemanytum esąs. Nes jie gyvena Dabar (dabartistų ežių reklama, ou mai...). Senolių era nyksta, jei nėra tokia vertinga, kad išliktų. Nors būna, nesiginčijų, ir vertingos išminties ir jos daug, tik mes nelabai skiriam nuo šlamšto, nes juk mes tokie visažiniai, cha :D
nes mums dabar atrodo, kad:
1. Tik baigti universitetą yra vertinga,
2. tik vergauti darbdaviui yra teisinga, net jei nenori, nes juk sakė, kad reikia, nesvarbu kaip šūdinai jautiesi (čia mūsų tėtukas vis kala emilijai kodėl reikia eiti į darželį (aš irgi einu į darbą, nors nenoriu, ir tu eik į darželį...). Ne crap?,
3. Tik gražią mašiną ar šukuoseną reik turėti, ir
4. Tik su durnių kalykla (oj, mokykla, kur viską reikia drausti, bausti ir neleisti) mano vaikas užaugs protingas ir neišpaikęs. Ką tas išpaikęs reišk, ne visi vienodai sutaria. Vienam išpaikęs, nes ieško gyvenime sprendimo be jokių taisyklių, kitam - nemokantis ieškoti jokių sprendimų. Tai kurie ką nors žino ir kurie nieko nežino? Turbūt visi kaip kam šviečia. Tai iš kur gali būti žodyne tokie vienareikšmiai žinojimo sprendimai. Tas žino, o tas ne. Juk būna, kad visur yra kažkiek tiesos, tikrai visur.
O kitam vaikui gal tų punktų nereik, nes jų nejaučia? Jis gal protingesnis už mokytoją ir boikotuoja jo blatną informaciją? Visiškai sutinku, kad vaikai žino daugiau už mokytoją, bet mokytojas to nenori suvokt, už tai ir gaunasi - blogi vaikai, kad nesimoko (šlamštas - tada kodėl nei vieni moksliukai negyvena idealiai???), vaikai "šiais laikais" labai pikti ir mušasi - va pažiūrėkit kaip, o mes tai jau labai geri... (aha, įdomu iš ko vaikas išmoko pykti ir muštis, iš savęssss, cha!??? Jis iš tavęs, vadinasi, nerado ko geresnio pasimokint, susitaikyk su savo netobulumu ir pradėk mokytis vietoj sugrybėjimo nuo visko žinojimo. Taikytina troleibuso ir kitų eilių laukimo bobutėms - jūsų pavyzdys ne tobulesnis).
Žodžiu, jei nesupranti dabartinių vaikų ir diegi savo nukaršusią programą, savo baimes (oi, nenukrisk, oi neišsitepk, oi neik, pargriūsi ir dar nebėk, nes dar baisiau), vadinasi, esi nemastitas ir žinoma, taip paprasčiau, nereik daug galvot, kas vertinga, o kas ne. Tegul bėga tas vaikas, tegul tepliojasi. Grįš ir pasakys, mama, bliamba, buvau kvailys, bėgau išsitepiau... Skauda... Reikės dabar bėgt per kitą pusę, gal pavyks :D jau geriau taip tegul pats eksperimentuoja, nes antraip bloga ir savęs pasidaro klausytis - oi neimk, nes tas ir tas, oi neik, nes taip ir anaip, kol galų gale vaiks bijo iš vis krutėt, nes oi! Juk sakė. Ir stingstam. Paskui tą patį kitai kartai perduoda. Reikia to? Gražu? Naudinga? Nu jo, sėdi, neina, nesusitepa. Nu ir? Ir nelaimingas, nes kažko lyg norėtųsi... bet susitepsiu... Nemalonumai, rėks... Arba, ot ir darysiu, ot tyčia ir dar baisiau.
Jau geriau tada aš mokinsiuos sakyti, aha, iki, sėkmės! :* Jei pasiseks nenukristi - valio! Laimėjom! Nukritai? Hm, užklijuojam kažkuo, užlopom, žygiuojam toliau. Kaip norėtum žygiuoti? O gal ir įdomu... Ir gal dar taip, ane?... fainai būtų taip, mano manymu. Ir nereik vaiko sekti, nes žinai, kad grįžęs sakys taip, kaip buvo, nes žino, kad jam padėsi, jei galėsi, paguosi, jei negalėsi padėt, bet vis atlėgs skausmus, net jei viską reik tverti pačiam.
Užaugs mano pumpurėliai ir man praneš - juokinga tu, mamutai, čia ir labai dar be to neteisi :D pasakys, kaip reikėtų gal. Pasitarsim ir turtėsim vieni iš kitų. Daug maloniau nei "žinojau, kad taip bus, sakiau juk, o dabar va ateini, tvarkykis pats, nes aš tau sakiau, neklausei, bla bla bla" ir sėdi visi susiraukę, tiek žinotojai, o tuo labiau nežinotojai, nes jaučias kalti. Kam ta kaltė. Ir be jos būna skauda, kam dar kažkokį inkarą sausumoj užsivožt, ypač jei varai automobiliu...
Logiška? Turbūt daug kam atrodo bull shit dabar, nes realybė kitokia, fakin, nieko jum neišeis, pamatysi... bet realybė kuriasi per mus, mažuliai, ne atvirkščiai, žinokit. Tik pamąstyk. Kaip manom, taip turim. Vienas pamatęs tarakoną cypia ir panikuoja, sako, kad neįmanoma jų išvaikyt, gyvena su bjaurastim jau n metų su m mėnesių ir dar taip blogai, kitas tokioj pat tarakašo situacijoj sutraiško jį tapke, išpurškia viskuo, kuom žino, nepavykus, eina ten, kur nėr nei vieno tarakono ir niekad nebus. Sunku daiktus persinešt į kitą vietą, bet argi nelengviau viską susumavus? :D
Ne veltui Japonai daugiau galvoja, nei šneka ir be to neturi žodžio "ne". Mes su jovke bandėm išsireikšti porą dienų be "ne". Tik atrodo neįmanoma, bet kažkaip vertėm tą "ne" kaip mokėjom, pasirodo... Sunkiai siaubingai, nes mažiau žodžių privebleni, mažiau piktumo išreiški, nes galvoji kaip neapsiteršt, suvoki, kad anksčiau vien šūdais laisteisi ir žiauriai, nes esi įpratęs taip. Visi taip daro. O nafig. Kam gražiau sava galva, o kam visi sumakalioti į vieną.
Žodžiu, mokytis... afigienai įdomu, kai darai tai ne pagal taisyklę "taip daro visi, nes taip lengviausiai", "neišrasi jau dviračio". Tiesa, bet sunkiau gyvenant juk daugiau išmoksti ir įvairiau, o be dviračio gali išrast ir dar ką nors gražiau - tarkim, supranti, kad žiemą stipę visi medžiai, pavasarį atgimsta. Čia joks dviratis tiek laimės neteiktų, patikėk. Net ir tobula įranga. Įsivaizduok, jei tie medžiai taip ir liktų neatgiję, čiūju, net dviratis su paminkštintom pirštinėm tau tiek pasitikėjimo nesuteiktų tokioj šūdinoj situacijoj. Galų gale, tik besimokydamas, daug uždirbsi ir galėsi nusipirkti tą ir aną dviratį. Ir turėti dar kažką. Ir dirbti, net jei nenori, nes reikia nupirkti... Nu ir ką pirksi? Spintą? Graudu. Aišku gražu ir faina, įsigysi fabriko spintą, dėsi ten daiktus, bet jei pasidarytum ją pats... Numanai tą pasididžiavimo ir vertės jausmą ;) Nusipirkt galėsi ir tris, o pagamint dar ir kitiem pajėgsi dvidešimt, jei mokėsi. Kaifas ne? :) nu, gerai, nupirkt galėsi ir kitam, bet jei jis norės meilės, ne spintos, ką tada pirksi. Balioną? Mh...
Galima galvot ir skleistis daug daugiau, o mylėt iš vis viską, ne tik savo vyrą ir vaikus ir viską dėl jų daryti persisukus :) Galima mylėt ir tą atstumiančiai gražų girtuoklį šleivojantį per gatvę ir neduoti jam nė cento. Jis pyks, negavęs "laimės", bet tu juk jį myli ir linki visko kitaip. Jis to net negirdi ir nežino, bet jaučia, tikiu, kad jaučia. Negi dabar girsiuos, kad aš jį myliu, tada bus ne meilė, o pasigyrimas. Tegul jaučia. Tai daugiau.
Nieko nežinau ir nenoriu žinot. Kas už mane gali geriau tai žinoti :)
Todėl pradedu pagaliau manyti teisingiau, kad viskas, ką žinau, ką galvoju, kad žinau, tikrai pasikeis ir reikės dar daugiau sužinoti, gal viskas net bus ir atvirkščiai, nei manei. To negalėjau suvokti nei mokydamasi, nei dirbdama. Ačiū mūsų dideliam vaikui. Be pamokslų, be prievartos ji man tiesiog tai įdiegia :) ir diegia vis daugiau vertingų programų, net kai nelabai noriu aš tų "mokslų" jau, juk daug žinau... bet kartais pamirštu ir man primena, kaip nesusireikšminti, kaip nepsichuoti :), kaip susitaikyt, kaip būti laiminga dėl nieko ir dėl visko visko, net dėl šalto varveklio ar šlapių murzinų iki stangrumo nuo balų kelnių (mat kol grįžti iš toliau, purvas stingsta, atrodo, kad atrodo fuj, bet realiai tai linksma! Svarbu turėti paskui ūkinio muilo, nu arba jei ne purvas ten, tada šiukšlių dėžę, na ir kas) :) kurioj mokykloj to išmoksi...
***
Tos pamokos man kartojasi kasdien net ir ne tik ant manęs. Pavyzdžiui, Emilijos protingasis tėtis:
- Emilija, klausyk mūsų ir daryk, kaip mes sakom, nes mes žinom geriau, ko tu nori.
Pabandyk dabar perfrazuoti šitą sakinį sau, kad tu jį iš kažko girdi. Idiotiškai skamba, ne? Turbūt pultum į atlapus tokiam kvailiui - žino jis, ple... :D Tai kam iš to ar kito vaiko tyčiotis, lyg jis būtų kokia nesąmonė... Ir pykti ant jo, jei jis netiki tavim :D ačdie netiki! Vadinasi, mąsto! Kažkas žino, ko tu nori... wtf, pdf. Filosofija čia? Manau, gyvenimas - realus ir tikrų tikriausias.
***
12m mergaitė klijuoja dabar labai populiarius lipdukus į fotoalbumą, visi taip daro jie dabar, toks užsiėmimas. Paskui mainosi, keičiasi susitikę, giriasi. Va. Ir man pasakoja. Va mano sesė dabar 1m, kai ji užaugs, aš jai perduosiu šitą albumą ir ji galės šitą turtą mainytis. Jau šitas vaikas, matosi, užaugęs. Link suaugusių. Žinoma, sesei trbūt bus malonu toks praeities dalykas turėti "skrynioj", tik kaži, ar jos laikais tom senovėm kažkas dar norės mainytis... Turbūt būtų skaudu tai dvylikametei sužinoti dabar, kad jos šitas vertingas daiktas, greičiausiai (nors... nebūtinai, žinoma, bet tikėtina LABAI), kad net po metų jau ar dviejų, nebeteks tokios šiandieninės vertės ir iš sesės laimės ašarų paveldėjus dulkėms rinkti daiktą turbūt neišbyrės. Geriausiu atveju bus tik "O, ačiū, kaip gražu", blogiausiu - viskas suplėšyta, išmėtyta. Skaudu? Ne. Juk viskas keičiasi. Ypač jei nesitiki.
Kuo labiau nesitiki, kad tavo patirtis bus niekam nereikalinga, tuo bjauriau sureaguoji į tą "a la niekšelį, kuris taip nevertina ir taip su manim, tipo, neteisingai pasielgė"- kokie nejautruoliai ir pan., kaip mano vaikystėj to nebuvo! Pamanyk tik... O čia nėr ko pykt - evoliucija visada buvo, ne stebuklas čia. Tiesiog kam bagažas šūdo, jei dabar galima nusiskinti vaisių nuo medžių...
Va, kodėl mažų vaikų informacijos man atrodo siektiniausios, kad ir koks didelis ir gudrus bemanytum esąs. Nes jie gyvena Dabar (dabartistų ežių reklama, ou mai...). Senolių era nyksta, jei nėra tokia vertinga, kad išliktų. Nors būna, nesiginčijų, ir vertingos išminties ir jos daug, tik mes nelabai skiriam nuo šlamšto, nes juk mes tokie visažiniai, cha :D
nes mums dabar atrodo, kad:
1. Tik baigti universitetą yra vertinga,
2. tik vergauti darbdaviui yra teisinga, net jei nenori, nes juk sakė, kad reikia, nesvarbu kaip šūdinai jautiesi (čia mūsų tėtukas vis kala emilijai kodėl reikia eiti į darželį (aš irgi einu į darbą, nors nenoriu, ir tu eik į darželį...). Ne crap?,
3. Tik gražią mašiną ar šukuoseną reik turėti, ir
4. Tik su durnių kalykla (oj, mokykla, kur viską reikia drausti, bausti ir neleisti) mano vaikas užaugs protingas ir neišpaikęs. Ką tas išpaikęs reišk, ne visi vienodai sutaria. Vienam išpaikęs, nes ieško gyvenime sprendimo be jokių taisyklių, kitam - nemokantis ieškoti jokių sprendimų. Tai kurie ką nors žino ir kurie nieko nežino? Turbūt visi kaip kam šviečia. Tai iš kur gali būti žodyne tokie vienareikšmiai žinojimo sprendimai. Tas žino, o tas ne. Juk būna, kad visur yra kažkiek tiesos, tikrai visur.
O kitam vaikui gal tų punktų nereik, nes jų nejaučia? Jis gal protingesnis už mokytoją ir boikotuoja jo blatną informaciją? Visiškai sutinku, kad vaikai žino daugiau už mokytoją, bet mokytojas to nenori suvokt, už tai ir gaunasi - blogi vaikai, kad nesimoko (šlamštas - tada kodėl nei vieni moksliukai negyvena idealiai???), vaikai "šiais laikais" labai pikti ir mušasi - va pažiūrėkit kaip, o mes tai jau labai geri... (aha, įdomu iš ko vaikas išmoko pykti ir muštis, iš savęssss, cha!??? Jis iš tavęs, vadinasi, nerado ko geresnio pasimokint, susitaikyk su savo netobulumu ir pradėk mokytis vietoj sugrybėjimo nuo visko žinojimo. Taikytina troleibuso ir kitų eilių laukimo bobutėms - jūsų pavyzdys ne tobulesnis).
Žodžiu, jei nesupranti dabartinių vaikų ir diegi savo nukaršusią programą, savo baimes (oi, nenukrisk, oi neišsitepk, oi neik, pargriūsi ir dar nebėk, nes dar baisiau), vadinasi, esi nemastitas ir žinoma, taip paprasčiau, nereik daug galvot, kas vertinga, o kas ne. Tegul bėga tas vaikas, tegul tepliojasi. Grįš ir pasakys, mama, bliamba, buvau kvailys, bėgau išsitepiau... Skauda... Reikės dabar bėgt per kitą pusę, gal pavyks :D jau geriau taip tegul pats eksperimentuoja, nes antraip bloga ir savęs pasidaro klausytis - oi neimk, nes tas ir tas, oi neik, nes taip ir anaip, kol galų gale vaiks bijo iš vis krutėt, nes oi! Juk sakė. Ir stingstam. Paskui tą patį kitai kartai perduoda. Reikia to? Gražu? Naudinga? Nu jo, sėdi, neina, nesusitepa. Nu ir? Ir nelaimingas, nes kažko lyg norėtųsi... bet susitepsiu... Nemalonumai, rėks... Arba, ot ir darysiu, ot tyčia ir dar baisiau.
Jau geriau tada aš mokinsiuos sakyti, aha, iki, sėkmės! :* Jei pasiseks nenukristi - valio! Laimėjom! Nukritai? Hm, užklijuojam kažkuo, užlopom, žygiuojam toliau. Kaip norėtum žygiuoti? O gal ir įdomu... Ir gal dar taip, ane?... fainai būtų taip, mano manymu. Ir nereik vaiko sekti, nes žinai, kad grįžęs sakys taip, kaip buvo, nes žino, kad jam padėsi, jei galėsi, paguosi, jei negalėsi padėt, bet vis atlėgs skausmus, net jei viską reik tverti pačiam.
Užaugs mano pumpurėliai ir man praneš - juokinga tu, mamutai, čia ir labai dar be to neteisi :D pasakys, kaip reikėtų gal. Pasitarsim ir turtėsim vieni iš kitų. Daug maloniau nei "žinojau, kad taip bus, sakiau juk, o dabar va ateini, tvarkykis pats, nes aš tau sakiau, neklausei, bla bla bla" ir sėdi visi susiraukę, tiek žinotojai, o tuo labiau nežinotojai, nes jaučias kalti. Kam ta kaltė. Ir be jos būna skauda, kam dar kažkokį inkarą sausumoj užsivožt, ypač jei varai automobiliu...
Logiška? Turbūt daug kam atrodo bull shit dabar, nes realybė kitokia, fakin, nieko jum neišeis, pamatysi... bet realybė kuriasi per mus, mažuliai, ne atvirkščiai, žinokit. Tik pamąstyk. Kaip manom, taip turim. Vienas pamatęs tarakoną cypia ir panikuoja, sako, kad neįmanoma jų išvaikyt, gyvena su bjaurastim jau n metų su m mėnesių ir dar taip blogai, kitas tokioj pat tarakašo situacijoj sutraiško jį tapke, išpurškia viskuo, kuom žino, nepavykus, eina ten, kur nėr nei vieno tarakono ir niekad nebus. Sunku daiktus persinešt į kitą vietą, bet argi nelengviau viską susumavus? :D
Ne veltui Japonai daugiau galvoja, nei šneka ir be to neturi žodžio "ne". Mes su jovke bandėm išsireikšti porą dienų be "ne". Tik atrodo neįmanoma, bet kažkaip vertėm tą "ne" kaip mokėjom, pasirodo... Sunkiai siaubingai, nes mažiau žodžių privebleni, mažiau piktumo išreiški, nes galvoji kaip neapsiteršt, suvoki, kad anksčiau vien šūdais laisteisi ir žiauriai, nes esi įpratęs taip. Visi taip daro. O nafig. Kam gražiau sava galva, o kam visi sumakalioti į vieną.
Žodžiu, mokytis... afigienai įdomu, kai darai tai ne pagal taisyklę "taip daro visi, nes taip lengviausiai", "neišrasi jau dviračio". Tiesa, bet sunkiau gyvenant juk daugiau išmoksti ir įvairiau, o be dviračio gali išrast ir dar ką nors gražiau - tarkim, supranti, kad žiemą stipę visi medžiai, pavasarį atgimsta. Čia joks dviratis tiek laimės neteiktų, patikėk. Net ir tobula įranga. Įsivaizduok, jei tie medžiai taip ir liktų neatgiję, čiūju, net dviratis su paminkštintom pirštinėm tau tiek pasitikėjimo nesuteiktų tokioj šūdinoj situacijoj. Galų gale, tik besimokydamas, daug uždirbsi ir galėsi nusipirkti tą ir aną dviratį. Ir turėti dar kažką. Ir dirbti, net jei nenori, nes reikia nupirkti... Nu ir ką pirksi? Spintą? Graudu. Aišku gražu ir faina, įsigysi fabriko spintą, dėsi ten daiktus, bet jei pasidarytum ją pats... Numanai tą pasididžiavimo ir vertės jausmą ;) Nusipirkt galėsi ir tris, o pagamint dar ir kitiem pajėgsi dvidešimt, jei mokėsi. Kaifas ne? :) nu, gerai, nupirkt galėsi ir kitam, bet jei jis norės meilės, ne spintos, ką tada pirksi. Balioną? Mh...
Galima galvot ir skleistis daug daugiau, o mylėt iš vis viską, ne tik savo vyrą ir vaikus ir viską dėl jų daryti persisukus :) Galima mylėt ir tą atstumiančiai gražų girtuoklį šleivojantį per gatvę ir neduoti jam nė cento. Jis pyks, negavęs "laimės", bet tu juk jį myli ir linki visko kitaip. Jis to net negirdi ir nežino, bet jaučia, tikiu, kad jaučia. Negi dabar girsiuos, kad aš jį myliu, tada bus ne meilė, o pasigyrimas. Tegul jaučia. Tai daugiau.
Nieko nežinau ir nenoriu žinot. Kas už mane gali geriau tai žinoti :)
šeštadienis, kovo 19, 2011
Ištraukta iš "bėgančios su vilkais"
Esama daugybės būdų ir galimybių gyventi santarvėje su instinktyviąja prigimtimi; be to, ir mes pačios, ir pasaulis nuolatos kintame, o sykiu kinta ir atsakymai į pačius svarbiausius mūsų užduodamus klausimus, todėl negalima sykį ir visiems laikams pasakyti: "Daryk taip ir taip, pirma tą, o paskui - aną, ir viskas bus gerai." Tačiau ilgą laiką stebėdama vilkus, aš vis mėginau išsiaiškinti, kaipgi jiems pavyksta didžiąją gyvenimo dalį šitaip harmoningai nugyventi. Todėl dėl šventos ramybės pasiūlyčiau jums tučtuojau pradėti nuo bet kurio iš toliau pateikiamo sąrašo punkto. Toms, kurios dėl ko nors kovoja, geriausia būtų pradėti nuo dešimtojo.
