Nebijok būti pirmas

Debesėlio lopšinės melodija su namudiniu vaizdeliu

Kai namuos nėra aliejaus,
Atskrenda naujos idėėėjos:
Makaronai su spirgais,
Ar skryliukai vėl su jais.
Kitą dieną
ir ne vieną
Knisim receptą-naujieną!

Ateities burtininkės

Na tos, kur buria buria ir išburia tau Ateitį, dažniausiai šviesią :) Kaip man paauglystėj vaikui būdavo įdomu, koks bus mano vyras, kiek vaikų, kaip mane mylės :D Netgi buvau pas vieną, labai panašią į raganą iš pasakų. Ji turėjo anūkėlį, normalių žmonių akimis nelabai tokį kaip visi, keistą, pamestą mamos ir atsiskyrėlį. Bet jis buvo toks nepaprastas, kad jie būtų žinoję. Juos abu pamačius buvo akivaizdu, kad burtininkai kaip pasakose paveldi ateities, žvaigždžių išdėstymo, numatymo kelius. Jis būdamas penkerių kalbėjo tooookiais terminais, kad ne tik jo bendraamžiai nesuprato, bet ir mes - tie normalieji neįkirtom kame esmė. O jis tiesiog buvo rimtas nuo mažumės, vienišas, nes niekas jo nesuprato ir toks jis turbūt iš savo močiutės. Man patiko toji ragana, kad išbūrusi savo kainos negiedojo, o po visko liepė pamiršti. Galima būtų galvoti, kad tai tik apgaulė, jo jo išbūrė niekus, tai žinoma, kad pamiršti, juk jei neišsipildys, galvosi kad pamiršai :D Bet juk galėjau ir tyčia viską prisiminti. Kelias detales pamenu, bet pro rūką. Manau, pirmąją dalį viskas taip ir įvyko, tik... šita dalis, kuri vyksta dabar man nors nudurk, neatsimenu. Tai ar verta eiti pas burtininkus?
Na, galbūt, tau pasakoja tikrai visą tiesą, kaip tau bus sunku arba lengva, kaip tu mylėsi kartą, o gal du. Gal tu ten ar ne ten. Ir viską prisimeni ir viskas taip ir vyksta. Nesvarbu ar gera ar bloga, bet vyksta ir tu prisimeni, kad tau taip ir sakė. Brrrr...
Tarkim labai norėt sužinot, kas man nutiks ir išburinėja tave, tau bus blogai, seksis nekaip, viskas mekonijaus spalvos, tu nieko pakeisti negalėsi. Ir ką. Kaip gyvenasi tai žinant? :D Neduokdie žinoti...
Arba, fantastika, tavo gyvenimas žvaigždėtas, mėnulėtas ir ramunėtas, kaip tau bus čia linksma. Ir? Linksma?
Manau, kiekvienas gėrį ar blogį suvokia kitaip. Kas žūsta tiesiog sieloj atradęs tarakoną Turkijos viešbutį, prisimena tai milijonus metų kaip košmarą, o kas grįžęs ta pačia patirtim džiugiai pasakoja turkų pakilimą virš tarakonų kasdienybės :D Abu jie ir teisūs, ir ne. Supranta tiesiog savaip.
Iš kur žinoti, kad būrėja mąsto taip kaip tu? Jai gal pasirodė nieko nieko, o man gal baisu... :) Niekis. Už tai reikėtų kliautis tik čia ir dabar, ir tik savo nuojauta bei pasitikėjimu: kad ir kas bus, ar yra, viskas tik gerai, nes priimdamas pamokas daug ko išmoksti ir lakstyti pas būrėjas bergždžias darbas. O kas, jei sužinojus geras naujienas pradėsi nebesistengti? O kas jei nuleisi rankas, kai viskas eis šuniui dešron ir net nespėsi nieko išmokti  iš baimės pakrutėti? Ne ne, būrėjos tik paaugliams, kol galvoji, kad dvasios tai nieko tokio, o ateitis tai tik pievų gėlės ir jokios pleiskanėlės ir greitai tai gali palieptas užmiršti. Gerai, kad suaugus nesidomiu ateitimi, nes pamiršti nesugebėčiau.
Dėkoju praeičiai, kad tapau truputį žiežula MakIevain, vis dar truputį gerokai vaikiška, nes su suaugusiais man neįdomu, jie sugadinti dogmų, nuomonių, tradicinio mąstymo, kažkokios patirties, nebūtinai naudingų žinių, katastrofų, viso šito ir aš turiu sočiai, believe you me, esu nelabai patogi protingiems žmonėms, nes esu fantastiškai neišsiauklėjus proto tema ir tratu kaip paprasti žmonės, ir baisiai neįdomi nieko nesuprantantiems.
Gerai dar, kad pasauly išlieka visada meilė sau, supratimas savęs ir ieškojimas kaip geriau padarius, kad išeitų kaip visada, tik skirtingai kvailai. Vieniša? O marusia, kaip kartais būna vieniša tarp žmonių, todėl su savim daug įdomiau, tuo labiau, kad ne į visus klausimus gali teigiamai sau atvirai atsakyti :D

Ai, vaikai... Geras jų gyvenimas, niekas jiem nerūpi...

Šiandien išgirdau tokią eilinę frazę iš dieduko apie kažkokį ten lakstantį koridoriais vaikiuką. Kadangi buvau be savo nerūpestingosios, tai gavau dozę laiko pasvarstyt, ar tikrai? Niekas vaikam nerūpi? O kas taip jau labai rūpi tam dėdei?

Pavargusio nuo gyvenimo dėdės reikalai:
1. Pragyventi nuo pensijos iki pensijos
2. Išlaukti poliklinikoj didelę eilę
3. Politika, istorijos (be galo svarbus dalykas)
4. Kaip užkišti tą kvakančią bobą
5. Ar pakankamai šlapinuosi ir tuštinuosi (gal jau liga)
6. Kaip nesusilaužyti kojos kai slidu...
nu ir pan. svarbiai, apie gyvenimo galą, kokį servizą palikti sūnams.

Vaiko nerūpestingosios mintys:
1. Ar mama/tėtis gyvi, kai jų nėra šalia? (kuo mažesnis vaikas, tuo labiau nežinojimas jį slegia)
2. Kur mes einame? Ar man darys bakst? Ar tai baisu, kaip aš bijau?
3. Ar visi mane suprato ką pasakiau, ar kaip visada reiks daug aiškinti tą patį ir galų gale treptelti?
4. Ar nenutrauks mano žaidimo, kai aš labiausiai įsižaidžiau? (nes jau girdi kažkokį prašymą iš toli)
5. Ar man duos pasitepti irgi tuo kremu? Jei mama tepasi, vadinasi, tai svarbu, kad tik nelikčiau pamiršta.
6. Nenoriu namo, valgyti, miegoti, eiti, svečiuotis, ko nors daryti, o tėvai verčia.
7. Ar teta/dėdė atsisveikins ir su manimi? Manęs nepastebėjo... :(
Nerūpestingo gyvenimo nematau. Klausimai visi panašūs saugumo, išgyvenimo, naivumo, nežinojimo tema, ar aš pakankamai svarbus? Tikrai čia nėra ko jaudintis jiem? Žinoma, mums suaugusiems tie klausimai iš patirties būtų nereikšmingi, bet vaikas tos tavo patirties neturi, Jam tai Svarbu ne mažiau, nei tau, ar tave priims į darbą ar galėsi sudalyvauti kokiam nors čempionate. Be to mažas vaikas be suaugusiojo ilgai neišgyventų. Ne be mamos, aplamai be jokio suaugusiojo. Taigi jie daug pažeidžiamesni ir rūpestingesni, kad niekas jų nepaliktų ir visada stengiasi kartais ir įkyriai, bet tiesiog priminti, kad JIS ČIA, aūūū :) Man reikia tavęs!

Kiekvienas esam svarbūs.

Moteriška agresija - kam kas mėnesį, kam visada

O mano Žovital... Mano įkvėpėja moteriškom temom :)
Kokios mes keistai fantastiškos. Būna, kad pykstam konkrečiai ant kažko, tik neaišku kam, priežasčių gal tiek daug, kad net pasimiršta, lieka tik piktumas, o kartais tokia šūdino mažumo priežastis, kad net neverta sakyt, bet pyktis jis stukstena ir nei kava, nei draugas, nei užklasinė veikla to guzo nepašalina. Kažkiek apramina, bet sugrįžta šimteriopa nauda vėžinėms ląstelėms :D
O kaip būna ružava, kai neįmanima to net paaiškinti, kodėl. Ir ką dabar daryt. Pafyzdžiui, išsilieji ant kokio artimiausio vyriškio, dažniausiai, nes jie būna atsparesni sužeidimams, arba net gan tolimo nevyriško ir kai paklausia, na gerai, tai kodėl tu ant manęs supykai, kaip tai viskas pasidaro nebe taip konkretu :) ir kaip žmogui sakyt - žinok, tiksliai nežinau... O gal, tu pats kaltas, tu tu tu! :D  Ir dar atsiprašyk, prašom, kol ant viršaus nesupykau.
Kažkokios burtininkės raganos su neaiškia filosofija. Tiesiog jaučiam, kad taip reikia žiežirbauti ir viskas. Kai nejaučiam, to nedarom. Faktas. Bet jei kažkur užsilikęs koks randelis, jis ir maišysis reguliariai arba išsklaidytai :)
Kas tuos randelius turėtų atkasti? Kartais būna kapstai knisi raičioji ir taip ir anaip, nu nėr atsakymo. Kai pavargsti ir protelis nunyksta, tada paima ir ooooo... Nejaugi čia tik dėl to? Dėl protelio?
Žinoma, kad taip. Kuo daugiau jį naudoji, tuo mažiau pažįsti save, nes juk su proteliu tu turi būti emancipuota, tu privalai niekam netrukdyti, tai juk tavo bėda, jei tau blogai, tu turi būti mandagi, ir iš vis, kaip tu gali pykti ant tokių niekų, tu juk protinga. O nė velnio! Protas viešoje vietoje gal ir gerai, bet savęs dėl tos viešumos ir dėl "ką kiti pagalvos, kaip reikės pasiaiškinti" skriausti neapsimoka. Niekam nesvarbu, kaip tu atrodai, ką darai. Šiandien gal pakalbės..., na galbūt būna situacijų, kad visą gyvenimą po to prisimena tavo išpuolį, nu ir kas! :D Jeigu jie atsimena tik tą išpuolį, vadinasi, jie nepažįsta tavęs ir verčia tave jaustis ne kaip, jeigu tai dažniau prie jų pakartoji. O jei nepažįsta tavęs, ar verta jaudintis, kas jie tokie begalvojantys kaip toliau tavęs nepažint? :)
Bet, aišku, visada neaišku, kur tu paskui tą žmogų sutiksi :D Bet reik tik pasitikėt savim, daugiau nieko ;) Jeigu įvyko kažkas, priežastis tikrai yra, tik atspėk ją :)

Kodėl Ieva nemokina Emilijos persijungti youtube filmukų

Man jau pradeda pagaliau po tiek metų šiek tiek patikti daug kalbantys žmonės :) Tik įdomu, kodėl dažniausiai dėl kokių nors vaiko mistikų būna apkaltinama tik mama... Nes ji daugiau praleidžia laiko su vaiku? O jeigu tėtis su mama vienodai valandų praleidžia su juo, kaip tada, kodėl vis tiek mama? Turbūt todėl, kad jai vienai labiau rūpi, o tėtis tik padeda arba atvirkščiai. Išsiaiškinau, ačiū :)
Na va. Gavau štai pastabą tokią vieną dieną iš daug žinančių žmonių dvimečio savarankiškumo tema ir tada tikrai pradėjau galvoti. Rimtai, kodėl? Kodėl Ieva nemokina Emilijos persijungti youtube jai įdomių filmukų? Gal aš iš tikrųjų taip slopinu jos pasaulio suvokimą ar dar kaip kitaip žaloju neišmokinus šio fokuso. Ar ji pareiškė norą pati to išmokt ir aš jai neleidžiu? Ne, ji to nepareiškė.
Ai, dar galimas variantas klausimo, o gal Emilija pati nenori mokintis, todėl kad aš jai nepasiūlau, pristatyčiau tai kaip nors entuziastiškai, sakyčiau, kad dabar negaliu perjungti, valdykis pati ir tikrai išmoktų! Va čia turbūt ir atkeliauja mano baimė iš vaikystės, kai man nekilus nei mažiausiam norui, močiutė primygtinai stengdavosi sužavėti kokia nors manęs nedominančia veikla, įtikinėdavo, kaip tai fainai ir naudingai, ir jai pačiai tai patinka ir bus patogu... Paskui pykdavo, kad aš neperkalbama ir net tyčia paskui nesistengiu. Išvystė nemokslumo, nekentimo atrasti ką nors naujo sindromą. Iš gerų norų, žinoma, kad netinginiaučiau. Bet jei būtų kiek palaukusi, mano galva tikrai netuščia buvo, būčiau užklaususi jos, ar galėčiau išbandyti tą, ar atsirastų galimybė mane įrašyti į šokių būrelį. Bet ne, užbėgo už mano akių ir teatrališkai vaidino, kaip man tai turėtų kažkodėl fantastiškai patikti. Tai erzina, rrrr. Ir dar blogiau, jei tai kiekviename žingsnyje. 
Eksperimentas. Tarkim persigalvoju ir nusprendžiu ją išmokyti pačią persijungti filmukus, kad pati turėčiau daugiau laisvo laiko, kol ji tuos filmelius pati vėpso išsižiojus... na kažkam tą laiką naudočiau. Pasidažyt gal. Pamiegot. Gal pakalbėt telefonu ar su draugais pažaist intelektualų žaidimą. Žodžiu, laiko sau, kurį turėdavau neturėdama nei vieno vaiko. Ir štai nutaikius progą, kai kaip tik žiūrime "Kak Levenok dainavo su čerepacha", žiočiausi paklausti, mažu, tu norėtum išmokti paklikint pelę pati? Ką nori galėtum spausti be pagalbos.
Va čia ir stop stop stop. Ką nori. Kas nors esat junginėję jūtūbą tiesiog na, kad gražus gal paveiklėlis, al pažiūrim? Mat Emilija man dažniausiai parodo, ką ji ten mato, ką norėtų pažiūrėti, ir kartais ji paspaustų oj įdomių dalykų. Aš aišku ir spaudžiu, ko ji prašo TIK, vienas skirtumas - mes žiūrim nematytus dalykus abi, kaip mokam taip aptariam, bijom smurto scenų (sekso dar nesigilinom, ačdie nekliuvo, bet jei pataikytume, būtų mažiau traumos, manau, jei aš vis dėl to galėčiau tą kol kas kol galiu, kol ji pati nori, pakontroliuoti, pakalbėti ar padiskutuoti). Pavyzdžiui, bežiūrint senąją animaciją įsimaišo labai spalvingas ir gundantis apelsinas.
Štai. Vaikiškas toks? Gerai, kad angliškai supranta tik Apple, išmokom naują žodį trumpam, goog :) bet temos stiprumas - apelsinas erzina obuolį. Ir žvengia. Krūtai! Jei ji pati tokį isijungtų, kai aš miegu ar maudausi, ar žaidžiu (nesąmonės visiškos :D) ir aš nematau, ką ji mato, paskui man daržely ar kad ir namie ką nors panašaus pakartoja ir aš nežinau iš kur tai, kaip aš galėsiu jai padėti susitvarkyt su panašiai pakartota agresija draugui ar svetimam žmogui :)
Na, gal ir išsukčiau padėtį kaip nors, bet visų pirma, ji man nepareiškė individualaus noro dirbtis interneto kloduose pačiai kol kas. Aišku, ne užu kalnų ji man tai pasiūlys, bet visai esu rami, kad to neprašė. O pati siūlyti savo iniciatyva tikrai rami dėl nesavarankiškumo nebent naudingesnį žaidimą, nors ir kamuolį paspardyt, bent koordinacija lavėja... Be to, ji išmoks ir kitam ką nors pasiūlyt įdomesnio nei kompas. Tiesiog tikiuosi. Nes iki šiol savo loginiu rezultatu daugiau mažiau esu laiminga. Yra gilių taisytinų dalykų, bet ačiū siūlytojams kaip reiktų auklėti, nes tik per jų prizmę pamatau save iš šalies ir išanalizuoju savo veiklos efektyvumą ir rezultatus.
Šįkart jūtūbuj ir kompo maigymo mokslui sakau NE, nors suprantu, kad ne už ilgo šito kontroliuoti tikrai nebus man leista :D Vadinasi, tuomet ir pereisim į kitą lygmenį, kai galėsim girtis, oi žiūrėk, kaip mano vaikas toks mažas vargsta prie tų knopkių ir žiūri bet ką :D Velniam čia girtis Tokiu pasiekimu. Per feisbukus žūsta jaunos asmenybės, vikipedija ir ta retai naudojama laisvalaikiu. Kažką sakyti galėsiu, tik ar mokėsiu tai padaryti objektyviai, kitas klausimas. Bet aišku, nuo visko žmogaus neapsaugosi. Norės, jaus poreikį, nebesustabdysiu ir turėsiu kaip yra. Puikiai blaiviai tą suvokiu bent.
Žodžiu, klausimas neišspręstas, bet pasiteisinimas atrastas, toliau bandysiu svarstyt ar jis logiškas ir teisingas ne tik man. Patinka man ieškot pelių :)
Tiesa, prie savarankiškumo temos. Esame pasiekę, kad Emilija pati nusirengti moka, nesijaudinkite, tik mes to nedemonstruojame turbūt - tą įrodo, kad visą savaitgalį grūdinosi namuose plikutėlė :) Pati pasiprašyti, atsisėsti ant puodo moka, netgi išpila savo puodą į kanalizaciją (tiesa, truputį pro šoną), įgūdžiai tobulinami, moka pavalgyti tiek šaukštu, tiek šakute, atsigerti jau nuo kūdikystės :) Turbūt reiktų tą paafišuoti, nes kyla žmonėm abejonių matomai dėl dukros įgalumo išgyventi su manimi :) viską galim, kai norim :) be kita ko šitų paprastų, džiaugiuosi, kad ji rūpinasi artimaisiais, jeigu jie sėdi per daug arti krašto, kad gali nukristi, visada įspėja, ar nebus bum kokio nors, paklausia manęs, ar man nešalta, prieš tai atneša Mano (ne kieno nors kito) megztinį. Jeigu pavargusi, užkloja mus ir sako "eik miegok". Kai pati valgo saldumyną, visada pasiūlo ir šeimai (svetimiems kažkodėl ne, bet matyt, pavyzdys toks :( Žodžiu, gali ne tik pati savimi pasirūpinti, bet jaudinasi ir dėl šeimos klimato ;P Tiesiog kaip ir visi jos amžiaus vaikai, vystosi pagal grafiką ;)
Nusiraminkite.