Šiandien išgirdau tokią eilinę frazę iš dieduko apie kažkokį ten lakstantį koridoriais vaikiuką. Kadangi buvau be savo nerūpestingosios, tai gavau dozę laiko pasvarstyt, ar tikrai? Niekas vaikam nerūpi? O kas taip jau labai rūpi tam dėdei?
Pavargusio nuo gyvenimo dėdės reikalai:
1. Pragyventi nuo pensijos iki pensijos
2. Išlaukti poliklinikoj didelę eilę
3. Politika, istorijos (be galo svarbus dalykas)
4. Kaip užkišti tą kvakančią bobą
5. Ar pakankamai šlapinuosi ir tuštinuosi (gal jau liga)
6. Kaip nesusilaužyti kojos kai slidu...
nu ir pan. svarbiai, apie gyvenimo galą, kokį servizą palikti sūnams.
Vaiko nerūpestingosios mintys:
1. Ar mama/tėtis gyvi, kai jų nėra šalia? (kuo mažesnis vaikas, tuo labiau nežinojimas jį slegia)
2. Kur mes einame? Ar man darys bakst? Ar tai baisu, kaip aš bijau?
3. Ar visi mane suprato ką pasakiau, ar kaip visada reiks daug aiškinti tą patį ir galų gale treptelti?
4. Ar nenutrauks mano žaidimo, kai aš labiausiai įsižaidžiau? (nes jau girdi kažkokį prašymą iš toli)
5. Ar man duos pasitepti irgi tuo kremu? Jei mama tepasi, vadinasi, tai svarbu, kad tik nelikčiau pamiršta.
6. Nenoriu namo, valgyti, miegoti, eiti, svečiuotis, ko nors daryti, o tėvai verčia.
7. Ar teta/dėdė atsisveikins ir su manimi? Manęs nepastebėjo... :(
Nerūpestingo gyvenimo nematau. Klausimai visi panašūs saugumo, išgyvenimo, naivumo, nežinojimo tema, ar aš pakankamai svarbus? Tikrai čia nėra ko jaudintis jiem? Žinoma, mums suaugusiems tie klausimai iš patirties būtų nereikšmingi, bet vaikas tos tavo patirties neturi, Jam tai Svarbu ne mažiau, nei tau, ar tave priims į darbą ar galėsi sudalyvauti kokiam nors čempionate. Be to mažas vaikas be suaugusiojo ilgai neišgyventų. Ne be mamos, aplamai be jokio suaugusiojo. Taigi jie daug pažeidžiamesni ir rūpestingesni, kad niekas jų nepaliktų ir visada stengiasi kartais ir įkyriai, bet tiesiog priminti, kad JIS ČIA, aūūū :) Man reikia tavęs!
Kiekvienas esam svarbūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą