Nieko naujo jau milijonai metų

Nu jau sveikstam. Dabar liko tik neįmanomo ilgumo snargliai, dusinantys kosuliai ir kruvinos ašaros. Tiek iškankino mus ligos, tos keturios išterliotos sienos, kad motina nebenusakomos nervų virimo būklės. Kodėl žmonės mano, kad labai jau esam pasikeitę nuo buvusių laikų? Nu juokinga. Net tekstai ir scenarijai išlikę tikrai iš milijonmečio pradžių:

Emkė po velykų parsivežė lobį (močiučių meilė paprasta, nors pasiusk) - kokius 4kg saldainių. Visokių. Šokoladinių, nešokoladinių, čiulpsenamų, rūgščių ir saldžių. Atsirado didžiulė nesantaika šeimoj, nes žiauriai riboju. Negailestingai. Dviejų dantų nebeturi per savaitę saldainių vartojimo, dantų valymas vyksta tik vakare 1k dienoj - 2 dantų nebėr, išpuvo ir nutrupėjo, du priekiniai dar pūva, tai laiko klausimas, kada supūliuos gal. Krūminį vieną skauda, su ta puse nekramto, pataisyti jį kainuoja tiek, kiek neturim. Dar vienas turi skylutę, o kitas krūminis neseniai atsirado su defektu irgi. Padėtis šūdina. Žaibiškai. Ir nesuprantu. Ir tikrai tvirtai susitariam dėl to vartojimo, bet tik tėtis namie... ABSOLIUTI TRAGEDIJA... Nepadėtų net žmogžudystė. Bet ką daryt?

Ateinu į virtuvę, nes jau braška maišelis ir dar šnabžda "mamytė neleido, bet aš tau leidau, tai tyliai suvalgyk". Prieš 5 min aiškinau, kad šiandien saldainių nebebus, valom dantis ir miegot. Braškina jau po kelių minučių ir sąmokslauja. Ateinu, stoviu, šypsosi jie. Ne nu... Tėvui spiriu į užpakalį tiesiogiai ir smarkiai, nes išprotėjau! Jis žvengia. Aš kažko nesuprantu???

O pas gimines nuvažiavus bet kur visi linčiuoja tai MANE!!! - MOTINA BLOGAI AUKLĖJA VAIKĄ, IŠLEPINO, DUODA SALDAINIŲ, TAI DABAR TURISI, CHE CHE.


Skauda, negaliu... O kur tėvo vieta? Jo atsakomybė tik sėklos išvaryme ir jis jau vyras??? Šūdo gabalas. Visiško šūdo. Nepakartojamo šūdo.

Beje, likau kalta:
1. ir dėl to, kad skaitau vaikų auklėjimo literatūrą, nes ėmiau ir b8tent panaudojau smurtą prieš vaikų tėvą (šūdą), net drebėdama pradėjau purtyti vaikus - vyras išdidžiai pranešė tokių knygų neskaitąs, todėl draugiškai gyvenąs. (!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!) Nuo ko prasidėjo tada visas šitas š? Nuo skaitančio. Nežinočiau kaip negalima daryti, nedaryčiau nieko iš vis. Visi liktų laimingi iki suaugęs vaikas pradės daryti totalias nesąmones protu nesuvokiamas. Tada susizgribtų žmonės iš kur toks vaikas??? Iš ten pat i taip ir turi būti, kai darai taip.
2. išmečiau per balkoną visą tą saldainių maišą. Prišiukšlinau, be to, galėjau kam nors ant galvos juk. Bet nesveikai nebežinojau, ką daryti.

Tėtukas ryte pripjovė sumuštinių ir palaimingas išėjo į darbą, kol problemos pačios išsispręs. Pažadėjo nupirkti saldainių.

Ar aš tikrai nenormali?

Viskas. Atsisakau. Palieku šeimą. Jau nebegaliu. Esu per silpna šitai tarybų lietuvai. Išeinu. Visiems bus geriau. Jau 3m tas pats įvairiais būdais, o realiai, kiek žmonija gyva, tiek tas pats. Reiki kažkam stop.

Sirgoniai saldainių kvapo

Mes kaip visada- jei sergam, tai konvėjeriu. Šįkart liga paprasta - žiaugčiojam turiniu, rudmėsiaujam, tempūrą matuojam ir vaizdelis nekoks, bet gyvybei nepavojinga :) Pirmą sirgimo dieną Emiliukas atrodė tragiškai nugeibusi, žiūrėt skaudu. Mamai paskambinau, tai tuoj pat gavau praktinių patarimų - mirtis, meningokokas, dar amžinaatilsį babytė susapnuota...! Nieko nieko, bet užkabino. Nors nerealu - požymiai visai ne tie (tikrinau iš naujo) :D bet kur moterys su vaikais, ten net ir prieš tūkstantmečius išdžiuvę upeliai patys prisimyža, nepaisant didžių mokslininkų tyrimų išvadų, kad upeliai sysioti nemoka...

Žodžiu, motinos, o vėliau didžio tėvo drąsai užvešėjus, į medikus nesikraipom, susitvarkysim. Vakare aš kiek supanikavus, bet atėjo rytas ir mūsų pirmasis nukankintas žvirblis kakuonėlis kaip naujas mechanizmas veikia. Išsisukom nuo medikamuzikų. Tik trys nemiegotos naktys, visapusiškas oro trūkumas - išlaidos čia minimalios tikrai. Antrasis barsukas dar žvengus, atrodo negresia. Išsiunčiu melžt pieno iš ožio - t.y. Emilija su tėtuku į polikliniką, susiveikit darželiui pažymą iš tos instancijos ;) Viskas gerai kaip visada. Tėtis nežino, kokios spalvos kakas, daktarė pasikeiksnoja, bet realiai paleidžia. Grįžta šeima. Emilija nespėjus laiptinės durims suvirpėti, jau kniaukia: "Maaaama, ką sakė daktarėėėė. Tu nepatikėsi. JI SAKĖ, KAD REIKIA VALGYTI SALDAINIŲ!". Taip, tiesa. Dar sakė gerti vandenį, litrais ir turbūt valytis dantis, bet čia jau nepasakosi kaip gero taip garsiai...

Nu va. Antrasis begemotukas ant to žodžio ėmė ir pravimo :D Strapaliojau lygiai DAR 1 parą (maniausi jau paskutinę...). Mano poreikiai ir bėdos su sloga staiga pranyko. Sloga neišnyko, bet kaku irgi turiu nenorėt. Kai tokie stebuklai dedasi...

Esmė tame, kad liga nebjauri - kakučiai linksmai limpa prie delno (reikia trint ūkiniu), aš kvepiu karamele, saldainiais ir cukrumi. Emilija vykdo gydytojos "receptą" be nuorodų (saldainiai! nešokoladiniai? tokius ir mėgstu labiausiai!), Justinas glamžo popierėlius ir tepa ant mano kakloskruostokaktosausiesdantiesplaukų... Žavu

P.S. Tėtis grįžta iš darbo anksčiau. Pamaniau, fainas mano vyras gi, padėtį suvokia vis dėl to, nesimaivo, kad dirbs smarkiai ;) Pasirodo, nusiauna batus ir ant pagalvės. Pilvuką raižo, virpu, lyg pabezdu... ... ... ... .. . . . ... .. ..

TAI KA!

Kiek tikrų krikščionių Lietuvoje

Krikščionybė, pats kaip daiktas, turbūt, gal ir geras dalykas vietomis. Viskas ten tiesa. Viena bėda: koks dogmatikas užrašinėjo tą bibliją, kad taip ir norisi "prasikalsti". Jau vien tonas "Nedaryk, nesakyk, nevalyk". Vienintelis apsakymas, kurio gal kiek klausome, tai sekmadieniais nedirbt :D pirmadieniais irgi. Ir iš vis, ar žinom, kas tas "nedirbk"? Nu pavyzdžiui:

1. Babos keliaklūpsčiauja ten sugriuvę toj šaltoj bažnyčioj mintinai beria eilėraščius "Sveika Marija,... tupi girta tarp moterų", išėję iš tų dvasios užniurnėjimų vietos, baksnoja pirštais į kitus ir jų nuodėmes - skaitosi jos jau be šapelio...

Yra ir kita kategorija krikščionių.

2. Lekiam tuoktis bažnyčion, gimusius vaikus tik krikštyt. Nu gerai, apsiforminom, geri daba jau... ir sėdim. Vaikam ką nors pasakojam? Patys vadovaujamės bent kuo? Nežudyk nebūtinai tai reiškia pažodžiui, be to, tai gal seniai nebesilaikom tų įsakymų? Daugų daugausia krikščionybės mūsų namuose per Kalėdas, ir tai - kiek litų išleist šitam dovanai, ko prikept ar papjaustyt, kad būt gausus stalas. Ypač antrai dienai, kai ateis kaimynė, kaip prieš ją tuščiomis pasirodysi, ką pasakys... Nu ir dar Velykas - ar spėsiu nudažyti kiaušus tris? o kad tik sumuščiau visų kitų kiaušus ir mano tvirčiausias!

Kur ta krikščionybė ir ką sakyt vaikams pakrikštyjus :D Vyras sakė, kad Dievas danguje. Tikrai? Emiliukas klausia, tai ką, jis paukštis? Dar vyras bandė išaiškint, kad dievas viską girdi ir mato (vadinasi, turi akytes ir ausytes) - taigi čia Kalędų senelis! Kaip klausyt Dievo, jei vaikas nežino, ar jis turi sparnus ir per kur jis kalba, jei be burnos. Tie dogmatiniai apibūdinimai man pačiai sunkiai suvokiami, todėl galvoju savaip. Bet tikiu Dievu kaip protu. Bet ir vėl ne taip pasakysi vaikui :)

Mamų karoliai-lipučiai

Kasrytą pasipuošiu vis. Vdrug eisim kur, ar kas į svečius, tai reik tvarkingai gi. Su pižama ar treningais nevaikščiosi. Su vaikais nežinia kada gali tekti greit kur lėkt, kai tik pasitaiko proga. Tai va, suknytė visad tvarkingai, kartais karoliai, bet ne visada, nes būna, kad staigiai nukabina kuris nors smalsutis vietoj barškučio. 3min. Ne, viena turbūt. Ateina liūtas su skrebučiu rankoj, kimba į plaukus, atlapus, kvarklius, ar kur tik kimbasi su tom skrebučiuotom rankelėm su šypsena (pasigirt, kad moku stovėt) ir še. Mano puošmena visada - lipučiai. Žmonės mano turbūt, kad nevala, negaliu normaliai išsiskalbt, apsirengt. Bet kam persistengt jau!

Lipučiai kai kabo, tai nelyg kokie svarovskiai, kristalai, perlai. Ir kaskart jie dauginasi su lig kiekvienais pusryčiais, pietumis, pavakariais ar nereik net užkandų... Neturi reikšmės, namuose aš ar lauko koncerte. Visad gaiviai šviežiai palipučiuota.

Gaila, kad tie laikai taip trumpai trunka...

Liūtinis charakteris

Jau gan senokai Justinas pramoko ropinėt. Bet tai darė tik lovoj. Ant grindų ropot nevalia. Visi ten ant dviejų vaikšto! Todėl zirzė visaip ant žemės pasodintas. Jis ne kirmėlė! Ten kur visi dvikojai, jis neropinės ir gana. O taip nori teleportuotis visur, moka kaip ropot, bet ne. Principas. Aš neprastas, neroposiu, ir vsio. Mačiau ropoja tik lovoj žmonės. Tai ten galima. O čia ne.

Ramus vaikinas. Neropojo tol, kol neišmoko atsistot. Dabar padėtas ant žemės, ne kvailys, per 0,0001 sek greit nusikapsto repečkom prie pirmo įsikibimo punkto ir greit greit stojasi, kol dar niekas nepamatė, kad lūūūūtas ropojo... :D

"Aš stoviu bent jau". "Tikrai visiškai neropoju ant žemės". "Liūtai prastesni nebūna už nieką" :P

Nuovargis

Naktį Justinas krebždėt pradeda. Aha, matyt nebesausas :) bet kaip tyngiu... Ai, duosiu eliksyro, gal pamirš, kad šlapias. Keliu ant kito šono, kojos užsikabina už kaldros, o sunkus... Nu šiaip ne taip pasiguldau šalia, nusiplėšiu žabangas nuo krūtų, išsitraukiam eliksyrą, užsimerkiam, viskas gerai. Minta rupūžokas. Minta ramiai, bet vis tiek girdžiu, kad pūkščia, vartosi. Atsimerkiu, nu ne, guli ramiai, punta. Užsimerkiu - pūkščia. Kas čia daba yr per mistika? Atsimerkus guli ramiai, bet girdisi, kad pūkščia.

Jo. Emiliukas gavo dozę, pasirodo :D net nesumirksėjo! Irgi!  :D Punta sau kaip profesionalas :D o seniai jau nebežinojo, kaip :D Pasirodo, pasąmonėj dar likę įgūdžių net ir po pusės metų :D

Su Justinu viskas gerai. Nustebus pakeičiau šlapučius, pamaitinau jau iš tikrųjų ir jį. Bet dar kelias dienas negalėjau patikėt, kad tas sunkus ilgom kojom vaikas, tai mano peraugęs pirmagimis, kuris ir šašlykus su kečupu mielai kremta, bet paėmė ir krūtį nė nesiginčydama, o ryte net neprisiminė, ar kas nors buvo :D

Mamytė pavargus akivaizdžiai... Iki sąmonės netekimo

Liūdna net baisu

Šiandien diena, kai mano egoizmas (girtis vaikais :) ) gauna per smegenis kaip reikiant. Aš vis stengiuosi pasidžiaugti gerais savo šeimos pasiekimais, pamatyti šviesiąją pusę, bet šiandien atsitiko, kas ir turėjo būti. Nebegaliu nuslėpti susidariusio blogio. Nei nuo savęs, nei nuo kitų. Ir tai gerai... Reikia raitotis rankoves ir spręsti, veikti, dirbti tuoj pat. Nemalonu, neskanu, kaip vaistai.

Rezultatas - Emilija pradėjo nežmogiškai siautėti. Nes prieš tai siautėjau aš :( Ji pasižiūrėjo į mane :( ir viską kartoja :( su dar didesniu entuziazmu :( 50 kartų šlykščiau ir žiauriau :( nieko nėra liūdniau :(

Pasekmės - pirma, mano vyro dovanota gėlė per Meilės dieną (ne šiemet, žymiai seniau) liko be lapų :( gėlėms meilės nejaučiu, aš jų nesuvokiu kaip gyvių, jas laisto mano vyras, bet Net Aš verkiau šiandien :( Kadangi Justinas daug dėmesio sugeria nejučia, Emilijai teko parodyti viską ką sugeba. O ką jai daryt. Sudrąskė gėlę neatpažįstamai :( Atrodo, kad net jaučiu pati, kaip jai skauda tuos nuluptus stagarus :( Ašaros tvenkiasi :( Neįsivaizduoju, kaip tos gėlės atsiprašyti, ir kas bus toliau. Amo netekau ir Emkės adresu... Gniaužia gerklėj. Noriu šaukti ir gąsdinti, gal net trenkti per ausį, bet žinau, kaip tai neveiksminga ilgalaikei perspektyvai, o be to, žinau, kas kaltas - AŠ, tik aš :(
Antra, bijojau tokių mūsų siautulingų santykių šią savaitę, bet vis tiek ryžausi į mamų klubą. Tai gavau kaip verdančiu vandeniu, tiesiog. Norėjau, turbūt. Emilija viena pati žaidė su balionėliais Visais, kamuoliukais, žaisliukais, stumdė linksmai nusiteikusius vaikus, spjaudė. O man garai kilo ir ji tą jautė, todėl dar linksmiau tai darė, nes pagaliau sulaukė mano dėmesio. Va tokio bent, pikto, šūdiniausio. Bet tai buvo dėmesys tik jai...

Parėjau namo. Žliumbt. Gėlė miršta, mano vaikas tiek puoselėtas integralaus pasaulio idėjomis tampa nusikaltėliu. Kol kas mažu. Greit bus ir didelis. O dar turim kitą vaiką, kuris ima pavyzdį... Nors ant bėgių... Va pajutau, kaip beviltiškai žmonės jaučiasi, kurie pasiryžta ant bėgių pasibaigti :( Gal tai ir geras jausmas - užuojauta. Nebekaltinsiu.

Veiksmai iki To - Ji mėgsta pliurpti. Iki apsiš..... :D Ir cypti kaip žiurkė, jeigu neišeina bato apsiauti, jei ji sugalvoja, kad kažkas jai kažką sakys nemalonaus. Retkarčiais dažnai tikrai lengva nekęsti savo vaiko dėl to... Todėl viską darau taip kaip mano mama, nes kadaise labai pykau ant jos. Turbūt negaliu to pykčio atsikratyti iki šiol :( Nepateisinu jos, elgiuosi kitaip, bet štai išnyra jos elgesys su manimi, ir aš čia pat jį panaudoju tik dar žiauresniais efektais. O Emilija moka dar tragiškiau. Taip ir tobulėja kartos. Arba... per geras mano gyvenimas, kad tingiu gražiai išspręsti blogėjančius reikalus, dėl to jai tenka cypti, ir... visas kitas siaubas viršuje.

Ateities Vaizdas. Maždaug įsivaizduoju dabar apčiuopiamai ir vėl, kokia atsakomybė būti žmogum. Ir ugdyti žmogų šalia savęs. Jie su kitais elgsis dešimt kartų (jei ne daugiau) stipriau, nei elgeisi su jais tu. Nesvarbu, darei tai blogai, ar gerai. Dažniausiai blogai... va iš kur mes tokie pikti ir piktėjam. Priežastis kaip ant delno, bet sunku sustoti, ar ne? Nežinom, o kaip kitaip? Gana. Čia ir būtina sustoti. Ir veikti kiTaip.

Duok, Dieve, man daugiau žmonių pavyzdžių, kaip reikia geriau elgtis. Noriu juos mėgdžioti ir taip augti.
Atleisk, mama, ... ir tėti, man už tą pyktį ant jūsų.
Padėk atleisti.

Ar dar galiu padėti tai gėlei