Kiek tikrų krikščionių Lietuvoje

Krikščionybė, pats kaip daiktas, turbūt, gal ir geras dalykas vietomis. Viskas ten tiesa. Viena bėda: koks dogmatikas užrašinėjo tą bibliją, kad taip ir norisi "prasikalsti". Jau vien tonas "Nedaryk, nesakyk, nevalyk". Vienintelis apsakymas, kurio gal kiek klausome, tai sekmadieniais nedirbt :D pirmadieniais irgi. Ir iš vis, ar žinom, kas tas "nedirbk"? Nu pavyzdžiui:

1. Babos keliaklūpsčiauja ten sugriuvę toj šaltoj bažnyčioj mintinai beria eilėraščius "Sveika Marija,... tupi girta tarp moterų", išėję iš tų dvasios užniurnėjimų vietos, baksnoja pirštais į kitus ir jų nuodėmes - skaitosi jos jau be šapelio...

Yra ir kita kategorija krikščionių.

2. Lekiam tuoktis bažnyčion, gimusius vaikus tik krikštyt. Nu gerai, apsiforminom, geri daba jau... ir sėdim. Vaikam ką nors pasakojam? Patys vadovaujamės bent kuo? Nežudyk nebūtinai tai reiškia pažodžiui, be to, tai gal seniai nebesilaikom tų įsakymų? Daugų daugausia krikščionybės mūsų namuose per Kalėdas, ir tai - kiek litų išleist šitam dovanai, ko prikept ar papjaustyt, kad būt gausus stalas. Ypač antrai dienai, kai ateis kaimynė, kaip prieš ją tuščiomis pasirodysi, ką pasakys... Nu ir dar Velykas - ar spėsiu nudažyti kiaušus tris? o kad tik sumuščiau visų kitų kiaušus ir mano tvirčiausias!

Kur ta krikščionybė ir ką sakyt vaikams pakrikštyjus :D Vyras sakė, kad Dievas danguje. Tikrai? Emiliukas klausia, tai ką, jis paukštis? Dar vyras bandė išaiškint, kad dievas viską girdi ir mato (vadinasi, turi akytes ir ausytes) - taigi čia Kalędų senelis! Kaip klausyt Dievo, jei vaikas nežino, ar jis turi sparnus ir per kur jis kalba, jei be burnos. Tie dogmatiniai apibūdinimai man pačiai sunkiai suvokiami, todėl galvoju savaip. Bet tikiu Dievu kaip protu. Bet ir vėl ne taip pasakysi vaikui :)

Mamų karoliai-lipučiai

Kasrytą pasipuošiu vis. Vdrug eisim kur, ar kas į svečius, tai reik tvarkingai gi. Su pižama ar treningais nevaikščiosi. Su vaikais nežinia kada gali tekti greit kur lėkt, kai tik pasitaiko proga. Tai va, suknytė visad tvarkingai, kartais karoliai, bet ne visada, nes būna, kad staigiai nukabina kuris nors smalsutis vietoj barškučio. 3min. Ne, viena turbūt. Ateina liūtas su skrebučiu rankoj, kimba į plaukus, atlapus, kvarklius, ar kur tik kimbasi su tom skrebučiuotom rankelėm su šypsena (pasigirt, kad moku stovėt) ir še. Mano puošmena visada - lipučiai. Žmonės mano turbūt, kad nevala, negaliu normaliai išsiskalbt, apsirengt. Bet kam persistengt jau!

Lipučiai kai kabo, tai nelyg kokie svarovskiai, kristalai, perlai. Ir kaskart jie dauginasi su lig kiekvienais pusryčiais, pietumis, pavakariais ar nereik net užkandų... Neturi reikšmės, namuose aš ar lauko koncerte. Visad gaiviai šviežiai palipučiuota.

Gaila, kad tie laikai taip trumpai trunka...

Liūtinis charakteris

Jau gan senokai Justinas pramoko ropinėt. Bet tai darė tik lovoj. Ant grindų ropot nevalia. Visi ten ant dviejų vaikšto! Todėl zirzė visaip ant žemės pasodintas. Jis ne kirmėlė! Ten kur visi dvikojai, jis neropinės ir gana. O taip nori teleportuotis visur, moka kaip ropot, bet ne. Principas. Aš neprastas, neroposiu, ir vsio. Mačiau ropoja tik lovoj žmonės. Tai ten galima. O čia ne.

Ramus vaikinas. Neropojo tol, kol neišmoko atsistot. Dabar padėtas ant žemės, ne kvailys, per 0,0001 sek greit nusikapsto repečkom prie pirmo įsikibimo punkto ir greit greit stojasi, kol dar niekas nepamatė, kad lūūūūtas ropojo... :D

"Aš stoviu bent jau". "Tikrai visiškai neropoju ant žemės". "Liūtai prastesni nebūna už nieką" :P

Nuovargis

Naktį Justinas krebždėt pradeda. Aha, matyt nebesausas :) bet kaip tyngiu... Ai, duosiu eliksyro, gal pamirš, kad šlapias. Keliu ant kito šono, kojos užsikabina už kaldros, o sunkus... Nu šiaip ne taip pasiguldau šalia, nusiplėšiu žabangas nuo krūtų, išsitraukiam eliksyrą, užsimerkiam, viskas gerai. Minta rupūžokas. Minta ramiai, bet vis tiek girdžiu, kad pūkščia, vartosi. Atsimerkiu, nu ne, guli ramiai, punta. Užsimerkiu - pūkščia. Kas čia daba yr per mistika? Atsimerkus guli ramiai, bet girdisi, kad pūkščia.

Jo. Emiliukas gavo dozę, pasirodo :D net nesumirksėjo! Irgi!  :D Punta sau kaip profesionalas :D o seniai jau nebežinojo, kaip :D Pasirodo, pasąmonėj dar likę įgūdžių net ir po pusės metų :D

Su Justinu viskas gerai. Nustebus pakeičiau šlapučius, pamaitinau jau iš tikrųjų ir jį. Bet dar kelias dienas negalėjau patikėt, kad tas sunkus ilgom kojom vaikas, tai mano peraugęs pirmagimis, kuris ir šašlykus su kečupu mielai kremta, bet paėmė ir krūtį nė nesiginčydama, o ryte net neprisiminė, ar kas nors buvo :D

Mamytė pavargus akivaizdžiai... Iki sąmonės netekimo

Liūdna net baisu

Šiandien diena, kai mano egoizmas (girtis vaikais :) ) gauna per smegenis kaip reikiant. Aš vis stengiuosi pasidžiaugti gerais savo šeimos pasiekimais, pamatyti šviesiąją pusę, bet šiandien atsitiko, kas ir turėjo būti. Nebegaliu nuslėpti susidariusio blogio. Nei nuo savęs, nei nuo kitų. Ir tai gerai... Reikia raitotis rankoves ir spręsti, veikti, dirbti tuoj pat. Nemalonu, neskanu, kaip vaistai.

Rezultatas - Emilija pradėjo nežmogiškai siautėti. Nes prieš tai siautėjau aš :( Ji pasižiūrėjo į mane :( ir viską kartoja :( su dar didesniu entuziazmu :( 50 kartų šlykščiau ir žiauriau :( nieko nėra liūdniau :(

Pasekmės - pirma, mano vyro dovanota gėlė per Meilės dieną (ne šiemet, žymiai seniau) liko be lapų :( gėlėms meilės nejaučiu, aš jų nesuvokiu kaip gyvių, jas laisto mano vyras, bet Net Aš verkiau šiandien :( Kadangi Justinas daug dėmesio sugeria nejučia, Emilijai teko parodyti viską ką sugeba. O ką jai daryt. Sudrąskė gėlę neatpažįstamai :( Atrodo, kad net jaučiu pati, kaip jai skauda tuos nuluptus stagarus :( Ašaros tvenkiasi :( Neįsivaizduoju, kaip tos gėlės atsiprašyti, ir kas bus toliau. Amo netekau ir Emkės adresu... Gniaužia gerklėj. Noriu šaukti ir gąsdinti, gal net trenkti per ausį, bet žinau, kaip tai neveiksminga ilgalaikei perspektyvai, o be to, žinau, kas kaltas - AŠ, tik aš :(
Antra, bijojau tokių mūsų siautulingų santykių šią savaitę, bet vis tiek ryžausi į mamų klubą. Tai gavau kaip verdančiu vandeniu, tiesiog. Norėjau, turbūt. Emilija viena pati žaidė su balionėliais Visais, kamuoliukais, žaisliukais, stumdė linksmai nusiteikusius vaikus, spjaudė. O man garai kilo ir ji tą jautė, todėl dar linksmiau tai darė, nes pagaliau sulaukė mano dėmesio. Va tokio bent, pikto, šūdiniausio. Bet tai buvo dėmesys tik jai...

