Kempiniai obuolių saloje

Tai va, atėjo penktadienio vakaras, grįžo tėtukas ir išlėkėm 21 val. į kempingą "Obuolių sala". Žemėlapio prieš tai nenagrinėjom, turim GPS, bet neturim adreso, kempingas dirba iki 22 val. Žinom tik tiek, kad jis kažkur apie Molėtus. Aš, žinoma, kaip tikra žmona vyrą padrąsinau - tai ką, erkių pievoj nakvosim, ot atostogos, benzo bakas pilnas, o ėst nereikia, gprs nevaldysiu, nu ir panašiai vykusiom palaikančiom mintim. Na, tikri vyrai, turintys tikras moteris tuos gyvenimo pyragėlius žino. Man pasisekė, kad mano vyras nevožia man atgal, o kantriai laukia pabaigos (įrodo veiksmais, kad vyras viską gali), o paskui nesielgia moteriškai ir neprikaišioja :D Vis dėl to, galėčiau būti ir protingesnė moteris, kuria kažkada ir tapsiu, nenustoju tikėti. Bet neesmė :D

Atvykome 21.45 į sibiro uodų glėbį (tiesiog šiaip gausus spiečius, maždaug 1000 smeigiančių vabalų viename kvadratiniame centimetre, taip kad jų zvimbimą galima būtų įrašyti į diktofoną, tik kam paskui reik? :)), sutemus pastatė vyras palapinę, kurios instrukcijos nieks nežiūrėjo, nes nusipirko šiandien, o įskaityti tamsu :D Žodžiu, mes su Emilija jos tėtį vadiname Didžiuoju Karaliumi, visų situacijų ramus pirmautojas, nepaisant jo moterų baimės :)

Taigi, ten plytėjo gausus vandenynas (Emilija visas didesnes nei mūsų vonia upes, ežerus ir jūras taip vadina), dvi trys palapinės be mūsų, pilna sala obelų (dar tik užuomazgos obuoliukų, tai neteko valgyti, tik ragauti :P), vaikų pavojų aikštelė, teniso kortai, kurių nenaudojom, už teritorijos kitam krante Algirdo baras - ledai po litą, kažkiek maisto produktų net, alus didelis 3lt. Be to ten pat bare galima perpus pigiau išsinuomoti valtelę, tik ji siūbuoja tokio siaurumo kaip kanoja - man norėjosi sėdėti ant žemės, nes vaikai norėjo tai išlipti, tai vandenį pasiekti, tai išgelbėti mirkstančias lelijas, paskui jas mirkyti ir atkandus spjauti - beveik vandens rabarbarai cukruje... Aišku, jokių skendimo liemenių ten nebūta... saloje liemenių irgi nėra, nes su vaikais valtimis turbūt negalima pliaukt pagal ES paskaičiavimus, nes vaikai tai kažkokios itin... būtybės, veik porcelianas, tad mes - sėkmės kūdikiai tiesiog, net išgelbėjom beskęstantį karkvabalį, o po to iškėlę jį į krantą netyčia sumindėm - mirties neapgausi, matyt. Toks tas pirminis įvaizdis sumakaliotas :)

Išvados - kam keliauti, jei galima minkštai miegoti lovoje: svetimoje vietoje, iškyloje, per atostogas nuo savęs toli nepabėgsi, bet geriau pamatai, kas esi per paukštis ir gali kažką svarstyti ir imtis, kad gyvenimas gerėtų, arba nieko nesvarstyti ir apsimesti violetiniu brokoliu, kai tesi paprastas obuolys ir klausinėti, kodėl visi tokie blogi kartu su gyvenimu. Tada geriausia nieko nedaryti :D bet mes vis atgavę ramybę - darome, pykstame, bet paskui jaučiamės labai laimingi kažkodėl :) Tai va, ką sužinojome, kokie mes tobuli:

1. tendencingai Emilija (dabar 4.5 m.) susiranda draugų tik mokyklinukų tarpe. Deja, ne todėl, kad ji labai protinga ir bendrauja aukštomis frazėmis, bet dėl to, kad vyresni jai nusileidžia ir ji gali būti pirma :D patys ir durni tie vyresni, ir taip jai ir reikia, kai ji pati bus vyresnė :D
2. Justinas vandenyje pliuškentis mėgsta tik vonios platumo - ežerai, vandenynai, baseinai ir kiti nebliūdai vaikino nežavi, net ir matant kitų linksmuolių besišypsančius šlapius veidus vandeny.
3. kai vyras paprašo pakept lauže dešrelių, į jį žmona dažnai išpūtusi akis pasižiūri (tipo tu ką, aš kapot malkų neketinu, tu didelis, pakentėsi, pavalgysi rytoj, nors valgei tik vakar paskutinįkart).
4. tai nėra tos atostogos, apie kurias nežemiškai svajojame - gulėsim, nesirūpinsim niekuo, darysim ką norim. Šiaip niekada tokių atostogų nebūna, bet su vaikais tai jos dar labiau nebūna :D bet dėl to ir džiaugiuosi, nors tada tai nervino: prisėdu pagliaudyt moliūgų sėklų - "mama, noriu kaku", kitas "noriu papo ir paskui kaku", "kada eisim prie vandenyno, einam dabar", "ką veikt", gerai, kad dar vyras neprašo nieko, tik kantriai tikisi aistringos nakties ant kieto dugno kemperių akivaizdoj.
5. Vyras galvoja, kad vaikams valgyti užtenka vieną kartą per parą ir kam tie vaisiai, užkandos, išpalaidavimas visai! Vaikai būna laimingi net išlipę iš vandens vidury smagumo tik pradėjus įsijaust ir viską daro kaip kareiviai - ką paliepi supranta lazerio greičiu ir viską vykdo neklausinėdami. Jam sunku buvo irgi, gal net žmona dėl to kalta, išlepino... :D
6. grįžus (sėdim dar mašinoje) prie palapinės sutinkame naujus kempiniautojus, kurie galvoja, kad ne mes čia buvom įsikūrę, spardo mūsų malkas ir kažką burnoja, man pasidaro įdomu. Kęstutis išlipa ir sako: "jeigu trukdo, mes patrauksime tas malkas", prieš tai siautėjanti moteris sako: "ne ne netrukdo, viskas gerai" pamikčioja ir nueina šalin :D galvoju, ot durna boba! :D panaši į mane :D
7. Šeštadienį suvarė tiek kiaulių su palapinėm, kad joninių jau nebešventėm, susilankstėm viską ir išnykom, mat, jie naktį geria alkoholius prie mano tokių švarių minčių (nes kai geriu aš, tai nieko tokio, situaciją, atseit, valdau, nes geriu tik taurę vyno :D optimistė idealistė), rūko (kažkada tai buvo irgi mano laimė, bet kai neberūkau, kiti irgi turėtų sinchroniškai mesti tikriausiai), keikiasi (nes aš tai tik labai įsijautusi į pyktį keikiuosi, tada tai galima :D), klykauja visokias nesąmones (nes aš tai visada enciklopedines tiesas šneku ir visišką dorybės prasmę, matyt). Iš viso šito pagaliau pamažu dašunta, kad mano rimtumas juokingas :D bet labai pamažu... nes vis dar noriu užmaskuot savo blogybes kitų netobulybėm, lyg man tai padėtų jaustis geresnei (bet nebūti).
8. Justinas užsimanė tūnoti vidury gamtos mašinoje. Pragaras ugnyje, o jis nori ir garsiai. Sakau: "karšta čia, nėra kuom kvėpuot", jis staiga sureguliavo ventiliavimo sistemą: "Va", sako "tia mim" (reiškia "čia imk") :D nors žmogus kalba ribotai, bet apgauti sunku :D
9. Kad ir kokios idealios atostgos... Vis tik norėtųsi surasti, kur savaitgaliai švenčiami be svaigalų, linksmai ir dar ko nors išmokstant.

Ar jautėmės laimingi? Tuo metu nevisai, kaip matome. Bet kai grįžom, pamaniau, kad tai ir buvo tai, ko reikėjo, kad iš naujo įvertinčiau savo lovą, vandentiekį, šeimą, save :)
Man patiko :)
Kęstučiui buvo išbandymas, kad pykstant ant mūsų, mes tobuliau nesielgiame, reikia mums nuo A viską ramiai pasakoti, kitaip reikės dar kartą patirti panašias atostogas su visu gyvenimu toliau :D
Justinas turėjo "niam" mano maudymuke, tai sąlyginai laimingas, nes dar norėtųsi pačiuožinėti tuo pačiu taku be galo, be jokių "einam jau, gana".
Emilija buvo labai nelaiminga: kodėl vaikams nieko negalima? Viskas draudžiama?! Todėl netyčia pasikalbėjom Justinui miegant. Ir tai buvo pokalbis tas iš tobulųjų ir retas :) Papasakojau, kaip aš vaikystėje pliuškendavausi jūroj iki lūpų mėlynumo, neklausiau mamos, ji pyko, maniau ji pati blogiausia, kaip ir tėtis, bet užaugus didelei man, vis tiek viskas negalima :D

Taip sakant, visada turim ribas - maži ar dideli, vis tiek netobuli. Emilija paprašė DAR ką nors papasakoti apie meilę (man atrodė, kad dar nekalbėjau apie meilę, bet anas pokalbis, pasirodo, toks ir buvo, nors galvojau, kad jis apie mane ar praeitį), o jei nežinau daugiau tokių istorijų, tai iš naujo tą patį papasakot. Tiksliai gi apie meilę. Ir labai labai svarbu. Kasdien. Bent po vieną meilės istoriją.

Prasmingų, lengvų atostogų ;)
Atsipalaiduokime ir būkime protingi-netingi :)

Pobūvis kaime

Pabuvome tikrame kaime net keturias dienas. Emilija, kaip visada pažėrė tiesmukiškų tikslių klausimų ir apibendrinimų :)

- O tau patinka va taip va gyventi ir čia žiūrėti į šitą arklį?
Atsakymą galite susigalvoti pagal save ;) visaip bus įdomu :D

- Nesakyk vištoms "rupūže", "gyvate tu" - jos gali įsižeisti.

- Tai tu taip ir dirbi šitaip kiekvieną dieną?
- Nu taip, kaime tokie darbai dažniausiai.
- Nesąmonė kažkokia... :D
O man atrodo ir dar kaip sąmonė :) Labiau sąmonė nei mieste, bet kaip kam ką pripratęs, matyt, ir kieno kokios svajonės :)

- Norėčiau turėti tikrą jodinėjimo arklį juodą arba oranžinį.
Mama rinktųsi oranžinį su viltimi, kad tokio nerasime,  nes tam kambario pas mus nėra, o jei ir rasime, jis turėtų kvepėti bent jau apelsinais...

Primynimas sau ant didelių ausų

Noriu užsifiksuoti pati sau, jeigu dar bent kartą suabejočiau :) Galbūt kam nors taip pat pravers, ypač kai dauguma mano kitaip (ir garsiai, kartais ir su nervais :D).

1. Atsiprašyti vaiko nėra silpnavališka ar gėda. Vaikas vėliau pridirbęs kiaulystę (o jos neišvengiamos) ateina pats, prisipažįsta ir atsiprašo, nes jau yra matęs kaip.

2. Kai vaikas pavargęs (net jei demonstratyviai tik) ir tu jam padedi užsisegti batus, apsivilkti paltą ir apvynioji šaliką net ir tada, kai jis, tavo manymu, tikrai gali pats, tai irgi ne manipuliacija. Ateis vaikas ir apvynios tau šalikėlį, palaikys batus, kad apsiautum, nes tu tokia būni pavargusi vakarais... :D o būna vasarą, kad ir smėlį nuvalo nuo kojų, kad nereikėtų lenktis.

3. Maitinti vaiką krūtimi VIRŠ vienerių metų nėra kažkas nešvaraus, kitaip, kodėl mes tuo "nešvarumu ar seksualumu" (sunku man tai įsivaizduoti, bet didelė dauguma taip mano) vis dėl to maitiname tuos vaikus IKI vienerių? Jie ką, tuo metu tokie durni, kad galime bet ką?! Žodžiu, greičiau iškrypimas galvoti, kad gamta sukūrė krūtis kam nors kitam nei maitinimui.

4. Priglausti vaiką, kai jam skauda ar graudu nėra lepinimas. Jo tokie dabar jausmai, kad jam reikia pagalbos, jis negali su tuo susitvarkyti pats, nes neturi patirties. Sulaukęs supratimo ar pagalbos, jis greičiau taps pats sau padėjėju. O gal net ir kitiems.

Punktų yra marios. Svarbiausia neišklysti iš kelio, ar bent išklydus vėl sugrįžti ;)

Su meile ir pagarba <3

širdžių rūšys pagal slanytę

Kai vaikas būna pilvelyje dar mažas, jis jau turi ten širdelę, su kuria paskui ir gimsta. Pavyzdžiui, aš turiu mergaitišką širdelę, Justinas berniukišką, tu, mama, turi moterišką, o tėtis stiprią.

Man tėčio širdis geniali atrodo čia :D sutinku ;)

Lengviau auginti berniuką ar mergaitę

Man šitas klausimas yra panašus į: ar lengviau būti vyru, nei moterimi? arba Kam sunkiau - vyrui turėti žmoną, ar žmonai vyrą? Na, čia kad aiškiau įsivaizduot situaciją tiesiog... ;) Jeigu rimtai, tai nei vienas, nei kitas nėra paprastesnis. Situacijos gal klostosi kitaip, bet nei vienam ne alyvos, tikrai tuo tikiu, bet ir ne rakštis. Tiesiog žmonės gyvena, kiekvienas su savim ir su kitokiais savais.

Galų gale, berniukai sysioja, mergaitės irgi, jie netgi valgo ir miega, tik, savaime suprantama, tai daro ir mąsto savaip. Ne tik mergaitės ir berniukai, tai daro, netgi dvi mergaitės būna skirtingo būdo. Finito klausimito! Niekada :)

Odė vystyklams

Dabar, kai jau Justinas baigia savo vystyklystės amžių, supratau, kad jo buvę kakoti ar sysioti vystyklai yra ne šiaip sau užpakalio suvyniojimo procedūros priemonės, o kaip pirmieji naujagimio rūbai - neįkainojami... Kol bandžiau įvairius variantus (pradžioje nežinojau, kas mums patiks ir tiks), rengiau fotosesijas, išfotografavau veik 80proc. mūsų naudotų variantų. Aišku, tuomet man buvo gražu paveiksliukai, dėliojau pagal grožį ir progas, tuštutė :D. Dabar vertinu paprastumą kaip tiesiog vertybę neišsišokti, likti savo vietoj. 

Pūpso štai kalnelis išaugtų merliukų, vystyklėlių, kelnaičių ir parduotuvinių, ir mamų siūtų, ir atrodo man kaip relikvija, kurios net nesinori niekam duoti :D Pilna atsiminimų, kaip iš vienų pirmąkart bandžiau nukrapštyti kakutį ir nepavyko, labai jaudinausi, kad liks "plėmė" kaip gėda prieš įprastas popieriaus sauskelnes ir reikės išmesti, kad niekas nematytų, kad bandžiau :D, o netekusi vilties dar vis tiek įmečiau į skalbyklę tiesiog nebetrynus rankutėm ir viskas - vėl šviežia, pasirodo :D nėra baisu! Šiais laikais viskas išskalbiama ir net paprastais skalbikliais, vos ne kaip bobutės prieš šimtus metų, ariel nė iš tolo nereik :)

Kas įdomiausia, naudodama vystyklus, supratau, kad kūdikiai daro gamtinius reikalus iš tikrųjų :D žinojau tai ir su pirmagime, bet juk keisdavau pampersus pagal valandas, o ne pagal sysiojimus ir net nesupratau, kad ji būdavo verkė tik dėl to, kad nori paprasčiausiai šlapintis, o ne dėl to, kad ji reiklus vaikas :D.

Tikrai, pirmąkart su Justinu man daėjo, kad vaikas gali verkti prieš norėjimą tuštintis (bent jau Justinas dažniausiai verkdavo, o per miegus muistydavosi ir keldavosi, atseit maisto, o pasirodo...). Kiek nervų būčiau sutaupiusi su pirmagime, jei būčiau žinojusi. Kur tu žinosi, reklamoj to juk nesako per jokią televizijos programą :D ir nesakys ;) aversliška būtų, jei mamos numautų pampersą ir neštų ant puodo naujagimį, ir taip sutaupytų vaiko nervus :D geriau jau tegul vaikas riogso nekrutinamas, kad a la netraumuotume jo nešimu, tegu ir šika po savim ramiai, kad paskui galėtum panaudoti šlapią servetėlę, o nuo jos nusitrynusioms genitalijoms paskui patryt įvairių rūšių kremų. Aišku, verslas nenori mūsų bukinti, nes verslas yra negyvas daiktas ir jis sąmokslų neorganizuoja, bet iš to gero gyvenimo, iš to buities supaprastinimo, atseit, pasidarom meškos paslaugėlę, deja. Tokia smulkmena, bet kūdikystėj nekreipimas dėmesio į gamtinius reikalus, sudaro daug problemų pratinantis ant puoduko, nes juk visą gyvenimą myžus po savim, paimk ir persiorientuok, kad sukakus tiek metų reikia žygiuoti ant puodo. Kodėl tik dabar ir dar staigiai?

Ką tik dar susivokiau, kodėl pinigai net neturi nešti laimės - nes jie ne vystyklai :D nes jei apmauni reklamuotais sausais pampersais vaiką, vis tiek nesijauti tokia rami per naktį, kaip ten sako, nes vaikas vis tiek nubunda ir niurzga... Ir nifiga jis kelionėje nesijaučia sausas, nes, pavyzdžiui, Justinas su pampersu lygiai tokiu pat garsumu praneša, kad jis jau nori terlioti skudurus dar gerokai prieš šitą veiksmą :) trijų savaičių (o gal ir dar mažesnis, nedrįsau, nebandžiau) kruopa sugeba net pakentėti, kol ją išrengsi ir nuneši iki iškrovos vietos, jei prieš tai esi įpratinusi ir pradeda šaudytis tik ištarus sutartą ženklą, pvz. "sssss"... Man tai buvo kone stebuklas, bet tai yra paprasta ir natūralu.

Žodžiu, nekalbant apie suvyniojimo tipus, o apie moralines vertybes jas naudojant, aš bent supratau, kad jeigu kada nors turėsime dar nors vieną ar du kūdikius, varysiu į šitas lankas dar giliau, nes tai kaip muzika, daugiau sužinau net apie save pačią, savo gebėjimą tinkamai spręsti apie vaiko reikalus ne tik ėsti, bet ir kas, ir kada vyksta po to :D, o ką jau kalbėti apie džiaugsmą, kai atspėji, kas vyksta su vaiku. Plius, prie išlaidų - niekada nereikėjo jokio šudokremo, nes kelnes keitėme nelaukiant, kol ten kas nors sušoks į gabalus ar netgi ne po dviejų valandų nuo apmovimo, o iškart sudrėkus bent lašeliu, nes tai paprasčiausiai matosi ar jaučiasi.

Dėl kvapo irgi - apmovus medžiagėle nėra to dyzelio kvapo. Nors, išsiduosiu vieną nemalonumą, jei pamiršau kas antrą bent savaitę pavirinti medžiagines sauskelnes, po sysio padarymo, jaučiasi aitrus amonjako kvapas... Bet ne dyzelio, ir ne visą laiką, o tik prisiusiojus! :D Tiesa, dyzelio kvapo maunant vienkartines sauskelnes, kai tai darydavau kasdien, nejaučiau, bet kai pradėjau naudoti savas medžiagas, vienkartinės kvapas (kur ten kvapas, dvokas, kaip juo galima leisti mano vaikui smirdėti...) man labai išryškėjo.

O ką sakyti apie lietimąsi su medžiaga, kur su štampais tais. Et... Ir vien beveik dėl to, norėtųsi galvoti, kad dar turėsiu vaikiukų, dar ne pabaiga :P Aišku, nežinia, kaip bus, bet tikrai pakeitė mąstymą visomis prasmėmis. Kada gi dar galėsi va taip va paprasčiausiai džiaugtis džiaudama skalbinius ir dar padžiovus pažiūrėti, ar nesusiglamžę kabo :D nes tai gražu ir kvepia šitu kūdikiu, kuris užauga nepastebimai, palyginus su visu gyvenimu.

Naudojantis netikėtais (nemaximiniais) sprendimais pakeičia ne tik situaciją, bet ir požiūrį į visus kitus klausimus. Stebuklai ir laimė, žinoma, tik paprastuose dalykuose, <3, va taip. Per tai ir mano gyvenimo kredo šiuo metu toks visais klausimais :)

Darbinykė Emilija

E: Dabar turiu tris darbus. Kranininkė, Maximoj darbuotoja ir lėktuvininkė.

Visus šiuos darbuotojus esame matę ir truputį kalbėjomės ne profesiniu klausimu, žinoma. Dar daug rėvelių galvelėj teks užpildyti :) kaip parodyti žmogui kiekvienos profesijos kasdienybę, kad jis rimtai pasirinktų? Emilijos galvelėje taip pat rėveliai ryja darbą kasdien jau dabar nuo pat pradžių :D