Nepatikimumas

Aukštojoje matematikoje skaičiuojam visokias dimensijas, bet realybėje mažai ką nujaučiame apie jų tikslų buvimą. Na, maximum iš reklamos apie kiną suprantame, kas tas 5D. O kada bus 12D? 16? 23? Mūsų galvelės tiek netrauks, nes jau ir su 2D jau stringam. Vienas mato kažką gražiai apsirengusį, kitam šlykštu - taip negalima, reik uniformos!
Žmogysta slidesnis daiktas už gyvačiuką :) Kad ir mūsų šeima - du pūkuoti šviesūs vaikiukai, vyras myli žmoną, žmona bando atsakyti kandžiai gražiai - kokia žaisminga. Nei pats vyras nesuvokia ir meta šalin mintis, net jei kyla įtarimas, kad žmoną apsėdęs... Pasirodo, nieks neapsėdęs, ji tiesiog tokia, kad vemti norisi, bet nuotraukoje nesimato. O visi aplinkui krykštauja pamatę - nuostabi šeima, kad jums kur laimės! Ačiū. Reikia jos matematiškai daug. Net jeigu spinduliuojam, kad viskas normos riboj.

Na, aš čia apie sriubos virimą, tarkim. Aha.

Keistumas

Vakar ir šiandien ypatingai matau savo keistumą kitų atžvilgiu. Netgi pagalvoju "ale kaip gerai!", nors kartais ir pačiai bloga :) Keistumas, tai toks žodis, kuris keičiasi ir keičia tikriausiai. Pastovumas gerai, bet nuobodu. Keistumas visai skamba ir kaip 'teistumas' - jo neatsikratysi visą gyvenimą. Super sunkiai tai prilips ir neišlips, jei norėsi pasikeisti :) Vis tiek tai susiję su menais. Su matematika irgi. Kas nekeistas, tas vienodas :)

Darbo jaukinimasis

Šeimų universitete tapo vis jaukiau, visi paatvirėjome po kokio 10 susitikimo. Ypač kai pamažėjo grupelės dėl oro ar nenoro :) Gvildenome temą apie vaikų lytinį auklėjimą, bet prisilietėm ir prie mirties temos, ir netgi darbo. 'Darbo' man dabar smarkiai aktualu, nes man vaizduojasi, kad plušanti moteris per du darbus yra visiems nesveikai gražu, o man atrodo jau per daug. Kai tik tenka pradėti kažkur suktis dėl pinigo, imu visiems keršyti, pulti kąsti ar bent apspjauti :) arba jei paklausia, kada dirbsiu, kaskart sugalvoju ką nors šviežiai mandro prisitaikant prie klausiančiojo asmenybės ypatumų :D

Šiandien išgirdau paprastą vyrišką variantą. Manosios vyras manęs vis neįtikina, nes pasako: tai galėsi dažniau vonioje viena pasimaudyti (nesupratau kur? Darbe vonioj? Nesužadino apetito), arba būsi geresnės nuotaikos (Aha, atsimenu savo norą patekti po traktoriaus ratais, kai dirbau vienoj mokyklėlėj, katastrofišką smegenų džiūvėsį, kuris net sėdint lygioje vietoje barškėdavo, vadybininkės darbe ir dar kitoje administravimo sferoje kaip prašydavau nekaltų žmonių papildomo užmokesčio už tai, ką jie patys ir pasidarys eigoje, ir, žinoma, daug pykčio ant tų "niekšų"!) negi rėksi ant savęs... Juk aš taip myliu :) Grįždavau visas d.d. kaip po žaibų ar elektros kėdės kiekvieną vakarą :) aišku, visiems pasakodavau apie tai juokingai gestikuliuodama, kas kitiems atrodė, kad aš džiaugiuosi ir tai šiek tiek net patrauklu :) bet aš jaučiau baisią bėdą ir ji nedingo iki šiol :)
Bet dabar galiu suprasti ir savo vyrą, kodėl jis mane bakina rimtai užsidirbti, nors būtinybės nėra.

Mano nuomonė buvo griežta (nors neadekvati nei savo, nei kitų atžvilgiu). Vyras prie plūgo, moteris prie puodo, ir gana! Bet... Šiuolaikinis gyvenimas to reikalauja - pageidauju, kad vyras dalyvautų šeimos rate bei kartkartėmis (kasdien) kokybiškai paauklėtų mus grįžęs nuo "plūgų". Ir su energija ir su užsidegimu prašom! Privalu domėtis psichologija ir viskuo, kas patinka man! O aš leidžiu sau puodus ne kasdien barškinti, nors plūgo ir nenoriu matyti. Man tik pyrago, arbatos nebūtina, bet jeigu jau taip siūlote, neškite ir ją čia. Žodžiu, iš vyro reikalauju daugiau, nei iš savęs ir ar tai teisinga? Ne :(

Imtis šitai pasiutėlei plūgo? Gal kam nurėšiu sprandinės, vo! :) nu irgi ne. Ne paskirtis. Paskirties dar neradau, mat esu lėtas ir prie meno padaras. Menas neparduodamas, beje. Ką man su manim veikti. Jau kitas klausimas. Bet kad norėjau nuskriausti savo mielą vyrą, tai tik dabar atsivėrė man stiklas.

Ačiū šitiems mokslams kiekvieną kartą vis naujai...

Elgesio formos

Mes su dukra susėdę dažnai apkalbinėjame kažką ;) bet ne tam, kad pasimėgautume kitų nelaimėmis ar dar kokiems murzinesniems tikslams, o tam, kad bent lašeliu daugiau sužinotume apie save :) pasiteisinimas :) o dabar tekstas:
- Mama! Ta mergaitė (na, kas ji tokia čia šioje vietoje nėra esminis reikalas) darželyje mušasi!
- Aha, esu mačiusi, kaip ir man, ir tau taip "pasiseka". Nėra geras dalykas, bet ne naujas, sakyčiau. Žodžiu, nenustebau.
- Nu bet ne! Čia ne tai! Ji DARŽELYJE mušasi! Ten gi negalima!
- :) ou, jes... Jau namie jau prasideda galima?
- Nu tai bet ji Savo Draugei vožė per galvą, kad ji atsisėdo ne į savo vietą, įsivaizduoji? Darželyje juk neįmanoma taip elgtis!

Nu va... Viešoje vietoje viena būdama gėdos mamai manoji nepridarys, bet už tai visus emocinius mazgus tenka narplioti namuose man pačiai :) puiki praktika! O aš vis galvoju, nu kodėl ji tokia! Kodėl man taip sunku! Ir pati su savimi suprakaitavusi net vos vos tvarkausi ir tai per vėlai. Pasirodo, ji būna ir kitokia, kai nėra manęs - to blogo pavyzdžio :D Eik į darželį! :D

Pusbrolių meilė

Atalėkėm kiaušiniauti į Klaikpėdą. Čia gyvena ir pusbrolis Mantas (2m 3mėn.). Vai tai kruvinosios lenktynės tarp pusbrolių - vanoja viens kitam kailius ir nieko neprašo (bendraminčiai dvinečiai). Na, tik Justinas (2m 8mėn.), kai nebetenka kantrybės, grasina pasakysiąs mamai... Štai tau ir daržo vaikis... Mantas nepėsčias taip pat. Atneša man knygelę skaityti atvertęs, neša neša ir bumpt per galvą ja ir užvožia. Laikykis įtartinai, žodžiu. Kas dvi minutes neramumai, karas atvirom patrankom, jau nebe labai reaguojam, valgom viską iš šokolado.

Bet yra situacijų vadas Emilija (5m 4mėn). Va čia tai ginklas. Tokio griaudėjančio balso net tarakonai neatlaikys. Tai bent vienas geras darbas nuo atvykimo pradžios, nors... kenčia ne tik parazitai. Laukiam atvykimo pabaigos.

Dar liko ir kitų neaplankytų giminių. Slėpkit dešreles!

Rupūžis

Justinas nori žaisti prie mašinyčių garažo, bet ten maišosi virš to garažo džiovykla su skalbiniais. Mano 'kūdikis' ir pareiškia:
- Jupūzis, mama (rupūžė, mama, tipo, patraukti šitą reikia).
Tėtis patvarko. Sūnytis padėkoja:
- Asiu dejui (ačiū dievui).

Egoizmas

Justinas šiandien man priminė mūsų įgimtą egoizmą :)

Aš: Palauk, kol nusiprausiu. Noriu pasipuošti ir būti graži.
Jis: Mamos negražios, tėčiai negražūs, sesės negražios, broliai - GRAŽŪS. AŠ GRAŽUS! 

Cha, kaip nekeista, ir aš pričiupau save :) juk irgi galvoju, kad tik aš geriausia mama, kitos ne tokios tobulos :D o jei man nesiseka, vis tiek taip norėjau ir čia gerai man baigsis vis tiek :D Tik kiti gali būti prastesni :D Dažniausiai nesigilinu, ką kitas išgyvena, pliusus dedu tik sau :)
Kita vertus, be tokio mielai sukurto egoizmo nieko nenuveiktume gyvenime, o veikti reikia daug ir kasdien :) ir sau ;) Nesižvalgant į kitus, nebadant pirštais į juos, neapkalbinėjant, nes dar nieko nesuprantam, kodėl viskas taip...