Stebuklų nulis

Kai prisisprogsta mėnulis, atšuoliuoja mintys, kokie visi maži, melagiai, nieko nesuprantantys ir skaudulingi. Tie visi, tai aišku aš :)
Tarkim, esu išbandžiusi visokius mitus praktiškai ir man pavyko sau pagrįsti, kad tai visiški visiški nusišnekėjimai. Bet kitam tas mitas labai veikia. Nebesinori net kalbėti, nes mano mito paneigimas yra kito realybės išsipildymas.
Tai štai kodėl žyniai yra tokie tylūs žmonės. Jie žino daugiau. Žino, kad tai, ką žino, gali ir neveikti.
Stebuklų nulis

Likimas drėbė

Likimas kai davė, tai drėbė.

Iš pradžių maniau - davė man žmogų.
Bet jis toks ribotas, toks savitas, kad sunku jį priimti.
Per maža. Atsisakau, ačiū, nepakeliu.

Paskui, maniau, davė tiesiog jausmus.
Pačiupo tą žmogų, išlupo iš jo jausmą. Padavė.
Gal ir patiko, bet šitaip slegia, kad nepaėmiau žmogaus.
Kad jam taip skaudėjo, kai lupai ir viskas per mane!
Kur man tuos jausmus pasistatyti! Ačiū!

Vėliau išaiškėjo, kad dovana buvo tikslas!
Štai tikslas jau smagiau... Toks neapibrėžtas ir neaiškus.
Kaip ir aš. Bet argi tai gali būti tikslu? Tikslas būna aiškus!
Vaje, kaip aš dovanotam arkliui žiūriu į dantis, pasirodo.

Dabar manau, kad vis tik tai bus mano rytdienos darbas.
Įdomu bus, kai vėl persigalvosiu :D
Dar sau parašysiu ;)

Ačiū už tokias atkaklias dovanas!
Gal joms nereikia jokio pavadinimo, o aš primygtinai noriu vadinti, kaip vaikus :)
Aš jas matau!
Jos va čia pat.
Tik negaliu pakelti! Kiek už tai sumokėjai? :) Ar reikės sunkvežimio?
Ne, nereikės. Jau pati darausi pakankamai gigantiško proto ir galėsiu pati parsistumti viską namo su daina :)

Nesustok, aš tikrai išmoksiu priimti dovaną, jau girdžiu, kad ji čia pat. Už kokių poros metų tik :)
Aš tuoj tave sugraibysiu, Dovana ;)
Tuoj paragausiu.
Ir naudosiu, kol galios.
Žiūrėk, dar bus su sparnais ir nevalgoma :D

Bet tai kaip aš galėjau pagalvoti, kad dovanų pakavimo popierius jau ta tikra dovana :D Mažutė... Vis išpakuoju ir vis naujiena :) tai dėžė ne dovana? :D Gal man reiktų paklausti Mamos? :)

Kad ir kaip sunku priimti visas dovanas su malonumu, verta apsimesti, kad nežinau, kas ten bus :) juk iš tikrųjų nežinau :) Stebuklinga

Pabudo

Kas nori būti kitoks nei visi ir yra toks kaip visi.

Aš laikau save super ypatinga ir visai oridžinal siaubas.

Tą pačią minutę, kai save taip palaikau, imu ir pasakau šabloninę frazę, kurios nekenčiu, kaip kieno nors mirties arba pasielgiu pagal visišką klišę, kaip ką tik tyčiojaus iš kito ir sakiau, kad man taip niekada... Ir visi tai mato, pamatau aš. Išsprūdo? Niekur nepabėgsiu, aš gyvenu tarp visų su visais, todėl esu panaši.

Pakaks dramatizuoti. Pagaliau girdžiu iš savęs pašaipėlę savo skausmui.

Kaip malonu... <3 Pagaliau malonu prasibusti *

Mano kava

Priklausau kavai Latte.
Tikriausiai ji prie tavo kroissant'o.
Nesąmoningai, tik dabar taip pagalvojau.

Geriu kasryt, nes tai vienintelė miela nuodėmė.
Visos kitos nemielos :)
Bet suklydau. Vėl.

Šita iš tikrųjų visai nemiela! Kai tik nusprendžiu -
Kava man nesveika! Atsisakau jos be ginčų.
Ir ji ateina trims dienoms... Detoksikacija :)

Ištveriu visas tris, kartais savaites.
Cha! Atsikratau nebent tik baimės, kad ji nesveika!
Ir puolu šešis kartus sunkiau į begalinę meilę jai.

Dažniausiai bijau to skausmo, todėl toliau kavos marinate...
Žiūriu, kas bus. Ogi šašai ant galvos! Cha!
Kaip ir be tavęs

Nešu tau pareiškimą. Gana. Ir visai ne geografiškai.

Laikyk mane, dangau

Kaip stiklinaitė pieno -
Neatsargiai pamosi, išsipils.
Nebeatsigersi.

Kaip mažas degtukėlis,
Sužaibavęs sulaužo visą mišką.
Kol ataugs...

Kaip didelis lietus,
Kuris nuplauna dulkes,
Bet nusvarins visus žiedus,
Sunkias šakas.

Laikyk mane vis tiek, dangau,
Turėk stipriai, kad nesislėpčiau
Tave sutikus. Dangau,
Kad išmokčiau lakstyti basa
Ir tarti tavo vardą nebedrebėdama.

Būsiu Tu

Nepatikimumas

Aukštojoje matematikoje skaičiuojam visokias dimensijas, bet realybėje mažai ką nujaučiame apie jų tikslų buvimą. Na, maximum iš reklamos apie kiną suprantame, kas tas 5D. O kada bus 12D? 16? 23? Mūsų galvelės tiek netrauks, nes jau ir su 2D jau stringam. Vienas mato kažką gražiai apsirengusį, kitam šlykštu - taip negalima, reik uniformos!
Žmogysta slidesnis daiktas už gyvačiuką :) Kad ir mūsų šeima - du pūkuoti šviesūs vaikiukai, vyras myli žmoną, žmona bando atsakyti kandžiai gražiai - kokia žaisminga. Nei pats vyras nesuvokia ir meta šalin mintis, net jei kyla įtarimas, kad žmoną apsėdęs... Pasirodo, nieks neapsėdęs, ji tiesiog tokia, kad vemti norisi, bet nuotraukoje nesimato. O visi aplinkui krykštauja pamatę - nuostabi šeima, kad jums kur laimės! Ačiū. Reikia jos matematiškai daug. Net jeigu spinduliuojam, kad viskas normos riboj.

Na, aš čia apie sriubos virimą, tarkim. Aha.

Keistumas

Vakar ir šiandien ypatingai matau savo keistumą kitų atžvilgiu. Netgi pagalvoju "ale kaip gerai!", nors kartais ir pačiai bloga :) Keistumas, tai toks žodis, kuris keičiasi ir keičia tikriausiai. Pastovumas gerai, bet nuobodu. Keistumas visai skamba ir kaip 'teistumas' - jo neatsikratysi visą gyvenimą. Super sunkiai tai prilips ir neišlips, jei norėsi pasikeisti :) Vis tiek tai susiję su menais. Su matematika irgi. Kas nekeistas, tas vienodas :)