Kalbi su vaizdiškai panašiu į save žmogum, atrodo, bet ima ir pasikilnoja gryni esminiai neatitikmenys suvokime, kad gali net žarnas paleist kitąkart, jei būni žvėriškos nuotaikos sūkuryje ar šiaip skaudžiai išgyveni kitus, nes neįmanoma sutarti vieningai nei demokratiškai, nei dar kaip nors kitaip, kaip nenaudoju jau :) Čia aš vėėėėl apie tėvystę ir skirtingą sąvokų suvokimą.
Vaikų lepinimas.
Situacija: susigalvoji vaiką vestis kartu su savimi į Tau reikalingą susitikimą (draugai, darbai ar maža kas, kurio metu nori pasirodyti savo "stebuklą" kitiems, ar šiaip neturi, kur palikti pumpurėlio, kaip nekenčiu tų mini pavadinimų, nes nuvertina asmenybę iki debiliškumo ir skamba kaip pravardė). Tarpdury reikiamos "institucijos" tavo vaikas atsisako eiti vidun, netinka jam jokie ėjimo tikslų paaiškinimai ar dantų užburbėjimai (viru viru košę, mano batai buvo du ir tu ateik kvailuti, vidun, ir pan.). Jis tiesiog žinodamas savo ir kitų vertę atsakingai ir nepakeičiamai sako NE ir tiek. Mama atsisveikina ir keliauna sau su tuo neįveikiamu barjeru atgalios. jai užu nugaros skambės įvairiausi žmogeliukų "balai ir vertinimai" - kaip antai, na ir išlepęs, mat nenori eiti, o ta ir klauso tokio pyplio. Pf, vaikas turi paklusti ir eiti, daryti tą ko nenori, sako jie. O aš džiaugiuosi už tą mamą - šaunuolė!
Va būtent. Mes suaugę, esame "lankstesni" ir galime būti ir daryti tą, ko nenorime, nes to reikia, pėvėzė. Paskui jaučiamės truputį nelaimingi, būna, kad net susergam neaiškiai, tam, kad pamynėm didžiausius savo įgeidžius, bet dėl kitų, kad jie nemanytų, kad mes neatsakingi ar išlepinti, darom. Žudydami savo svajones, savo norus, visą savo esybę... Faini mes? Nori, kad ir tavo vaikas užaugęs būtų toks aukelė: kur reikia, ten būnu, vedasi - einu, nes mama..., vadovas pamėtėja šlykštaus šūdinumo užduotį ir tu ją atlieki, nors jautiesi melagis, aferistas ir debilas, bet atlieki... :(
Aš pavydžiu ir palaikau Tokią lepinančią mamą ir tėtį, jei toks yra.
Visai kas kita, žinoma būtų kitokioj situacijoj. Jei nepasigilinus imtum vykdyti bet ką - vaikas prašo ledų, kito vaiko žaislo, kai reikia daryti ką nemalonaus, pažadi visada nupirkti už tai (tipo alga už nemalonumus, dar baisiau...). Nors dėl visko absoliučiai galima susitarti šiaip jau. Tik reikia mokėti, tik šiukštu ne papirkinėti. Jei nemoki, tikrai geriau pasišalinti tos nemokšiškumo situacijos, kol išmoksi ją tinkamai valdyti. Juk geriau atsakyti "nežinau, ką dabar daryti, pirmąkart man taip, aš pasvarstysiu kaip elgtis", o pasvarsčius jau bandyti kitąsyk tartis. Negu grūsti prievarta, nes taip reikia. Ir dar tai vaikui garsu pakartoji tą sakinį ir užfiksuoji jam pasąmonėj - jautiesi šūdinai? ir gerai, nes kiti taip nori, eik :) Arba "jeigu nueisi, aš tau nupirksiu modeliuką, saldainiuką, traleliūšką". Netinka man irgi toks. Kyšis nuo vaikystės. O vaikai viską priima natūraliai, suaugę jam autoritetai, priims ir tai ir su džiaugsmu, juk jam naudinga.
O aš esu už protingą "lepinimą", bet mano lepinimo sąvoka - lepinam meile, supratimu ir mažom pareigom, vykdom duotus pažadus, nors mums jie atrodo nereikšmingi. Žmogus turi suvokti, kad ne viskas už pinigą arba prievarta. Pilna gi tokių pas mus "mąstančių", žinom kaip jie elgiasi ir esam tuo nepatenkinti, todėl neverta to kartoti dar ir dar per kartų kartas. Atleistina tik tiems, kas nemato tų klaidų ir tų žmonių nepažįsta, ir net nekelia klausimo, kaip tatai galėjo atsitikt. Geriau naujas klaidas daryti, jei tas pačias jau išmoktas, nes taip lieki pirmoj klasėj vėl ir dar.
Kartais tenka išmokti, kai labai reikia tavo artimui ir pasiaukoti nieko neprašant už tai. Kaip buvo nemalonu, bet kaip prasminga, pasirodo, mums su Emilija buvo padrybsoti ligoninėj vienąsyk. Mano "aikštingoji", "išlepinta" ir visokia kitokia tradiciškai neišauklėta mergiotė (nes viską leidžiu kaip ne visi, nes turiu kitokį tikslą, tik jis ne visada akliems akivaizdus ir demonstruotinas), pasirodo, atsidėkojo man ir kantrybe, kai teko pereiti tuntus patikrinimų ir tverti mano asmeninių reikalų, kai negalėjau keletui minučių budėti šalia, kaip kantriai ji laukė ne iš baimės ir ne iš įpratimo, bet todėl, kad šiuo metu sunku ne tik jai, ir neįtikėtinu savarankiškumu pačiai nubudinėti naktį ir vis patikrinti, ar tikrai jos lašinė laša tinkamai ir ar gerai ji laiko ranką (vienoj pozoj jau 7 val., plius nežinia dar kiek to reikės. Manot dvimečiui lengva tai suvokti?), mano darbas buvo tik stebėti kaip ji pati tiesiog gydosi ir be žodžių palaiko net ir mane :) lav... :) po šių smulkių, žinoma, sunkumų, bet vertingų suvokimui, kad "lepinimas" vienas kito supratimu ir palaikymu, atsako tuo pačiu tik dar stebuklingiau.
Paprasta taisyklė: elkis su kitais, kaip pats norėtum, kad su tavim elgtųsi, bet visi mes bijom, kad mums atsilygins taip pat gražiai :) O gal ne, gal bijom, kad būdami gražūs, mes vis tiek gausim antausį? Gali būti ir kad gausim. Pirmąkart gausim, dar kitus kartų vis gausim ir gausim, kol vienąkart pratašysim akmenį ir bus kaip tam filme "Adomo obuoliai" :D Ne visi turbūt taip norėtų, už tai ir nesutampa tos vienodos sąvokos :)
Žmonės bijo išlepinti kažkuo, todėl vaikams grasina, gal net duoda į kailį, nes ir kiti garsūs ir tikrai ne alkoholikai muša savo vaikus. Paskui caksim liežuviu, ai, iš kur tie skinhead'ai su žemu intelektu, iš kur toks šiurkštumas, toks neišprusimas vis tiek, nors ir nelepinom... Kaži... Dar Nelabai Aišku? Nu tai kartokit kaip užsukti. Gal ir nelepinom, bet meilės irgi nebuvo. Nebent su išskaičiavimu - jeigu gausi dešimtuką, nupirksim...; jeigu palauksi, mes tau padovanosim...; ir dar visaip panašiai, nors po tokių dovanų nerodom paprastos meilės, neapkabinam ir nepalaikom, slaugom nebent tik susirgus, o ko jie norėtų iš tikrųjų net ir po šitų sunkių momentų nesiaiškinam. Nesislėpsiu, paperku ir aš sunkiais momentais savo patogumui :( bet paskui mes kalbam ir mąstom, kaip kitaip išsiverst reikėtų.
Galvoju... Protinga? :) Deja, nea... :( Mane to mokina pati Emilija. Po netinkamo mano elgesio (o taip elgiuosi ir iš įpratimo ir dėl to, kad mano kažką kiti - pagrasinu, bandau papirkt, nes tai greitai veikia tuoj pat, tik į subinę paskui galėsiu pabelst, jei visada taip darysiu), ji po įvykio visada gvildena, kaip tikra moteris nori išsiaiškinti: kai Emilija norėjo ir mama nedavė, kas ten tada buvo... O kodėl jai taip pasakiau. Išpūstom akim ir lengva širdele aiškinasi, kaip priėmė mano "skriaudą" ir ar tikrai taip reikėjo, kaip suprato :D Gan stebuklingai atrodo toks mažas ir nekvailas, iš tikrųjų supranti, koks mažas Tu pati. Kaip gerai, kad ji nebijo su manim to tyrinėti. Kitas vaikas supykęs užsispaustų ir tyliai kentėtų viską vykdydamas, bet keikdamas, bet bijodamas prieštarauti (kaip aš). Ir kokio gudrumo aš užaugsiu per ją ir kam tai galėsiu padovanoti, kad nebūtų tik sau? :) o tik pamanykit, kaip kitas žmogeliukas mane tuoj mokins gal dar didesniais spinduliais į ką nors. Gal net geografiją iškalsiu dėl jo mintinai, kur iš tingumo turėdavau vos vos ketvertus, ir tai tik iš mokytojų gailesčiui pedagogiškai mano šeimai :D Ką pamanys žmonės, jei pedagogų vaikas negaus atestato :D dar kita kvaila tema, tiek išverkta ir tokia idiotiška, bet kurios nelabai kas supranta, todėl ne čia :)
Every mistake makes its own truth.
And every truth makes its own mistakes.
Ilia Kramarik
pirmadienis, balandžio 04, 2011
antradienis, kovo 29, 2011
Dukros atsiprašymas
Buvo labai rimta situacija. Daug žaidėm, sportavom, visą komandą dresiravom daudit maliuką ("gaudyt kamuoliuką" - pliušinį Plutą, plastikinį Boltą, Mijau "katinėlis Miau", du neaiškios orientacijos baibokai su kojom ausim ir net rankom, lyg meška, lyg pelė, bet iš tikro zuikis, dar po tris įvairaus dydžio kamuolius ridenom, mėtėm, gaudėm SU VISAIS BAIBOKAIS ANT RANKŲ, nes, atseit, jie visi čia gaudo kolektyviškai... Žodžiu, lengva (kai iškrenta kuris nors iš rankų) ir smagu (ypač laukti, kol susidės atgal viti (visi) į krūvą).
Nu va, prisižaidėm iki pasiutimo net. Iš džiaugsmo pajutau kaip peša man koltūną, sakau aaaaaaaaaa paleisk, o ji toliau... Nesuprasi, čia trbūt iš meilės žmogiškos, ne dieviškos jau... :D nu, aišku, suklikau, supykau ir išėjau į kitą kambarį (na, pas mus kitas kambarys yra tūlikas-vonia, nes tik ten durys ne visai į lauką dar) :) Į lauką nenorėjau, šalta, tai sėdžiu. Kitam kambary. Ateina apsibliovus pešikė. Dašuto, kad neteisingai padarė iškart, nes nepatogiai žaidimas nutrūko, norisi žaist vėl :D O aš susiraukus, neatleisiu ir eik sau. Prieina nusimindžiusi sau kojas, lūpa iki žemės. Nejaudina manęs. Puola į glėbį staiga ir atsiprašo: "Laba dieeeeeena".
Nu blem :D Būk pikta kiek nori, bet taip nuoširdžiai parinkus žodžius... :DDD kokius tik moka pratęst draugystei ir susitaikyt :D
Man užduotis, plėsti vaiko žodyną :)))
P. S. Kiekvienas tėvų turi savo pliusų ir minusų, kaip ir bet kuris maitinimo šaltinis. :)
Nu va, prisižaidėm iki pasiutimo net. Iš džiaugsmo pajutau kaip peša man koltūną, sakau aaaaaaaaaa paleisk, o ji toliau... Nesuprasi, čia trbūt iš meilės žmogiškos, ne dieviškos jau... :D nu, aišku, suklikau, supykau ir išėjau į kitą kambarį (na, pas mus kitas kambarys yra tūlikas-vonia, nes tik ten durys ne visai į lauką dar) :) Į lauką nenorėjau, šalta, tai sėdžiu. Kitam kambary. Ateina apsibliovus pešikė. Dašuto, kad neteisingai padarė iškart, nes nepatogiai žaidimas nutrūko, norisi žaist vėl :D O aš susiraukus, neatleisiu ir eik sau. Prieina nusimindžiusi sau kojas, lūpa iki žemės. Nejaudina manęs. Puola į glėbį staiga ir atsiprašo: "Laba dieeeeeena".
Nu blem :D Būk pikta kiek nori, bet taip nuoširdžiai parinkus žodžius... :DDD kokius tik moka pratęst draugystei ir susitaikyt :D
Man užduotis, plėsti vaiko žodyną :)))
P. S. Kiekvienas tėvų turi savo pliusų ir minusų, kaip ir bet kuris maitinimo šaltinis. :)
pirmadienis, kovo 28, 2011
Misspelling
Love is nowhere.
Love is now here.
Kurį sakinį taisom ar braukiam? Kad abu tiesa kažkaip.
Meilės nepačiupinėsi ir neturėsi pagal užsakymą, todėl jos kaip ir nėra, nes negali gauti. Tu ją jau turi. Visur. Ji yra čia ir visur aplinkui, neapčiuopiama. Meilė vazoninei gėlei irgi yra meilė. Gal net tikresnė ir laisvesnė, nei aistringai moteriai ar savo mamai. Iš gėlės nereikalauji apkabinimų ir bučinių, kai jautiesi silpnas, tiesiog praveri užuolaidą, pasižiūri ir šypsaisi, kaip gražiai auga, arba jei pavyto, čiumpi rūpintis ir laistyt, nelaukdamas, kol ji atsakys tuo pačiu ir nepyksti, kodėl nepražydo, tiesiog toliau ieškai, kas jai nepatinka, gal šviesa, o gal nelaistyt, nepyksti ir durų netrenki. Savaime suprantama, kad suvoki, jog gėlytė tavęs vis tiek nepalaistys atgal, nes neturi nei rankyčių nei kojyčių, bet vis tiek ja rūpiniesi.
Kai myli kitą žmogų, neretai tikiesi, kad ir tau tuo pačiu ar kaip kitaip, bet atsilygins, rytoj ar vakar, bet lauki, turi juk, nes aš tai parodžiau kaip myliu, ir pan. O jei tavo meilė tiesiog želia kaip žėlytė, nesuvoki, kad gal jis irgi neturi mylinčių nei rankyčių nei kojyčių, o gal tą meilę reiškia kitaip, kaip nesupranti, nes neklausai, nes nori taip kaip tu nori, o gal kam nors kitam jis ją reiškia mielai ir natūraliai, pavyzdžiui, lenktynėms su bolidais ar, baisu!, bet gal kitam žmogui :) Ramiai pagalvojus - visai nebaisu :P Love is now here. Myli - laistai, nelauki kol ji pirma pradės tave laistyt, o tada jau galėsi tu, nes tuomet bus lygiosios, nes taip nebus :D Gėlytei daug kainuotų tave palaistyt, daugiau nei tau pripilt vazoniką. Ji myli kitaip.
Love is now here.
Kurį sakinį taisom ar braukiam? Kad abu tiesa kažkaip.
Meilės nepačiupinėsi ir neturėsi pagal užsakymą, todėl jos kaip ir nėra, nes negali gauti. Tu ją jau turi. Visur. Ji yra čia ir visur aplinkui, neapčiuopiama. Meilė vazoninei gėlei irgi yra meilė. Gal net tikresnė ir laisvesnė, nei aistringai moteriai ar savo mamai. Iš gėlės nereikalauji apkabinimų ir bučinių, kai jautiesi silpnas, tiesiog praveri užuolaidą, pasižiūri ir šypsaisi, kaip gražiai auga, arba jei pavyto, čiumpi rūpintis ir laistyt, nelaukdamas, kol ji atsakys tuo pačiu ir nepyksti, kodėl nepražydo, tiesiog toliau ieškai, kas jai nepatinka, gal šviesa, o gal nelaistyt, nepyksti ir durų netrenki. Savaime suprantama, kad suvoki, jog gėlytė tavęs vis tiek nepalaistys atgal, nes neturi nei rankyčių nei kojyčių, bet vis tiek ja rūpiniesi.
Kai myli kitą žmogų, neretai tikiesi, kad ir tau tuo pačiu ar kaip kitaip, bet atsilygins, rytoj ar vakar, bet lauki, turi juk, nes aš tai parodžiau kaip myliu, ir pan. O jei tavo meilė tiesiog želia kaip žėlytė, nesuvoki, kad gal jis irgi neturi mylinčių nei rankyčių nei kojyčių, o gal tą meilę reiškia kitaip, kaip nesupranti, nes neklausai, nes nori taip kaip tu nori, o gal kam nors kitam jis ją reiškia mielai ir natūraliai, pavyzdžiui, lenktynėms su bolidais ar, baisu!, bet gal kitam žmogui :) Ramiai pagalvojus - visai nebaisu :P Love is now here. Myli - laistai, nelauki kol ji pirma pradės tave laistyt, o tada jau galėsi tu, nes tuomet bus lygiosios, nes taip nebus :D Gėlytei daug kainuotų tave palaistyt, daugiau nei tau pripilt vazoniką. Ji myli kitaip.
Visažiniai
Taip surėdyta, matyt, kad visi, kurie čia dabar esam, galvojam, žinom, po to vėl galvojam, kad viską žinom ir darom amžinai gerai. Ir visada taip ir bus. Ale man, pavyzdžiui, Emilija parodo kasdien, kad tikrai yra mažesnių ir milijardiškai vienetų protingesnių kur kas labiau, nei bet koks kitas suaugęs žmogus, kuris, tariasi, viską žino geriau už mažą.
Todėl pradedu pagaliau manyti teisingiau, kad viskas, ką žinau, ką galvoju, kad žinau, tikrai pasikeis ir reikės dar daugiau sužinoti, gal viskas net bus ir atvirkščiai, nei manei. To negalėjau suvokti nei mokydamasi, nei dirbdama. Ačiū mūsų dideliam vaikui. Be pamokslų, be prievartos ji man tiesiog tai įdiegia :) ir diegia vis daugiau vertingų programų, net kai nelabai noriu aš tų "mokslų" jau, juk daug žinau... bet kartais pamirštu ir man primena, kaip nesusireikšminti, kaip nepsichuoti :), kaip susitaikyt, kaip būti laiminga dėl nieko ir dėl visko visko, net dėl šalto varveklio ar šlapių murzinų iki stangrumo nuo balų kelnių (mat kol grįžti iš toliau, purvas stingsta, atrodo, kad atrodo fuj, bet realiai tai linksma! Svarbu turėti paskui ūkinio muilo, nu arba jei ne purvas ten, tada šiukšlių dėžę, na ir kas) :) kurioj mokykloj to išmoksi...
***
Tos pamokos man kartojasi kasdien net ir ne tik ant manęs. Pavyzdžiui, Emilijos protingasis tėtis:
- Emilija, klausyk mūsų ir daryk, kaip mes sakom, nes mes žinom geriau, ko tu nori.
Pabandyk dabar perfrazuoti šitą sakinį sau, kad tu jį iš kažko girdi. Idiotiškai skamba, ne? Turbūt pultum į atlapus tokiam kvailiui - žino jis, ple... :D Tai kam iš to ar kito vaiko tyčiotis, lyg jis būtų kokia nesąmonė... Ir pykti ant jo, jei jis netiki tavim :D ačdie netiki! Vadinasi, mąsto! Kažkas žino, ko tu nori... wtf, pdf. Filosofija čia? Manau, gyvenimas - realus ir tikrų tikriausias.
***
12m mergaitė klijuoja dabar labai populiarius lipdukus į fotoalbumą, visi taip daro jie dabar, toks užsiėmimas. Paskui mainosi, keičiasi susitikę, giriasi. Va. Ir man pasakoja. Va mano sesė dabar 1m, kai ji užaugs, aš jai perduosiu šitą albumą ir ji galės šitą turtą mainytis. Jau šitas vaikas, matosi, užaugęs. Link suaugusių. Žinoma, sesei trbūt bus malonu toks praeities dalykas turėti "skrynioj", tik kaži, ar jos laikais tom senovėm kažkas dar norės mainytis... Turbūt būtų skaudu tai dvylikametei sužinoti dabar, kad jos šitas vertingas daiktas, greičiausiai (nors... nebūtinai, žinoma, bet tikėtina LABAI), kad net po metų jau ar dviejų, nebeteks tokios šiandieninės vertės ir iš sesės laimės ašarų paveldėjus dulkėms rinkti daiktą turbūt neišbyrės. Geriausiu atveju bus tik "O, ačiū, kaip gražu", blogiausiu - viskas suplėšyta, išmėtyta. Skaudu? Ne. Juk viskas keičiasi. Ypač jei nesitiki.
Kuo labiau nesitiki, kad tavo patirtis bus niekam nereikalinga, tuo bjauriau sureaguoji į tą "a la niekšelį, kuris taip nevertina ir taip su manim, tipo, neteisingai pasielgė"- kokie nejautruoliai ir pan., kaip mano vaikystėj to nebuvo! Pamanyk tik... O čia nėr ko pykt - evoliucija visada buvo, ne stebuklas čia. Tiesiog kam bagažas šūdo, jei dabar galima nusiskinti vaisių nuo medžių...
Va, kodėl mažų vaikų informacijos man atrodo siektiniausios, kad ir koks didelis ir gudrus bemanytum esąs. Nes jie gyvena Dabar (dabartistų ežių reklama, ou mai...). Senolių era nyksta, jei nėra tokia vertinga, kad išliktų. Nors būna, nesiginčijų, ir vertingos išminties ir jos daug, tik mes nelabai skiriam nuo šlamšto, nes juk mes tokie visažiniai, cha :D
nes mums dabar atrodo, kad:
1. Tik baigti universitetą yra vertinga,
2. tik vergauti darbdaviui yra teisinga, net jei nenori, nes juk sakė, kad reikia, nesvarbu kaip šūdinai jautiesi (čia mūsų tėtukas vis kala emilijai kodėl reikia eiti į darželį (aš irgi einu į darbą, nors nenoriu, ir tu eik į darželį...). Ne crap?,
3. Tik gražią mašiną ar šukuoseną reik turėti, ir
4. Tik su durnių kalykla (oj, mokykla, kur viską reikia drausti, bausti ir neleisti) mano vaikas užaugs protingas ir neišpaikęs. Ką tas išpaikęs reišk, ne visi vienodai sutaria. Vienam išpaikęs, nes ieško gyvenime sprendimo be jokių taisyklių, kitam - nemokantis ieškoti jokių sprendimų. Tai kurie ką nors žino ir kurie nieko nežino? Turbūt visi kaip kam šviečia. Tai iš kur gali būti žodyne tokie vienareikšmiai žinojimo sprendimai. Tas žino, o tas ne. Juk būna, kad visur yra kažkiek tiesos, tikrai visur.
O kitam vaikui gal tų punktų nereik, nes jų nejaučia? Jis gal protingesnis už mokytoją ir boikotuoja jo blatną informaciją? Visiškai sutinku, kad vaikai žino daugiau už mokytoją, bet mokytojas to nenori suvokt, už tai ir gaunasi - blogi vaikai, kad nesimoko (šlamštas - tada kodėl nei vieni moksliukai negyvena idealiai???), vaikai "šiais laikais" labai pikti ir mušasi - va pažiūrėkit kaip, o mes tai jau labai geri... (aha, įdomu iš ko vaikas išmoko pykti ir muštis, iš savęssss, cha!??? Jis iš tavęs, vadinasi, nerado ko geresnio pasimokint, susitaikyk su savo netobulumu ir pradėk mokytis vietoj sugrybėjimo nuo visko žinojimo. Taikytina troleibuso ir kitų eilių laukimo bobutėms - jūsų pavyzdys ne tobulesnis).
Žodžiu, jei nesupranti dabartinių vaikų ir diegi savo nukaršusią programą, savo baimes (oi, nenukrisk, oi neišsitepk, oi neik, pargriūsi ir dar nebėk, nes dar baisiau), vadinasi, esi nemastitas ir žinoma, taip paprasčiau, nereik daug galvot, kas vertinga, o kas ne. Tegul bėga tas vaikas, tegul tepliojasi. Grįš ir pasakys, mama, bliamba, buvau kvailys, bėgau išsitepiau... Skauda... Reikės dabar bėgt per kitą pusę, gal pavyks :D jau geriau taip tegul pats eksperimentuoja, nes antraip bloga ir savęs pasidaro klausytis - oi neimk, nes tas ir tas, oi neik, nes taip ir anaip, kol galų gale vaiks bijo iš vis krutėt, nes oi! Juk sakė. Ir stingstam. Paskui tą patį kitai kartai perduoda. Reikia to? Gražu? Naudinga? Nu jo, sėdi, neina, nesusitepa. Nu ir? Ir nelaimingas, nes kažko lyg norėtųsi... bet susitepsiu... Nemalonumai, rėks... Arba, ot ir darysiu, ot tyčia ir dar baisiau.
Jau geriau tada aš mokinsiuos sakyti, aha, iki, sėkmės! :* Jei pasiseks nenukristi - valio! Laimėjom! Nukritai? Hm, užklijuojam kažkuo, užlopom, žygiuojam toliau. Kaip norėtum žygiuoti? O gal ir įdomu... Ir gal dar taip, ane?... fainai būtų taip, mano manymu. Ir nereik vaiko sekti, nes žinai, kad grįžęs sakys taip, kaip buvo, nes žino, kad jam padėsi, jei galėsi, paguosi, jei negalėsi padėt, bet vis atlėgs skausmus, net jei viską reik tverti pačiam.
Užaugs mano pumpurėliai ir man praneš - juokinga tu, mamutai, čia ir labai dar be to neteisi :D pasakys, kaip reikėtų gal. Pasitarsim ir turtėsim vieni iš kitų. Daug maloniau nei "žinojau, kad taip bus, sakiau juk, o dabar va ateini, tvarkykis pats, nes aš tau sakiau, neklausei, bla bla bla" ir sėdi visi susiraukę, tiek žinotojai, o tuo labiau nežinotojai, nes jaučias kalti. Kam ta kaltė. Ir be jos būna skauda, kam dar kažkokį inkarą sausumoj užsivožt, ypač jei varai automobiliu...
Logiška? Turbūt daug kam atrodo bull shit dabar, nes realybė kitokia, fakin, nieko jum neišeis, pamatysi... bet realybė kuriasi per mus, mažuliai, ne atvirkščiai, žinokit. Tik pamąstyk. Kaip manom, taip turim. Vienas pamatęs tarakoną cypia ir panikuoja, sako, kad neįmanoma jų išvaikyt, gyvena su bjaurastim jau n metų su m mėnesių ir dar taip blogai, kitas tokioj pat tarakašo situacijoj sutraiško jį tapke, išpurškia viskuo, kuom žino, nepavykus, eina ten, kur nėr nei vieno tarakono ir niekad nebus. Sunku daiktus persinešt į kitą vietą, bet argi nelengviau viską susumavus? :D
Ne veltui Japonai daugiau galvoja, nei šneka ir be to neturi žodžio "ne". Mes su jovke bandėm išsireikšti porą dienų be "ne". Tik atrodo neįmanoma, bet kažkaip vertėm tą "ne" kaip mokėjom, pasirodo... Sunkiai siaubingai, nes mažiau žodžių privebleni, mažiau piktumo išreiški, nes galvoji kaip neapsiteršt, suvoki, kad anksčiau vien šūdais laisteisi ir žiauriai, nes esi įpratęs taip. Visi taip daro. O nafig. Kam gražiau sava galva, o kam visi sumakalioti į vieną.
Žodžiu, mokytis... afigienai įdomu, kai darai tai ne pagal taisyklę "taip daro visi, nes taip lengviausiai", "neišrasi jau dviračio". Tiesa, bet sunkiau gyvenant juk daugiau išmoksti ir įvairiau, o be dviračio gali išrast ir dar ką nors gražiau - tarkim, supranti, kad žiemą stipę visi medžiai, pavasarį atgimsta. Čia joks dviratis tiek laimės neteiktų, patikėk. Net ir tobula įranga. Įsivaizduok, jei tie medžiai taip ir liktų neatgiję, čiūju, net dviratis su paminkštintom pirštinėm tau tiek pasitikėjimo nesuteiktų tokioj šūdinoj situacijoj. Galų gale, tik besimokydamas, daug uždirbsi ir galėsi nusipirkti tą ir aną dviratį. Ir turėti dar kažką. Ir dirbti, net jei nenori, nes reikia nupirkti... Nu ir ką pirksi? Spintą? Graudu. Aišku gražu ir faina, įsigysi fabriko spintą, dėsi ten daiktus, bet jei pasidarytum ją pats... Numanai tą pasididžiavimo ir vertės jausmą ;) Nusipirkt galėsi ir tris, o pagamint dar ir kitiem pajėgsi dvidešimt, jei mokėsi. Kaifas ne? :) nu, gerai, nupirkt galėsi ir kitam, bet jei jis norės meilės, ne spintos, ką tada pirksi. Balioną? Mh...
Galima galvot ir skleistis daug daugiau, o mylėt iš vis viską, ne tik savo vyrą ir vaikus ir viską dėl jų daryti persisukus :) Galima mylėt ir tą atstumiančiai gražų girtuoklį šleivojantį per gatvę ir neduoti jam nė cento. Jis pyks, negavęs "laimės", bet tu juk jį myli ir linki visko kitaip. Jis to net negirdi ir nežino, bet jaučia, tikiu, kad jaučia. Negi dabar girsiuos, kad aš jį myliu, tada bus ne meilė, o pasigyrimas. Tegul jaučia. Tai daugiau.
Nieko nežinau ir nenoriu žinot. Kas už mane gali geriau tai žinoti :)
Todėl pradedu pagaliau manyti teisingiau, kad viskas, ką žinau, ką galvoju, kad žinau, tikrai pasikeis ir reikės dar daugiau sužinoti, gal viskas net bus ir atvirkščiai, nei manei. To negalėjau suvokti nei mokydamasi, nei dirbdama. Ačiū mūsų dideliam vaikui. Be pamokslų, be prievartos ji man tiesiog tai įdiegia :) ir diegia vis daugiau vertingų programų, net kai nelabai noriu aš tų "mokslų" jau, juk daug žinau... bet kartais pamirštu ir man primena, kaip nesusireikšminti, kaip nepsichuoti :), kaip susitaikyt, kaip būti laiminga dėl nieko ir dėl visko visko, net dėl šalto varveklio ar šlapių murzinų iki stangrumo nuo balų kelnių (mat kol grįžti iš toliau, purvas stingsta, atrodo, kad atrodo fuj, bet realiai tai linksma! Svarbu turėti paskui ūkinio muilo, nu arba jei ne purvas ten, tada šiukšlių dėžę, na ir kas) :) kurioj mokykloj to išmoksi...
***
Tos pamokos man kartojasi kasdien net ir ne tik ant manęs. Pavyzdžiui, Emilijos protingasis tėtis:
- Emilija, klausyk mūsų ir daryk, kaip mes sakom, nes mes žinom geriau, ko tu nori.
Pabandyk dabar perfrazuoti šitą sakinį sau, kad tu jį iš kažko girdi. Idiotiškai skamba, ne? Turbūt pultum į atlapus tokiam kvailiui - žino jis, ple... :D Tai kam iš to ar kito vaiko tyčiotis, lyg jis būtų kokia nesąmonė... Ir pykti ant jo, jei jis netiki tavim :D ačdie netiki! Vadinasi, mąsto! Kažkas žino, ko tu nori... wtf, pdf. Filosofija čia? Manau, gyvenimas - realus ir tikrų tikriausias.
***
12m mergaitė klijuoja dabar labai populiarius lipdukus į fotoalbumą, visi taip daro jie dabar, toks užsiėmimas. Paskui mainosi, keičiasi susitikę, giriasi. Va. Ir man pasakoja. Va mano sesė dabar 1m, kai ji užaugs, aš jai perduosiu šitą albumą ir ji galės šitą turtą mainytis. Jau šitas vaikas, matosi, užaugęs. Link suaugusių. Žinoma, sesei trbūt bus malonu toks praeities dalykas turėti "skrynioj", tik kaži, ar jos laikais tom senovėm kažkas dar norės mainytis... Turbūt būtų skaudu tai dvylikametei sužinoti dabar, kad jos šitas vertingas daiktas, greičiausiai (nors... nebūtinai, žinoma, bet tikėtina LABAI), kad net po metų jau ar dviejų, nebeteks tokios šiandieninės vertės ir iš sesės laimės ašarų paveldėjus dulkėms rinkti daiktą turbūt neišbyrės. Geriausiu atveju bus tik "O, ačiū, kaip gražu", blogiausiu - viskas suplėšyta, išmėtyta. Skaudu? Ne. Juk viskas keičiasi. Ypač jei nesitiki.
Kuo labiau nesitiki, kad tavo patirtis bus niekam nereikalinga, tuo bjauriau sureaguoji į tą "a la niekšelį, kuris taip nevertina ir taip su manim, tipo, neteisingai pasielgė"- kokie nejautruoliai ir pan., kaip mano vaikystėj to nebuvo! Pamanyk tik... O čia nėr ko pykt - evoliucija visada buvo, ne stebuklas čia. Tiesiog kam bagažas šūdo, jei dabar galima nusiskinti vaisių nuo medžių...
Va, kodėl mažų vaikų informacijos man atrodo siektiniausios, kad ir koks didelis ir gudrus bemanytum esąs. Nes jie gyvena Dabar (dabartistų ežių reklama, ou mai...). Senolių era nyksta, jei nėra tokia vertinga, kad išliktų. Nors būna, nesiginčijų, ir vertingos išminties ir jos daug, tik mes nelabai skiriam nuo šlamšto, nes juk mes tokie visažiniai, cha :D
nes mums dabar atrodo, kad:
1. Tik baigti universitetą yra vertinga,
2. tik vergauti darbdaviui yra teisinga, net jei nenori, nes juk sakė, kad reikia, nesvarbu kaip šūdinai jautiesi (čia mūsų tėtukas vis kala emilijai kodėl reikia eiti į darželį (aš irgi einu į darbą, nors nenoriu, ir tu eik į darželį...). Ne crap?,
3. Tik gražią mašiną ar šukuoseną reik turėti, ir
4. Tik su durnių kalykla (oj, mokykla, kur viską reikia drausti, bausti ir neleisti) mano vaikas užaugs protingas ir neišpaikęs. Ką tas išpaikęs reišk, ne visi vienodai sutaria. Vienam išpaikęs, nes ieško gyvenime sprendimo be jokių taisyklių, kitam - nemokantis ieškoti jokių sprendimų. Tai kurie ką nors žino ir kurie nieko nežino? Turbūt visi kaip kam šviečia. Tai iš kur gali būti žodyne tokie vienareikšmiai žinojimo sprendimai. Tas žino, o tas ne. Juk būna, kad visur yra kažkiek tiesos, tikrai visur.