DEŠIMT VILKŲ GYVENIMO TAISYKLIŲ
1. Maitintis
2. Ilsėtis
3. Protarpiais bastytis
4. Saugoti ištikimybę
5. Mylėti vaikus
6. Dūkti mėnesienoje
7. Laikyti ausis pastačius
8. Rūpintis kaulais
9. Mylėtis
10. Dažnai staugti
DEŠIMT VILKŲ GYVENIMO TAISYKLIŲ
1. Maitintis
2. Ilsėtis
3. Protarpiais bastytis
4. Saugoti ištikimybę
5. Mylėti vaikus
6. Dūkti mėnesienoje
7. Laikyti ausis pastačius
8. Rūpintis kaulais
9. Mylėtis
10. Dažnai staugti
penktadienis, kovo 18, 2011
Išgyvenimo teorija ir praktika
Literatūrinė pasaka:
Jaunoji karalienė prieina šulinį. Jai pasilenkus pasisemti vandens, jos kūdikis įkrinta į šulinį. Jaunajai karalienei ėmus klykti ir šauktis pagalbos, pasirodo dvasia ir klausia, kodėl ji pati negelbėjanti savo vaiko. "Aš juk neturiu rankų!" - aimanuoja karalienė. "O tu pamėgink", - sako jai dvasia. Ir kai berankė mergelė sukiša savo strampus į vandenį, siekdama vaiko, jos rankos tą pačią akimirką atauga, ir kūdikis laimingai išgelbėjamas.
Ištrauka iš Clarissa Pinkola Estes, Ph. D. "Bėgančios su vilkais".
Aš:
Trumpai nupasakosiu, ką padariau :D Ogi skaitydama straipsnį, kaip reiktų valdyti vaikų isterijos priepuolius, po jo na tokio lakoniško, bet, mano manymu, gan teisingo teksto, perskaičiau patyrusių moterų komentarus. Ogi pasirodo visiems vaikų "ožiams", "neklusnumams", "žaislų nedalyboms", "vaiko išlepinimo ant mamos rankų", "vaiko nenorėjimo lankstytis kiekvienai nukaršusiai bobai, kuri nori jį paimti ant rankų", na ir pan. "problemoms" spręsti, pasirodo, jų logišku išmanymu, reikia būtina ir kitaip neįmanoma - čiupti diržą ir vanoti. Vienoms pakanka silpniau užvožti, kitos turi prarasti sąmonę betalžydamos, "kad vaikas įsikirstų", ką daryti ir ko ne. Tokių buvo kone 120. Vien tik taip manančios. Na, ką. Emilijos mamukas, pati patyrusi šiokį tokį diržą, turinti gan reiklų vaikėzą, išbandžiusi net ir diržą (kurį tenka ačdie mest lauk kiek tik galma toliau), nusprendė (nors nieko nesprendė...), ėmė ir apsireiškė, atsakydama į vieną bandramintės komentarą į tų 120: "kraupu skaityti...". Mat jai atrašė tuoj pat viena veržli mosuotoja: "Tai kas čia tau jau taip ne taip. Ką nori pasakyt!" . Žodžiu, kabineto ieškojimas (nuo žodžio "kabinėtis"), nori diskutuoti. Daviau jai. :D Gavau atgal, mat mano šeimos "gilių" :D tradicijų (2m 2mėn. dukra ir 18 sav. pilvelis) informacija tame puslapyje yra vieša, kai nori. Nesiplečiant, jos žvitria akies skvarba išaiškino, kad esu naivuolė ir ką aš galiu kriokt su tokiu mažu vaiku ir plius dar kitu savom rankom nevaikštančiu :D. Tp saknt, užaugyk, o paskui giedok, ane. Nu teisybė. Tik studijuoju iki šiol savarankiškai įvairiausius auklėjimo metodus ir galų gale man šviečiasi mažulytis spindulėlis, kaip galima išvengti smurto. Žinoma, tai tragediškai kartais sunku, net akys blanksta, nes reik ištisai galvot, net naktį, ką daryt. Pasilengvinčiau sau darbą, čiupdama kokį skaudesnį daiktą, pritariu. Bet ne man. Ir ne Emilijai. Man negražu, nesveika ir nematau tolko. Tiesiog. Turiu daug argumentų, bet manau, kas mano taip kaip aš, jų dėstyti net neverta, o kas nemano, čia jo kelias. Nebent jam kiltų tas didysis klausimas, kaip tiem, kas mano iš vis ką nors.
Taigi, šiek tiek pasišakojusi, kad nepasirodyčiau absoliut padangių teorijų svaigintojasi, bet ir kad žinau daugiau, jeigu norės pulti. Ir nebeskaitysiu toliau eigos ten tų komentarų. Atsirado dar kelios, kurios parašė man net po asmeninį laišką, kad elgiuosi ir žinau teisingai. Net gavau pliusą už tai, kad drįsau kišti savo plaukus padrąskyt. Tiesą sakant, nežinau kam taip dariau, tiesiog širdis kaukė, kad reikia tas kitokias kakarynes bent minimaliai prarėkti. Na, kad nesam mes, kaip viena rašė "kosmopolitanų aukos" ir žinom, ir toliau mokomės, ką darom ir kur tai veda.
O muštynių (nors ir retų, aišku, gal, na tikiuosi, kad vaikų subinės nemėlynuoja kasdien, tik retais atvejais, bet vis tiek) gerbėjoms - aš jas suprantu irgi iki kaulų smegenų. Nebeturi variantų, galimo pavyzdžio, sunku knaisiotis ir ieškot, ką daryti, gal dar vyrai nepadeda, gal dar kas zyzia galvą, tiesiog sunku kitaip elgtis, nei visi kiti tavo "rojono" piliečiai. Nenori būti išsišokėlės. Skelia ausų ir tiek. Pačios gavo. Joms gal padėjo (stačiai akivaizdu, kad meška).
Nejučia užtikus šitos pasakaitės detalę - berankė mergelė, įsikniaubusi savo negalios įsivaizduoja, kad nieko negali (tik diržas), bet pasirodo, kad ji daugiau verta, nei pati mano, ją tik reikia patikinti tuo... Man mamų pykčio pagailo ir siunčiu meilės, kurią surasti paprasta lygiai taip pat kaip ir sunku, tik reikia pradėti vaikus gelbėti, net ir nuo savęs, jei reikia...
Net jeigu vaikas netobulas, ne toks, kokį norėtume parodyti giminėms, negalime juo pasigirti kaip mocartu ar puikiu ūkininku, VAIKAS nuostabiausias, koks tik sugeba būti ir kokiu leidžiame jam būti, kai kur padrąsindamos, kai kur subardamos, bet visa širdim mylėdamos net ir kito rajono suaugusius, kurių dar nepažįstam.
Galų gale mes visi - NEIŠKARTOJAMI. Ir mūsų nuostatos, ir bejėgiškumas, ir žinios - visų skirtingi matavimai. Ir visi teisingi, tik su atskiru keliu ir pakalne. Kišk tuos stabarus į vandenį, trauk kiek gali, nepasiduok. Kai visai nebegali, gal dvasia ir padės, jeigu ji nuspręs, kad tikrai negali, bet jeigu lauki ir ji niekaip neateina, stenkis pati - vadinasi, tu tikrai gali, dvasia tavim tiki :)
Ir kiekvienas vis gi turim savo stilių, nepakeisi vienu stryktelėjimu, nes ir nereikia. Svarbu suprasti pačiai, kad esi vertinga čia ir dabar.
Jaučiu, kai sykiais žiūriu į savo piktą zuikį - tai zirs, kad ne laiku, kad nevyksta, kad nemoka pasakyt, kad bando, o aš neskiriu raidžių :D Nervuojas, aš nervuojuos, nervinas ir tėtis, kiti kreivai linguoja - va va... :) ir tada man pokšt! Prakirto. Aš taip nervuojuos dėl to "va va, ką sakiau..." daugiau, negu dėl to, kas vyksta dabar MAN, ČIA ir kad reikia GELBĖTI, o ne graužtis ir taip nelikusių rankų.
Kas jas vis pakapoja...? Nekaltinsim. Reikia Gelbėti ir kitiems nekapot.
Jaunoji karalienė prieina šulinį. Jai pasilenkus pasisemti vandens, jos kūdikis įkrinta į šulinį. Jaunajai karalienei ėmus klykti ir šauktis pagalbos, pasirodo dvasia ir klausia, kodėl ji pati negelbėjanti savo vaiko. "Aš juk neturiu rankų!" - aimanuoja karalienė. "O tu pamėgink", - sako jai dvasia. Ir kai berankė mergelė sukiša savo strampus į vandenį, siekdama vaiko, jos rankos tą pačią akimirką atauga, ir kūdikis laimingai išgelbėjamas.
Ištrauka iš Clarissa Pinkola Estes, Ph. D. "Bėgančios su vilkais".
Aš:
Trumpai nupasakosiu, ką padariau :D Ogi skaitydama straipsnį, kaip reiktų valdyti vaikų isterijos priepuolius, po jo na tokio lakoniško, bet, mano manymu, gan teisingo teksto, perskaičiau patyrusių moterų komentarus. Ogi pasirodo visiems vaikų "ožiams", "neklusnumams", "žaislų nedalyboms", "vaiko išlepinimo ant mamos rankų", "vaiko nenorėjimo lankstytis kiekvienai nukaršusiai bobai, kuri nori jį paimti ant rankų", na ir pan. "problemoms" spręsti, pasirodo, jų logišku išmanymu, reikia būtina ir kitaip neįmanoma - čiupti diržą ir vanoti. Vienoms pakanka silpniau užvožti, kitos turi prarasti sąmonę betalžydamos, "kad vaikas įsikirstų", ką daryti ir ko ne. Tokių buvo kone 120. Vien tik taip manančios. Na, ką. Emilijos mamukas, pati patyrusi šiokį tokį diržą, turinti gan reiklų vaikėzą, išbandžiusi net ir diržą (kurį tenka ačdie mest lauk kiek tik galma toliau), nusprendė (nors nieko nesprendė...), ėmė ir apsireiškė, atsakydama į vieną bandramintės komentarą į tų 120: "kraupu skaityti...". Mat jai atrašė tuoj pat viena veržli mosuotoja: "Tai kas čia tau jau taip ne taip. Ką nori pasakyt!" . Žodžiu, kabineto ieškojimas (nuo žodžio "kabinėtis"), nori diskutuoti. Daviau jai. :D Gavau atgal, mat mano šeimos "gilių" :D tradicijų (2m 2mėn. dukra ir 18 sav. pilvelis) informacija tame puslapyje yra vieša, kai nori. Nesiplečiant, jos žvitria akies skvarba išaiškino, kad esu naivuolė ir ką aš galiu kriokt su tokiu mažu vaiku ir plius dar kitu savom rankom nevaikštančiu :D. Tp saknt, užaugyk, o paskui giedok, ane. Nu teisybė. Tik studijuoju iki šiol savarankiškai įvairiausius auklėjimo metodus ir galų gale man šviečiasi mažulytis spindulėlis, kaip galima išvengti smurto. Žinoma, tai tragediškai kartais sunku, net akys blanksta, nes reik ištisai galvot, net naktį, ką daryt. Pasilengvinčiau sau darbą, čiupdama kokį skaudesnį daiktą, pritariu. Bet ne man. Ir ne Emilijai. Man negražu, nesveika ir nematau tolko. Tiesiog. Turiu daug argumentų, bet manau, kas mano taip kaip aš, jų dėstyti net neverta, o kas nemano, čia jo kelias. Nebent jam kiltų tas didysis klausimas, kaip tiem, kas mano iš vis ką nors.
