Kaip bjauriai šįryt pirmąkart po pasveikimo išleidau Emilijonę į darželį. Ji "nori miego, nori miego, nori miego", netekau kantrybės, pakišau per prievartą po dušu, grubiai grubiai. Nu bet ir ji... centrinė nervų sistema perdega.
Prieš išeinanant įbrukau į delną propodezo kaip visada. Imunitetui, kad rečiau namie pasiliktų :D O ji padarė išvadą, paskelbė tėčiui: "Mama man davė padodedo, kad nevekteu"... Bliamba... Nebeduosiu daugiau, neteisinga! :D to betrūko, kad ašaras raminčiau saldainėliais? Vėl supykau ant viršaus.
Atsisveikinant visada tradicija atsibučiuoti, nors ir tik centimetrui atsisveikinam. Buki. Ir netikėtai: "mama, tu laiminga?"
Suglumino biškį, nes gražiai skamba, vos kelnytės nesušlapo :) bet supratau... gi susiraukus prieš tai buvau ir staiga persimainiau kai bukis duodamas :)
"o tu ar laiminga?" neišgirdau atsakymo :( tėtis sakė, kad ji sakė "jo".
Norėčiau... o kaip linksmai norėčiau... kad tu laiminga, labiau nei dovanų :*
Norėčiau, kad į darželį eitum todėl, kad ten smagu ir daug išmoksti
(deja, kol kas... tyliu...)
Norėčiau, kad ateity į darbą eitum todėl, kad dirbti smagu
(deja, kol kas tėtis sako, kad dirbti reikia, kad būtų pinigų :( kaip norėčiau, kad jis būtų neteisus, kad pinigų būtų, bet dirbtume, nes gera)
su pelėdom, krč :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą