Vis pasigirsta šauksmų, kaip žolelės ir homeopatija neišgelbėjo pasaulio ir kaip tai kenkia. Rytai atgyvenę, biblija paseno :) Bet kaskart gydant kokią šūdiną slogytę po apsilankymo Centro poliklinikoj, po šimtus kainuojančių vaistų, komplikacijų, butaforinių tyrimų ar dar ko interesno, norisi man manęs paklausti... gerai, užrašysiu:
Gyd.: Kokia tvirta mergytė. Kauliukai stiprūs. Galvos momenėlis puikiai traukiasi. Šaunuoliai! Kiek lašiukų vit. D mergaitei dabar duodate?
Mama: Neduodu.
Gyd.: Ką jūs sau galvojate! Mergaitei jau vystosi silpnos stadijos rachitas!
Yeah...
Kita gyd.: Tai kaip gerai vystosi berniukas. Stiprus, drūtas. Kiek vit. D dabar jam duodat?
Mama: Kaip ir sakėt... 3... (realiai, tas buteliukas jau šiukšlyne pusiau nenaudotas).
Gyd.: Nu va, kaip gerai, ir vystosi kaip turi būt už tai. Dabar galite padidinti, nes svoris vaiko didėja, tai vienu lašiuku daugiau, gerai?
Mama:...
Niekas nesirgo rachitu.
ARBA:
Mama: išrašėte vaistų, bet prisipažinsiu, neišgėrėm tiek, kaip parašyta, o realiai viską išspjaudavo, todėl noriu, kad patikrintumėt, ar nemirštam mes nuo to bronchito po savaitės, nebežinau, ką daryti... Tik šildėmės, kvėpavom druską, ir tai labai mažai, nes ponas turi kojas...
Gyd.: Hm, na paklausykime. Sveikas! Nėra jokio bronchito. Vadinasi, kažkiek vaistų išgėrė.
Mama: Kad nieko neišgėrė... Sakau gi.
Gyd.: Na, bet išgėrė matau.
Kas čia? Taip ne žaidimas? Ir tai vadinama medicina?
Nu gerai, dar:
Gyd.: Vaikui mažakraujystė pagal tyrimą. Reikia gerti geležies prepataą tokį ir į satariškes konsultacijai pas hematologą, kaip maitintis.
Mama: Apsilankėme pas hematologę - patarė nutraukti maitinimą krūtimi, nes 8 mėn. vaikui tai žalinga, todėl nepasisavina geležies - taip, nuo motinos pieno. Grįžau namo domėjausi - nuo karvės pieno geležis organizme nepasisasvina taip kaip turi būti, reikia daryti kelių valandų pertrauką tarp pieno gėrimo ir vaistų gėrimo, o motinos piene yra medžiagų, kurios padeda įsisavinti geležį ir dar ją perneša dalį iš mamos... Geležies negėrėme, maitinomės kaip visada. Pakartojome ligoninėje tyrimą - hemoglobino kiekis viršyja normą.
Gerai, kad pakartojome tyrimą, o tai būtume nunuodiję gydytojos liepimu, bet nieko neapkaltintume, nes aš pasirašiau sutikimą dėl butaforinės ligos butaforiniogydymo būdų.
Nu ir taip kasdien vis užknisa ir neatknisa. Žinot, realiai net šarlatanai atrodo realistiškiau tiria, nei tie visi med. punktai su visais hyper med. daktarais. :( Tai ką, taip visą gyvenimą reikės nepasitikėt ir dėl kiekvieno šūdo persidarinėt tyrimus, ane.
Nesinori manyti, kad visi kėsinasi į gyvybę, nes būtų baisu gyventi :D bet šiam pasauly yra dalykų, kuriais ne tik tikėti verta, bet ir pasitikėti?
Tik reali mama...
ketvirtadienis, lapkričio 08, 2012
sekmadienis, lapkričio 04, 2012
TavomanO esmė
tikslių klaidų kūryba
bandysi sekti, nesuveiks. bet gal padės
iš pradžių darius ražauskas, bet jo kelias vis tiek kitas.
paskui jonas markūnas, lengvėja, ir jis netobulas.
paskui filmai:
cafe de flore, atseit. atrodo viską žinau, bet pasirodo trūksta visko.
tada netyčia "vanduo", lyg ne į temą, bet nieko nėra svarbiau gi už nieką. jei užkliudė, reikėjo net smulkmenos.
paskutinis laužas "medisono grafystės tiltas" (gal netiksliai, bet Tas) buvo ledlaužis - tadam tratata šuldu buldu dam vam!
pati susitvarkyt nebesugebėjau.
toks vaizdas, kad viską matau, bet nesuvokiu ar ateitį, ar tai, ką žmogelis būdama tiesiog svajojau ir laidojau
net nežinau ką, bet ir neišsijungia off, iki miego dar toli, nors šiaip visas Vilnius jau tuoj pusryčiaus :).
o kraupu, minimalistiškai išsireiškus - nemalonu, o galiausiai tragiška, beveik paskutinioji. tirpstu kaip besmegenis, joks čia anekdotas, baisiausia, kai smunka galva iš pradžių lėtai, o dar greičiau jau būna nukritus, net nesimato ar buvo ausys, o akys. kam rūpi. pavasaris gražiausias šypsos
... liko tik kvėpuot ir Dievas...
Tau aišku kas nors?
melisų-mėtų arbata. (tai štai kam ji auga) dar aviečių krūmo stiebelis, kad nepurtytų šalčiu.
nors galvot nesugebėjau, bet reikėjo galvot, kaip susitvardyt, nes jei kasdien taip, galėjo būti nesąmonė, o žmonės taip nedaro - kūnelis per mažas tam :)
algirdo šeškaus "įvadas" ir kitos dalys. gerai, nereiks eit pas jį, skaitosi. tvarkausi, grįžtu ramiai. po tip topą. namo. sproginėja žodžiai, kaip jis sako, tai bent žinosiu dabar mintinai, kad man viskas gerai :)
tu supranti?
grįžau, o lyg niekur nebūčiau buvus.
ačiū labai mažas, čia daugiau. amen labai tinka. esi. dar matysiu, gal net reikės dirbti kartu, kad būtų kitiems aišku.
spragsi kukurūzas. valgysim. lėkščių nereiks plaut, tas man visad gerai būdavo :) neskalbt ir neplaut :) prisireiks. moku.
čia tik kūryba, menas... :) visai jo kūryba
tavOMano eilė. kasdien
daugiau tyliu.
bandysi sekti, nesuveiks. bet gal padės
iš pradžių darius ražauskas, bet jo kelias vis tiek kitas.
paskui jonas markūnas, lengvėja, ir jis netobulas.
paskui filmai:
cafe de flore, atseit. atrodo viską žinau, bet pasirodo trūksta visko.
tada netyčia "vanduo", lyg ne į temą, bet nieko nėra svarbiau gi už nieką. jei užkliudė, reikėjo net smulkmenos.
paskutinis laužas "medisono grafystės tiltas" (gal netiksliai, bet Tas) buvo ledlaužis - tadam tratata šuldu buldu dam vam!
pati susitvarkyt nebesugebėjau.
toks vaizdas, kad viską matau, bet nesuvokiu ar ateitį, ar tai, ką žmogelis būdama tiesiog svajojau ir laidojau
net nežinau ką, bet ir neišsijungia off, iki miego dar toli, nors šiaip visas Vilnius jau tuoj pusryčiaus :).
o kraupu, minimalistiškai išsireiškus - nemalonu, o galiausiai tragiška, beveik paskutinioji. tirpstu kaip besmegenis, joks čia anekdotas, baisiausia, kai smunka galva iš pradžių lėtai, o dar greičiau jau būna nukritus, net nesimato ar buvo ausys, o akys. kam rūpi. pavasaris gražiausias šypsos
... liko tik kvėpuot ir Dievas...
Tau aišku kas nors?
melisų-mėtų arbata. (tai štai kam ji auga) dar aviečių krūmo stiebelis, kad nepurtytų šalčiu.
nors galvot nesugebėjau, bet reikėjo galvot, kaip susitvardyt, nes jei kasdien taip, galėjo būti nesąmonė, o žmonės taip nedaro - kūnelis per mažas tam :)
algirdo šeškaus "įvadas" ir kitos dalys. gerai, nereiks eit pas jį, skaitosi. tvarkausi, grįžtu ramiai. po tip topą. namo. sproginėja žodžiai, kaip jis sako, tai bent žinosiu dabar mintinai, kad man viskas gerai :)
tu supranti?
grįžau, o lyg niekur nebūčiau buvus.
ačiū labai mažas, čia daugiau. amen labai tinka. esi. dar matysiu, gal net reikės dirbti kartu, kad būtų kitiems aišku.
spragsi kukurūzas. valgysim. lėkščių nereiks plaut, tas man visad gerai būdavo :) neskalbt ir neplaut :) prisireiks. moku.
čia tik kūryba, menas... :) visai jo kūryba
tavOMano eilė. kasdien
daugiau tyliu.
penktadienis, spalio 12, 2012
Genderizmas, kaip įdomu
Pirmiausia straipsniukas
O paskui žiūriu per Youtube "Smegenų plovimas"
Kaip įdomu su tomis skirtingomis nuomonėmis. Kas ką pričiups, kurie teisesni...., o šiandien mes valgysime kviečių košę :) tik šiaip įdomu kaip vyksta pasaulis ir kur jis bus, ar kada nors gali būti tiesa tik viena, ar kada nors nebemeluosime, o gal paprasčiausiai nebesigilinsime, nes labai jau neaišku. Eko, ar Bio, ar Rio; vakarų ar rytų medicina, vyrai ar moterys geresni.
Ne, iš tikrųjų kaifas įdomautis, tik sukelia pamąstymą, kada jau žinoti tiksliai ką nors, be jokios kruopos abejonės niekada.
O paskui žiūriu per Youtube "Smegenų plovimas"
Kaip įdomu su tomis skirtingomis nuomonėmis. Kas ką pričiups, kurie teisesni...., o šiandien mes valgysime kviečių košę :) tik šiaip įdomu kaip vyksta pasaulis ir kur jis bus, ar kada nors gali būti tiesa tik viena, ar kada nors nebemeluosime, o gal paprasčiausiai nebesigilinsime, nes labai jau neaišku. Eko, ar Bio, ar Rio; vakarų ar rytų medicina, vyrai ar moterys geresni.
Ne, iš tikrųjų kaifas įdomautis, tik sukelia pamąstymą, kada jau žinoti tiksliai ką nors, be jokios kruopos abejonės niekada.