Taigi, šiek tiek pasišakojusi, kad nepasirodyčiau absoliut padangių teorijų svaigintojasi, bet ir kad žinau daugiau, jeigu norės pulti. Ir nebeskaitysiu toliau eigos ten tų komentarų. Atsirado dar kelios, kurios parašė man net po asmeninį laišką, kad elgiuosi ir žinau teisingai. Net gavau pliusą už tai, kad drįsau kišti savo plaukus padrąskyt. Tiesą sakant, nežinau kam taip dariau, tiesiog širdis kaukė, kad reikia tas kitokias kakarynes bent minimaliai prarėkti. Na, kad nesam mes, kaip viena rašė "kosmopolitanų aukos" ir žinom, ir toliau mokomės, ką darom ir kur tai veda.
O muštynių (nors ir retų, aišku, gal, na tikiuosi, kad vaikų subinės nemėlynuoja kasdien, tik retais atvejais, bet vis tiek) gerbėjoms - aš jas suprantu irgi iki kaulų smegenų. Nebeturi variantų, galimo pavyzdžio, sunku knaisiotis ir ieškot, ką daryti, gal dar vyrai nepadeda, gal dar kas zyzia galvą, tiesiog sunku kitaip elgtis, nei visi kiti tavo "rojono" piliečiai. Nenori būti išsišokėlės. Skelia ausų ir tiek. Pačios gavo. Joms gal padėjo (stačiai akivaizdu, kad meška).
Nejučia užtikus šitos pasakaitės detalę - berankė mergelė, įsikniaubusi savo negalios įsivaizduoja, kad nieko negali (tik diržas), bet pasirodo, kad ji daugiau verta, nei pati mano, ją tik reikia patikinti tuo... Man mamų pykčio pagailo ir siunčiu meilės, kurią surasti paprasta lygiai taip pat kaip ir sunku, tik reikia pradėti vaikus gelbėti, net ir nuo savęs, jei reikia...
Net jeigu vaikas netobulas, ne toks, kokį norėtume parodyti giminėms, negalime juo pasigirti kaip mocartu ar puikiu ūkininku, VAIKAS nuostabiausias, koks tik sugeba būti ir kokiu leidžiame jam būti, kai kur padrąsindamos, kai kur subardamos, bet visa širdim mylėdamos net ir kito rajono suaugusius, kurių dar nepažįstam.
Galų gale mes visi - NEIŠKARTOJAMI. Ir mūsų nuostatos, ir bejėgiškumas, ir žinios - visų skirtingi matavimai. Ir visi teisingi, tik su atskiru keliu ir pakalne. Kišk tuos stabarus į vandenį, trauk kiek gali, nepasiduok. Kai visai nebegali, gal dvasia ir padės, jeigu ji nuspręs, kad tikrai negali, bet jeigu lauki ir ji niekaip neateina, stenkis pati - vadinasi, tu tikrai gali, dvasia tavim tiki :)
Ir kiekvienas vis gi turim savo stilių, nepakeisi vienu stryktelėjimu, nes ir nereikia. Svarbu suprasti pačiai, kad esi vertinga čia ir dabar.
Jaučiu, kai sykiais žiūriu į savo piktą zuikį - tai zirs, kad ne laiku, kad nevyksta, kad nemoka pasakyt, kad bando, o aš neskiriu raidžių :D Nervuojas, aš nervuojuos, nervinas ir tėtis, kiti kreivai linguoja - va va... :) ir tada man pokšt! Prakirto. Aš taip nervuojuos dėl to "va va, ką sakiau..." daugiau, negu dėl to, kas vyksta dabar MAN, ČIA ir kad reikia GELBĖTI, o ne graužtis ir taip nelikusių rankų.
Kas jas vis pakapoja...? Nekaltinsim. Reikia Gelbėti ir kitiems nekapot.
ketvirtadienis, kovo 17, 2011
trečiadienis, kovo 16, 2011
Tvarkdarkys
Mano kol kas mažoji dar vis pavaro ant tvarkos :) Ir iš kur ji tokia darbšti, nes pavyzdys tai ne mano :D Vakar visą pusvalandį darbavosi ir per jį ji spėjo daugiau nei aš per mėnesį:
1. Pirmiausia nuskutė bulbą labai rimtu veideliu. Skuto, tiksliau daužė skutuku, paskui badė, bet nesikeikė (keista), o galų gale kando ir spjovė. Išvirė pati skaniausia kramtyta bulvė pasaulyje :D Didžiuojuos :)))
2. Dudžiausia, puolė indų plaut. Net apvožė puodelius ontrep, visai kaip aš, kad išdžiūtų nešluosčius :) Gražu žiūrėt, kaip aš darau, pasirodo :D ir viską rimtai rimtai taip reik daryt, susikaupus. Antrąkart neploviau, tegu... tėtis nematė, kas plovė ar neplovė :D
3. Trečiausia, su pagaliu šlavė grindis. Švyst, pliūpst žaislus į šonus pagaliuku (na, vaikiškos šluotos juk neturim, o juk čia daugiau kaip žaidimas, tai tiko ir pagaliukas - Jovkės dovanota lūžusi burtų lazdelė. Naudos iš jos vis tik yra, kaip matome - žaisliukai kampuose, jau nebe ant tako... ir mamai lengvėliau...). O be to, kai pagalvoju, ji juk pati sugalvojo, nieks neliepė ir neprašė, tai kokios būtų mano teisės kištis...
Jau net nebeskaičiuoju, to, kad pati išpila pridarytą savo puodą nuo pat jo naudojimo pradėjimo laikų. Ir ne visada ant žemės jau... Tobula beveik. Kilimėlis skalbiam tik kas šeštą kartą. Pirmus tris - kenčiam, kitus - abejojam :D ne tragedija.
Kartu su dantų valymo procesu, dantų šepetėliu dar ir sienas išvalo. Kiekvienąkart. Jau net nebegrandau - lai trupa, kai nudžiūva, juk nuvalius, vėl ateina vakaras. Kažkodėl nieks taip nedaro pas mus jokiom progom, bet gal čia taip originalu? Kas vakarą. Rytą tai nea. Reik leist reikštis, gal kažkas bus, gal gimnastė. Niekad nesi tikras lobiais, kam juos naudosi.
Kad būtų žaislų dėžės tvarkingos, švarios, žaislai visada turi būti papilami ir nuklojami žemėn. Visada. Taip irgi juk lavinasi koordinacija, kai reik neužmint ant ko nors smailo ir skaudaus, o jei jau būni užmynęs - cha, susivėlei, error. Pakeiti daikto vietą su koja, kad vėl laviruotum kitaip jau. Nereik įprast vienoj vietoj nemint. Reik tobulintis pastabumą.
Šveičia dar ir balkono langus su šikano šluotele ta, tik dar žinoma nė sykio pagal tikrąją paskirtį nenaudota. Manau, ir nenaudosim, kad nesusimaišytume vieną saulėtą dieną. Nors... rezultatas ir dabar jau ne blizgantis, vienok.
Kai grįžti iš lauko, nusirengi paltus visus ir šalikus, pirmiausia juos drebi ant žemės. Paskui, kai jau nori, gražiai sukabini. Turbūt irgi ne tėtukas... Ir čiumpi skėtį į kambarį su džiaugsmu. Smagu būti savarankiškam ir pačiam spręsti, ko tą minutę labiausiai tau reikia. Vertinu.
Oi, dar sekmadieniais valom batus. Vienas indelis batų tepalo - vienam kartui trims batams. Po to kai jau pradeda ieškot ketvirto, pasiūlau draugiškai išskalbti pirštines, kol ne vasara. Pirštines muilu įtrinam gerokai penkiskart. Vienąkart perplaunam, nes taupom vandenį.
Tokiais "tvarkos" momentais panašus vaikas iškart gautų kritikos kaip minimum, kad žinotų, kas ta civilizacija ir jos reikalavimai gyvenimui, o kitas dar ir užpakalį gelbėtų nuo diržų, jei sugalvotų nevykdyti paliepimų, o aš nenormali :D man gražu :D Visiškai ydinga ir netobula, siaubingai, kankinančiai kartais net. Bet myliu nesąmones su visa Emilija ir visais kitais savo ir ne mano vaikais. Myliu tada, kai pykstu ir riaumoju. Myliu, kai ne laikas. Tikiuosi taip mylėti sugebėti ir kai bus pirmasis ar kelintasis "du" :))) Juk dar niekas nieko neišmoko neklysdamas :) o tie pažymiai... Nu nenusipirks ji kažkokio daikto su neidealiu išsilavinimu gal, bet gal bus geros nuotaikos, kuria užkrės piktuolius :D 'gal' visada būna pastovus :)
1. Pirmiausia nuskutė bulbą labai rimtu veideliu. Skuto, tiksliau daužė skutuku, paskui badė, bet nesikeikė (keista), o galų gale kando ir spjovė. Išvirė pati skaniausia kramtyta bulvė pasaulyje :D Didžiuojuos :)))
2. Dudžiausia, puolė indų plaut. Net apvožė puodelius ontrep, visai kaip aš, kad išdžiūtų nešluosčius :) Gražu žiūrėt, kaip aš darau, pasirodo :D ir viską rimtai rimtai taip reik daryt, susikaupus. Antrąkart neploviau, tegu... tėtis nematė, kas plovė ar neplovė :D
3. Trečiausia, su pagaliu šlavė grindis. Švyst, pliūpst žaislus į šonus pagaliuku (na, vaikiškos šluotos juk neturim, o juk čia daugiau kaip žaidimas, tai tiko ir pagaliukas - Jovkės dovanota lūžusi burtų lazdelė. Naudos iš jos vis tik yra, kaip matome - žaisliukai kampuose, jau nebe ant tako... ir mamai lengvėliau...). O be to, kai pagalvoju, ji juk pati sugalvojo, nieks neliepė ir neprašė, tai kokios būtų mano teisės kištis...
Jau net nebeskaičiuoju, to, kad pati išpila pridarytą savo puodą nuo pat jo naudojimo pradėjimo laikų. Ir ne visada ant žemės jau... Tobula beveik. Kilimėlis skalbiam tik kas šeštą kartą. Pirmus tris - kenčiam, kitus - abejojam :D ne tragedija.
Kartu su dantų valymo procesu, dantų šepetėliu dar ir sienas išvalo. Kiekvienąkart. Jau net nebegrandau - lai trupa, kai nudžiūva, juk nuvalius, vėl ateina vakaras. Kažkodėl nieks taip nedaro pas mus jokiom progom, bet gal čia taip originalu? Kas vakarą. Rytą tai nea. Reik leist reikštis, gal kažkas bus, gal gimnastė. Niekad nesi tikras lobiais, kam juos naudosi.
Kad būtų žaislų dėžės tvarkingos, švarios, žaislai visada turi būti papilami ir nuklojami žemėn. Visada. Taip irgi juk lavinasi koordinacija, kai reik neužmint ant ko nors smailo ir skaudaus, o jei jau būni užmynęs - cha, susivėlei, error. Pakeiti daikto vietą su koja, kad vėl laviruotum kitaip jau. Nereik įprast vienoj vietoj nemint. Reik tobulintis pastabumą.
Šveičia dar ir balkono langus su šikano šluotele ta, tik dar žinoma nė sykio pagal tikrąją paskirtį nenaudota. Manau, ir nenaudosim, kad nesusimaišytume vieną saulėtą dieną. Nors... rezultatas ir dabar jau ne blizgantis, vienok.
Kai grįžti iš lauko, nusirengi paltus visus ir šalikus, pirmiausia juos drebi ant žemės. Paskui, kai jau nori, gražiai sukabini. Turbūt irgi ne tėtukas... Ir čiumpi skėtį į kambarį su džiaugsmu. Smagu būti savarankiškam ir pačiam spręsti, ko tą minutę labiausiai tau reikia. Vertinu.
Oi, dar sekmadieniais valom batus. Vienas indelis batų tepalo - vienam kartui trims batams. Po to kai jau pradeda ieškot ketvirto, pasiūlau draugiškai išskalbti pirštines, kol ne vasara. Pirštines muilu įtrinam gerokai penkiskart. Vienąkart perplaunam, nes taupom vandenį.
Tokiais "tvarkos" momentais panašus vaikas iškart gautų kritikos kaip minimum, kad žinotų, kas ta civilizacija ir jos reikalavimai gyvenimui, o kitas dar ir užpakalį gelbėtų nuo diržų, jei sugalvotų nevykdyti paliepimų, o aš nenormali :D man gražu :D Visiškai ydinga ir netobula, siaubingai, kankinančiai kartais net. Bet myliu nesąmones su visa Emilija ir visais kitais savo ir ne mano vaikais. Myliu tada, kai pykstu ir riaumoju. Myliu, kai ne laikas. Tikiuosi taip mylėti sugebėti ir kai bus pirmasis ar kelintasis "du" :))) Juk dar niekas nieko neišmoko neklysdamas :) o tie pažymiai... Nu nenusipirks ji kažkokio daikto su neidealiu išsilavinimu gal, bet gal bus geros nuotaikos, kuria užkrės piktuolius :D 'gal' visada būna pastovus :)
ketvirtadienis, kovo 10, 2011
mano nenuoramai ;)*
Dievas neduoda Jums žmonių, kurių Jūs norite, Jis duoda Jums žmones,
kurių Jums REIKIA - padėti, įskaudinti, palikti, mylėti ir padaryti
Jus tokia, kokia Jums buvo skirta būti. Viešpatie Dieve: moteris,
skaitanti šitą laišką, yra graži, elegantiška, stipri, ir aš myliu
ją. Padėk jai pilnai gyventi savo gyvenimą. Skatink ją ir priversk
pranokti kitų lūkesčius. Padėk jai švytėti tamsiausiose vietose, kur
neįmanoma mylėti. Apsaugok ją visada, pakylėk ją, kai jai labiausiai
Tavęs reikia ir pasakyk jai, kai ji eis su Tavimi, kad ji visada bus
saugi. Mylėk savo Seseris!!!!
kurių Jums REIKIA - padėti, įskaudinti, palikti, mylėti ir padaryti
Jus tokia, kokia Jums buvo skirta būti. Viešpatie Dieve: moteris,
skaitanti šitą laišką, yra graži, elegantiška, stipri, ir aš myliu
ją. Padėk jai pilnai gyventi savo gyvenimą. Skatink ją ir priversk
pranokti kitų lūkesčius. Padėk jai švytėti tamsiausiose vietose, kur
neįmanoma mylėti. Apsaugok ją visada, pakylėk ją, kai jai labiausiai
Tavęs reikia ir pasakyk jai, kai ji eis su Tavimi, kad ji visada bus
saugi. Mylėk savo Seseris!!!!
penktadienis, kovo 04, 2011
Norvegiškas lauko darželis
Nu pasaka. Pasistatau namelį, miške, ir renkamės, atrodo, kiek pasimokius :)
Nu pasaka. Pasistatau namelį, miške, ir renkamės, atrodo, kiek pasimokius :)
trečiadienis, kovo 02, 2011
antradienis, kovo 01, 2011
Bankas su laiko galu
Visiškas namas. Svarbiausia jame - stogas, kad netarškėtų skarda.
Jame bus vyras, kuris mane bučiuos ne pagal taisyklę: labas, brangi mūsų, ką veikiat, aš namie, (griūkit iš meilės) :* arba, nu ate, mmmuo :*
Mano stiprus noras būti bučiuojamai be grafiko ir nebūtinai - skruostas - lūpos - kaklas+dar gal žemiau ar ką. Tas planas... grafikas... Aaaaa!
O noriu taip - noriu būti vadinama netyčia ir ne vardu. Pavyzdžiui, kodėl gi kasdien neturėt vis kito vardo. gyvenimėlis trumpas, kad būtų vienodas. Jei tiksliau: ne brangi, mylimiausia, nuostabi ar koks nušiuręs su kilmės dokumentais gyvunėlis, o tiesiog paprastai - pirštuotas raganiukas ar makaronas stemplėj (kai pyksti), čiuožianti tarka, mirksinti vyšnia. Nu panašiai į mano planą, tik ne tiksliai, prašau maldauju. Nes čia mano vaisius, davaj turėk savo.
Noriu gauti tris-septyniolika bučinių ne iš pareigos, kad aš taip noriu, nes sakiau. Nenorėčiau jaustis nepaslaptinga. Reikia mane apdalinti meile, ypač, tarkim, jei nusišnekėjau taip stipriai tiesiai tau svarbioj viešumoj, kad tau net paraudonavo kakta dėl mano kvailystės. Dabar tau turbūt tai grės nekarjera :) bučkis ;)*
Svaičiojantis mustange, taip bus niekada, taškas. Tavo skardinis stogas tarška kažkur Majamyje. To garso pakęsti negaliu. Mano namai laukia neperliejamos, nepersningamos, nepaveikiamos išorinės apdailos, viduje su kepamų sausainių kvapeliu, jokios plastmasinės elektros.
Puikiai tinki šioms pareigoms, priimčiau, bet turi milijardą trūkumo.
Tu viską darai, kaip liepta. Tiksliai taip. Mane tai žudys, kaip ir tave pervažiuos traktorium.
Esi įpratęs kam nors priklausyti. O man nepriklauso niekas, net mūsų vaikai. Jie visiškai laisvi grįžti iš lauko pakramsnoti blynų, ar pasilikti su šutve kurti muzikos, ar laižyti savo gamybos snieginio agurko ledų. Man pakanka tik žinios, kad visi gyvi, sveiki ir svarbiausia - laimingi, kiek patys gali, nors ir be manęs.
Svarstau nusikirpti šukuoseną, kad suvoktum mane kitokią nebe tokią. Jei nesimato vidum, gal išore pamatysi.
Negalėjau atsakyti ir nenorėjau ir neketinau nei į vieną tavo tradicinį skaitmeninį klausimą. Niekada neįprasiu pranešti, kur aš ir kada būsiu. Jei nerasi manęs pagal laikrodį, aš būsiu ten, kur man norėsis ir nori nenori, taip tave kankinsiu net nesusimąstydama apie blogį. Tiesiog man taip šviečia, įžeist neketinu. Mylėsi, rasi mane nors ir Afrikos kairėj.
Turėdamas mane, privalai į mano psichosituacijas reaguoti su meile ir ramiu dėmesiu. Galbūt ir pasveiksiu. Atšliaušiu pas tave keturiom, bet tau manęs nereikia, todėl nešliaušiu.
Turiu prisipažinti, esu išlepus nepastebimai ir savarankiškai durna. Į mane telpa juodžiausios spalvos, kurių dar nematei, todėl nebūk toks tikras mano stebuklais. Dabar jau ir nesi :) Keletą triukų jau matei, bet tai tebuvo mažas neįpareigojantis kvailumas, nors nesigailiu. Esu tu. Esu šilta gyvatė. Įgeliu ir kartais net atsiprašau. Bet gali likti randas visam gyvenimui klaustuko formos ir jis bus pas mane.
Tikrai turėjo tapti pamažu bloga nuo manęs, o to aš neištverčiau. Per daug Liu. Gali užkimdamas kartot prieš tai, kad viskas atvirkščiai, aš netikėsiu, negaliu. Nebent tai man įrodys pats gyvenimėlis, bet tau nereiks pratart nei žodžio. Tik tada tikėsiu tavim.
Dabartinė nebūtis, kurios nesupranti, irgi yra tikra Aš. Vadinasi, jau pirmo susidūrimo su manim neištvėrei. Todėl neverta net tolesnio lygio aprašinėt. Supykai? Vadinasi, tu pyksi ant manęs visą gyvenimą. Tas man skauda, todėl matyt girdėt tave... nereikia, kaip matai :) Tu ne antžmogis ir aš savo beprotybę nešiuosi su savim. Man ji patinka.
Tu susidūrei su laisva durne, todėl niekam ir nepasakok, verksi.
Nespingsuliuok per tel, skaityk per kom. Kada ryt, kovo 12 ar birželį.
2009-ieji, ne baisiai seniai... :D
Jame bus vyras, kuris mane bučiuos ne pagal taisyklę: labas, brangi mūsų, ką veikiat, aš namie, (griūkit iš meilės) :* arba, nu ate, mmmuo :*
Mano stiprus noras būti bučiuojamai be grafiko ir nebūtinai - skruostas - lūpos - kaklas+dar gal žemiau ar ką. Tas planas... grafikas... Aaaaa!
