Tyla visad baigiasi panašiai

Žinot, kai vaikai zuja, burzgia, gyvena... o paskui stoja kažkokia spengianti tyla ir ramybė :) Ta tyla būna dieviška, nes atėjus pasižiūrėti, kas vyksta "įdomaus" visada kažką atrandi :D Tai va. Pasižiūrėti nėjau tyčia :) Laukiau, ar manimi gali vaikas pasitikėti ir ateiti prisipažinti pats :D

Atėjo :D Baaaaaaaaaaau! Aš baisaaaaa! :D

Na, taip. Žalia nuo plaukų šaknų iki alkūnių, ko ir galima buvo tikėtis.

Juk taip ir sakė prieš tai išdidžiai - dabar Tepliosiu, bet tik ant popieriaus, gerai mama? :) su guašu, šį kartą ne akriliniais :D bet vis tiek reikėjo merkti visą :D

Deja, po to, kaip visada ir būna po tos tylos, teko nugiedoti graudžią giesmę, mat tėtis juokėsi iš jos... ;) Nuraminau, bet čia pat čiupau bonkę šampūno :D Sakė daugiau niekada niekada nebepaišys plaukų :D Vadinasi kažkada reikės giliau ausis ir plaukus praust :D kaskart gi būna vis "gražiau" nei prieš tai ;)

... ir tai niekada nesibaigia, net jei jau tampi suaugusiu, tik terlionės būna įvairesnės, kartais net nesimato nei ant kūno, nei ant sienų ;)

Žodžiu, šiandien turėtų būti užgavėnės. Kaukė padaryta - antakis vis tiek žalokas :D atrodo lyg mušta, praustis jau nėra kada, jei norim spėti į pusryčių ceremoniją daržely :D

Žiema išsigąs, prižadu ;) Tikiuosi, kad vaikų teisės atskirs dažus nuo tikrų mėlynių :D

Oficialios Spjaudynės

Pasikeitimui - daina

Šiandien pirma diena, kai oficialiai Justinas nebėra 100 proc. priklausomas nuo mamos pienelio :) Tik 99 :D Labai puikiai ištaškėm aplink ausis, plaukus, tarpupirščius ir visas medžiagos klosteles ryžių košelę, nes daržovių dar nepriauginom :) Sprangi, gyvatė, teko užgerti švž. pienu tiesiai iš tiekėjo, kad nebūtų traumos :) Rytoj ankstesnio Justino "pieniškos dešrelės" bus likę tik 98 proc., ir t.t., kol bus visas savarankiškas vaikinas ir pradės padėti jau kitiems :P

Gera, gera skrist toliau po sparnelį <3

baisesni dalykai...

Esu skaičiusi, girdėjusi, kaip vaikai nueina su nepažįstamais dėdėm, tetom kur nors, kaip juos pagrobia, ar dar kažkaip piktai saldumynais privilioja kažkur eiti...

Atėjo tiks metas pakalbėti apie tai su Emilija, nes vakare likę be tėčio, turim kažkokių baimių. Tamsu už lango, kažkas laiptinėj traška, Emilija bijo "diedų" :D Sako, ateis diedas, pagrobs mane, mama, daryk ką nors.

Gerai, sakau. Kol tu esi šalia, jokiam diedui tavęs tikrai neatiduosiu, nė negalvok. Jei reikės, tai ir su rogėm į ragus jam pataikysiu, nors šiaip muštis ir negalima. Veeeeeeee, bliūvteli lepūnėlė - roooogių gaila, neturėsiu tada rogių, jei jas sulaužysi :D Baik tu, sakau, rogių pilnos parduotuvės, o Emilija - viena, jos nenusipirksiu NIEKUR. Pačiai net šiurpai buvo pakilę ties tokia mintim. Iš tikrųjų... Tada Emkis pritarė. Bus tų rogių! :D

Kilo jai tada kitas klausimas: O diedui, tam piktam, kuris grobia mane, galima tada jau sakyti tokius negražius žodžius: b..., eik tu š...? Nu tuos, kur vaikam negalima sakyti? (:D).
(Pasakojau, kad suaugę kartais keikiasi, vartoja alkoholį, rūko, ko vaikai daryti negali. Suaugusiems irgi to geriau nedaryti, bet kartais jie nebemoka to išmokti nebedaryti. Todėl vaikai jiems turi rodyti pavyzdį... :))
Na va, atėjo metas pasiaiškinti, kada galimi Tie žodžiai :D Negalima, sakau, net ir tokiam sakyti nieko panašaus, nes taip galima jį dar labiau supykdyti, o tada jau jo pyktis bus dar didesnis ir jau jo gali nebeįveikti...

Nelabai suprato kol kas... Klausiau, ką darytum, jei į darželį ateitų nepažįstamas vyras ar moteris, ir sakytų: einam, nuvesiu tave pas mamą. Mano nelaimei, ji atsakė: juk jis mane nuves pas tave... Eitų, vienu žodžiu! :( Tenka gvildenti toliau, kaip žmonės kartais meluoja, kaip reikia kreiptis pagalbos, kokios išeitys galimos. Sakiau tiesiog, kad paprašytų auklėtojos paskambinti tai mano mamai ar tėčiui ir paklausti, ar tikrai tas dėdė/teta kažkur nuves...

Baisu, ne... Gerai, kad ši tema kilo iš tiesiog paprastos baimės ir teko šiek tiek pagvildenti. Neaišku, kiek galvelė suprato, kiek padarytų, bet geriau kalbėti, nei nekalbėti gal?

Meilės diena

Aš: Emilija, rytoj bus meilės diena. Ar žinai kas tai yra?
E.:  Nea...
Aš: Tą dieną reikia prisiminti, ką labai myli, na, pavyzdžiui, ...
E.:  Ai, tai aš myliu dieną. Ir naktį dar. O tu mama, ką myli?
Aš: :D Aš tai tave labai myliu. Dieną, naktį, rytą ir vakarą.
E.:  ir rytą, ir vakarą? Aš irgi myliu visus. Dieną, naktį, rytą ir vakarą.

O sako, kad vaikai nenori mokytis nieko :D še tau, kalbi; mokaisi net pats, ką kalbi :)

Kaip aš užaugau

Kai neturėjau vaikų, buvau ideali. Kažką mokėjau, kažko ne, bet mano esybės tai nekankino :)
Kai gimė dukra, tapau ieškanti, nerami, nepatikli, pikta, pamokanti, viską žinanti.
Kai gimė sūnus, nusiraminau, toliau ieškau, tikslinuosi, domiuosi, pykteliu, bet pasvarstau, nieko nežinau, nes taip sužinosiu dar daugiau...
Tuoj vėl būsiu ideali kaip ir anksčiau, bet su didesne bagažine ;)
Kaip ir nieko nepraradau, tik įgijau, nors buvo baisu, kaip miške :D
Galėčiau tai pavadinti savo Bakalauru ir Magistru :)

Ta proga

Valgymo pertraukėlė

Valgom visa trys šeimyna, jau dideli, o mažas didelis ketvirtas kiurkso savo "kėdėj", siekia nepasiekiamo. Nu ko tu nori, dar per mažas. Duok ir viskas, tiesiog duok, kitaip zirsiu, va matei kaip antakiai man, va kaip susiraukė, baisu? Duok. Šaukštą va, bet kokį, tik šaukštą, nors ir tuščią, duok, kaip visi noriu, noriu būt rimtas, kaip jūs. Valgom visi keturi, mirksi rimtai tas ketvirtas su tuščiu šaukštu, kaišioja į srėbtuką... treniruojasi prieš tikrą startą. :D

Didelis Brolis

Nors vaikai dar maži, bet jau nuo pirmų dienų, žiūriu, turi atsinešę savo ir nuomonę, ir norus, pageidavimus, o kiek dar gyvenimo atsitempia, kurio mes nepastebim, sakom, dar per maži, kad galėčiau ką papasakot... :) Iš tikrųjų yra ką. Nuo pat pirmų dienų Justinas purkštauja, jei jį migdant kas nors pasimaišo :D Taip juokinga :D Masė tada dar buvo vos iki 4kg, o jau nepasitenkinimas! :D Taip man gražu :D

Ramus ramus žmogėnas, bet jeigu jau perpildom jo stopkę, tai neatsisakys to ir atitinkamai pareikšti :D Suraukia kaktą ir iš vidaus reiškia rrrrrrrr :D Gaila, beje, kad jį maitinant negalėdavau kalbėtis ar sekti pasaką Emilijai, aišku :( Kitos mamos taip kartu maitindamos mažylį ir pliurpdamos su didyliu, išspręsdavo pirmagimio dėmesio reikalus, o mums Justinas to neleido :D Jis reikalavo Savo dalies :) neįkyriai, žinoma, tiesiog: rrrrr, mama, bet prieštarauti jo norui į ramybę neketinau :)

Vienok, nebuvo to blogo, Emilija išmoko pati daug ko, kol aš užimta :) ir labai gerai jai :) Dėmesio susirežisuoja iš tėčio :D Justinas iš mamos kol kas.

Ir vėl, atrodo ramus ramus, pasikartosiu :D bet pamato sesę, kad išdarinėja kažką nutrūktgalvoško, rodos jau stos ir varys kartu, bet tik nei kojos, nei galva neklauso (galva tik aria per paklodes, nors kojos rankos spiriasi priekin kaip subaru :D keturi varomi, bet... stabdis makaulė kažko :D) :D 5,5 mėn žiogui :D tai bet nemato bėdos, atsisuka į mane, ištiesia rankas, pasvyrą į reikiamą pusę - parodo kūnu ėjimo kryptį - TRANSPORTUOK, reiškia! :D Suranda išeitį neblogai :D ir NEVERKIA :D čia man yra "oba!" - neverkti :D

Man pačiai reiktų pasimokyt: Pati viena negali, nesusitvarkai su kūnu ar siela? Vis tiek, atsisakyti neverta, rėkt nėra laiko, ieškok būdų, įtikink, kad labai nori ir reikia, ir pirmyyyyn, aš gaudau! ;) Jeeeezau, per seminarus ne tiek daug išmoksti, kaip iš čia - vaikų buvimas šalia :) Žinomos tiesos, bet praktiškai retai pritaikomos, tai realios bėdos, tai įsivaizduojamos neleidžia, o va, vaikai įspiria spirą tau, bent jau galvoj tą košę priverčia pamakaluot, o ;) Jaučiu, man net matematika pradės patikti :D (visada vilkdavausi ant teigiamo-neigiamo slenksčio šioj srity, išsikapanodavau tik dėl "pažinčių", liūdna :() o dabar :D

Didelis žmogus tas mažas vaikas, vis dėl to. Keisčiausia, kad jo norai kitokie, negu kito man žinomo mažo žmogaus :D Emilija vaikų stengdavosi nepastebėti būdama tokio "amžiaus", kiaurai žiūrėdavo, jai neįdomu, konkurencija, dėmesys ne jai, fu, vaikai :D Justinui - tik paduok, kas ten kruta, kur nubėgt :D Vizgina jau uodegą, atrodo :D Emilijai vaikai - su jais reik dalintis, ėt, geriau jau ne... Nu gerai, valandą pakentėėėėsiu... Justinui - ė, kur varom, aš kartu :D

Tokie mažučiai smulkučiai kasdieniniai skirtumai, bet jie nuramina. Nesinori stabdyti ar varyti, kažką spausti, kad būtų anaip, kaip turi būti, atseit :) Vaikai atsineša savo gyvenimą, savo bagažą, mes tėvai galime tik padėti panešti iki kokios reikia stotelės :* Myliu, liurliurliai, mano <3 ne mano, iš tikrųjų... ir kaip gerai :D