Parėjau namo. Žliumbt. Gėlė miršta, mano vaikas tiek puoselėtas integralaus pasaulio idėjomis tampa nusikaltėliu. Kol kas mažu. Greit bus ir didelis. O dar turim kitą vaiką, kuris ima pavyzdį... Nors ant bėgių... Va pajutau, kaip beviltiškai žmonės jaučiasi, kurie pasiryžta ant bėgių pasibaigti :( Gal tai ir geras jausmas - užuojauta. Nebekaltinsiu.

Veiksmai iki To - Ji mėgsta pliurpti. Iki apsiš..... :D Ir cypti kaip žiurkė, jeigu neišeina bato apsiauti, jei ji sugalvoja, kad kažkas jai kažką sakys nemalonaus. Retkarčiais dažnai tikrai lengva nekęsti savo vaiko dėl to... Todėl viską darau taip kaip mano mama, nes kadaise labai pykau ant jos. Turbūt negaliu to pykčio atsikratyti iki šiol :( Nepateisinu jos, elgiuosi kitaip, bet štai išnyra jos elgesys su manimi, ir aš čia pat jį panaudoju tik dar žiauresniais efektais. O Emilija moka dar tragiškiau. Taip ir tobulėja kartos. Arba... per geras mano gyvenimas, kad tingiu gražiai išspręsti blogėjančius reikalus, dėl to jai tenka cypti, ir... visas kitas siaubas viršuje.

Ateities Vaizdas. Maždaug įsivaizduoju dabar apčiuopiamai ir vėl, kokia atsakomybė būti žmogum. Ir ugdyti žmogų šalia savęs. Jie su kitais elgsis dešimt kartų (jei ne daugiau) stipriau, nei elgeisi su jais tu. Nesvarbu, darei tai blogai, ar gerai. Dažniausiai blogai... va iš kur mes tokie pikti ir piktėjam. Priežastis kaip ant delno, bet sunku sustoti, ar ne? Nežinom, o kaip kitaip? Gana. Čia ir būtina sustoti. Ir veikti kiTaip.

Duok, Dieve, man daugiau žmonių pavyzdžių, kaip reikia geriau elgtis. Noriu juos mėgdžioti ir taip augti.
Atleisk, mama, ... ir tėti, man už tą pyktį ant jūsų.
Padėk atleisti.

Ar dar galiu padėti tai gėlei

Grįžo tėtis (tęsinys Blic)

Pagaliau grįžo tėtis, išsimiegojo kaip realybės šou kokiam, nes kai jis grįžo, emsi buvo išslinkusi iš lovelės ant žemės, o ten ir prisisysiojusi. Jis dar penkias minutes bandė akciją - ištraukime ją iš balos, bet ji taip saldžiai miegojo, kad pasiūliau supermenų nebevaidinti, vienok, juk naktis, dar duoną kepti. Užmigo.

Po pusvalanduko atliuoksėjo šlapias apsimyžėlis (sakau, kad niekur nedingsim, vis tiek ateis, tai kam vargintis prieš laiką:)). Vis tiek keltis 6:30, pusryčiaut ir taip iki vakaro visaip.

8h ryto. Tėtis pramerkė akį, Emsi cypt, mušt brolį, ginčytis. Tėtis komanduot. O kol jis miegojo, viskas sekėsi geriau :D Tėti miegok dar, kol nepavargai :D

Vis dėl to keltis reikia. Tėtis eina tualetan: "Kas čiaaaa!!!! Siena aplipdyta!" Na, taip, duonelė... Vis tiek reikės dekupažuoti sieną, nuraminu. mano teisybė, šiaip, nes tikrai jokio grožio iš tų sienų ir taip :D imsim peilio vienąsyk.

Jeigu kažkas nemėgsta netvarkos, tegul skaitykit "Blic". Kasdien. Kol priprasit. Jei neprirpantat, teks melstis arba pats tiesiog kentėsit.

Blic

Kokia pasiutusi dienelė... Gaila, neturiu fotoaparato, tai sunku kam nors būtų įrodyti savo meilę ir kantrybę vaikams. Bet jeigu kantrybė yra, jos rodyti ir nereikia, ji šviečia iš toli :D Tik kai kas (daug kas) sakytų, kad per daug lepinu ar dar kažkaip ten kažką nedoro darau :) Gerai, jau pripratau...

Vienu sakiniu pradedant, tėtis nusprendė daug dirbti, kad turėtume iš ko nusipirkti sėklų duonai kepti. Motina visiškai a-versliška, reiškia, uždirbti pinigų ji nedrįsta, nes bijo sumenkinti vyro galimybes, tarkim. :P Už tai reikia parodyt, ką galiu ne versle :D o moku aš... kantrybės (retai, bet kai jau tikrai visko per akis ir kai giminių nėra aplinkui, įsijungia tas stebuklas, ačdie, kantra) :)

Rytas buvo nieko... Tris kartus pavalgėm, o aš taip ir pamiršau, kaip visada. Nes man svarbiau nusiprausti. Nors nežinau, kam tą procedūrą vis dar atlikinėju, man vis tiek devyni prakaitai nuvilnija su mano mini mini mini darželiu.  O nuvilnija todėl, kad pagalvojau..., o kodėl ir kas man taip sako ir verčia visur viską suspėti. Vienai. Gi yra jau pusantro vaiko... Nu va... Taip ir prasideda kantrybė, kuri mane skraidina, nes tai sunku be galo.

Komanda duota apsirengti. Varysim į kiemą čia pat pabraidyt po lietų su naujais guminiais (mintis - kažkas bus įdomaus, nes leisiu lipti į balą). MM - Mažoji Madam ramiai rengiasi: "AAAAAAAA, man šitas nesigauna! UuuuuuuuuuuuhuhuhuhUUUUUUUUU, neužsiiiiiisegu!" Waaahaa, vėl kas nors.... Tuo tarpu aš arba maitiniu, arba kakoja, arba nu kažkur be rankų tiesiog. Pabandyk iš kitos pusės gal pavyks. Pasistenk, jei nepavyks tau padėsiu. Šitą gali ir iš priekio............ Pagaliau įveikėm, jei neskaitysim, kad kitas MM - Mažasis Mister visą tą laiką irgi žviegė ir spurdėjo, nes jo išgyvenimo instinktas sako, kad marškinius rengtis skauda, kepurė kažką baisaus simbolizuoja, kelnės sako tiesiog verskis ir bėk, o kombinezonas una trauma tahedija nomer uno... Mes susitvarkėm be problemų. Tik pamiršom sauskelnes atsargines... Mat jas velniai. Išėjom svarbu.

Einam su kastuvėliu, grėbliuku ir kitu kastuvėliu (jei sutiksim draugų - pasidalinti) kasti sniego. Ir aišku, tai yra tas sezonas, kai sniego ką tik buvo, bet jo nebėra, o smėlio dar neatvežė jokiam rajone. Svarstom, ką daryt. Ogi sugalvojom - eisim ant Tauro kalno. Ten Emilija matė sniego (prieš dvi savaites). Sakau turbūt nebus, nu... bet einam, kol dar neišsimaudė baloj prie pat durų, nes leidau lipti į balą.

Tas "einam" tai žinai... Omamaokasčia, pasižiūrėkimvavatenai, okodėlšitasrudasbetžalias, oatsimenikažkadačiabuvo... ir taip... tip top į priekį taptaptaptaptaptaptap atgal, tipo top į priekį irrr.... daėjom kalną tą. Pažvengėm dar, kad kalnas tai Tauro (pažįstam vieną), o Tauro tai nėr :D Žiūrim kas yra. Ogi purvynas, jėėė. Žodžiu, aš aplink apsuku su vežimu, kur užlipau ant keturių purvynų vietoj to vieno didelio, o ta mano stebuklas su naujais guminiais taigi kiaurai per purvyną, nes dar ledas kažkur buvo pasilikęs, neužšalęs, betgi panašu į sniegą. Tp saknt, ji laimėjo VIENAS NULIS dėl to sniego ant tauro kalno. Mh. Stengiuosi nežiūrėti ir negalvoti kur bėgs mano eko skalbimo milteliai...
Dar kažkas išbėgęs iš zakso paklausė, ar neturiu prisidegti... Keistai nuskambėjo, bet šis mano periodas, maniau, jau pamirštas minimum prieš 10 metų jau, bet kitiems žmonėms prieš pasirašant, reikia... Fainas klausimas, vienok. Drąsus ten žmogus buvo :)

Einam toliau. Emsi sugalvojo, kad reik į parką. Kol išsiaiškinom, kad parke mes jau esam, jį visą jau apėjom ir jau va kelias namo, o ji, pasirodo, galvojo, kad parkas tai yra ant sūpynių, kurios... (nu gerai, nepasakosiu kaip toli ir kokiais tip topais ėjom...), einam... Šnekam, kaip gali būti ten murzina, teks traukti namo... ;) kaip žymimos perėjos ir kurioje kelio pusėje statula "angeliukas", kokio žalumo langais tas stiklinis pastatas, už kurio:

Parkas! T.Y. sūpynėėėės. Po galais. Lija gi nu. Supasi kažkokia mergina, o mano mergina nuščiuvo: matei, sakiau tau, kad pažiūrėsim, kad nepriliję... DU NULIS. Nesureikšminam. Supkis. Beveik išmoko pati judint kojas, laiminga patenkinta. Ant kitos sūpuoklės pati įsisuko (ratuku toks vamzdynas prakliatyj), ten kadangi pati moka suktis, atsirėmus su keliu į purvą, tai ir įkrito į tą dar kitą purvą, žvengia, keliasi, toliau suka, dar bac... oi... nu matyti geriau nereiktų, einu pažiūrėt karietos princo ar dar miega, kol sugalvosiu ką protingo... Miega. Mantra: "Dievuli, tu nuostabus. Bent tas miega. Bent dabar. Myliu". Atsisuku, jau stovi išsiskėtus sustingus sukasis. Bala po kojom, į botus. Nu Jo. Prisisiusiojo iš laimės. Blemba... Šalta. Iki namų tip topai dar mažesni, nes išsiskėtus daba ir murzina ir šlapia... Nei neši, nei veši... Rūko prie advokato kontoros viena šyva - miela visai mergina, šypsosi iš mano peruoniuko. Draugiškai.

Einam. Priėjom vėl tą žaliais langais pastatą, vėl angeliuką, liko dar 20 kvartalų ir namai, o ji... :D Pavargau :D Dar ne vakaras, reik kažką galvot. Kairę kairę, viens du trys, kairę kairę viens du trys - žinai, kas taip sako, Emilija? Nea... Nu ir pasilenkus (nes mašinos ūžia, kitaip nesusišnekėsi) visą kelią pasakojau apie dėdęsauliųkariuomenęmoteriskariuomenėjkariuomenėspatiekaluskariuomenėsrežimąkądarpasakojosauliusdaugdaugdaug...  Kol nepastebimai pralėkė laikas ir mums jau liko 18 kvartalų :D Juokauju. Mes jau šalia namų.

Einam namo, ten jau 4h. Pietų nepamiegojo... ir aš vis gailiuosi, kad mes ne kaime, neturim daržų, gyvulių, nes kai ji tokios Būsenos... jai reikia darbo, kad pamirštų, kad nemiegojo... Einam, Emiliukai, kepti duonos, atsimeni, ketvirtadienį ar kada čia užmaišėm tešlą, šiandien minkysim. Minkysim. Minkė, o Justinas nebemiegojo... Žodžiu, Emsi minkė tešlą viena. Ble..., jau gan švelnus žodis šiaip. Gerai, nebežiūriu. Tegul nervuojasi tėtis, prie ko čia aš... Iškeps ta duonelė, pridžius tas daiktas ir nugramdysim. Nuo visur. Nuo kėdės, nuo grindų, nuo dujinės, nuo orkaitės, nuo kėdės kitos, nuo įėjimo į vonią (paprašiau kad nusiplautų rankas pabaigus duoną minkyt), nuo kriauklės, nuo vonios, nuo kūno (likučiai iki alkūnių, nea, iki galvos plaukų), ai... Tikrai, grįš tėtis...

8h vakaro, Vaikai sumigę, duonos tešlą pagramdžiau. Velniop. Fotiko neturiu. Reik rašyt, nes jei pamiršiu, tai nebus iš ko juoktis :D

Pabudo Justinas dar. Papuko. Aš galvoju apie blogą, jis papuką meta, bet nori, aš galvoju apie sakinį į blogą, jis meta papuką bet nori ir taip nnnn kartų, kol apie blogą nebegalvoju... Linkiu laimės jam, koks šaunus kantrus vaikas (apsišiko tris kartus - pirmasis žmogšūdukas realiai, nes tik vakar pradėjo su noru valgyti normaliai:D). Papuko ramiai pakniuksėjo, grįžtu prie žodžiko (žodžiofotiko).

Dabar sysios 1h, kaip tik pašausiu duoną į orkaitę (paminkius tešlą, 8h turi kilti) 45 min, paskui pamažint ugnį ir kept 1,10min. Turbūt vėl bus pasysiojęs. Paskui ištraukt duoną, aptraukt polietilenu ir rankšluosčiu, kad suplėktų ir ryte valgysim naminės duonos sumuštinių...

Tai va, vyreli. Skaipu klausei kaip šiandien sekėsi? Atsakau. Ai...

Viskas, šiaip, fun. Nes jei pradėčiau senoviškai galvot, kaip reik vaikus į kampus, numirčiau. Tikrai nebematyčiau prasmės :D :D :D o dabar bent smagu :) :) ;)