O noriu taip - noriu būti vadinama netyčia ir ne vardu. Pavyzdžiui, kodėl gi kasdien neturėt vis kito vardo. gyvenimėlis trumpas, kad būtų vienodas. Jei tiksliau: ne brangi, mylimiausia, nuostabi ar koks nušiuręs su kilmės dokumentais gyvunėlis, o tiesiog paprastai - pirštuotas raganiukas ar makaronas stemplėj (kai pyksti), čiuožianti tarka, mirksinti vyšnia. Nu panašiai į mano planą, tik ne tiksliai, prašau maldauju. Nes čia mano vaisius, davaj turėk savo.
Noriu gauti tris-septyniolika bučinių ne iš pareigos, kad aš taip noriu, nes sakiau. Nenorėčiau jaustis nepaslaptinga. Reikia mane apdalinti meile, ypač, tarkim, jei nusišnekėjau taip stipriai tiesiai tau svarbioj viešumoj, kad tau net paraudonavo kakta dėl mano kvailystės. Dabar tau turbūt tai grės nekarjera :) bučkis ;)*
Svaičiojantis mustange, taip bus niekada, taškas. Tavo skardinis stogas tarška kažkur Majamyje. To garso pakęsti negaliu. Mano namai laukia neperliejamos, nepersningamos, nepaveikiamos išorinės apdailos, viduje su kepamų sausainių kvapeliu, jokios plastmasinės elektros.
Puikiai tinki šioms pareigoms, priimčiau, bet turi milijardą trūkumo.
Tu viską darai, kaip liepta. Tiksliai taip. Mane tai žudys, kaip ir tave pervažiuos traktorium.
Esi įpratęs kam nors priklausyti. O man nepriklauso niekas, net mūsų vaikai. Jie visiškai laisvi grįžti iš lauko pakramsnoti blynų, ar pasilikti su šutve kurti muzikos, ar laižyti savo gamybos snieginio agurko ledų. Man pakanka tik žinios, kad visi gyvi, sveiki ir svarbiausia - laimingi, kiek patys gali, nors ir be manęs.
Svarstau nusikirpti šukuoseną, kad suvoktum mane kitokią nebe tokią. Jei nesimato vidum, gal išore pamatysi.
Negalėjau atsakyti ir nenorėjau ir neketinau nei į vieną tavo tradicinį skaitmeninį klausimą. Niekada neįprasiu pranešti, kur aš ir kada būsiu. Jei nerasi manęs pagal laikrodį, aš būsiu ten, kur man norėsis ir nori nenori, taip tave kankinsiu net nesusimąstydama apie blogį. Tiesiog man taip šviečia, įžeist neketinu. Mylėsi, rasi mane nors ir Afrikos kairėj.
Turėdamas mane, privalai į mano psichosituacijas reaguoti su meile ir ramiu dėmesiu. Galbūt ir pasveiksiu. Atšliaušiu pas tave keturiom, bet tau manęs nereikia, todėl nešliaušiu.
Turiu prisipažinti, esu išlepus nepastebimai ir savarankiškai durna. Į mane telpa juodžiausios spalvos, kurių dar nematei, todėl nebūk toks tikras mano stebuklais. Dabar jau ir nesi :) Keletą triukų jau matei, bet tai tebuvo mažas neįpareigojantis kvailumas, nors nesigailiu. Esu tu. Esu šilta gyvatė. Įgeliu ir kartais net atsiprašau. Bet gali likti randas visam gyvenimui klaustuko formos ir jis bus pas mane.
Tikrai turėjo tapti pamažu bloga nuo manęs, o to aš neištverčiau. Per daug Liu. Gali užkimdamas kartot prieš tai, kad viskas atvirkščiai, aš netikėsiu, negaliu. Nebent tai man įrodys pats gyvenimėlis, bet tau nereiks pratart nei žodžio. Tik tada tikėsiu tavim.
Dabartinė nebūtis, kurios nesupranti, irgi yra tikra Aš. Vadinasi, jau pirmo susidūrimo su manim neištvėrei. Todėl neverta net tolesnio lygio aprašinėt. Supykai? Vadinasi, tu pyksi ant manęs visą gyvenimą. Tas man skauda, todėl matyt girdėt tave... nereikia, kaip matai :) Tu ne antžmogis ir aš savo beprotybę nešiuosi su savim. Man ji patinka.
Tu susidūrei su laisva durne, todėl niekam ir nepasakok, verksi.
Nespingsuliuok per tel, skaityk per kom. Kada ryt, kovo 12 ar birželį.
2009-ieji, ne baisiai seniai... :D
Mylima kiaunė arba Svajonių rozetė.
Tundra, pasilipus ant kėdės trim lūžusiom kojom, neįsitikinus, kad elgiasi viešai gerai. Net piam procentų.
Įsikandus kaktuso pūką kramto smėlį iš po savo subinės.
Įsitikinęs teisumu trim procentais, bet gali puikiai tai paaiškinti, tačiau tik sau.
Tad išsiaiškinom, kad kiaunė kalbasi tik su savimi, kai tu su tavimi.
Atšliaužčiau nors dabar nusvilus pas tave.
Bet mes šnekėti rašėm, o supratom ką?
Tu toks lengvutis
nepakelsi niekad mano griuvusio vidaus.
Su tavim pasenau visu penkmečiu.
Su savo sunkumu ir dar tiek pat.
Todėl dabar esu šiek tiek atsargesnė
ir nukvakus dar mažiau.
~vak
Įsikandus kaktuso pūką kramto smėlį iš po savo subinės.
Įsitikinęs teisumu trim procentais, bet gali puikiai tai paaiškinti, tačiau tik sau.
Tad išsiaiškinom, kad kiaunė kalbasi tik su savimi, kai tu su tavimi.
Atšliaužčiau nors dabar nusvilus pas tave.
Bet mes šnekėti rašėm, o supratom ką?
Tu toks lengvutis
nepakelsi niekad mano griuvusio vidaus.
Su tavim pasenau visu penkmečiu.
Su savo sunkumu ir dar tiek pat.
Todėl dabar esu šiek tiek atsargesnė
ir nukvakus dar mažiau.
~vak
Mirtina kaitra - Juta
Ilgai dar matysiu Tavo akis,
kurias užmerkei į mane įsikniaubęs.
Suprasiu Tavo lūpas, tąkart pritvinkusias gailesčio,
prispaustas, neabejotinai, tik mano drėgniems skruostams.
Nosis netelpa širdy, net matos iš toli, kad vos laikosi (gal dar kabo).
Plaukų galiukai dryksta virpančiuose naguose.
Kaip skaudžiai baudžiu:
vertinau, kad nesudegtum.
Nieko svarbiau už apsaugą.
Šviesi ugnis suskaldo langus.
Oro balionais sprogsta lašas Tavo veido.
Nepamačiau už akių dugno dar gilesnio supratimo -
Neperšviečiamas migdolas gesino tavo sprandą.
Bet nesiteisinu...
Plaučiai prilimpa prie sėdynės,
Žvaigždėm suraukta kakta.
kurias užmerkei į mane įsikniaubęs.
Suprasiu Tavo lūpas, tąkart pritvinkusias gailesčio,
prispaustas, neabejotinai, tik mano drėgniems skruostams.
Nosis netelpa širdy, net matos iš toli, kad vos laikosi (gal dar kabo).
Plaukų galiukai dryksta virpančiuose naguose.
Kaip skaudžiai baudžiu:
vertinau, kad nesudegtum.
Nieko svarbiau už apsaugą.
Šviesi ugnis suskaldo langus.
Oro balionais sprogsta lašas Tavo veido.
Nepamačiau už akių dugno dar gilesnio supratimo -
Neperšviečiamas migdolas gesino tavo sprandą.
Bet nesiteisinu...
Plaučiai prilimpa prie sėdynės,
Žvaigždėm suraukta kakta.
Lobiai
Visi keliai veda į priekį, bet eidami priekin, ilgainiui atsiduriam užpakaly.
Pamaniau, kad keliais negalima pasitikėt, todėl ėjau nepaleisdamas kelio iš akių ir vis primindamas kojom.
Kai kiti muilo burbulus pūtė, aš muilą nešiau, bet...
IŠTRAUKOS IŠ GYVENIMO IR KITŲ VIETŲ
Prie stalo sėdėt - nuotykis
Žinai, kiek yra neprivalgančių... Todėl valgydamas niekad nepamirštu ir truputį pabadauti. Paprastai tai darau tarp I ir II patiekalo, bet kartais - ir prieš III, II. Tai labai nuskaidrina sielą.
Vyras gali suviliot nebent alkaną smauglį.
Recidyvistams - išbobinimas.
Politinis pasitenkinimas... Štai kas vyrams puikiausiai atstoja lytinį.
Vienas gyvenate?
Vienas, bet su žmona...
Buvo sunku, bet lengva
duodu prišikt, kad tai Erlis :D
Pamaniau, kad keliais negalima pasitikėt, todėl ėjau nepaleisdamas kelio iš akių ir vis primindamas kojom.
Kai kiti muilo burbulus pūtė, aš muilą nešiau, bet...
IŠTRAUKOS IŠ GYVENIMO IR KITŲ VIETŲ
Prie stalo sėdėt - nuotykis
Žinai, kiek yra neprivalgančių... Todėl valgydamas niekad nepamirštu ir truputį pabadauti. Paprastai tai darau tarp I ir II patiekalo, bet kartais - ir prieš III, II. Tai labai nuskaidrina sielą.
Vyras gali suviliot nebent alkaną smauglį.
Recidyvistams - išbobinimas.
Politinis pasitenkinimas... Štai kas vyrams puikiausiai atstoja lytinį.
Vienas gyvenate?
Vienas, bet su žmona...
Buvo sunku, bet lengva
duodu prišikt, kad tai Erlis :D
Kažkas rašė, kadais užsirašiau, bet nežinau kas, gal ne taip ir svarbu, kas atrodo svarbu, jeigu man patiko
Laimė sudega
per tris sekundes
Iliuzija
***
SIELŲ PRASMĖ
Štai žiedlapiu tupdau
Tave
ant delno
plaštakių virpesių vilionėj
pabiręs
mintimis skrajoju
tik šiluma -
esu šalia
ir neberūpi veidas kitas
tik Tu tapai
svajonė - kūnu
rieškučiomis geriu
kerus
pakilęs vėl iš sutemų
kaip išnarą palikęs kūną
Tave jaučiu
širdim tarp dūžių
alyvų kvapo aromatas
grakšti ranka. Tik ji temato
iš mielo judesio šnekos
nesu - sakai
girdi kaip trūkinėja
išdžiūvusi mano oda ---
***
Ant balkstienų krenta rūko trupiniai
Kai rytais nubundu kietame savo guoly,
Suprantu - aš didžiausia turtuolė.
~trūkstama sielainė~
per tris sekundes
Iliuzija
***
SIELŲ PRASMĖ
Štai žiedlapiu tupdau
Tave
ant delno
plaštakių virpesių vilionėj
pabiręs
mintimis skrajoju
tik šiluma -
esu šalia
ir neberūpi veidas kitas
tik Tu tapai
svajonė - kūnu
rieškučiomis geriu
kerus
pakilęs vėl iš sutemų
kaip išnarą palikęs kūną
Tave jaučiu
širdim tarp dūžių
alyvų kvapo aromatas
grakšti ranka. Tik ji temato
iš mielo judesio šnekos
nesu - sakai
girdi kaip trūkinėja
išdžiūvusi mano oda ---
***
Ant balkstienų krenta rūko trupiniai
Kai rytais nubundu kietame savo guoly,
Suprantu - aš didžiausia turtuolė.
~trūkstama sielainė~
Menas to begin
Traktoriukas kerėplioja
per skrandelio sieneles man.
Alkis. Reikia tręšt.
***
Lietuviškas haiku:
Purvynai trykšta,
taškosi širdis.
Zebras.
***
Gandriukai kleketuoja,
lapeliai laša žemėn.
Sąskaitos jau čia.
per skrandelio sieneles man.
Alkis. Reikia tręšt.
***
Lietuviškas haiku:
Purvynai trykšta,
taškosi širdis.
Zebras.
***
Gandriukai kleketuoja,
lapeliai laša žemėn.
Sąskaitos jau čia.
sekmadienis, vasario 20, 2011
šeštadienis, vasario 19, 2011
Mūsų šeimos portretas Emilijos akimis
21 min. - išlipa Tėtis
25 min. - išlipa Amija
33 min. - išlipa Mama
Negaliu nežvengti - kaip aš atrodau vaikui... :D
Apskritai deimantai yra papuošalai, ir tai didžiausia jų vertė: niekam daugiau jie netinka. Tai aukščiausias žmonių tuštybės pasireiškimas. (Paulo Coelho "Nugalėtojas lieka vienas" 161psl.).
Veidrodis atspindi tikrą vaizdą; jis nieko neiškraipo, nes nemąsto. Mąstyti - vadinasi, klysti. (Vieno portugalų poeto eilės, 255). Šiurpu, ane :)
Visi laiko savo pareiga kalbėti mandagumo dėlei ir visada kreipiasi į tave, kai jau taikaisi įsidėti į burną gardų kąsnelį. (263).
Visi mes - dieviškosios ugnies kibirkštėlės. Visi mes gimdami gauname tam tikrą dovaną, vadinamą Meile. Tačiau meilė skiriama ne vienam kuriam žmogui, ji pasklidusi po visą pasaulį ir laukia, kol mes ją surasime ir atskleisime. Atsibusk, įsileisk ją į širdį. Kas praėjo - nebegrįš. Kas ateis - tą pažinsime. (Olivijos dvaselė žudikui Igoriui, 235).
Jeigu tau seksis, niekada, niekada gyvenime nesilaikyk įsikibusi savo profesijos, bijodama, kad neturėsi iš ko gyventi. Netgi tuo atveju, jeigu taip būtų iš tikrųjų.
Jeigu neseksi mano patarimu, sistemai bus lengva tavimi žaisti. (Fotografė Žasminai Taiger, 246). Veidrodis atspindi tikrą vaizdą; jis nieko neiškraipo, nes nemąsto. Mąstyti - vadinasi, klysti. (Vieno portugalų poeto eilės, 255). Šiurpu, ane :)
Visi laiko savo pareiga kalbėti mandagumo dėlei ir visada kreipiasi į tave, kai jau taikaisi įsidėti į burną gardų kąsnelį. (263).
Pasakaitė
Skriedama virš paplūdimio, žuvėdra pastebėjo pelę. Nusileidusi iš padangių, paklausė:
- O kur tavo sparnai?
Kiekvienas Žemės gyvis šneka savo kalba, ir pelė nesuprato, ko jos klausia žuvėdra, bet pastebėjo du keistus kuokštus, styrančius iš abiejų pusių, ir tarė sau:
- Vargšelė, matyt, kuo nors serga.
Pastebėjusi, kad pelė spokso į jos sparnus, žuvėdra pagalvojo:
- Vargšelė, turbūt ją bus užpuolusios kokios nors pabaisos, atėmė jai balsą ir nuplėšė sparnus.
Susigraudinusi žuvėdra pasičiupo pelę į snapą ir iškilo aukštai į padangę. "Bent jau išsigydys nuo gimtinės ilgesio", - pagalvojo skrisdama. Paskiau atsargiai patupdė pelę ant žemės.
Kelis mėnesius pelė nežinojo kur dėtis iš sielvarto: juk pabuvojo aukštybėse, išvydo gražų platų pasaulį. Tačiau ilgainiui vėl apsiprato su savo pelės būtimi ir pagalvojo, kad veikiausiai bus susapnavusi visą tą stebuklą.
Rasta: Paulo Coelho "Nugalėtojas lieka vienas", 113 psl.
Linkėjimai mano žuvėdrai.
penktadienis, vasario 18, 2011
Kodėl gydytojai PRIEŠ vaikų ilgą maitinimą MP
Ot ir gavom pasivolioti sirgoninėj su vemti verčiančiu virusu :) Ta liga gan lengvai praėjo, užteko skysčių ir bakterijų. Nebent ten bekraustant mus iš palatos į palatą, leido susirinkti kitų virusų galimybes, bet čia jau buvo ne mūsų galioj, ginčytis ten galima, bet po visko vis tiek gauni virusą, ne tą tai kitą. Kartais net specialiai taip daro... kad pirktum daugiau vaistų :P bet šįkart juokingiausia buvo klausytis gydytojų demonstratyvios "kompetencijos", kaip negalima maitinti dvejų metų vaiko motinos pienu. Tik dar labiau mane užgrūdino elgtis taip, kaip elgiamės mūsų šeimoje (beje, ne pirmoje, ne vienintelėjė ir tokių net daugėja, neretai pasidžiaugiant, kad nepalaikom mažylių nuodelių verslo, o imamės maitinti pačios).
Drįstu paskelbti, kad tai ne joks iškrypimas ar nesąmoningas elgesys. mamos ilgai maitina vaikus (labai ilgai) įsigilinę prieš tai, ar tai tikrai naudinga, nekenksminga, ar tkrai reikalinga, kaip tai daroma, kokie įrodymai, kad pasirinkimas toks yra geras ir ar yra noras. Tos, kurios nemaitina, bijo gydytojų ir visuomenės "raiškių paaiškinimų", kodėl ji neturėtų to daryti ir dar be to, nesidomi šiuo klausimu, nes turbūt nekilo reikalas arba šeima tam nepritaria, nes "nepadoru ir negražu". Moksliška, jo? :D Kaku daryti irgi negražu, bet mes šūdų nerijam, vienok... vis tiek kakojam.
Siūliau sau ten besivoliodama su dukra po lašine pasigilinti dar smagiau. Kuri gi pusė labiau pasiruošusi ginti savo nuostatas, ar jos apskaičiuotos.
1 variantas:
"Gydytojai" (šiuo atveju gastroenterologijos skyriuje, santariškės, nepabijosiu pranešti) - Jeigu ilgai maitinsi, užaugusi dukra eis pas tave ištisai skųstis savo žentu.
Gal manė, kad iškart įtikino tokiu medicininiu tyrimu mesti maitinti turbūt :D
Ką sako mano mokslas - priskirkime šį klausimą prie ilgo maitinimo poveikio žmogaus psichologijai, ane :) Ilgai maitinami kūdikiai yra prisirišę prie motinų, kol jos maitina, vėliau, įgavę pasitikėjimo ir pritarimą visais gyvenimo klausimais tampa netgi labai savarankiški gyvenimo eigoje (žinoma, tai dar priklausys ir ne tik nuo maitinimo rūšies, dar yra šeimos moralinės nuostatos, vertybės, bet "gydytojo" paaiškinimas man labiau panašus į mano močiutės su nesėkminga žindymo patirtimi dėl to, kad reikėjo anksti grįžti į darbą pagimdžius. Močiučių patirtis gal ir gerai, bet ji visada būna individuali ir nepaveldima, ačdie ;)
2 variantas:
"Gydytojas" - tai sakai nenutrauksi? Žiūrėkite, sesele, šita motinėlė maitina savo peraugusį vaką ir dar ginčijasi, kad ir nežada baigti. Mane net azartas pagavo :D gal kada ir abejočiau, bet kai šitaip tyčiojasi... ot specialiai tęsiu darbus ir dar pasigilinsiu. Po to gavau pravardę "Geroji mamytė". Čia taip elgiasi mokslo žmonės, kaip matote...
Mano mokslas sako: jei nepavyko įtikinti kito savo Asmenine Nuomone, reikia pulti tyčiotis, prasivardžiuoti - nesubrendusio žmogaus psichologija. "gydytojai..."
3 variantas:
a) "Gydytojas-seselė" 3h nakties ateina pakeisti lašinės ir sako: "Gydytojai sako, kad maitinti galma iki vienerių, nes toliau vaikui tas pienas nebenaudingas, nes jis ne maitinasi, o žaidžia".
"Mano mokslas" iki 1m 3mėn vaikui MP yra pirmiausia pagrindinis maisto šaltinis, kieto maisto papildymas ir pan. Po šio amžiaus MP sudėtis pakinta (tyrimai atlikti) ir jame randama daugiau imuniteto tvirtinimo elementų, kitokių žarnyno brendimo ir augimo medžiagų. O žaisti vaikas pradeda vos atradęs turįs galūnes, maždaug nuo 4 mėn amželio. Pradeda pakeltom kojom maivytis žįsdamas, tapšnoti ir baksnoti, ieško kur tavo ribos. Beje, kai taip "žaidžia" su koše, iš vaiko jos neatimame visai, o pamokome, kad su maistu žaisti negalima, kodėl turi būti kitaip su MP?
b) tą pačią 3h nakties: "Juk jūs save apsunkinate, tikras vargas maitinti"
Asmeninė patirtis: abu metus - viena laimė, ne kitaip! :D Pirma, vaikas užminga be jokių vargų, supimų, kratymų, tam tikros tylos ar kitų izdivonų. Netgi veržiasi miegoti, kai tuo tarpu buteliais maitinami ir visokie kitokie vaikai elgiasi atvirkščiai ir tikrai nuvargina iki išsekimo, aš taip netekčiau kantrybės... o jei dar ir vyras nepadėtų, faking...
Kai vaikas užsimano valgyti netinkamu laiku, ne tam skirtoje vietoje (valgykloje ar namuose), kur nėra maisto šildiklių ar gaminimo reikmenų, tarkim vidur parko ar koncerte :) - šast savo "gėriu" užkiši :D
Naktį vaikas klyks, užsimano ėsti - nereikia plakti, makaluoti, šildyti, paskui vėsinti, dozuoti, nešdintis kažkur iš savo lovos ir nervuotis, vėl migdyti iš naujo - šast "gėris".