Dienoraščiai
Kodėl mano dienoraščiai pasidarė tokie atviri ir dar nesuvokiamai vieši - tiesiog interneto platybėse, gūglėj šokinėja mano antraštės vos tik įvedi bet kokio į mano panašaus žodžio paiešką ir čia jau skaito būrys mirtingųjų? :) Ko ne laikraštis :D
Gal dėl to, kad kažkada maniau, kad rašau dienoraštį tik sau, galiu pildyti jį kaip noriu, nes tai kaip psichologo kėdės terapija, išmėtau visą savo šlamštą raštu ir tada lieka pagalvoti, o kas gero liko? Man taip patikdavo, kol neperskaitė mano šlamšto artimas mano vaikystėje žmogus. Jis nežinojo, kad tai ką rašiau, buvo tik šlamštas, o ką galvojau, liko neužrašyta, nes visko, ką galvoji, nesutalpinsi ir gėrį geriau nešiotis širdyje, negu išpilti raštu ir... viskas :)
Mano terapija raštu buvo priimta kaip tik gryna tiesa :) Juokingai graudu buvo ir žymi trauma tiek man, tiek viskam aplinkui. Ilgai neberašiau nieko. Šūdas kaupėsi kartu su gerumais galvoje, o kai mazutas patenka į medų... ;) Be to, bandžiau suvokti tą sakinį: "Jeigu rašai dienoraštį, vadinasi, nori, kad jį visi skaitytų, todėl radau ir perskaičiau". Tiesiog va taip, be nuodėmės. Tai kirtosi su mano pažiūrom, net nekirtosi, o man tai buvo naujiena! Kaip galima gydantis sielą, visiems sutiktiems pasakoti, kaip aš tai darau ir kokio šūdo esu pilna. Kaip tik, norisi, kad kiti galvotų, kad esu nuostabi, be dėmės šūdelio :D
Nerealu. Suaugau. Visų pirma, be šūdelio būti, o vargeli, bet nelogiška. "In" ir "jan" visur. Dažniausiai tą šūdelį pamatai paskutinis, nes visi aplinkiniai būna patys pirmi tokie įžvalgūs, nes pats sau būni bent jau pateisinamas ;) O geriausi yra tie, kurie dar pabaksnoja, patys išsišūdina ranką į mano kaką..., bet viskas labai kilnu, nes nori, kad aš pamatyčiau save :) O tada eičiau skirstyti, kuris šūdo gabalėlis mano, o kuris tos kitos šūdinos rankelės palikta :D
Taigi, dabar rašau visą savo terapiją ir iš šūdo pozicijos, ir iš debesėlių. Vis tiek mano terapija liko geriausia man pačiai, suprantamiausia sau - rašymas. O perskaitys vis tiek kažkas, tai kam dėl to jaudintis. Tas kažkas suras savo šūdo, mano, visi draugiškai pasiterliosim, smirdės, eisim kolektyviškai arba po vieną praustis. Geriausia būtų kasdieną! :) Bet jeigu svarbiau išplauti indus ar paruošti vilkui vakarienę, tai gaunasi - nebelieka laiko, rečiau maudomės. Ir smirdim. :)
O dėl surastų debesėlių, verta ir pamaklinėti po purvus, ane? Kaip džiaugtis spindinčiu deimantu, jei visur saulė, ji tokia didelė, tai ką tas deimančiukas... net nešildo nuo jo :) bet deimantai gražu :) Verta pakapstyti :)
Gal dėl to, kad kažkada maniau, kad rašau dienoraštį tik sau, galiu pildyti jį kaip noriu, nes tai kaip psichologo kėdės terapija, išmėtau visą savo šlamštą raštu ir tada lieka pagalvoti, o kas gero liko? Man taip patikdavo, kol neperskaitė mano šlamšto artimas mano vaikystėje žmogus. Jis nežinojo, kad tai ką rašiau, buvo tik šlamštas, o ką galvojau, liko neužrašyta, nes visko, ką galvoji, nesutalpinsi ir gėrį geriau nešiotis širdyje, negu išpilti raštu ir... viskas :)
Mano terapija raštu buvo priimta kaip tik gryna tiesa :) Juokingai graudu buvo ir žymi trauma tiek man, tiek viskam aplinkui. Ilgai neberašiau nieko. Šūdas kaupėsi kartu su gerumais galvoje, o kai mazutas patenka į medų... ;) Be to, bandžiau suvokti tą sakinį: "Jeigu rašai dienoraštį, vadinasi, nori, kad jį visi skaitytų, todėl radau ir perskaičiau". Tiesiog va taip, be nuodėmės. Tai kirtosi su mano pažiūrom, net nekirtosi, o man tai buvo naujiena! Kaip galima gydantis sielą, visiems sutiktiems pasakoti, kaip aš tai darau ir kokio šūdo esu pilna. Kaip tik, norisi, kad kiti galvotų, kad esu nuostabi, be dėmės šūdelio :D
Nerealu. Suaugau. Visų pirma, be šūdelio būti, o vargeli, bet nelogiška. "In" ir "jan" visur. Dažniausiai tą šūdelį pamatai paskutinis, nes visi aplinkiniai būna patys pirmi tokie įžvalgūs, nes pats sau būni bent jau pateisinamas ;) O geriausi yra tie, kurie dar pabaksnoja, patys išsišūdina ranką į mano kaką..., bet viskas labai kilnu, nes nori, kad aš pamatyčiau save :) O tada eičiau skirstyti, kuris šūdo gabalėlis mano, o kuris tos kitos šūdinos rankelės palikta :D
Taigi, dabar rašau visą savo terapiją ir iš šūdo pozicijos, ir iš debesėlių. Vis tiek mano terapija liko geriausia man pačiai, suprantamiausia sau - rašymas. O perskaitys vis tiek kažkas, tai kam dėl to jaudintis. Tas kažkas suras savo šūdo, mano, visi draugiškai pasiterliosim, smirdės, eisim kolektyviškai arba po vieną praustis. Geriausia būtų kasdieną! :) Bet jeigu svarbiau išplauti indus ar paruošti vilkui vakarienę, tai gaunasi - nebelieka laiko, rečiau maudomės. Ir smirdim. :)
O dėl surastų debesėlių, verta ir pamaklinėti po purvus, ane? Kaip džiaugtis spindinčiu deimantu, jei visur saulė, ji tokia didelė, tai ką tas deimančiukas... net nešildo nuo jo :) bet deimantai gražu :) Verta pakapstyti :)
trečiadienis, spalio 10, 2012
24 m. neišnešiotukas Indrė (mano sesutė)
Prisirpo. Ačiū vienai Astai už porą žodžių, kaip tūlas pilietis supranta apie "visuomenei nenaudingus" žmones. Neišnešiotukų asociacija... Privertė mane išjausti seną tą pačią mūsų šeimos istoriją. Taigi, neišnešiotukas Indrė.
Besilaukiant mano mamai labai skaudėjo galvą. Nežinau, ar tai buvo tik vieną kartą, ar visada, bet kad laukėsi mano sesutės, tai tikrai. Ryškiai prisimenu epizodą gulint ją lovoje, mano tėtis jai kažką nešė, jai skaudėjo. Triukšmauti buvo uždrausta. Prisimenu, kad kasdien turbūt klausdavau, kada man bus 5 metai, smagiai laukiau. Mamai, įsivaizduoju, jau nusibodo man aiškinti, nes lygiai taip pat mano neišnešiotukė Emilija (gal čia šeimos bruožas :D) dabar manęs klausinėja, kada jau bus tie 4 metai :D Bet atsakyti 20 000 kartų tą patį ir kitaip nesunku, tai ne kančia :)
36 sav. (nėštumas turėtų trukti ~40 sav.) 1989m. gruodžio 2 d. gimė mano sesutė. Man jau buvo suėję tuomet 5 m. Detalių tikrai nepamenu, tik atraižas, kurios gan netikslios, bet žinau mintinai, kaip tada jaučiausi, niekuo neištrinsi, nebent tik kartu su manimi, bet tada irgi liks šitas rašinėlis, epizodai gali būti ir ne iš eilės pagal tikrą gyvenimą :).
Epizodas 1: Aš, tie lemti mano svarbūs 5m. :) Mama turbūt ilgai su naujagime sese gulėjo ligoninėj (neišnešiotukus ten labai prižiūri, tiria, kol išrašo), bet to neužfiksavau, ar laukiau, ar kentėjau. Prisimenu tik kaip mama su tėčiu grįžo dviese (sesė liko intensyvioje priežiūroje, o mamą, matyt, išrašė), tiksliai nežinau. O gal tai buvo jau vėliau... Nesvarbu, įsivaizduokite, turite mažą savo kūdikį, paliekate jį ligoninėje, nesvarbu kokios būtų priežastys: liga, atsargumas dėl sveikatos, vaiku rūpinamasi daktarų, jūs tiesiog grįžtate namo, kaip žmonės sako - pailsėti... Be kūdikio. Turbūt paklausiau naiviai tarpdury, nes labai laukiau, man niekas nieko nesakė kas ir kaip bus (tėčiui tema savaime suprantama, nepliurpsi kaip boba, močiutei turbūt ir taip skaudu, norėjo mane pasaugot nuo skausmo, dar maža, nieko nesuprasiu): "O kur ta sesė?". To užteko, kad visi rūbai gultų ant žemės su pakabomis, išlūžo mūsų koridoriaus pakabinamų paltų spinta per kelias sekundes :) Tėtis mamai aiškino: "Raminkis tu!". Suvaldė. Kaip mokėjo... Tą spintą išmetėm. Po kokių 10-15 metų, prieš tai kiek pataisę vis.
Epizodas 2: tėčio pinta iš vytelių kvepianti lovytė. Joje mano sesutė, tokia graži, negaliu atsiplėšti, žiūriu, nepasitraukiu, labai graži, atsinešu kėdę, kad galėčiau ilgiau pasilipusi ar atsisėdusi per vytelių tarpelius ją stebėti, ji miega :) graži graži maža.
Epizodas 3: Aš kambary su mama. Gal triukšmavau, nepamenu. Mama: "Tu visai nemyli sesės, gal dėl to ji ir serga tokiom ligom!". Užsimojo, užlindau už fotelio, verkiu, rėkiu, kad "myliu gi, ką tu sakai, aš ją myliu labiausiai"! Gan didelė atsakomybė būtų kaip didžiajai sesei, bet pabandykite neįsiskaudinti kaip mama, turinti antrą ne tokį sveiką kūdikį, kaip per televizorių rodo, knygoj apie vaikų priežiūrą rašo... Žinau, kad mano sesutė siaubingai sunkiai užmigdavo tiek dienom, tik naktim. Negalima nei sutraškėti, kad tik numigtų dar... Labai ją mylėjau, stengiausi tylėti, ji tokia gražutė, mažutė, bet ar įmanoma be garso būti :) Netiesa, mylėjau ją net už mamą ir tėtį labiau.
Epizodas 4: mama, aš ir močiutė vasarą mūsų sode Jūrėje. Rytas, išmiegojom sodo namelyje, saulytė, rasa, kažkas neramaus, atvažiuoja taksi kažkur... Sesutė buvo pasilikusi su tėčiu namuose. Kūdikiui 7 mėn. Dieną miegojo balkone. Kažką, matyt, sapnavo, trūkčiojo, kaip tėtis sakė. Po ilgesnio laiko pažiūrėjus labai smarkiai jau trūkčiojo. Traukuliai. Užsitęsęs epilepsijos priepolis, berods. Reanimacija. Paskui epizodų tokių daug, įvairių. Lyg mes, lyg daktarai kalti... Kažkokia punkcija ar kas :) Vaikams iki kelių metų kažkokios procedūros atlikti negalima, bet kai būtina, tai atlieka ir anksčiau. Po jos judinti negalima, tik gulėti, sesutė atnešė ją ant rankų stačią, gal jau buvo praėjęs tas laikas nuo procedūros. Nieko realaus. Turim taip kaip yra.
Šokas po šoko namuose. Mama nedirba. Slaugo sesę. Kažkas gatvėj pusiau pažįstamas sutiko: "Tai nedirbi, tai ką ten su tuo invalidu, nieko negali, kodėl ne į internatą?" Maždaug, gal tinginė :D Reikia kas rytą žirglioti į tokį darbą kaip visi, uždirbti, o ne pašalpą gauti iš tokių darbščių :D Daugiau užsidirbti, "normaliai" gyventi :) Ar tikrai prasmė atiduoti merdėti savo kūną ir sielą valstybei, pačiam apsimesti, kad gyvenu prasmingai, nes gaunu "algą", ne "išmoką" :D Tikrai tas pavadinimas duoda Viską - prasmę, esmę, gėrį, Dievą?
Jei mama būtų atsisakiusi savo vieno vaiko invalido va taip - internatas ar panašiai, kaip apie tokius invalidus galvočiau aš, kita mano sveika sesė? Kiek gyventų Indrutė, ar jai reikia būti laimingai, gal ji tik mėsa? Irgi..., nėr iš jų darbo jėgos - išmesti. Vis tiek mėsos gabalas. Ekonomikai nekyla... nuo tokių... valstybė nelobsta :D Tikrai tam mes čia visi šitoj žemėj? Tik tam? Rimtai rimtai? Leiskit, bent mandagiai pasišypsosiu :) ne visi taip greitai auga. Žodžiu, iš pradžių skaudino tokie žodžiai mus visus. Nesinorėjo kam net prasitarti. Dabar tik laimės jums visiems linkim. Sau, visiems, viskam. Namaste.
Gruodžio 2d. jai bus 24 metukai. Vis dar slaugo mama, padeda mamos mama. Nuo epilepsijos dažnų mažų ir didelių, dažnų priepoliukų ryte geria 5 tabletes. Vakare tris. Arba atvirkščiai :). Ji stipri, nes šiaip turėtų "užsivilkti" bent jau kepenys. Vaikšto kiek pasukiotom kojelėm, šneka robotuko kalba "Mama, kavyte pridarik" - labai mėgsta Latte :) "Va, siasė" - visada manęs laukia, nors aš kitame mieste, dainuoti prašo tas dainas, kurias aš moku, mamos prašo dainuoti tai, ką ji dažniausiai moka. Paskirsto roles :) Prisimena visas tetas, vardina vardais, nors matė prieš 15-20 metų. Labai sunkiai kvėpuoja, prisiglaudžia pavargusi ilgai eiti per kiemus. Kikena, kai pasakau: kuti kuti kuti :D Jau didelė, tokios nesąmonės tik mažiukams, juokiamės :)
Nors, žinau, mano mamai iškyla pašmėsteli mintis į baisią vienišą senatvę :), kam ji visa tai darė ir daro, tai varo iš proto, gi galėjo tikrai "atiduoti", gyventi, dirbti. Va taip tiesiog. Bet žinai, mama, tu bliauni dabar, bet mums parodei, kad mes Žmonės, net jei mūsų gerklės užrištos. Mes jaučiam laimę ir skausmą, net jei turim tik akis tam išreikšti, o kartais ir tų neturim. Tai MILŽINIŠKAS DARBAS, ŽINGSNIS, kas tik nori gali vadintis. Vienu paprastu veiksmu (nesvarstant, negalvojant priimti sprendimą, kuris palies mus visus, net tuos, kurie mūsų nepažįsta) pasakyti, išdėstyti labai svarbią pamoką, kad kitas pajaustų, suprastų be žodžio, be užuominos, be kančios, kasdien! Paprasta, nedaug, bet kaip malonu, ania :)
Mano vaikai dabar daro visokias išdaigas, reikia juos kažko išmokyti, nelipti, elgtis, kartais tenka ginčytis, susimti už plaukų, šluostyti dvidešimt kartų išpiltą vandenėlį ar sysių, gydyti nuo slogos, priglausti, kai tuo metu nori viena pagulėti vonioje, kai mintys išsitaršę, nesinori nieko mylėti ar reikia atsisėsti ir tik parašyti rašinį (kai gali tai padaryti iškart per 10 min., darai tai 5 dienas, užsaugai, pamiršti, bandai iš naujo kažką panašaus, gaunasi ne į temą), paskaityti kokį niekutį, bet nesusikaupi, nes kažkas bijo tūlike tamsos, reikia eiti kartu, nemiegoti naktį, girdėti jų riksmus, šurmulį, raminti, kai pati esi neramiausia pasaulyje, kartais išgirsti tokių žodžių "tu pati blogiausia motina" :D ir vis tiek jaustis laimingiausia, kad viskas, ką turiu yra viskas ir dar daug galiu :)
Nu, "papūsk į sieną", kaip sako Indrutė :) Viskas yra esmė ir prasmė, kurią perduodam tam, kas bent supranta, o jeigu perima... :)
Besilaukiant mano mamai labai skaudėjo galvą. Nežinau, ar tai buvo tik vieną kartą, ar visada, bet kad laukėsi mano sesutės, tai tikrai. Ryškiai prisimenu epizodą gulint ją lovoje, mano tėtis jai kažką nešė, jai skaudėjo. Triukšmauti buvo uždrausta. Prisimenu, kad kasdien turbūt klausdavau, kada man bus 5 metai, smagiai laukiau. Mamai, įsivaizduoju, jau nusibodo man aiškinti, nes lygiai taip pat mano neišnešiotukė Emilija (gal čia šeimos bruožas :D) dabar manęs klausinėja, kada jau bus tie 4 metai :D Bet atsakyti 20 000 kartų tą patį ir kitaip nesunku, tai ne kančia :)
36 sav. (nėštumas turėtų trukti ~40 sav.) 1989m. gruodžio 2 d. gimė mano sesutė. Man jau buvo suėję tuomet 5 m. Detalių tikrai nepamenu, tik atraižas, kurios gan netikslios, bet žinau mintinai, kaip tada jaučiausi, niekuo neištrinsi, nebent tik kartu su manimi, bet tada irgi liks šitas rašinėlis, epizodai gali būti ir ne iš eilės pagal tikrą gyvenimą :).
Epizodas 1: Aš, tie lemti mano svarbūs 5m. :) Mama turbūt ilgai su naujagime sese gulėjo ligoninėj (neišnešiotukus ten labai prižiūri, tiria, kol išrašo), bet to neužfiksavau, ar laukiau, ar kentėjau. Prisimenu tik kaip mama su tėčiu grįžo dviese (sesė liko intensyvioje priežiūroje, o mamą, matyt, išrašė), tiksliai nežinau. O gal tai buvo jau vėliau... Nesvarbu, įsivaizduokite, turite mažą savo kūdikį, paliekate jį ligoninėje, nesvarbu kokios būtų priežastys: liga, atsargumas dėl sveikatos, vaiku rūpinamasi daktarų, jūs tiesiog grįžtate namo, kaip žmonės sako - pailsėti... Be kūdikio. Turbūt paklausiau naiviai tarpdury, nes labai laukiau, man niekas nieko nesakė kas ir kaip bus (tėčiui tema savaime suprantama, nepliurpsi kaip boba, močiutei turbūt ir taip skaudu, norėjo mane pasaugot nuo skausmo, dar maža, nieko nesuprasiu): "O kur ta sesė?". To užteko, kad visi rūbai gultų ant žemės su pakabomis, išlūžo mūsų koridoriaus pakabinamų paltų spinta per kelias sekundes :) Tėtis mamai aiškino: "Raminkis tu!". Suvaldė. Kaip mokėjo... Tą spintą išmetėm. Po kokių 10-15 metų, prieš tai kiek pataisę vis.
Epizodas 2: tėčio pinta iš vytelių kvepianti lovytė. Joje mano sesutė, tokia graži, negaliu atsiplėšti, žiūriu, nepasitraukiu, labai graži, atsinešu kėdę, kad galėčiau ilgiau pasilipusi ar atsisėdusi per vytelių tarpelius ją stebėti, ji miega :) graži graži maža.
Epizodas 3: Aš kambary su mama. Gal triukšmavau, nepamenu. Mama: "Tu visai nemyli sesės, gal dėl to ji ir serga tokiom ligom!". Užsimojo, užlindau už fotelio, verkiu, rėkiu, kad "myliu gi, ką tu sakai, aš ją myliu labiausiai"! Gan didelė atsakomybė būtų kaip didžiajai sesei, bet pabandykite neįsiskaudinti kaip mama, turinti antrą ne tokį sveiką kūdikį, kaip per televizorių rodo, knygoj apie vaikų priežiūrą rašo... Žinau, kad mano sesutė siaubingai sunkiai užmigdavo tiek dienom, tik naktim. Negalima nei sutraškėti, kad tik numigtų dar... Labai ją mylėjau, stengiausi tylėti, ji tokia gražutė, mažutė, bet ar įmanoma be garso būti :) Netiesa, mylėjau ją net už mamą ir tėtį labiau.
Epizodas 4: mama, aš ir močiutė vasarą mūsų sode Jūrėje. Rytas, išmiegojom sodo namelyje, saulytė, rasa, kažkas neramaus, atvažiuoja taksi kažkur... Sesutė buvo pasilikusi su tėčiu namuose. Kūdikiui 7 mėn. Dieną miegojo balkone. Kažką, matyt, sapnavo, trūkčiojo, kaip tėtis sakė. Po ilgesnio laiko pažiūrėjus labai smarkiai jau trūkčiojo. Traukuliai. Užsitęsęs epilepsijos priepolis, berods. Reanimacija. Paskui epizodų tokių daug, įvairių. Lyg mes, lyg daktarai kalti... Kažkokia punkcija ar kas :) Vaikams iki kelių metų kažkokios procedūros atlikti negalima, bet kai būtina, tai atlieka ir anksčiau. Po jos judinti negalima, tik gulėti, sesutė atnešė ją ant rankų stačią, gal jau buvo praėjęs tas laikas nuo procedūros. Nieko realaus. Turim taip kaip yra.
Šokas po šoko namuose. Mama nedirba. Slaugo sesę. Kažkas gatvėj pusiau pažįstamas sutiko: "Tai nedirbi, tai ką ten su tuo invalidu, nieko negali, kodėl ne į internatą?" Maždaug, gal tinginė :D Reikia kas rytą žirglioti į tokį darbą kaip visi, uždirbti, o ne pašalpą gauti iš tokių darbščių :D Daugiau užsidirbti, "normaliai" gyventi :) Ar tikrai prasmė atiduoti merdėti savo kūną ir sielą valstybei, pačiam apsimesti, kad gyvenu prasmingai, nes gaunu "algą", ne "išmoką" :D Tikrai tas pavadinimas duoda Viską - prasmę, esmę, gėrį, Dievą?
Jei mama būtų atsisakiusi savo vieno vaiko invalido va taip - internatas ar panašiai, kaip apie tokius invalidus galvočiau aš, kita mano sveika sesė? Kiek gyventų Indrutė, ar jai reikia būti laimingai, gal ji tik mėsa? Irgi..., nėr iš jų darbo jėgos - išmesti. Vis tiek mėsos gabalas. Ekonomikai nekyla... nuo tokių... valstybė nelobsta :D Tikrai tam mes čia visi šitoj žemėj? Tik tam? Rimtai rimtai? Leiskit, bent mandagiai pasišypsosiu :) ne visi taip greitai auga. Žodžiu, iš pradžių skaudino tokie žodžiai mus visus. Nesinorėjo kam net prasitarti. Dabar tik laimės jums visiems linkim. Sau, visiems, viskam. Namaste.
Gruodžio 2d. jai bus 24 metukai. Vis dar slaugo mama, padeda mamos mama. Nuo epilepsijos dažnų mažų ir didelių, dažnų priepoliukų ryte geria 5 tabletes. Vakare tris. Arba atvirkščiai :). Ji stipri, nes šiaip turėtų "užsivilkti" bent jau kepenys. Vaikšto kiek pasukiotom kojelėm, šneka robotuko kalba "Mama, kavyte pridarik" - labai mėgsta Latte :) "Va, siasė" - visada manęs laukia, nors aš kitame mieste, dainuoti prašo tas dainas, kurias aš moku, mamos prašo dainuoti tai, ką ji dažniausiai moka. Paskirsto roles :) Prisimena visas tetas, vardina vardais, nors matė prieš 15-20 metų. Labai sunkiai kvėpuoja, prisiglaudžia pavargusi ilgai eiti per kiemus. Kikena, kai pasakau: kuti kuti kuti :D Jau didelė, tokios nesąmonės tik mažiukams, juokiamės :)
Nors, žinau, mano mamai iškyla pašmėsteli mintis į baisią vienišą senatvę :), kam ji visa tai darė ir daro, tai varo iš proto, gi galėjo tikrai "atiduoti", gyventi, dirbti. Va taip tiesiog. Bet žinai, mama, tu bliauni dabar, bet mums parodei, kad mes Žmonės, net jei mūsų gerklės užrištos. Mes jaučiam laimę ir skausmą, net jei turim tik akis tam išreikšti, o kartais ir tų neturim. Tai MILŽINIŠKAS DARBAS, ŽINGSNIS, kas tik nori gali vadintis. Vienu paprastu veiksmu (nesvarstant, negalvojant priimti sprendimą, kuris palies mus visus, net tuos, kurie mūsų nepažįsta) pasakyti, išdėstyti labai svarbią pamoką, kad kitas pajaustų, suprastų be žodžio, be užuominos, be kančios, kasdien! Paprasta, nedaug, bet kaip malonu, ania :)
Mano vaikai dabar daro visokias išdaigas, reikia juos kažko išmokyti, nelipti, elgtis, kartais tenka ginčytis, susimti už plaukų, šluostyti dvidešimt kartų išpiltą vandenėlį ar sysių, gydyti nuo slogos, priglausti, kai tuo metu nori viena pagulėti vonioje, kai mintys išsitaršę, nesinori nieko mylėti ar reikia atsisėsti ir tik parašyti rašinį (kai gali tai padaryti iškart per 10 min., darai tai 5 dienas, užsaugai, pamiršti, bandai iš naujo kažką panašaus, gaunasi ne į temą), paskaityti kokį niekutį, bet nesusikaupi, nes kažkas bijo tūlike tamsos, reikia eiti kartu, nemiegoti naktį, girdėti jų riksmus, šurmulį, raminti, kai pati esi neramiausia pasaulyje, kartais išgirsti tokių žodžių "tu pati blogiausia motina" :D ir vis tiek jaustis laimingiausia, kad viskas, ką turiu yra viskas ir dar daug galiu :)
Nu, "papūsk į sieną", kaip sako Indrutė :) Viskas yra esmė ir prasmė, kurią perduodam tam, kas bent supranta, o jeigu perima... :)
pirmadienis, spalio 01, 2012
Šrekas 3
Įjungiam Emilijai filmuką, kad nebekankintų klausimais. Žiūri, ir vis tiek pasakoja: "O šitas melagis, sako "atsiprašau" nors jis tyčia užmynė", "o jie nesupranta, kad jis vaidina", žodžiu, analizuoja į kairę dešinę. Kaip ir smagu, bet... įjungėm Šreką :D
Praeinu pro šalį, žiūriu, vaikas įsikniaubęs, verkia, tyliai, be garso... Šreko uošvis - karalius varlė - numirė. "Ką tik buvo gyvas, o dabar jo laaaaaaaidotuvės, jam ten pastatė tokį stulpą su stogu, o ant viršaus karūūūūūūna" ir rauda baisiausiai. Apsikabinom, nusiraminom, žmonės, varlės miršta, visada miršta, aš mirsiu, tu mirsi, taip yra. Jam skaudėjo, sirgo, numirė, palengvėjo. Čia taip šabloniškai.Atrodo, pralinksmėjo (kad miršta :D).
Vakare einam miegoti. Ji vėl rauda. Vos susilaikiau nesupykus :D Pasirodo, vėl dėl tos varlės. Gaiiiiiiila. Kai užaugsiu turėsiu savo varlę karalių, saugosiu nuo mirties. Sakiau Šreko ilgiau nepažiūrėjus, būtų ramiau. Sprendimas kaip ir čia pat, bet...
o mama, o kiek ilgai gyvena tikros varlės? Jungiam kompą...iškart niekas nerašo apie mirtį, tenka kelis kartus pagūglinti ryte. Voila, 10-15 metų. Nuo mirties neapsaugosi net varlę saugodamas :)
Praeinu pro šalį, žiūriu, vaikas įsikniaubęs, verkia, tyliai, be garso... Šreko uošvis - karalius varlė - numirė. "Ką tik buvo gyvas, o dabar jo laaaaaaaidotuvės, jam ten pastatė tokį stulpą su stogu, o ant viršaus karūūūūūūna" ir rauda baisiausiai. Apsikabinom, nusiraminom, žmonės, varlės miršta, visada miršta, aš mirsiu, tu mirsi, taip yra. Jam skaudėjo, sirgo, numirė, palengvėjo. Čia taip šabloniškai.Atrodo, pralinksmėjo (kad miršta :D).
Vakare einam miegoti. Ji vėl rauda. Vos susilaikiau nesupykus :D Pasirodo, vėl dėl tos varlės. Gaiiiiiiila. Kai užaugsiu turėsiu savo varlę karalių, saugosiu nuo mirties. Sakiau Šreko ilgiau nepažiūrėjus, būtų ramiau. Sprendimas kaip ir čia pat, bet...
o mama, o kiek ilgai gyvena tikros varlės? Jungiam kompą...iškart niekas nerašo apie mirtį, tenka kelis kartus pagūglinti ryte. Voila, 10-15 metų. Nuo mirties neapsaugosi net varlę saugodamas :)
penktadienis, rugsėjo 28, 2012
Daugiau vaikų (t.y. daugiau nei vienas)
Kaip gerai, pagalvojau, štai vieną kartą gyvenime gera turėti ne vieną vaiką, o, pavyzdžiui, du, tris ar dar net daugiau.
Kai turi vieną vaiką, "kultūrintis" eini pagal jo amžių, einama į beibiplay kokį nors (neesmė pavadinimas), juk gi neisi ten dažniausiai į kokią rimtą meno galeriją lipdyti meno dirbinių su, tarkim, 6 mėn. kūdikiu, ar kad ir metų vaiku. Proto reik neturėt, juk jie tokie ten nelipdys, o švaistys viską. Ir nesišvieti taip. Eini į leliukų programėles ir pats degraduoji, ypač jei negaudai prasmės, kad stebuklai paprastuose dalykuose.
O jei yra šeimoje vyresnėlis, eini dėl vyresnėlio kur nors į istorinį muziejų, kalbi, domiesi, o jaunėlis, jeigu nelieka namuose, nori jis ar nenori iš šalies (kaip ir ne jam, bet su juo) mokosi, kas yra kas. Kartais net geriau įkanda dalykus, ko vieninteliam vaikui, atrodo, skiepyji, o jis vis tiek nė bum :D Žodžiu, tėvai pradeda gyventi iš tikrųjų ir be nervų, nes žino, jei vienas nepaims, tai kitam pritaikysim :) ir viską srebia į save, o paskui panaudoja :)
Kuo daugiau žmonių, tuo skalsiau vyksta darbas.
Kai turi vieną vaiką, "kultūrintis" eini pagal jo amžių, einama į beibiplay kokį nors (neesmė pavadinimas), juk gi neisi ten dažniausiai į kokią rimtą meno galeriją lipdyti meno dirbinių su, tarkim, 6 mėn. kūdikiu, ar kad ir metų vaiku. Proto reik neturėt, juk jie tokie ten nelipdys, o švaistys viską. Ir nesišvieti taip. Eini į leliukų programėles ir pats degraduoji, ypač jei negaudai prasmės, kad stebuklai paprastuose dalykuose.
O jei yra šeimoje vyresnėlis, eini dėl vyresnėlio kur nors į istorinį muziejų, kalbi, domiesi, o jaunėlis, jeigu nelieka namuose, nori jis ar nenori iš šalies (kaip ir ne jam, bet su juo) mokosi, kas yra kas. Kartais net geriau įkanda dalykus, ko vieninteliam vaikui, atrodo, skiepyji, o jis vis tiek nė bum :D Žodžiu, tėvai pradeda gyventi iš tikrųjų ir be nervų, nes žino, jei vienas nepaims, tai kitam pritaikysim :) ir viską srebia į save, o paskui panaudoja :)
Kuo daugiau žmonių, tuo skalsiau vyksta darbas.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)