Dabar labai priimta būti labai pilietiškais ir demonstratyviai subjektyviai šališkais paaiškinti praeiviams arba šiaip savo aplinkos žmonėms, kaip jie turėtų elgtis su savo vaikais, kaip jiems atrodo, reikėtų ir kaip turbūt jūs esate nelabai geras tėvas ar motina savam vaikui, nes, na, kiekvienas gyvena pagal savo iliuzijas.
Dėl to dažnai supykstu, bet ir esu dėkinga, kad padeda man permąstyti savo atrodymą viešąjame sektoriuje ir stengtis taisyti klaidas, kurios kliūva kitiems ir po to skaudžiai suvokti, kad aš vis gi elgiausi teisingai pagal save prieš tai, o ne dabar pagal jūsų nuomonę.
Nes aš jaučiuosi nejaukiai ir ne savimi, o vadovaudamsi tarybiniais neveiksmingais ir kenksmingais metodais, kai pasąmonėj nusėda kokia nereikšmingai tarta frazė mano daržan. Pavyzdžiui, konkrečiu atveju, Emilijos darželio auklėtojos... Tiksliau dviejų auklėtojų nuomone, kuri dažniausiai nesutampa su manąja jokia logine jungtimi, bet štai pasąmonėj veikia patys nekalčiausi ir nieko tokio, jų turbūt manymu, žodžiai: "Kažkaip Emilija daržely su mumis jokių ožių nerodo, viską daro, ko prašom, nesiginčyja, o va kai ateina tėtis ar mama, Emilija totaliai pasikeičia ir nebeklauso. Tėveliams reikėtų tai permąstyti, kas čia kaltas... "
Aš atsakiau, kad savo kaltę visada pamatyti sunkiausia, nes sau esi pats geriausias kiek tik gali. Jos tik nusijuokė ir labai apsidžiaugė mano nuovoka. O mano tikslas buvo kaip visada mandagiai suktas ir gan tiksliai atsakantis į klausimą, neįžeidžiant. Akcentas buvo "sau esi pats geriausias kiek tik gali." Žodžiu, aš šioje situacijoje įžvelgiu tai, kad mano žmogiukas tarp ne šeimos narių niekada nerodys savo slaptų emocijų ir, kaip supratau savo nusiminimui, atsisakys net savo karštos nuomonės apie bet ką, kad tik įtiktų aplinkai ir netektų su ja konfliktuoti, vis tiek žino, kad pralaimės. O su šeima, ji žino, kad mes jai leidžiame diskutuoti, galbūt net išskirtiniais atvejais pamąstę, nusprendžiam, kad jos pasiūlymas, vis dėl to įmanomas svarstyti (tarkim, galbūt mes ir galim ne taip greitai renkgtis ir sprukti iš darželio, o dar čia ramiai aptarti įvykius, kas per dieną buvo, kas patiko, kas ne, kokius darbelius nuvekėt. Žinoma, tai vyksta visada tik koridoriuje, nes į grupę vaikams su tėvais įeiti nevalia. Tokios taisyklės, nes kiti tėveliai irgi norės eiti, o tai sunku suvaldyti. Todėl darželis valdo kaip jam lengviau ir patogiau. Na, bet čia jau atskiras punktas. Jų darbas toks. Susitaikysiu. Tėveliam domėtis darželio aplinka netinka, nes kiti verks, bet gali dalyvauti dovanėlių pirkime, finansinės padėties pagerinime ir kituose pintuose dalykuose. Žinoma, jie svarbūs, sutinku.
Na išgryninus, mes šeimoje leidžiam diskutuoti, ginčytis, nesutikti, svarstyti ir nutarti kartu. Nes tik kartu geriausiai išeina. Darželyje su 15 individų tokia praktika aš tikiu, kad per sudėtinga, gal kam atrodo, kad ir vaikai per maži, bet kita vertus, o kodėl vaikai turi aklai pasitikėt suaugusiais? Negi jie tokie jau šaunūs. Na taip, sutinku dėl saugumo, gyvybės ir dar kokiais svarbiais klausimais vaikai turėtų pasitikėti tik suaugusiu, kol pats išmoks analizuoti, bet už tai mes ir analizuojam tuos ne itin griežtos ribos ir skubos reikalaujančius klausimus, kad būtų kaip pratybos vėliau paaugus tiems svarbesniems dalykams. Maždaug mano politika aiški man pačiai sau ir mano akimis, geriausia, ką iki šiol išmąsčiau kol kas ir matau mažyčius rezultatus. Jie man kartais nepatogūs, nes kai aš noriu skubėti ir tiesiog bėgti, man tenka pasukti galvą ir palaukti. Gal ir per daug aukos, bet man ji priimtina, nes įžvelgiu naudą ne tik vaikui, bet ir sau, kad ir paprastuose žmonių tarpusavio santykiuose. Įžvelgiu, kad teisių pusių būna ne viena tikrai.
Na, bet sugrįžtant prie to auklėtojų juokelio, man pasisėjo mintis, kad aš tikrai nesusitvarkau su vaiku, nes jis man 100 proc nepaklūsta jokioje situacijoje ir man susivaideno, kad reikia imtis lenino, stalino, hitlerio suvaldymo taktikos :D
Viešoj vietoj (tai prideda scenos grožio situacijaj, believe you me) mano neidealiai paklusnusis žmogelis man ištaisė sceną, kad ji nori bristi per pusnis, laikydamasi man už rankos, bet aš į pusnį bristi atsisakiau, nes mano batai kiauri ir prisems drėgmės, liepiau pusnis taršyti savarankiškai. O savarankiškai žiogas nenori šokinėti, nes klimpsta ir sunku atsistoti, reikia mamos brendančios kartu. Aš vėl atsisakau ir konstatuoju jos savarankišką veiklą - į pusnį bristi gali, bet be manęs, ačiū. Turbūt vis dar jautė savo jėgą leidimui ginčytis toliau, todėl krito it lapas ant žemės ir nė krust, ji taip išsireikalaus ko jai reikia, nes aš išsigąsiu, atseit. O aš sakiau kadangi, vyksta toks terorizmas, aš taip nemandagiai nebenoriu veltis į ginčą, einu ant sūpynių, supsiuos, jei nori prisijunk, jei negali išsirinkti iš mano pasiūlyto varianto savarankiškai bristi arba nebristi visai. Ji atkakliai liko gulėti nejudėdama, aš išėjau, kur žadėjau. Neateina. Mano terorizmas mat irgi gal mandagesnis, bet lygiavertiškai užsispyrėliškas ir tapo karas. Žiūriu pro šoną - guli kaip niekur nieko 5 min, 10min. Sniege. Sudiegė pavojus, kad tikrai sušals, nušals, minimum plaučių uždegimas, ligos, vaistai ir nebeištvėriau plano savo. Parodžiau savo valdžią nusinešdama ant rankų žemyn galva kriokiančią visų siaubui. Dar prie laiptinės paskubinau žingsniuoti pačiai, nes jau pradėjo sutraukinėti pilvą benešant, aiško ko ir tikėjausi - nesutiko, suklupo. Žodžiu, baisiausi pykčiai, tik vaikas nelabai suvokė kame problema. Aš tik sniege gulėjau, ane :D 2 metų dar neturi priežastinio, pasekminio mąstymo idealaus, o motina čia drąskosi, nes jai ausyse skamba žodžiai, kaip tėveliai nesusitvarko su savo dukryte, tik išoriškai atrodo tik šiaip pablūdo, matyt jai taip visada, gal kokia su nervais. Nu tokia šykart buvau... :p
Tik nusiraminus apsvarsčiau situaciją, kaip elgiausi, kaip galėjau elgtis. Nu ir greičiausiai per daug leidžiu ginčytis, turbūt... Tik norėčiau, kad ji tai darytų jai visose nepalankiose situacijose, ne tik šeimoje :D Nenoriu, kad ji būtų kaip aš - nusileidžianti pavojingose situacijose dėl šventos ramybės, bet jos gyvenimo užduotis turbūt ne tokia kaip mano, reik atvėsti ir apsiraminti taip toli bemąstant. Gal to rytoj visai nebus, kuris iš mūsų gali būti tikras? Reikia dovanoti sau šią dieną smagią, toliau sukti smegenis šiai situacijai, kaip smagiau kad būtų daugmaž abiems. Trūksta tolerancijos ir man, iš kur vaikui tai turėt iš nieko :(
Tik vis dar manau, kad džiaugtis perdėm paklusniu vaiku tikrai ne man. Muškit mane, gabalėliais pjaukit, nu netikiu, kad tai gerai pačiam vaikui. Suaugusiam - taip, tai paprasčiau, kai vaikas besąlygiškai pritaria, bet aš geriau išmokysiu save ne taip dramatiškai ir tikrai protingiau sukurti planą, kaip susitarti abiem šalims naudingai. Tai sunku, daug nervų, jėgų ir kitų žvairų akių, net nu, linkėčiau kuo toliau, tuo dažniau prieš tariant tradicišką žodį, patiem sau pasvarstyti jo prasmę. Jeigu ji jums atrodo teisinga ir priimtina, taikykite, stebėkite, kas iš to išeina. Sau. O aš ir visi kiti turi savo tradicijų.Pasitikėkite kitais, kad jie elgiasi sau geriausiai kaip tik sgeba, nei daugiau nei mažiau. Dėl to tik bus mažiau žodžių susitikus, ypač jei nesutinkate su jais arba daugiau peštynių ir visi vis tiek liks sau teisūs. O energiją galima būtų ir naudingiau taškyti kur kitur :)
Dabar mano užduotis sau atleisti už tą "Lapė snapė mane neša, lapė snapė kuodą peša" stiliuką ir išmokti likti atspariai ir toliau nesutikti besąlygiškai su kito nuomone :P net ir pasamonėj...
Milžiniškai smagu :)
antradienis, sausio 25, 2011
Liūdno suvokimo diena
Kaip nesmagu įtarti, kad kažkam turbūt galėjai arba gal net ir padarei kažką ne itin malonaus gyvenime per savo kvailą liežuvį ir 'kažkada draugų' intrigas ar tiesiog jų tokią vadinamą protingą ir gudrią pasaulėžiūrą: "gelk kitam pirmas, kol tau neįgėlė ir žiūrėkim su džiaugsmu, kaip kapanosis" :( Gaila ir dėl jų, nes taip greičiau surandami priešai, kurie gali atgal tada jau be sąžinės nuskriausti, kai tik pasitaikys proga, dažniausiai labai nemaloni, nepalanki tau, kai esi pats silpniausias :s Bet gal toks gyvenimas spalvotesnis gali atrodyti, kaip konkurencinė žūtbūtinė kova ir laki vaizduotė, kaip reikia su pasauliu kariauti, kol jis tavęs nenukovė. Nu, jau kartojuosi, nes esu praktiškai nei tai šoke, nei tai pasitikėjimo vertoje situacijoje :(
Sunku. Bet čia tik eilinis ženklas (ir nebe pirmas, deja), kad tyla gera byla viiiisuomet. Net jei atrodysi kažkam nedraugiška dėl to ar kitokia, tiesiog taip lengviau sau. Atleiskit iš anksto, kad braukau draugų sąrašus vis dažniau, blogiausiu atveju jų pareigas pažeminu iki pažįstamų, kol gal visai išnyks, bet čia tiesiog vaistai man. Ne dėl Jūsų. Noriu padėti sau daugiau nebesijausti kvailai * Bent jau praretinti tas būsenas, kol išmoksiu vengti visai :)
Sunku. Bet čia tik eilinis ženklas (ir nebe pirmas, deja), kad tyla gera byla viiiisuomet. Net jei atrodysi kažkam nedraugiška dėl to ar kitokia, tiesiog taip lengviau sau. Atleiskit iš anksto, kad braukau draugų sąrašus vis dažniau, blogiausiu atveju jų pareigas pažeminu iki pažįstamų, kol gal visai išnyks, bet čia tiesiog vaistai man. Ne dėl Jūsų. Noriu padėti sau daugiau nebesijausti kvailai * Bent jau praretinti tas būsenas, kol išmoksiu vengti visai :)
pirmadienis, sausio 24, 2011
Virtuvinis gangsteris
Kai mane mama su močiute auklėjo ir bandė parodyt man kryptį, joms iš to nieko nesigavo ir jos man vis grąsino, kad mano ateitis beviltiška, nes aš ne tokia kaip jos. Buvau tuo patikėjus - tvarkytis man nereikia, kepti nuobodu, nes nesigaus ir taip aišku, kam nors padėti, pagelbėti - ne mano kompetencija, nes tai ne man, trumpai išvertus - visiška nevykėlių pabaisa ir dar piktybiškai. Pačiai net nejauku :)
Bet atėjo mano išganymas ir šiandien aš kepu bulką. Pati. Iš MIELIŲ! Prieš tai šeima ir bendradarbiai gardžiavosi mano mielinėm cinamono bandelėm, paskui farširavau koldūnus, tiesa, pyragai dar nesiseka, bet duona kažkada net gavosi!
Žinoma, tvarkytis vis dar nepabudo mano asmens varovas. Visas butas jau porą mėnesių gąsdintų net plėšikus. Gerai, kad jie tausoja savo nervus ir čia neužsuko kol kas. Patariu jiems to plano ir toliau laikytis. Bet neįmanoma juk būti puikiam visur, ką. Reik palikt vietos ateičiai, kam persiplėšt. Į šeimininkių konkursą eiti ne man, aš gi ne Pizolda kokia, kad reiktų įvertinimo kaspinu ant plaučių. Tiesiog šiaip...
Še tau ir batonas maždaug kaip visada receptas:
50g šventų mielių
250 ml virinto vandens
250 ml šalto pieno
1 v. š. sviesto
1 a. š. druskos
1 a. š. cukraus
neįsivaizduojamas kiekis kvietinių miltų
4 delnai alyvuogių aliejaus
Atsipjaustau aš tų mielių atatinkamą kiekį arba kraunu, kiek liko nuo Jono picos, užberiu tą šaukštelį cukriuko, pasmulkinu mieles su cukrum, užpilu vandens-pieno mixą ir įmerkiu šaukšto didumo sviesto. Liurlinu, tiiiirpsta, atseit ten viskas.
Šitos tešlos valgyti nelabai norisi (turiu tokią maniją, kai žali dalykai skanesni už keptus ir sunokusius), nes nėra tokia saldi kaip desertinėms bandelėms, todėl bulka gausis normalaus didumo.
Tada kraptelim šaukštelį druskytės. Tada barstom miltų kažkol kažkiek, kol tešla bus ne šaukštu liurbinama, o jau savo dvi pečių ataugas be žiedų ir papuošalų galėsit sumerkt. Aišku ir kvailiui, kad reikia čia prisiminti aliejum pasišlakstyt minkymo priemones. Tol šlakstysit saujom, kol išminkysit padorų kepsniuką tokį.
Mh, kaip pasakoj. Tiesiu sviestinį popierių be ceremonijų, dedu peraugusį pagranduką ant blėkos, dar paforminu kaip man gražu. Šaunu į 50 laipsnių oro kaitiklį pusvalandukui kokiam. Kyla, plečiasi, dauginasi rupūžna.
Tada tik OBA! be įspėjimo ir paglostymo patemperatūrinam iki 210 laipsnių, žinoma plius, ne minus. Pasiciklinau 15min laikui. Po 10 min jau yra kvapas, kad aš buvau čia kažkur virtuvėje. Paskui jau sužadinus pypsiukui po tų 15 minutų, apsimetam, kad nebe taip pykstam - atitirpdau orkaitę iki 200 laipsnių 20 minių.
Puffff išjungiu. Pavėsinam, turbūt, papjaustom, pirma porcija vietoj pyrago su pieneliu, vėliau jau tiks ir sviesto užsitept sekančiai dienai, jeigu liks to gyvatos :p
*Pumpiec Maximai ir jos aldehidams ant pokučių... Man vežkit tik Extros miltų. Gal kitąkart įsikvėpsiu ties barankom.
*Draugai, dovanų, tepaliukų, žaisliukų, pinigų iš manęs nesitikėkit kaip ir iki šiol. Nebent būsit pagerbti kepiniukais, jeigu bus man ant jūsų nuotaikos vėl ;)
*Vaikai, jei ne jūs, dabar konstruočiau toliau net ne Sau, demonai žino kam, lentelę Exely tą pačią, paskui tą pačią kitą, Wordą drebinčiau, daugų daugiausiai režisuočiau telefonų skambučius vadovo renginiui - pliauškinių apie nesuvokiamų kainų prekes ir idėjas, skaityčiau nevėkšlišką naujienų portalą apie žmogžudžius ir analizuočiau savo giminių horoskopus, nes mano pačios neaišku ar tas ar anas. Tada eičiau ieškot šokolado ir laukčiau savo ciklinio išprotėjimo. Dar būtinai įsivelčiau į tarpžmoginį ginčą su kolega apie sąskaitų nerašymo problemą. Nu, gal gal nukeliaučiau iš nuobodulio į kokį seminarą nereikalinga tema ir nieko ten praktiškai nepanaudočiau. Ir tai žmonės vadindavo profesiniu tobulėjimu, kurio nevalia nutraukti "bukinančiais" vaikiškais reikalais. Kitaip maximoj nenusipirksi nuodų bei pasaulio ekonomika ir moterų autoritetas finansuose kris... Aha, gąsdina, uj. NOT!
Bet tik dabar aš suvokiu, kokia aš žaviklis ir linksmiklis ir užsispyręs noriklis gauti pasitenkinimo veikla ir gauti atsakymą: "mmmm, niu, bai atiū" (mmmm, skanu, labai ačiū). Čia daugiau nei atsakymas ar sąskaitos apmokėjimas. Nes už viso to slypi mūsų santykiai, sutarimas, padrąsinimas ir žingsnelis po žingsnelio kažkokiai idėjai...Ir ne tik virtuvinei, mhm ;)
Bet atėjo mano išganymas ir šiandien aš kepu bulką. Pati. Iš MIELIŲ! Prieš tai šeima ir bendradarbiai gardžiavosi mano mielinėm cinamono bandelėm, paskui farširavau koldūnus, tiesa, pyragai dar nesiseka, bet duona kažkada net gavosi!
Žinoma, tvarkytis vis dar nepabudo mano asmens varovas. Visas butas jau porą mėnesių gąsdintų net plėšikus. Gerai, kad jie tausoja savo nervus ir čia neužsuko kol kas. Patariu jiems to plano ir toliau laikytis. Bet neįmanoma juk būti puikiam visur, ką. Reik palikt vietos ateičiai, kam persiplėšt. Į šeimininkių konkursą eiti ne man, aš gi ne Pizolda kokia, kad reiktų įvertinimo kaspinu ant plaučių. Tiesiog šiaip...
Še tau ir batonas maždaug kaip visada receptas:
50g šventų mielių
250 ml virinto vandens
250 ml šalto pieno
1 v. š. sviesto
1 a. š. druskos
1 a. š. cukraus
neįsivaizduojamas kiekis kvietinių miltų
4 delnai alyvuogių aliejaus
Atsipjaustau aš tų mielių atatinkamą kiekį arba kraunu, kiek liko nuo Jono picos, užberiu tą šaukštelį cukriuko, pasmulkinu mieles su cukrum, užpilu vandens-pieno mixą ir įmerkiu šaukšto didumo sviesto. Liurlinu, tiiiirpsta, atseit ten viskas.
Šitos tešlos valgyti nelabai norisi (turiu tokią maniją, kai žali dalykai skanesni už keptus ir sunokusius), nes nėra tokia saldi kaip desertinėms bandelėms, todėl bulka gausis normalaus didumo.
Tada kraptelim šaukštelį druskytės. Tada barstom miltų kažkol kažkiek, kol tešla bus ne šaukštu liurbinama, o jau savo dvi pečių ataugas be žiedų ir papuošalų galėsit sumerkt. Aišku ir kvailiui, kad reikia čia prisiminti aliejum pasišlakstyt minkymo priemones. Tol šlakstysit saujom, kol išminkysit padorų kepsniuką tokį.
Mh, kaip pasakoj. Tiesiu sviestinį popierių be ceremonijų, dedu peraugusį pagranduką ant blėkos, dar paforminu kaip man gražu. Šaunu į 50 laipsnių oro kaitiklį pusvalandukui kokiam. Kyla, plečiasi, dauginasi rupūžna.
Tada tik OBA! be įspėjimo ir paglostymo patemperatūrinam iki 210 laipsnių, žinoma plius, ne minus. Pasiciklinau 15min laikui. Po 10 min jau yra kvapas, kad aš buvau čia kažkur virtuvėje. Paskui jau sužadinus pypsiukui po tų 15 minutų, apsimetam, kad nebe taip pykstam - atitirpdau orkaitę iki 200 laipsnių 20 minių.
Puffff išjungiu. Pavėsinam, turbūt, papjaustom, pirma porcija vietoj pyrago su pieneliu, vėliau jau tiks ir sviesto užsitept sekančiai dienai, jeigu liks to gyvatos :p
*Pumpiec Maximai ir jos aldehidams ant pokučių... Man vežkit tik Extros miltų. Gal kitąkart įsikvėpsiu ties barankom.
*Draugai, dovanų, tepaliukų, žaisliukų, pinigų iš manęs nesitikėkit kaip ir iki šiol. Nebent būsit pagerbti kepiniukais, jeigu bus man ant jūsų nuotaikos vėl ;)
*Vaikai, jei ne jūs, dabar konstruočiau toliau net ne Sau, demonai žino kam, lentelę Exely tą pačią, paskui tą pačią kitą, Wordą drebinčiau, daugų daugiausiai režisuočiau telefonų skambučius vadovo renginiui - pliauškinių apie nesuvokiamų kainų prekes ir idėjas, skaityčiau nevėkšlišką naujienų portalą apie žmogžudžius ir analizuočiau savo giminių horoskopus, nes mano pačios neaišku ar tas ar anas. Tada eičiau ieškot šokolado ir laukčiau savo ciklinio išprotėjimo. Dar būtinai įsivelčiau į tarpžmoginį ginčą su kolega apie sąskaitų nerašymo problemą. Nu, gal gal nukeliaučiau iš nuobodulio į kokį seminarą nereikalinga tema ir nieko ten praktiškai nepanaudočiau. Ir tai žmonės vadindavo profesiniu tobulėjimu, kurio nevalia nutraukti "bukinančiais" vaikiškais reikalais. Kitaip maximoj nenusipirksi nuodų bei pasaulio ekonomika ir moterų autoritetas finansuose kris... Aha, gąsdina, uj. NOT!
Bet tik dabar aš suvokiu, kokia aš žaviklis ir linksmiklis ir užsispyręs noriklis gauti pasitenkinimo veikla ir gauti atsakymą: "mmmm, niu, bai atiū" (mmmm, skanu, labai ačiū). Čia daugiau nei atsakymas ar sąskaitos apmokėjimas. Nes už viso to slypi mūsų santykiai, sutarimas, padrąsinimas ir žingsnelis po žingsnelio kažkokiai idėjai...Ir ne tik virtuvinei, mhm ;)
Panašu į tiesą, cha!
Laiškas Sutvėrėjui
Brangus Sutvėrėjau ! Rašo tau Laima Z. iš Kauno. Aš labai norėčiau būt laiminga! Prašau, duok man mylimą ir mylintį vyrą, kūdikį nuo jo, berniuką, ir tuomet aš, bala nematė, neieškosiu naujos darbovietės, kurioje didesnis atlyginimas ir būtų patogiau nuvažiuoti. Pagarbiai, Laima.
Brangi Laima! Jei atvirai, aš truputį sutrikau, pamatęs eilutę apie darbovietę. Net nežinau, ką pasakyt. Laima, tu gali ramiai ieškot naujo darbo, kol aš ieškosiu tau vyro. Sėkmės! Tavo Sutvėrėjas.
Gerbiamas Sutvėrėjau! Dėkoju už tokį greitą atsakymą! Bet... močiutė sakydavo: kam daug duota, iš to ir bus paprašyta. Jei staiga aš gausiu ir vieną, ir kitą, ar už tai nesulaužysi man kojos paslydus einant šaligatviu? Ne jau, geriau taip – aš randu naują darbą, gaunu vyrą, tačiau už tokią laimę sutinku su savo mylimuoju visą gyvenimą nuomot butą sename blokiniam name. Kaip tau toks? Тavo Laima Z.
Brangi Laimute! Kvatojau, perskaitęs apie koją. Močiutės posakio esmė visai kita: kam duota daugiau talento, gebėjimų, žinių ir išmonės, iš to žmonės daugiau ir tikisi. Tu gi jau pasitaupius dviejų kamabarių butui kažkur šalia Kauno. Tai ir pirk į sveikatą, o koją pasilik sau J Tavo S.
Brangus Stvr! Iš principo, aš apsidžiaugiau, perskaičius apie koją. BET: aš turėsiu vyrą, kūdikį, butą, ir koją. T.y. abi kojas. Ką būsiu už tai tau skolinga ? Laima.
Laima! Kodėl tu kalbi su manim, kaip su žydu? Manęs paprašo – aš išpildau. Aš tau kur nors, kada nors kalbėjau apie įsiskolinimus? S-ėjas.
Taip! Tai yra ne. Paprasčiausiai taip negali būt, kad būtų ĮMANOMA, jog viskas bus gerai, supranti??? Aš šiąnakt verkiau visą naktį: atidaviau pirmą įnašą už butą. Geras, su vaizdu į Nemuną. Bet tur būt vyras bus už velnią baisesnis. Rėžk atvirai. Galima sakyt, aš tam pasiruošus. Laima.
Brangi Laima! Vyras, aišku ne Alenas Delonas, bet už tai ir į veidrodį rečiau žiūrės. Visai normalus vyriškis. Artimiausiom dienom susitiksit. Taigi, atsakau į tavo klausimą: yra ĮMANOMA, kad viskas būtų gerai. Jei atvirai, man visiškai tas pats, gero ar blogo manęs prašoma. Lai tik žmogus žino, ko nori. Stvr.
Gerbiamas Stvr. O ar galima, kad gera būtų ILGAI ?.... Na tarkim, jei penkis metus tai tęstųsi, aš sutinku, kad naujam bute vanduo iš krano kapsės … Bučiuoju, Laima Z.
Laimute, aš tau atsakau sąžiningai – yra visiškai įmanoma, kad gera bus ilgai. ILGAI ir VIENODAI – ne. Viskas keisis, nekinta tik tai, kas negyva. Ir kai keisis, tau atrodys, kad viskas blogai. Kurį laiką. Bučiuoju, stvr.
Stvr! Тik ne koją. Jau geriau tegu vyras truputį į kairę nueis.
Laima, baig su manim derėtis. Kaip turguj, nu garbės žodis! Aš likimui nevadovauju. Tai jau kito skyriaus kompetencija. Mano reikalas – duoti žmogui visko, ko jis nori. Sąskaitos tau nieks nepateiks. Jei jau taip nerimauji, galėsi kasdien su vyru keiktis rusiškai, kai taps neištikimu. Juokaunu, keiktis nereikia J ! Turiu tik vieną prašymą: kai jau būsi visai-visai laiminga, išlaisvinsi savo jėgas/gebėjimus. Tuomet prisimink, kad moki puikiai siūt. Užsiimk skiautelių siuvinėjimu, tavo pasiūti užtiesalai papuoš bet kuriuos namus ir žmonės džiaugsis. Pagarbiai, S
Mielas mano S! Aš šiandien šokinėjau iš džiaugsmo. Žinoma! Aš padarysiu viską kaip sakai. Aš TIKRAI neliksiu tau skolinga? ... Мan pasiūlė dar šaunesnį darbą, o tas bičas iš kavinės pakvietė mane pasimatyman. Jėėėes !!! ...taip nebūna... taip nebūna! ...nusipirkau siuvimo mašiną! Bučiuoju tave!
Brangi Laima! Viskas gerai. GALIMA daryt viską, ko tik nori, tik nesipyk su sveiku protu ir nepažeisk Baudžiamojo kodekso. Ir tau nieks negresia. Priešingai. Jei neerzinsi dejonėmis, visas mūsų skyrius (nr 4562223) tik džiaugsis. Dejuotojai didina entropiją, tur būt pati žinai. Ir terlionės su jų prašymais daug. Mane nuo jų, sąžiningai prisipažįstu, beria. Tad sėkmės tau! Aš kuriam laikui atšoku, nes gavau užsakymą vienos lyties trynukams. Tik kad vėl derisi, savo sveikatą mainais siūlo. Kuriem galam man jų sveikata ... Tavo Stvr. Saugok koją! Bajeris!
Sutvėrėjau, labas, kaip ten tau sekas? Dukrelę pavadinom Agne, tsakant, tavo garbei. Pasiuvau patį gražiausią pasaulyje užtiesalą iš skiautelių, užėmiau pirmą vietą parodoj. Tai dabar pakvietė į tarptautinį rankdarbių mėgėjų kongresą Balio saloj. Skrisim visa šeima. Nubundu rytais, paukščiai čiulba, ach ... Aš retsykiais mąstau – už ką man tokia laimė? Tavo Laima. P.S. Linkėjimai nuo vyro!
Labutis, Laimute! Šiek tiek sutrikęs esu ir pripažįstu, kad truputį nepataikiau su su sūnum, kurio tu norėjai, bet ..., matau, tu ir taip džiūgauji! Būti laimingu yra normalu. Priimk tai ne kaip dovaną, nuo kurios netenkama amo (arba žado. O kuo jie skiriasi?), o kaip savaiminį tavo gyvenimo foną. O žado netenkama retsykiais ir nuo tokių smulkmenų, kurios kiekvienam atitenka be jokių prašymų: ne mano darbas – priverst paukščius giedot po tavo langais. Tai pagal nutylėjimą priklauso kiekvienam. Bazinė komplektacija, tsakant. Tavo reikalas juos išgirst ir pajaust tai, ko trokšti ... Šie gebėjimai ir padaro žmogų laimingu. Viskas. Toliau varyk pati. Jei ką – rašyk. Ir kaip pas jus Kaune sako – liekam geruoju J ! Tavo Stvr.
Galbūt aš nenuėjau ten, kur ketinau, bet už tat sustojau ten, kur norėjau...;-)
Brangus Sutvėrėjau ! Rašo tau Laima Z. iš Kauno. Aš labai norėčiau būt laiminga! Prašau, duok man mylimą ir mylintį vyrą, kūdikį nuo jo, berniuką, ir tuomet aš, bala nematė, neieškosiu naujos darbovietės, kurioje didesnis atlyginimas ir būtų patogiau nuvažiuoti. Pagarbiai, Laima.
Brangi Laima! Jei atvirai, aš truputį sutrikau, pamatęs eilutę apie darbovietę. Net nežinau, ką pasakyt. Laima, tu gali ramiai ieškot naujo darbo, kol aš ieškosiu tau vyro. Sėkmės! Tavo Sutvėrėjas.
Gerbiamas Sutvėrėjau! Dėkoju už tokį greitą atsakymą! Bet... močiutė sakydavo: kam daug duota, iš to ir bus paprašyta. Jei staiga aš gausiu ir vieną, ir kitą, ar už tai nesulaužysi man kojos paslydus einant šaligatviu? Ne jau, geriau taip – aš randu naują darbą, gaunu vyrą, tačiau už tokią laimę sutinku su savo mylimuoju visą gyvenimą nuomot butą sename blokiniam name. Kaip tau toks? Тavo Laima Z.
Brangi Laimute! Kvatojau, perskaitęs apie koją. Močiutės posakio esmė visai kita: kam duota daugiau talento, gebėjimų, žinių ir išmonės, iš to žmonės daugiau ir tikisi. Tu gi jau pasitaupius dviejų kamabarių butui kažkur šalia Kauno. Tai ir pirk į sveikatą, o koją pasilik sau J Tavo S.
Brangus Stvr! Iš principo, aš apsidžiaugiau, perskaičius apie koją. BET: aš turėsiu vyrą, kūdikį, butą, ir koją. T.y. abi kojas. Ką būsiu už tai tau skolinga ? Laima.
Laima! Kodėl tu kalbi su manim, kaip su žydu? Manęs paprašo – aš išpildau. Aš tau kur nors, kada nors kalbėjau apie įsiskolinimus? S-ėjas.
Taip! Tai yra ne. Paprasčiausiai taip negali būt, kad būtų ĮMANOMA, jog viskas bus gerai, supranti??? Aš šiąnakt verkiau visą naktį: atidaviau pirmą įnašą už butą. Geras, su vaizdu į Nemuną. Bet tur būt vyras bus už velnią baisesnis. Rėžk atvirai. Galima sakyt, aš tam pasiruošus. Laima.
Brangi Laima! Vyras, aišku ne Alenas Delonas, bet už tai ir į veidrodį rečiau žiūrės. Visai normalus vyriškis. Artimiausiom dienom susitiksit. Taigi, atsakau į tavo klausimą: yra ĮMANOMA, kad viskas būtų gerai. Jei atvirai, man visiškai tas pats, gero ar blogo manęs prašoma. Lai tik žmogus žino, ko nori. Stvr.
Gerbiamas Stvr. O ar galima, kad gera būtų ILGAI ?.... Na tarkim, jei penkis metus tai tęstųsi, aš sutinku, kad naujam bute vanduo iš krano kapsės … Bučiuoju, Laima Z.
Laimute, aš tau atsakau sąžiningai – yra visiškai įmanoma, kad gera bus ilgai. ILGAI ir VIENODAI – ne. Viskas keisis, nekinta tik tai, kas negyva. Ir kai keisis, tau atrodys, kad viskas blogai. Kurį laiką. Bučiuoju, stvr.
Stvr! Тik ne koją. Jau geriau tegu vyras truputį į kairę nueis.
Laima, baig su manim derėtis. Kaip turguj, nu garbės žodis! Aš likimui nevadovauju. Tai jau kito skyriaus kompetencija. Mano reikalas – duoti žmogui visko, ko jis nori. Sąskaitos tau nieks nepateiks. Jei jau taip nerimauji, galėsi kasdien su vyru keiktis rusiškai, kai taps neištikimu. Juokaunu, keiktis nereikia J ! Turiu tik vieną prašymą: kai jau būsi visai-visai laiminga, išlaisvinsi savo jėgas/gebėjimus. Tuomet prisimink, kad moki puikiai siūt. Užsiimk skiautelių siuvinėjimu, tavo pasiūti užtiesalai papuoš bet kuriuos namus ir žmonės džiaugsis. Pagarbiai, S
Mielas mano S! Aš šiandien šokinėjau iš džiaugsmo. Žinoma! Aš padarysiu viską kaip sakai. Aš TIKRAI neliksiu tau skolinga? ... Мan pasiūlė dar šaunesnį darbą, o tas bičas iš kavinės pakvietė mane pasimatyman. Jėėėes !!! ...taip nebūna... taip nebūna! ...nusipirkau siuvimo mašiną! Bučiuoju tave!
Brangi Laima! Viskas gerai. GALIMA daryt viską, ko tik nori, tik nesipyk su sveiku protu ir nepažeisk Baudžiamojo kodekso. Ir tau nieks negresia. Priešingai. Jei neerzinsi dejonėmis, visas mūsų skyrius (nr 4562223) tik džiaugsis. Dejuotojai didina entropiją, tur būt pati žinai. Ir terlionės su jų prašymais daug. Mane nuo jų, sąžiningai prisipažįstu, beria. Tad sėkmės tau! Aš kuriam laikui atšoku, nes gavau užsakymą vienos lyties trynukams. Tik kad vėl derisi, savo sveikatą mainais siūlo. Kuriem galam man jų sveikata ... Tavo Stvr. Saugok koją! Bajeris!
Sutvėrėjau, labas, kaip ten tau sekas? Dukrelę pavadinom Agne, tsakant, tavo garbei. Pasiuvau patį gražiausią pasaulyje užtiesalą iš skiautelių, užėmiau pirmą vietą parodoj. Tai dabar pakvietė į tarptautinį rankdarbių mėgėjų kongresą Balio saloj. Skrisim visa šeima. Nubundu rytais, paukščiai čiulba, ach ... Aš retsykiais mąstau – už ką man tokia laimė? Tavo Laima. P.S. Linkėjimai nuo vyro!
Labutis, Laimute! Šiek tiek sutrikęs esu ir pripažįstu, kad truputį nepataikiau su su sūnum, kurio tu norėjai, bet ..., matau, tu ir taip džiūgauji! Būti laimingu yra normalu. Priimk tai ne kaip dovaną, nuo kurios netenkama amo (arba žado. O kuo jie skiriasi?), o kaip savaiminį tavo gyvenimo foną. O žado netenkama retsykiais ir nuo tokių smulkmenų, kurios kiekvienam atitenka be jokių prašymų: ne mano darbas – priverst paukščius giedot po tavo langais. Tai pagal nutylėjimą priklauso kiekvienam. Bazinė komplektacija, tsakant. Tavo reikalas juos išgirst ir pajaust tai, ko trokšti ... Šie gebėjimai ir padaro žmogų laimingu. Viskas. Toliau varyk pati. Jei ką – rašyk. Ir kaip pas jus Kaune sako – liekam geruoju J ! Tavo Stvr.
Galbūt aš nenuėjau ten, kur ketinau, bet už tat sustojau ten, kur norėjau...;-)
Asilas ir Muzika
Šiąnakt dalį nakties sapnavau, o kitą dalį kažkodėl galvojau. Tik nelabai skiriu, su kuo galvojau ir kam, bet tai neesmė, jeigu bent kiek juokinga. Vos laikiausi nesukikenus kokį dvidešimt kartų, mat neaiški priežastis liepė man sugalvoti būsimam šuniui vardą. Dar net nežinau, ar toks kada nors iš vis bus, nes pradžiai reiktų mums namelio, bet šunims vardus jau turiu, vadinasi, einam jau realesniais žingsniukais svajonės link, maždaug... :)
Tokie juokai gimsta turbūt ne iš baisios meilės, bet nuotaiką kelia. Užduotis buvo - harmoningas skambesys ir kilminga prasmė.
Pirmiausia sumąsčiau vardų kažkodėl kalei:
Jeigu pudeliukė - Elektra. Nu, tipo, garbanota.
Jeigu baisiai loja - Muzika. Dar reiktų padresuoti, kad pasakius "ką grojam" pradėtų skalyti :)
Jeigu daug keliausim - Spinta. Vis tiek pusę jos susikraunu, o čia kaip simboliška visur tokią viename kūne vežiotis.
O jei šuniukas vyrukas...
Visada norėjau šunį vadinti Šuniuku. Angliškai būtų bent jau Dog.
Dėl kelionių - Garderobas. Tik labai ilgas, tektų gėdingai trumpint Robu, kas galėtų atrodyt irgi biški prasmiška - plėšikėlis toks Roberis.
Bet visų principingiausias iš ko ir kikenau iki pat ryto - Asilas. Pvz., einam į miestą su Asilu? Kur tavo Asilas? Asile, fu! Asilai, pas mane. Atvarau aš su Asilu iki tavęs, ok? Asilas namie? :D Nu žodžiu, šitas laimėjo vardas vienareikšmiškai, reiktų tik išdrįst :)
Vis tiek reikės dviejų šunyčių, nes mūsų šeima irgi ne po vieną asmenybę, todėl kariuomenei sudaryt ir šunų nereik skriaust po vieną. Skriausim mažiausiai porą :D Tereikia namelio prerijose. O kaip smagu bus svečiams... Ateitų dažniau pasityčioti, net jei ir įsikurtume toliau nuo dabartinio centro :)
Svajonės man gražu :P
Tokie juokai gimsta turbūt ne iš baisios meilės, bet nuotaiką kelia. Užduotis buvo - harmoningas skambesys ir kilminga prasmė.
Pirmiausia sumąsčiau vardų kažkodėl kalei:
Jeigu pudeliukė - Elektra. Nu, tipo, garbanota.
Jeigu baisiai loja - Muzika. Dar reiktų padresuoti, kad pasakius "ką grojam" pradėtų skalyti :)
Jeigu daug keliausim - Spinta. Vis tiek pusę jos susikraunu, o čia kaip simboliška visur tokią viename kūne vežiotis.
O jei šuniukas vyrukas...
Visada norėjau šunį vadinti Šuniuku. Angliškai būtų bent jau Dog.
Dėl kelionių - Garderobas. Tik labai ilgas, tektų gėdingai trumpint Robu, kas galėtų atrodyt irgi biški prasmiška - plėšikėlis toks Roberis.
Bet visų principingiausias iš ko ir kikenau iki pat ryto - Asilas. Pvz., einam į miestą su Asilu? Kur tavo Asilas? Asile, fu! Asilai, pas mane. Atvarau aš su Asilu iki tavęs, ok? Asilas namie? :D Nu žodžiu, šitas laimėjo vardas vienareikšmiškai, reiktų tik išdrįst :)
Vis tiek reikės dviejų šunyčių, nes mūsų šeima irgi ne po vieną asmenybę, todėl kariuomenei sudaryt ir šunų nereik skriaust po vieną. Skriausim mažiausiai porą :D Tereikia namelio prerijose. O kaip smagu bus svečiams... Ateitų dažniau pasityčioti, net jei ir įsikurtume toliau nuo dabartinio centro :)
Svajonės man gražu :P
penktadienis, sausio 21, 2011
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)