Vaikas serga, nieko neima į burną, net vandens - gyvybė jau žinot kuom palaikoma ;) mažiau ligoninių, mažiau medikamentų, mažesnis biznis farmacijai, pilnesnė mano piniginė.
Va ten motinos su koksu ir buteliukais tai vargsta... Žinoma, jos ne tokios priklausomos nuo vaiko būna, gali rūkyti ir gerti lig soties, vadalotis po karjerinius darbus su diedais, bet tai ne man vėl... Man čia jokio įtikinamo pliuso nesimato, ypač kas liečia vaiko vystymosi subtilybes ir pavyzdį, kas yra šeima.
4 variantas:
"Gydytojas": kuom remiantis jūs vadovaujatės ilgu maitinimu?
"Mano mokslas" - PSO (Pasaulio Sveikatos Organmizacija),
"Gydytojas" - pas mus ne afrika, mėsos turim, todėl nebūtina misti natūraliai.
Oba, skėlė, ne? :D Man Afrika tikrai labiau pavyzdys būtent šiuo konkrečiu aspektu, net ir tuo atveju, jei mėsos namuose truks. Tarkim, jei taip ir nutinka :) O vakarietiški (atseit, suprask, išsilavinusių) bistro, greiti maistai, pašildomi mikrūškėse... Jie man turi būti pavyzdys??? "Gydytojas"?
Be to, "mano mokslas" dar turi įvairesnių šaltinių: t.y. Plungės miesto pediatras Kazimieras Vitkauskas (ne iš afrikos ir Lietuvai), prieraišiosios tėvystės teorija ir praktika (absoliut visas pasaulis ir individualios šeimos), žindymo specialistai (Tikrai to mokęsi, studijavę įvairių šalių mitybos principus), ir kt.
5 variantas:
Klausimas kilo ne "medikams". Man pačiai. Mat jie su tyrimais ir medicina šioje srityje kaip matome nelabai susiję, tiksliai moksliškai nepasakė jokios tiesos. Jei jau mes taip sveikai elgiamės, kodėl susirgom - imunitetas, bla bla?
Susirgt susirgome, bet sunaudota mažiau lašinių, dehidracija tik vidutinė, būklė nesunki, greit pasveiko. Įdomu, kaip dar bus su kitokiom bacilom :) Tik tikiu, kad gailėtis tikrai neteks savo protingų mokslų, o ne "juk tai sunku" "juk bus tokia", "gydytojai sako...: - niekus jie man pasakė ir prajuokino eilinį sykį :P gaila tik kad išsimiegoti neleido dėl to, variotai :D
Kuo toliau, tuo daugiau atrandu medžiagos, kuri tik patvirtina mano pasirinkimą. Kad ir tie patys "gydytojai". Lyg jų reiktų klausyti kaip dievo... Pinigų plautom galvom jie, su papirktom farmacinėm reklamom - vargšai, kur jie kiš tuos savo vaistus, kai tokių mamų bus daugiau nei pusė :D
Drįstu paskelbti, kad tai ne joks iškrypimas ar nesąmoningas elgesys. mamos ilgai maitina vaikus (labai ilgai) įsigilinę prieš tai, ar tai tikrai naudinga, nekenksminga, ar tkrai reikalinga, kaip tai daroma, kokie įrodymai, kad pasirinkimas toks yra geras ir ar yra noras. Tos, kurios nemaitina, bijo gydytojų ir visuomenės "raiškių paaiškinimų", kodėl ji neturėtų to daryti ir dar be to, nesidomi šiuo klausimu, nes turbūt nekilo reikalas arba šeima tam nepritaria, nes "nepadoru ir negražu". Moksliška, jo? :D Kaku daryti irgi negražu, bet mes šūdų nerijam, vienok... vis tiek kakojam.
Siūliau sau ten besivoliodama su dukra po lašine pasigilinti dar smagiau. Kuri gi pusė labiau pasiruošusi ginti savo nuostatas, ar jos apskaičiuotos.
1 variantas:
"Gydytojai" (šiuo atveju gastroenterologijos skyriuje, santariškės, nepabijosiu pranešti) - Jeigu ilgai maitinsi, užaugusi dukra eis pas tave ištisai skųstis savo žentu.
Gal manė, kad iškart įtikino tokiu medicininiu tyrimu mesti maitinti turbūt :D
Ką sako mano mokslas - priskirkime šį klausimą prie ilgo maitinimo poveikio žmogaus psichologijai, ane :) Ilgai maitinami kūdikiai yra prisirišę prie motinų, kol jos maitina, vėliau, įgavę pasitikėjimo ir pritarimą visais gyvenimo klausimais tampa netgi labai savarankiški gyvenimo eigoje (žinoma, tai dar priklausys ir ne tik nuo maitinimo rūšies, dar yra šeimos moralinės nuostatos, vertybės, bet "gydytojo" paaiškinimas man labiau panašus į mano močiutės su nesėkminga žindymo patirtimi dėl to, kad reikėjo anksti grįžti į darbą pagimdžius. Močiučių patirtis gal ir gerai, bet ji visada būna individuali ir nepaveldima, ačdie ;)
2 variantas:
"Gydytojas" - tai sakai nenutrauksi? Žiūrėkite, sesele, šita motinėlė maitina savo peraugusį vaką ir dar ginčijasi, kad ir nežada baigti. Mane net azartas pagavo :D gal kada ir abejočiau, bet kai šitaip tyčiojasi... ot specialiai tęsiu darbus ir dar pasigilinsiu. Po to gavau pravardę "Geroji mamytė". Čia taip elgiasi mokslo žmonės, kaip matote...
Mano mokslas sako: jei nepavyko įtikinti kito savo Asmenine Nuomone, reikia pulti tyčiotis, prasivardžiuoti - nesubrendusio žmogaus psichologija. "gydytojai..."
3 variantas:
a) "Gydytojas-seselė" 3h nakties ateina pakeisti lašinės ir sako: "Gydytojai sako, kad maitinti galma iki vienerių, nes toliau vaikui tas pienas nebenaudingas, nes jis ne maitinasi, o žaidžia".
"Mano mokslas" iki 1m 3mėn vaikui MP yra pirmiausia pagrindinis maisto šaltinis, kieto maisto papildymas ir pan. Po šio amžiaus MP sudėtis pakinta (tyrimai atlikti) ir jame randama daugiau imuniteto tvirtinimo elementų, kitokių žarnyno brendimo ir augimo medžiagų. O žaisti vaikas pradeda vos atradęs turįs galūnes, maždaug nuo 4 mėn amželio. Pradeda pakeltom kojom maivytis žįsdamas, tapšnoti ir baksnoti, ieško kur tavo ribos. Beje, kai taip "žaidžia" su koše, iš vaiko jos neatimame visai, o pamokome, kad su maistu žaisti negalima, kodėl turi būti kitaip su MP?
b) tą pačią 3h nakties: "Juk jūs save apsunkinate, tikras vargas maitinti"
Asmeninė patirtis: abu metus - viena laimė, ne kitaip! :D Pirma, vaikas užminga be jokių vargų, supimų, kratymų, tam tikros tylos ar kitų izdivonų. Netgi veržiasi miegoti, kai tuo tarpu buteliais maitinami ir visokie kitokie vaikai elgiasi atvirkščiai ir tikrai nuvargina iki išsekimo, aš taip netekčiau kantrybės... o jei dar ir vyras nepadėtų, faking...
Kai vaikas užsimano valgyti netinkamu laiku, ne tam skirtoje vietoje (valgykloje ar namuose), kur nėra maisto šildiklių ar gaminimo reikmenų, tarkim vidur parko ar koncerte :) - šast savo "gėriu" užkiši :D
Naktį vaikas klyks, užsimano ėsti - nereikia plakti, makaluoti, šildyti, paskui vėsinti, dozuoti, nešdintis kažkur iš savo lovos ir nervuotis, vėl migdyti iš naujo - šast "gėris".
Vaikas serga, nieko neima į burną, net vandens - gyvybė jau žinot kuom palaikoma ;) mažiau ligoninių, mažiau medikamentų, mažesnis biznis farmacijai, pilnesnė mano piniginė.
Va ten motinos su koksu ir buteliukais tai vargsta... Žinoma, jos ne tokios priklausomos nuo vaiko būna, gali rūkyti ir gerti lig soties, vadalotis po karjerinius darbus su diedais, bet tai ne man vėl... Man čia jokio įtikinamo pliuso nesimato, ypač kas liečia vaiko vystymosi subtilybes ir pavyzdį, kas yra šeima.
4 variantas:
"Gydytojas": kuom remiantis jūs vadovaujatės ilgu maitinimu?
"Mano mokslas" - PSO (Pasaulio Sveikatos Organmizacija),
"Gydytojas" - pas mus ne afrika, mėsos turim, todėl nebūtina misti natūraliai.
Oba, skėlė, ne? :D Man Afrika tikrai labiau pavyzdys būtent šiuo konkrečiu aspektu, net ir tuo atveju, jei mėsos namuose truks. Tarkim, jei taip ir nutinka :) O vakarietiški (atseit, suprask, išsilavinusių) bistro, greiti maistai, pašildomi mikrūškėse... Jie man turi būti pavyzdys??? "Gydytojas"?
Be to, "mano mokslas" dar turi įvairesnių šaltinių: t.y. Plungės miesto pediatras Kazimieras Vitkauskas (ne iš afrikos ir Lietuvai), prieraišiosios tėvystės teorija ir praktika (absoliut visas pasaulis ir individualios šeimos), žindymo specialistai (Tikrai to mokęsi, studijavę įvairių šalių mitybos principus), ir kt.
5 variantas:
Klausimas kilo ne "medikams". Man pačiai. Mat jie su tyrimais ir medicina šioje srityje kaip matome nelabai susiję, tiksliai moksliškai nepasakė jokios tiesos. Jei jau mes taip sveikai elgiamės, kodėl susirgom - imunitetas, bla bla?
Susirgt susirgome, bet sunaudota mažiau lašinių, dehidracija tik vidutinė, būklė nesunki, greit pasveiko. Įdomu, kaip dar bus su kitokiom bacilom :) Tik tikiu, kad gailėtis tikrai neteks savo protingų mokslų, o ne "juk tai sunku" "juk bus tokia", "gydytojai sako...: - niekus jie man pasakė ir prajuokino eilinį sykį :P gaila tik kad išsimiegoti neleido dėl to, variotai :D
Kuo toliau, tuo daugiau atrandu medžiagos, kuri tik patvirtina mano pasirinkimą. Kad ir tie patys "gydytojai". Lyg jų reiktų klausyti kaip dievo... Pinigų plautom galvom jie, su papirktom farmacinėm reklamom - vargšai, kur jie kiš tuos savo vaistus, kai tokių mamų bus daugiau nei pusė :D
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)