Atlekiu pasiimt savo plaukuotosios klaužados iš mielojo vaikų daržiuko. Dukrytė atlekia, apsikabina, pabučiuoja ir... baksnoja į grupės draugę pirštu ir aiškina man, kokia ana yra negera. Laipioja ant stalo ar ant palangės. Fu kokia negera. "O aš tai gera". Kokia šlykšti jos šypsena, kai giriasi be nuopelno... Pati ji namie laipioja. Veidmainė. "Taip taip, - priėjus džiūgauja auklytė. - Emilija tikra mano draugė. Labai gera, nes va ana bloga..., padeda man auklėti" .
Jėzusmarija. Čia man turėtų būt džiugu, jos manymu??? Dvi varnos susitarę skalbia vieną mergaitę. Viena iš varnų - mano dukra. Kita suaugusi motera, kuri, skaitosi, "auklėja" mūsų vaikus, bet ryškiai vadovėlį ne tą pasakaičiusi arba šiaip... nežino ir neketina žinoti. Auklėja kaip tyčiotis ir badyti pirštais, mokina kaip save paaukštinti, pažeminant kitą. Gal aš perdedu?
Na, gerai. Tarkim perdedu.
Ateinu jau dar kitą dieną. Tas pats - pradžia nieko - atlekia, apsikabina, pabučiuoja. Pastumia tą pačią mergaitę, nes ji prieina arčiau kažko paklausti ir šiaip pabendrauti...
Eina šikti... Apie ką auklėjimas? WTF?
Kiek man paskui darbo paaiškinti, kad žmonės nebūna blogi, jie tik kartais elgiasi blogai, bet dėl to iš jų tyčiotis... kartu su auklėtoja... Kuo vaikui pasitikėti: mama ar auklėtoja? Gal atrinks. Auklėtoja bus kita, o mama ta pati. Išsiaiškinsim kaip nors. O kaip su kitais vaikais? Nabagai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą