Mano vyras kažkoks unikal (ne unitaz). Pats nei lašo kavos nėra paragavęs nei šaltos, nei keptos, nei su kefyru, nei iš vis "Noukofas" visą gyvenimą. Didžiausia kava tai jam nebent žalia arbata. O štai viena ištrauka iš ankstaus mano vyro eilinio ryto: Skambukas telefonu. Bendradarbiai. Atvažiavo jau prie laiptų laukia pasiimt jį į darbą vežtis. O mano vyras jiem piktai atšauna: "Kvailiai! Paskambina, kai jie jau čia! Aš nepasiruošęs, reikėjo prieš atvažiuojant skambint, pranešt, dabar gausit laukt - aš kavą darau. Laukit." Pokalbis baigtas.
Pro ūsą vypsau... Kavą tai ne sau gi, o toks atkaklumas ir šiluma... Aišku galbūt labiau dėl savęs, nes žmona su patiekta kava paskui visą dieną būna minkštesnė ir dar net kartais pagiria dėl kokios smulkmenos. Žinoma, jei kava buvo atitaikyta.
Mat aš pati labai mėgstu balintą kavytę, kurią pati pasigaminus sau neatsistebiu. Galėčiau pardavinėt net.
Kava laužo skonio.
Kava su pelėsiu.
Kava kavos kvapo, bet prisvilusio puodo skonio.
Vandeny kažkur kavos...
Kava, cukrus, pienas, kur jie?
nu ir panašiai gardu.
O kai pagamina visiškas negėrovas kavos, kažkoks kaifas, tėra tik vienas pavadinimas: Olšauskaitei kava. Va taip aš vertinu tikrą kavą. Nesvarbu kiek man to pieno ten įvarvina ar padruskina, absoliut visada nuryt liežuvį pavojinga.
IĮ "Olšauskaitei kava"
antradienis, gruodžio 07, 2010
Koks įkyriai fainas niekšiukas :D
Jeigu tik užteks kantrybės ir naivumo peržiūrėt filmelį iki galo...
Ir aš esu gavus žmogiuką, kuris vis vertė ir vertė mane tai įkyriai, tai neskoningai, tai iki koktumo pamilti save iki pat šaknų. Aš vis nepasidaviau, juk aš niekam tikėlis, mama ir visi kiti taip sakydavo, nes neruošdavau pamokų, esu tragiškai nestropi jokiu klausimu, niekuo nesidomiu ir man belieka tik tyčiotis iš savęs arba smagiau - iš kitų. Bet jis vis kalė ir kalė man galvon, kad taigi čia tu, tu tokia, va tokia, nemylėt neįmanoma ir panašias blevyzgas, kurios gal ir pataikė man į ego pakutenimą, bet iki širdies nepraleidau, buvau neapgalvotai žiauri su savim. Kai jam trūko kantrybė ir teko įsitikinti, kad aš visiškai nevaldoma ir nepasiduodanti kvailutė, akurat, visi buvo teisūs ir pan., o jis štai tik rožinius akinių rėmelius teturėjo, ačdie jie jam sprogo... O mano lėtas kaklas, praradus meilės pagrindinį šaltinį... vis tiek danešė jo pirmiausiai skleistą naudingą man informaciją - meilę didelę meilę sau, paskui ji tik plečiasi ir dalijasi, ir dauginasi kaip žiurkiukai visiems nepaliaujamai :D. Tiksliai jaučiu - mano trūkumai yra patys didžiausi pranašumai, į kuriuos privalau atsižvelgti. Žinoma, finansinės naudos tie trūkprivalumiai dar neatnešė, gal per pasyviai juos rodau, o gal tai neįkainojama. Argi tai problema? Dar tik pradedu, nes pradedu tai naudoti kaip skaniausią pyragą. Emilija tau irgi padėkotų, jei suprastų, kas čia vyksta.
Būtinai ateis toks laikas, kai tu didžiuosiesi ir nesigailėsi man tiek daug skyręs. Bent jau būsi pastatęs ant tvirtų kojų mane, o visa kita... viskas yra paprasta ;)
Stebuklai paprastuose dalykuose, kaip pas keistuolių teatrą :*
Ir aš esu gavus žmogiuką, kuris vis vertė ir vertė mane tai įkyriai, tai neskoningai, tai iki koktumo pamilti save iki pat šaknų. Aš vis nepasidaviau, juk aš niekam tikėlis, mama ir visi kiti taip sakydavo, nes neruošdavau pamokų, esu tragiškai nestropi jokiu klausimu, niekuo nesidomiu ir man belieka tik tyčiotis iš savęs arba smagiau - iš kitų. Bet jis vis kalė ir kalė man galvon, kad taigi čia tu, tu tokia, va tokia, nemylėt neįmanoma ir panašias blevyzgas, kurios gal ir pataikė man į ego pakutenimą, bet iki širdies nepraleidau, buvau neapgalvotai žiauri su savim. Kai jam trūko kantrybė ir teko įsitikinti, kad aš visiškai nevaldoma ir nepasiduodanti kvailutė, akurat, visi buvo teisūs ir pan., o jis štai tik rožinius akinių rėmelius teturėjo, ačdie jie jam sprogo... O mano lėtas kaklas, praradus meilės pagrindinį šaltinį... vis tiek danešė jo pirmiausiai skleistą naudingą man informaciją - meilę didelę meilę sau, paskui ji tik plečiasi ir dalijasi, ir dauginasi kaip žiurkiukai visiems nepaliaujamai :D. Tiksliai jaučiu - mano trūkumai yra patys didžiausi pranašumai, į kuriuos privalau atsižvelgti. Žinoma, finansinės naudos tie trūkprivalumiai dar neatnešė, gal per pasyviai juos rodau, o gal tai neįkainojama. Argi tai problema? Dar tik pradedu, nes pradedu tai naudoti kaip skaniausią pyragą. Emilija tau irgi padėkotų, jei suprastų, kas čia vyksta.
Būtinai ateis toks laikas, kai tu didžiuosiesi ir nesigailėsi man tiek daug skyręs. Bent jau būsi pastatęs ant tvirtų kojų mane, o visa kita... viskas yra paprasta ;)
Stebuklai paprastuose dalykuose, kaip pas keistuolių teatrą :*
Tik pamanyk, nėra rankyčių ar kojyčių? Nėra kada seilėtis, valdom ką turim! :)
Keista, kokias 2 min nė nepastebėjau, kad mergina tai irgi be rankytės... Bet gražiausia buvo, kaip vienas kitą ant įsivaizduojamų pagalvėlių nešioja už sprando, padeda klibinkščiuoti ir kaip naudingai panaudojamas ramentas užsilipti ant galvos, o kaip įvaldyta technika! :)
pirmadienis, gruodžio 06, 2010
Vaikai kilę iš dangaus...
Šiaip čia yra vėlgi mamų knygos John Gray knygos pavadinimas, seniausiai perskaičiau, bet kad pavadinimas daug žavingesnis net už turinį, kad jau tikrai... Pozityvūs auklėjimo metodai ten ar kas buvo aprašinėjama, bet realiai pačiupinėjus ne vien tų mūsų mažūjų išminčių auklėjimą, o tiesiog įsijautus į juos, iš tikrųjų įmanoma beveik pačiupinėti, kokie jie yra stebuklingi tarp mūsų didelių.
Ir kokie mes vis dėl to maži tie dideli, palyginus su vaikais. Pavyzdžiui, pamatom, patapšnojam, ar užuodžiam sniegą ir sakom - tai sniegas! Kokie šaunuoliai mes. Žinom. Patyrę juk. O tu įsijausk į vaiko kailį, kai jis pirmąkart jį mato, žino gan daug žodžių, bet nežino kaip šitas va vadinasi, tas kur va nu toks.
Fainas būtų žaidimas - pamatyk, bet pavadink kitaip, negu normaliai mes vadinam, bet kad perteiktum prasmę panašią, į tai, ką matom :D tik abejoju, ar mes, su nusistovėjusiais dogmais ir kitais cat'egorais išmastysim ką nors verto nuoširdaus susižavėjimo ir juoko, ir meilės, ir apkabinimo, ir ašaro, ir pasaka...
Šitas įkvėpimas mane užkvėpavo, kai Jurgita (mano pusseserė) paskleidė džiaugsmingą žinią, kad mūsų Gabi ant sniego sušuko va taip: Lauke putos! Daug putų.
O manoji didžioji irgi paliejo man perliukų jau :) nupirkau skanaus patriotiško šokolado su nesmulkintais riešutais. Na, įsivaizduojat jau? Apverskit tą šokoladą apatine puse į viršų, pamatykit, dabar pabandykit įvardinti tai. Nepavyksta? Pasirodo - tai Šokoladiniai Papai!
O kaskart kai jau manau, kad laikas pradėti jai paaiškinti eismo taisykles vaikui pamažu. Taigi, vaikštom visada per perėjas, šviesoforus. Ji dažniausiai nori bėgti stačiai, žinoma - ar raudona, ar blauzgana juoda, jai nė šmotais. Iš to ir kilo mintis žmogui paaiškinti mūsų pasaulį. Sakau: žiūrėk. Dega raudona. Kai dega raudona, eiti negalima. Kai užsidegs žalias toks pats rutuliukas ten žemiau, galėsime eiti per gatvę. (aišku visiem, ane?) Ji pasimuistė, rodo už puskilometrio gi kitas šviesoforas stovi - ten dega žalias, man sako su džiaugsmu - Aim! (Einam!). Nu. Atrodo jau suprato... Tik truputį savaip. Gerai, kad bent pasako dabar, kaip :D O kitas vaikas gal linksėtų galva, sakytų, jo, aišku. O į kurią jam pusę aišku, jau liktų nutylėta :D
Baisu, bet ir fantastika, kaip suverčia man darbo pabandyt įsijaust, kaip iš tikrųjų ji supranta, tą, kas man suprantamai vienaip, o jai kitaip galbūt. Tik pažadu - niekada nebūna taip kaip aš galvoju, kad tikriausiai taip yra :D
Būna, kad žmogus pasakoja anekdotą ir jau maždaug gali pačioj pradžioj įsivaizduot kuom jis baigsis ir jau akurat taip ir būna, net nebeima juokas, nebent tik pasididžiavimas, koks aš jau visažinis... tipo :) o su vaiku - niekas niekada visiškai neaišku :D
Netgi yra toks žaidimas (anoj Nekrasovų* knygoj rašo): nupieškite ant lapo kelias geometrines figūras įvairiose lapo vietose. To piešinio nerodykite kitam. Duokite jam lapą, rašantį daiktą ir pasakokite TIK ŽODŽIAIS, kur ir kokio dydžio, kokios formos daiktą jūs nupiešėte ir liepkite jį atkartoti jūsų piešinį. Įsivaizduojat? Jaučiu kad net geriausi draugai ar baisiai mylinčios mamos vienodų piešinių taip ir nenupieštų niekada :D va, ką reiškia suprasti, vienas kitą, ką sakom. Kiekvienam atrodo savaip net ta pati mintis.
Myliu kažkaip viską šiandien, ir kodėėėl... ir kokias iš to reikia padaryti išvadas... :) <3
* Zariana ir Nina Nekrasova "Liaukitės vaikus auklėti - padėkite jiems augti"
Ir kokie mes vis dėl to maži tie dideli, palyginus su vaikais. Pavyzdžiui, pamatom, patapšnojam, ar užuodžiam sniegą ir sakom - tai sniegas! Kokie šaunuoliai mes. Žinom. Patyrę juk. O tu įsijausk į vaiko kailį, kai jis pirmąkart jį mato, žino gan daug žodžių, bet nežino kaip šitas va vadinasi, tas kur va nu toks.
Fainas būtų žaidimas - pamatyk, bet pavadink kitaip, negu normaliai mes vadinam, bet kad perteiktum prasmę panašią, į tai, ką matom :D tik abejoju, ar mes, su nusistovėjusiais dogmais ir kitais cat'egorais išmastysim ką nors verto nuoširdaus susižavėjimo ir juoko, ir meilės, ir apkabinimo, ir ašaro, ir pasaka...
Šitas įkvėpimas mane užkvėpavo, kai Jurgita (mano pusseserė) paskleidė džiaugsmingą žinią, kad mūsų Gabi ant sniego sušuko va taip: Lauke putos! Daug putų.
O manoji didžioji irgi paliejo man perliukų jau :) nupirkau skanaus patriotiško šokolado su nesmulkintais riešutais. Na, įsivaizduojat jau? Apverskit tą šokoladą apatine puse į viršų, pamatykit, dabar pabandykit įvardinti tai. Nepavyksta? Pasirodo - tai Šokoladiniai Papai!
O kaskart kai jau manau, kad laikas pradėti jai paaiškinti eismo taisykles vaikui pamažu. Taigi, vaikštom visada per perėjas, šviesoforus. Ji dažniausiai nori bėgti stačiai, žinoma - ar raudona, ar blauzgana juoda, jai nė šmotais. Iš to ir kilo mintis žmogui paaiškinti mūsų pasaulį. Sakau: žiūrėk. Dega raudona. Kai dega raudona, eiti negalima. Kai užsidegs žalias toks pats rutuliukas ten žemiau, galėsime eiti per gatvę. (aišku visiem, ane?) Ji pasimuistė, rodo už puskilometrio gi kitas šviesoforas stovi - ten dega žalias, man sako su džiaugsmu - Aim! (Einam!). Nu. Atrodo jau suprato... Tik truputį savaip. Gerai, kad bent pasako dabar, kaip :D O kitas vaikas gal linksėtų galva, sakytų, jo, aišku. O į kurią jam pusę aišku, jau liktų nutylėta :D
Baisu, bet ir fantastika, kaip suverčia man darbo pabandyt įsijaust, kaip iš tikrųjų ji supranta, tą, kas man suprantamai vienaip, o jai kitaip galbūt. Tik pažadu - niekada nebūna taip kaip aš galvoju, kad tikriausiai taip yra :D
Būna, kad žmogus pasakoja anekdotą ir jau maždaug gali pačioj pradžioj įsivaizduot kuom jis baigsis ir jau akurat taip ir būna, net nebeima juokas, nebent tik pasididžiavimas, koks aš jau visažinis... tipo :) o su vaiku - niekas niekada visiškai neaišku :D
Netgi yra toks žaidimas (anoj Nekrasovų* knygoj rašo): nupieškite ant lapo kelias geometrines figūras įvairiose lapo vietose. To piešinio nerodykite kitam. Duokite jam lapą, rašantį daiktą ir pasakokite TIK ŽODŽIAIS, kur ir kokio dydžio, kokios formos daiktą jūs nupiešėte ir liepkite jį atkartoti jūsų piešinį. Įsivaizduojat? Jaučiu kad net geriausi draugai ar baisiai mylinčios mamos vienodų piešinių taip ir nenupieštų niekada :D va, ką reiškia suprasti, vienas kitą, ką sakom. Kiekvienam atrodo savaip net ta pati mintis.
Myliu kažkaip viską šiandien, ir kodėėėl... ir kokias iš to reikia padaryti išvadas... :) <3
* Zariana ir Nina Nekrasova "Liaukitės vaikus auklėti - padėkite jiems augti"
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)