Šiąnakt dalį nakties sapnavau, o kitą dalį kažkodėl galvojau. Tik nelabai skiriu, su kuo galvojau ir kam, bet tai neesmė, jeigu bent kiek juokinga. Vos laikiausi nesukikenus kokį dvidešimt kartų, mat neaiški priežastis liepė man sugalvoti būsimam šuniui vardą. Dar net nežinau, ar toks kada nors iš vis bus, nes pradžiai reiktų mums namelio, bet šunims vardus jau turiu, vadinasi, einam jau realesniais žingsniukais svajonės link, maždaug... :)
Tokie juokai gimsta turbūt ne iš baisios meilės, bet nuotaiką kelia. Užduotis buvo - harmoningas skambesys ir kilminga prasmė.
Pirmiausia sumąsčiau vardų kažkodėl kalei:
Jeigu pudeliukė - Elektra. Nu, tipo, garbanota.
Jeigu baisiai loja - Muzika. Dar reiktų padresuoti, kad pasakius "ką grojam" pradėtų skalyti :)
Jeigu daug keliausim - Spinta. Vis tiek pusę jos susikraunu, o čia kaip simboliška visur tokią viename kūne vežiotis.
O jei šuniukas vyrukas...
Visada norėjau šunį vadinti Šuniuku. Angliškai būtų bent jau Dog.
Dėl kelionių - Garderobas. Tik labai ilgas, tektų gėdingai trumpint Robu, kas galėtų atrodyt irgi biški prasmiška - plėšikėlis toks Roberis.
Bet visų principingiausias iš ko ir kikenau iki pat ryto - Asilas. Pvz., einam į miestą su Asilu? Kur tavo Asilas? Asile, fu! Asilai, pas mane. Atvarau aš su Asilu iki tavęs, ok? Asilas namie? :D Nu žodžiu, šitas laimėjo vardas vienareikšmiškai, reiktų tik išdrįst :)
Vis tiek reikės dviejų šunyčių, nes mūsų šeima irgi ne po vieną asmenybę, todėl kariuomenei sudaryt ir šunų nereik skriaust po vieną. Skriausim mažiausiai porą :D Tereikia namelio prerijose. O kaip smagu bus svečiams... Ateitų dažniau pasityčioti, net jei ir įsikurtume toliau nuo dabartinio centro :)
Svajonės man gražu :P
pirmadienis, sausio 24, 2011
penktadienis, sausio 21, 2011
Esu Oželytės mėgstėja, nes yra atlapa beprotė ir sunkiai nepatogi teisybės gleizotojams :)
Kaiiiip man kančios būdavo tos istorijos pamokos. Visos pamokos. Tikrai. Mintinas kalimas pagal Lenino mokslo formulę, o jau atseit nauji laikai, pfff. Ir ne tik istorija taip dėstoma, visi dalykai tokie. Tik neturėjau žodžių tai paaiškinti, nes neturėjau kada, reikėjo pažymį gaut pirma. Cha :) Kur man dabar tas pažymys groja? Net paslėpsniai į pažymius man dabar nesureaguotų. Ožiukų skaičiavimas kas 45 minutes.
Ir štai Oželiuko kalba mane papildo ir džiaugsmina, kad ne aš viena tokia varna mokymosi ir visais kitais bukinimo klausimais. Mokiausi blogai ir tuo didžiuojuos mažutė :), nes ten nebuvo ką išmokt. Kuo toliau tuo mažiau.O kas išmoko, dabar gali nebent tik pacituoti kažką, pavegetuoti ir įrodyti, kad ilgąją atmintį išlavino. Tik savų žodžių ten mažai.
Ne tik istorija kaip mokslas yra neegzistuojantis. Žiūrėkit kaip gyvenime mes kartais susitikę su draugu tuoj skalbiam kokį bendrą pažįstamą, kad štai gyvena kaip neprotingai, galėtų taip, o jo, koks jis kvailys. O gal tas pasakotojas paėmė tik vieną faktą iš ano žmogaus pasakojimo dalies ir nežino dar daugiau detalių, bet jaučiasi teisus skalbdamas kito nedorybes ir panašiai. O istorija yra tas pats, tik kad ten viskas pateikiama vadovėlio forma, atseit, rimtesne forma :)
Ir kaip aš galėsiu reikalauti iš Emilijos dorai išmokti istorijos faktus? Reikės man mokytis kartu su ja, kad galėtume laisvalaikiu maždaug aptarti juos nemokykliška didaktika. Jeigu mokslo reforma (200 proc.) dar nebus įvykusi totaliai. Taip aš ir protingėsiu, jei anksčiau nesugebėjau ir nemačiau prasmės :)
Kaiiiip man kančios būdavo tos istorijos pamokos. Visos pamokos. Tikrai. Mintinas kalimas pagal Lenino mokslo formulę, o jau atseit nauji laikai, pfff. Ir ne tik istorija taip dėstoma, visi dalykai tokie. Tik neturėjau žodžių tai paaiškinti, nes neturėjau kada, reikėjo pažymį gaut pirma. Cha :) Kur man dabar tas pažymys groja? Net paslėpsniai į pažymius man dabar nesureaguotų. Ožiukų skaičiavimas kas 45 minutes.
Ir štai Oželiuko kalba mane papildo ir džiaugsmina, kad ne aš viena tokia varna mokymosi ir visais kitais bukinimo klausimais. Mokiausi blogai ir tuo didžiuojuos mažutė :), nes ten nebuvo ką išmokt. Kuo toliau tuo mažiau.O kas išmoko, dabar gali nebent tik pacituoti kažką, pavegetuoti ir įrodyti, kad ilgąją atmintį išlavino. Tik savų žodžių ten mažai.
Ne tik istorija kaip mokslas yra neegzistuojantis. Žiūrėkit kaip gyvenime mes kartais susitikę su draugu tuoj skalbiam kokį bendrą pažįstamą, kad štai gyvena kaip neprotingai, galėtų taip, o jo, koks jis kvailys. O gal tas pasakotojas paėmė tik vieną faktą iš ano žmogaus pasakojimo dalies ir nežino dar daugiau detalių, bet jaučiasi teisus skalbdamas kito nedorybes ir panašiai. O istorija yra tas pats, tik kad ten viskas pateikiama vadovėlio forma, atseit, rimtesne forma :)
Ir kaip aš galėsiu reikalauti iš Emilijos dorai išmokti istorijos faktus? Reikės man mokytis kartu su ja, kad galėtume laisvalaikiu maždaug aptarti juos nemokykliška didaktika. Jeigu mokslo reforma (200 proc.) dar nebus įvykusi totaliai. Taip aš ir protingėsiu, jei anksčiau nesugebėjau ir nemačiau prasmės :)
Ką reiškia 'childish', ar ne? :)
Ką suaugę žmonės gero davė pasauliui? Karus, nešvarias politikas, baisias ideologijas? Žiūrėkit, ką duoda pasauliui vaikai... Maždaug taip Adora Svitak pavaro :).
Nuostabi jaunuolė, kuri moksliškai paaiškino, kokia vieta priklauso mums, peraugusiems suaugusiems :) Vienas malonumas klausyti, bent jau man :D Net pridurti ar ginčytis būtų sunkiai nebeprotinga :D
Na, taip, žmonės mano, kad vaikai yra naivūs, kažkodėl gimsta iškart blogi ir jaukiantys tobulų suaugusių planus, ir be klausimų priimta nuo seno, kad vaikus reikia tik mokyti tų nešvankumų, kokius išmoko tie nuostabieji suaugėliai. Taip, ironiškai noriu iš mūsų pasityčiot atvira širdim ir šių žodžių nesigailiu. Esu gan smarkiai savikritiška ir man negėda, nes taip pripažįstu, kad dar toli ruduo ir man tik mokytis ir mokytis. Be to, pamąsčius ir bent kiek analizės įdėjus tyrinėjant suaugėlių veiklos ir darbų padarinius, šiurpsta oda, ar ne? :)
Taip kad, atėjo laikas mokytis to "childish", idealieji, kas man netgi labai labai labai prie širdies :) Mielai! Aš su jumis, ir tik vaikais tikiu! Beprotiška gal, bet tai suteikia diiiiidelius sparnus, tad kodėl netobulėt? ;)
Dar besilaukiant mūsų Milijono, kartojau visiems ir žinojau, kad ji bus mano mokytoja, ne atvirkščiai. Savaime atėjo tokia mintis. Tuo metu tai nebuvo labai populiaru mano aplinkos rate. Bet čia, pasirodo, aišku kaip dieną ir nėra ko didžiuotis :)
Suaugę yra riboti ir tiek. Gal kam atrodo kitaip? Todėl ir žvengiu :D
Nuostabi jaunuolė, kuri moksliškai paaiškino, kokia vieta priklauso mums, peraugusiems suaugusiems :) Vienas malonumas klausyti, bent jau man :D Net pridurti ar ginčytis būtų sunkiai nebeprotinga :D
Na, taip, žmonės mano, kad vaikai yra naivūs, kažkodėl gimsta iškart blogi ir jaukiantys tobulų suaugusių planus, ir be klausimų priimta nuo seno, kad vaikus reikia tik mokyti tų nešvankumų, kokius išmoko tie nuostabieji suaugėliai. Taip, ironiškai noriu iš mūsų pasityčiot atvira širdim ir šių žodžių nesigailiu. Esu gan smarkiai savikritiška ir man negėda, nes taip pripažįstu, kad dar toli ruduo ir man tik mokytis ir mokytis. Be to, pamąsčius ir bent kiek analizės įdėjus tyrinėjant suaugėlių veiklos ir darbų padarinius, šiurpsta oda, ar ne? :)
Taip kad, atėjo laikas mokytis to "childish", idealieji, kas man netgi labai labai labai prie širdies :) Mielai! Aš su jumis, ir tik vaikais tikiu! Beprotiška gal, bet tai suteikia diiiiidelius sparnus, tad kodėl netobulėt? ;)
Dar besilaukiant mūsų Milijono, kartojau visiems ir žinojau, kad ji bus mano mokytoja, ne atvirkščiai. Savaime atėjo tokia mintis. Tuo metu tai nebuvo labai populiaru mano aplinkos rate. Bet čia, pasirodo, aišku kaip dieną ir nėra ko didžiuotis :)
Suaugę yra riboti ir tiek. Gal kam atrodo kitaip? Todėl ir žvengiu :D
trečiadienis, sausio 19, 2011
Vyrai tarp moterų
Jie dažniausiai pasimetę. Nesvarbu ar jaunystėj, ar senatvėj, bet jie lieka naivūs, tikėdamiesi meilės perlipus šeimos sienas. Atseit žmona nebetenkina, tai patenkins kita ir dar geriau. CHACHACHA :D
Patenkins tikrai ta kita ir dar su kokia energija, kol jai bus naudinga. O paskui vėl reikės meilės ieškot, nabagėliui, jeigu meilės neturi savyje. Su jaunesne gali pabandyti. Tik ta jaunesnė irgi užauga, istorija kartojasi. O būtų dėdė likęs savo vietoj, sugalvotų kokį siurpriziuką žmonai, pagirtų ją, žiū ir žmona ne tokia bjauri būt ir lakstyt kiek energijos sutaupai. Aišku, su žmona gali būti rečiau įdomu, nes ji jau pažinta per kiek ten laiko. Bet visas moteris anksčiau ar vėliau pažysti ir gaunasi, kad jos vis tiek panašios savo emocijom, gal kita šiek tiek raštingesnė ar maloniau elgiasi, bet pasirodys, kad kasdienybėj ji taip pat būna ir liūdna, ir kerštinga, ir nieko tu, berniuk, nelaimėjai loterijoje. Tik dabar jau turi reikalą su keliom furijom, vietoj to, kad būtum gyvenęs su viena truputį paprasčiau. Tačiau jei adrenalino karuselėse nepakanka, tada ieškok, Martynai.
Meilę reik susikurti, ją įsivaizduoti, stengtis gaminti, palaikyti, prisiminti. Ne pardavimų cechas čia ar keitykla. Seną teliką gali išmesti, o visų praeities bobų taip paprastai susėmęs neatsikratysi. Bet kuris tai patyręs pasakys. Viena tai vaidenasi, tai parašo nei iš šio nei iš to laišką be prasmės, kita ateina drąskytis ir atsiimti savo nuosavybės...
Sunkenybė su tais senais vaikščiojančiais gražiais rakandais.
Mylėk žmoną.
Patenkins tikrai ta kita ir dar su kokia energija, kol jai bus naudinga. O paskui vėl reikės meilės ieškot, nabagėliui, jeigu meilės neturi savyje. Su jaunesne gali pabandyti. Tik ta jaunesnė irgi užauga, istorija kartojasi. O būtų dėdė likęs savo vietoj, sugalvotų kokį siurpriziuką žmonai, pagirtų ją, žiū ir žmona ne tokia bjauri būt ir lakstyt kiek energijos sutaupai. Aišku, su žmona gali būti rečiau įdomu, nes ji jau pažinta per kiek ten laiko. Bet visas moteris anksčiau ar vėliau pažysti ir gaunasi, kad jos vis tiek panašios savo emocijom, gal kita šiek tiek raštingesnė ar maloniau elgiasi, bet pasirodys, kad kasdienybėj ji taip pat būna ir liūdna, ir kerštinga, ir nieko tu, berniuk, nelaimėjai loterijoje. Tik dabar jau turi reikalą su keliom furijom, vietoj to, kad būtum gyvenęs su viena truputį paprasčiau. Tačiau jei adrenalino karuselėse nepakanka, tada ieškok, Martynai.
Meilę reik susikurti, ją įsivaizduoti, stengtis gaminti, palaikyti, prisiminti. Ne pardavimų cechas čia ar keitykla. Seną teliką gali išmesti, o visų praeities bobų taip paprastai susėmęs neatsikratysi. Bet kuris tai patyręs pasakys. Viena tai vaidenasi, tai parašo nei iš šio nei iš to laišką be prasmės, kita ateina drąskytis ir atsiimti savo nuosavybės...
Sunkenybė su tais senais vaikščiojančiais gražiais rakandais.
Mylėk žmoną.
Išsiauklėkime save
Man labai juokinga, kai žmonės postringauja, kaip ta nemokėjo išsiauklėti sūnaus/dukros, kaip šitie nemoka auklėti, kaip užsiaugina sau ant galvos :) Nu džiugu man, vienok, ir tiek :D
O kodėl darbdaviai neišsiauklėja sau darbuotojų idealiai juos atitinkančių, juk galima - paspaudi kažkokį mygtą ir va jau - išauklėtas pagal visų norus ir principus.
Geriausia kai apie "išsiauklėjimą" kritiškai svarsto vyresni, tie kurie savuosius jau išsiauklėjo, tik kažkodėl nelabai lengva su jais vis tiek susikalbėti, su tais jau išauklėtais jų, pagal juos... Gal ne nuo auklėjimo reik pradėt, jeigu nežinai ką ten auklėji ir kam?
Jei auklėji sau, kad būtų pagal tave, tada tavo vaikas labai ribojamas, nebent jautiesi labai jau tobula tokia :) Ypač jei tokia jautiesi, vadinasi, nebeturi kur daugiau kilti, o kuo nusikalto tavo vaikas, jei jis bus toks kaip tu nebepakylantis?
Aš laikausi minties, kad mano vaikas mokinasi ir ima iš manęs tai, ką mato. Aš matau, ką ji paima. Kartais valio, o kartais deja :D Tuomet turiu prabangos apmąstyt save ir kažką imti auklėtis savyje, kad ji galėtų pamatyt, kad ne viskas būna tik vienaip, kažkas gali ir pasikeisti.
Kuris auklėjimo variantas sunkesnis? Abu. Nes kai auklėji vaiką, tikiesi iš jo, kad puikiai jam viskas suguls, jis išmoks ir pademonstruos per šventes giminėms ir draugams. Tik dažniausiai žiauriai stipriai nusivili savo vaiku, nes vis tik jis namo parneša toli gražu ne tuos pažymius apie kuriuos svajojai besilaukdama :) ir ačdie! Taip gali pereiti prie dar sunkesnio auklėjimo - savęs. Vadinasi, aš jau pirmąjį auklėjimo variantą mačiau dviejose kartose savo giminėj, matau, kad nė velnio nepavyko :D netgi labai blogai, nes žmonės beauklėdami ir dresuodami pamiršta, kad svarbiau yra supratimas ir šilti santykiai. Tik per juos gali ką nors gero pasikalbėti.
Be to, kiekvieną situaciją mes labai mėgstam visus sustatyti į lentynėles - tas nusikalto, tas geresnis, o šitam nieko nereikia. O dažniausiai viskas būna kur kas sudėtingiau nei tik taip ir ne.
Reik save išsiauklėt, kad patiktume sau, pradžiai. O kiti tik ims pavyzdį iš tavęs, kokio jam reikia ir kas jam gražu.
O kodėl darbdaviai neišsiauklėja sau darbuotojų idealiai juos atitinkančių, juk galima - paspaudi kažkokį mygtą ir va jau - išauklėtas pagal visų norus ir principus.
Geriausia kai apie "išsiauklėjimą" kritiškai svarsto vyresni, tie kurie savuosius jau išsiauklėjo, tik kažkodėl nelabai lengva su jais vis tiek susikalbėti, su tais jau išauklėtais jų, pagal juos... Gal ne nuo auklėjimo reik pradėt, jeigu nežinai ką ten auklėji ir kam?
Jei auklėji sau, kad būtų pagal tave, tada tavo vaikas labai ribojamas, nebent jautiesi labai jau tobula tokia :) Ypač jei tokia jautiesi, vadinasi, nebeturi kur daugiau kilti, o kuo nusikalto tavo vaikas, jei jis bus toks kaip tu nebepakylantis?
Aš laikausi minties, kad mano vaikas mokinasi ir ima iš manęs tai, ką mato. Aš matau, ką ji paima. Kartais valio, o kartais deja :D Tuomet turiu prabangos apmąstyt save ir kažką imti auklėtis savyje, kad ji galėtų pamatyt, kad ne viskas būna tik vienaip, kažkas gali ir pasikeisti.
Kuris auklėjimo variantas sunkesnis? Abu. Nes kai auklėji vaiką, tikiesi iš jo, kad puikiai jam viskas suguls, jis išmoks ir pademonstruos per šventes giminėms ir draugams. Tik dažniausiai žiauriai stipriai nusivili savo vaiku, nes vis tik jis namo parneša toli gražu ne tuos pažymius apie kuriuos svajojai besilaukdama :) ir ačdie! Taip gali pereiti prie dar sunkesnio auklėjimo - savęs. Vadinasi, aš jau pirmąjį auklėjimo variantą mačiau dviejose kartose savo giminėj, matau, kad nė velnio nepavyko :D netgi labai blogai, nes žmonės beauklėdami ir dresuodami pamiršta, kad svarbiau yra supratimas ir šilti santykiai. Tik per juos gali ką nors gero pasikalbėti.
Be to, kiekvieną situaciją mes labai mėgstam visus sustatyti į lentynėles - tas nusikalto, tas geresnis, o šitam nieko nereikia. O dažniausiai viskas būna kur kas sudėtingiau nei tik taip ir ne.
Reik save išsiauklėt, kad patiktume sau, pradžiai. O kiti tik ims pavyzdį iš tavęs, kokio jam reikia ir kas jam gražu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)