O kitam vaikui gal tų punktų nereik, nes jų nejaučia? Jis gal protingesnis už mokytoją ir boikotuoja jo blatną informaciją? Visiškai sutinku, kad vaikai žino daugiau už mokytoją, bet mokytojas to nenori suvokt, už tai ir gaunasi - blogi vaikai, kad nesimoko (šlamštas - tada kodėl nei vieni moksliukai negyvena idealiai???), vaikai "šiais laikais" labai pikti ir mušasi - va pažiūrėkit kaip, o mes tai jau labai geri... (aha, įdomu iš ko vaikas išmoko pykti ir muštis, iš savęssss, cha!??? Jis iš tavęs, vadinasi, nerado ko geresnio pasimokint, susitaikyk su savo netobulumu ir pradėk mokytis vietoj sugrybėjimo nuo visko žinojimo. Taikytina troleibuso ir kitų eilių laukimo bobutėms - jūsų pavyzdys ne tobulesnis).
Žodžiu, jei nesupranti dabartinių vaikų ir diegi savo nukaršusią programą, savo baimes (oi, nenukrisk, oi neišsitepk, oi neik, pargriūsi ir dar nebėk, nes dar baisiau), vadinasi, esi nemastitas ir žinoma, taip paprasčiau, nereik daug galvot, kas vertinga, o kas ne. Tegul bėga tas vaikas, tegul tepliojasi. Grįš ir pasakys, mama, bliamba, buvau kvailys, bėgau išsitepiau... Skauda... Reikės dabar bėgt per kitą pusę, gal pavyks :D jau geriau taip tegul pats eksperimentuoja, nes antraip bloga ir savęs pasidaro klausytis - oi neimk, nes tas ir tas, oi neik, nes taip ir anaip, kol galų gale vaiks bijo iš vis krutėt, nes oi! Juk sakė. Ir stingstam. Paskui tą patį kitai kartai perduoda. Reikia to? Gražu? Naudinga? Nu jo, sėdi, neina, nesusitepa. Nu ir? Ir nelaimingas, nes kažko lyg norėtųsi... bet susitepsiu... Nemalonumai, rėks... Arba, ot ir darysiu, ot tyčia ir dar baisiau.
Jau geriau tada aš mokinsiuos sakyti, aha, iki, sėkmės! :* Jei pasiseks nenukristi - valio! Laimėjom! Nukritai? Hm, užklijuojam kažkuo, užlopom, žygiuojam toliau. Kaip norėtum žygiuoti? O gal ir įdomu... Ir gal dar taip, ane?... fainai būtų taip, mano manymu. Ir nereik vaiko sekti, nes žinai, kad grįžęs sakys taip, kaip buvo, nes žino, kad jam padėsi, jei galėsi, paguosi, jei negalėsi padėt, bet vis atlėgs skausmus, net jei viską reik tverti pačiam.
Užaugs mano pumpurėliai ir man praneš - juokinga tu, mamutai, čia ir labai dar be to neteisi :D pasakys, kaip reikėtų gal. Pasitarsim ir turtėsim vieni iš kitų. Daug maloniau nei "žinojau, kad taip bus, sakiau juk, o dabar va ateini, tvarkykis pats, nes aš tau sakiau, neklausei, bla bla bla" ir sėdi visi susiraukę, tiek žinotojai, o tuo labiau nežinotojai, nes jaučias kalti. Kam ta kaltė. Ir be jos būna skauda, kam dar kažkokį inkarą sausumoj užsivožt, ypač jei varai automobiliu...
Logiška? Turbūt daug kam atrodo bull shit dabar, nes realybė kitokia, fakin, nieko jum neišeis, pamatysi... bet realybė kuriasi per mus, mažuliai, ne atvirkščiai, žinokit. Tik pamąstyk. Kaip manom, taip turim. Vienas pamatęs tarakoną cypia ir panikuoja, sako, kad neįmanoma jų išvaikyt, gyvena su bjaurastim jau n metų su m mėnesių ir dar taip blogai, kitas tokioj pat tarakašo situacijoj sutraiško jį tapke, išpurškia viskuo, kuom žino, nepavykus, eina ten, kur nėr nei vieno tarakono ir niekad nebus. Sunku daiktus persinešt į kitą vietą, bet argi nelengviau viską susumavus? :D
Ne veltui Japonai daugiau galvoja, nei šneka ir be to neturi žodžio "ne". Mes su jovke bandėm išsireikšti porą dienų be "ne". Tik atrodo neįmanoma, bet kažkaip vertėm tą "ne" kaip mokėjom, pasirodo... Sunkiai siaubingai, nes mažiau žodžių privebleni, mažiau piktumo išreiški, nes galvoji kaip neapsiteršt, suvoki, kad anksčiau vien šūdais laisteisi ir žiauriai, nes esi įpratęs taip. Visi taip daro. O nafig. Kam gražiau sava galva, o kam visi sumakalioti į vieną.
Žodžiu, mokytis... afigienai įdomu, kai darai tai ne pagal taisyklę "taip daro visi, nes taip lengviausiai", "neišrasi jau dviračio". Tiesa, bet sunkiau gyvenant juk daugiau išmoksti ir įvairiau, o be dviračio gali išrast ir dar ką nors gražiau - tarkim, supranti, kad žiemą stipę visi medžiai, pavasarį atgimsta. Čia joks dviratis tiek laimės neteiktų, patikėk. Net ir tobula įranga. Įsivaizduok, jei tie medžiai taip ir liktų neatgiję, čiūju, net dviratis su paminkštintom pirštinėm tau tiek pasitikėjimo nesuteiktų tokioj šūdinoj situacijoj. Galų gale, tik besimokydamas, daug uždirbsi ir galėsi nusipirkti tą ir aną dviratį. Ir turėti dar kažką. Ir dirbti, net jei nenori, nes reikia nupirkti... Nu ir ką pirksi? Spintą? Graudu. Aišku gražu ir faina, įsigysi fabriko spintą, dėsi ten daiktus, bet jei pasidarytum ją pats... Numanai tą pasididžiavimo ir vertės jausmą ;) Nusipirkt galėsi ir tris, o pagamint dar ir kitiem pajėgsi dvidešimt, jei mokėsi. Kaifas ne? :) nu, gerai, nupirkt galėsi ir kitam, bet jei jis norės meilės, ne spintos, ką tada pirksi. Balioną? Mh...
Galima galvot ir skleistis daug daugiau, o mylėt iš vis viską, ne tik savo vyrą ir vaikus ir viską dėl jų daryti persisukus :) Galima mylėt ir tą atstumiančiai gražų girtuoklį šleivojantį per gatvę ir neduoti jam nė cento. Jis pyks, negavęs "laimės", bet tu juk jį myli ir linki visko kitaip. Jis to net negirdi ir nežino, bet jaučia, tikiu, kad jaučia. Negi dabar girsiuos, kad aš jį myliu, tada bus ne meilė, o pasigyrimas. Tegul jaučia. Tai daugiau.
Nieko nežinau ir nenoriu žinot. Kas už mane gali geriau tai žinoti :)
šeštadienis, kovo 19, 2011
Ištraukta iš "bėgančios su vilkais"
Esama daugybės būdų ir galimybių gyventi santarvėje su instinktyviąja prigimtimi; be to, ir mes pačios, ir pasaulis nuolatos kintame, o sykiu kinta ir atsakymai į pačius svarbiausius mūsų užduodamus klausimus, todėl negalima sykį ir visiems laikams pasakyti: "Daryk taip ir taip, pirma tą, o paskui - aną, ir viskas bus gerai." Tačiau ilgą laiką stebėdama vilkus, aš vis mėginau išsiaiškinti, kaipgi jiems pavyksta didžiąją gyvenimo dalį šitaip harmoningai nugyventi. Todėl dėl šventos ramybės pasiūlyčiau jums tučtuojau pradėti nuo bet kurio iš toliau pateikiamo sąrašo punkto. Toms, kurios dėl ko nors kovoja, geriausia būtų pradėti nuo dešimtojo.
DEŠIMT VILKŲ GYVENIMO TAISYKLIŲ
1. Maitintis
2. Ilsėtis
3. Protarpiais bastytis
4. Saugoti ištikimybę
5. Mylėti vaikus
6. Dūkti mėnesienoje
7. Laikyti ausis pastačius
8. Rūpintis kaulais
9. Mylėtis
10. Dažnai staugti
DEŠIMT VILKŲ GYVENIMO TAISYKLIŲ
1. Maitintis
2. Ilsėtis
3. Protarpiais bastytis
4. Saugoti ištikimybę
5. Mylėti vaikus
6. Dūkti mėnesienoje
7. Laikyti ausis pastačius
8. Rūpintis kaulais
9. Mylėtis
10. Dažnai staugti
penktadienis, kovo 18, 2011
Išgyvenimo teorija ir praktika
Literatūrinė pasaka:
Jaunoji karalienė prieina šulinį. Jai pasilenkus pasisemti vandens, jos kūdikis įkrinta į šulinį. Jaunajai karalienei ėmus klykti ir šauktis pagalbos, pasirodo dvasia ir klausia, kodėl ji pati negelbėjanti savo vaiko. "Aš juk neturiu rankų!" - aimanuoja karalienė. "O tu pamėgink", - sako jai dvasia. Ir kai berankė mergelė sukiša savo strampus į vandenį, siekdama vaiko, jos rankos tą pačią akimirką atauga, ir kūdikis laimingai išgelbėjamas.
Ištrauka iš Clarissa Pinkola Estes, Ph. D. "Bėgančios su vilkais".
Aš:
Trumpai nupasakosiu, ką padariau :D Ogi skaitydama straipsnį, kaip reiktų valdyti vaikų isterijos priepuolius, po jo na tokio lakoniško, bet, mano manymu, gan teisingo teksto, perskaičiau patyrusių moterų komentarus. Ogi pasirodo visiems vaikų "ožiams", "neklusnumams", "žaislų nedalyboms", "vaiko išlepinimo ant mamos rankų", "vaiko nenorėjimo lankstytis kiekvienai nukaršusiai bobai, kuri nori jį paimti ant rankų", na ir pan. "problemoms" spręsti, pasirodo, jų logišku išmanymu, reikia būtina ir kitaip neįmanoma - čiupti diržą ir vanoti. Vienoms pakanka silpniau užvožti, kitos turi prarasti sąmonę betalžydamos, "kad vaikas įsikirstų", ką daryti ir ko ne. Tokių buvo kone 120. Vien tik taip manančios. Na, ką. Emilijos mamukas, pati patyrusi šiokį tokį diržą, turinti gan reiklų vaikėzą, išbandžiusi net ir diržą (kurį tenka ačdie mest lauk kiek tik galma toliau), nusprendė (nors nieko nesprendė...), ėmė ir apsireiškė, atsakydama į vieną bandramintės komentarą į tų 120: "kraupu skaityti...". Mat jai atrašė tuoj pat viena veržli mosuotoja: "Tai kas čia tau jau taip ne taip. Ką nori pasakyt!" . Žodžiu, kabineto ieškojimas (nuo žodžio "kabinėtis"), nori diskutuoti. Daviau jai. :D Gavau atgal, mat mano šeimos "gilių" :D tradicijų (2m 2mėn. dukra ir 18 sav. pilvelis) informacija tame puslapyje yra vieša, kai nori. Nesiplečiant, jos žvitria akies skvarba išaiškino, kad esu naivuolė ir ką aš galiu kriokt su tokiu mažu vaiku ir plius dar kitu savom rankom nevaikštančiu :D. Tp saknt, užaugyk, o paskui giedok, ane. Nu teisybė. Tik studijuoju iki šiol savarankiškai įvairiausius auklėjimo metodus ir galų gale man šviečiasi mažulytis spindulėlis, kaip galima išvengti smurto. Žinoma, tai tragediškai kartais sunku, net akys blanksta, nes reik ištisai galvot, net naktį, ką daryt. Pasilengvinčiau sau darbą, čiupdama kokį skaudesnį daiktą, pritariu. Bet ne man. Ir ne Emilijai. Man negražu, nesveika ir nematau tolko. Tiesiog. Turiu daug argumentų, bet manau, kas mano taip kaip aš, jų dėstyti net neverta, o kas nemano, čia jo kelias. Nebent jam kiltų tas didysis klausimas, kaip tiem, kas mano iš vis ką nors.
Taigi, šiek tiek pasišakojusi, kad nepasirodyčiau absoliut padangių teorijų svaigintojasi, bet ir kad žinau daugiau, jeigu norės pulti. Ir nebeskaitysiu toliau eigos ten tų komentarų. Atsirado dar kelios, kurios parašė man net po asmeninį laišką, kad elgiuosi ir žinau teisingai. Net gavau pliusą už tai, kad drįsau kišti savo plaukus padrąskyt. Tiesą sakant, nežinau kam taip dariau, tiesiog širdis kaukė, kad reikia tas kitokias kakarynes bent minimaliai prarėkti. Na, kad nesam mes, kaip viena rašė "kosmopolitanų aukos" ir žinom, ir toliau mokomės, ką darom ir kur tai veda.
O muštynių (nors ir retų, aišku, gal, na tikiuosi, kad vaikų subinės nemėlynuoja kasdien, tik retais atvejais, bet vis tiek) gerbėjoms - aš jas suprantu irgi iki kaulų smegenų. Nebeturi variantų, galimo pavyzdžio, sunku knaisiotis ir ieškot, ką daryti, gal dar vyrai nepadeda, gal dar kas zyzia galvą, tiesiog sunku kitaip elgtis, nei visi kiti tavo "rojono" piliečiai. Nenori būti išsišokėlės. Skelia ausų ir tiek. Pačios gavo. Joms gal padėjo (stačiai akivaizdu, kad meška).
Nejučia užtikus šitos pasakaitės detalę - berankė mergelė, įsikniaubusi savo negalios įsivaizduoja, kad nieko negali (tik diržas), bet pasirodo, kad ji daugiau verta, nei pati mano, ją tik reikia patikinti tuo... Man mamų pykčio pagailo ir siunčiu meilės, kurią surasti paprasta lygiai taip pat kaip ir sunku, tik reikia pradėti vaikus gelbėti, net ir nuo savęs, jei reikia...
Net jeigu vaikas netobulas, ne toks, kokį norėtume parodyti giminėms, negalime juo pasigirti kaip mocartu ar puikiu ūkininku, VAIKAS nuostabiausias, koks tik sugeba būti ir kokiu leidžiame jam būti, kai kur padrąsindamos, kai kur subardamos, bet visa širdim mylėdamos net ir kito rajono suaugusius, kurių dar nepažįstam.
Galų gale mes visi - NEIŠKARTOJAMI. Ir mūsų nuostatos, ir bejėgiškumas, ir žinios - visų skirtingi matavimai. Ir visi teisingi, tik su atskiru keliu ir pakalne. Kišk tuos stabarus į vandenį, trauk kiek gali, nepasiduok. Kai visai nebegali, gal dvasia ir padės, jeigu ji nuspręs, kad tikrai negali, bet jeigu lauki ir ji niekaip neateina, stenkis pati - vadinasi, tu tikrai gali, dvasia tavim tiki :)
Ir kiekvienas vis gi turim savo stilių, nepakeisi vienu stryktelėjimu, nes ir nereikia. Svarbu suprasti pačiai, kad esi vertinga čia ir dabar.
Jaučiu, kai sykiais žiūriu į savo piktą zuikį - tai zirs, kad ne laiku, kad nevyksta, kad nemoka pasakyt, kad bando, o aš neskiriu raidžių :D Nervuojas, aš nervuojuos, nervinas ir tėtis, kiti kreivai linguoja - va va... :) ir tada man pokšt! Prakirto. Aš taip nervuojuos dėl to "va va, ką sakiau..." daugiau, negu dėl to, kas vyksta dabar MAN, ČIA ir kad reikia GELBĖTI, o ne graužtis ir taip nelikusių rankų.
Kas jas vis pakapoja...? Nekaltinsim. Reikia Gelbėti ir kitiems nekapot.
Jaunoji karalienė prieina šulinį. Jai pasilenkus pasisemti vandens, jos kūdikis įkrinta į šulinį. Jaunajai karalienei ėmus klykti ir šauktis pagalbos, pasirodo dvasia ir klausia, kodėl ji pati negelbėjanti savo vaiko. "Aš juk neturiu rankų!" - aimanuoja karalienė. "O tu pamėgink", - sako jai dvasia. Ir kai berankė mergelė sukiša savo strampus į vandenį, siekdama vaiko, jos rankos tą pačią akimirką atauga, ir kūdikis laimingai išgelbėjamas.
Ištrauka iš Clarissa Pinkola Estes, Ph. D. "Bėgančios su vilkais".
Aš:
Trumpai nupasakosiu, ką padariau :D Ogi skaitydama straipsnį, kaip reiktų valdyti vaikų isterijos priepuolius, po jo na tokio lakoniško, bet, mano manymu, gan teisingo teksto, perskaičiau patyrusių moterų komentarus. Ogi pasirodo visiems vaikų "ožiams", "neklusnumams", "žaislų nedalyboms", "vaiko išlepinimo ant mamos rankų", "vaiko nenorėjimo lankstytis kiekvienai nukaršusiai bobai, kuri nori jį paimti ant rankų", na ir pan. "problemoms" spręsti, pasirodo, jų logišku išmanymu, reikia būtina ir kitaip neįmanoma - čiupti diržą ir vanoti. Vienoms pakanka silpniau užvožti, kitos turi prarasti sąmonę betalžydamos, "kad vaikas įsikirstų", ką daryti ir ko ne. Tokių buvo kone 120. Vien tik taip manančios. Na, ką. Emilijos mamukas, pati patyrusi šiokį tokį diržą, turinti gan reiklų vaikėzą, išbandžiusi net ir diržą (kurį tenka ačdie mest lauk kiek tik galma toliau), nusprendė (nors nieko nesprendė...), ėmė ir apsireiškė, atsakydama į vieną bandramintės komentarą į tų 120: "kraupu skaityti...". Mat jai atrašė tuoj pat viena veržli mosuotoja: "Tai kas čia tau jau taip ne taip. Ką nori pasakyt!" . Žodžiu, kabineto ieškojimas (nuo žodžio "kabinėtis"), nori diskutuoti. Daviau jai. :D Gavau atgal, mat mano šeimos "gilių" :D tradicijų (2m 2mėn. dukra ir 18 sav. pilvelis) informacija tame puslapyje yra vieša, kai nori. Nesiplečiant, jos žvitria akies skvarba išaiškino, kad esu naivuolė ir ką aš galiu kriokt su tokiu mažu vaiku ir plius dar kitu savom rankom nevaikštančiu :D. Tp saknt, užaugyk, o paskui giedok, ane. Nu teisybė. Tik studijuoju iki šiol savarankiškai įvairiausius auklėjimo metodus ir galų gale man šviečiasi mažulytis spindulėlis, kaip galima išvengti smurto. Žinoma, tai tragediškai kartais sunku, net akys blanksta, nes reik ištisai galvot, net naktį, ką daryt. Pasilengvinčiau sau darbą, čiupdama kokį skaudesnį daiktą, pritariu. Bet ne man. Ir ne Emilijai. Man negražu, nesveika ir nematau tolko. Tiesiog. Turiu daug argumentų, bet manau, kas mano taip kaip aš, jų dėstyti net neverta, o kas nemano, čia jo kelias. Nebent jam kiltų tas didysis klausimas, kaip tiem, kas mano iš vis ką nors.
Taigi, šiek tiek pasišakojusi, kad nepasirodyčiau absoliut padangių teorijų svaigintojasi, bet ir kad žinau daugiau, jeigu norės pulti. Ir nebeskaitysiu toliau eigos ten tų komentarų. Atsirado dar kelios, kurios parašė man net po asmeninį laišką, kad elgiuosi ir žinau teisingai. Net gavau pliusą už tai, kad drįsau kišti savo plaukus padrąskyt. Tiesą sakant, nežinau kam taip dariau, tiesiog širdis kaukė, kad reikia tas kitokias kakarynes bent minimaliai prarėkti. Na, kad nesam mes, kaip viena rašė "kosmopolitanų aukos" ir žinom, ir toliau mokomės, ką darom ir kur tai veda.
O muštynių (nors ir retų, aišku, gal, na tikiuosi, kad vaikų subinės nemėlynuoja kasdien, tik retais atvejais, bet vis tiek) gerbėjoms - aš jas suprantu irgi iki kaulų smegenų. Nebeturi variantų, galimo pavyzdžio, sunku knaisiotis ir ieškot, ką daryti, gal dar vyrai nepadeda, gal dar kas zyzia galvą, tiesiog sunku kitaip elgtis, nei visi kiti tavo "rojono" piliečiai. Nenori būti išsišokėlės. Skelia ausų ir tiek. Pačios gavo. Joms gal padėjo (stačiai akivaizdu, kad meška).
Nejučia užtikus šitos pasakaitės detalę - berankė mergelė, įsikniaubusi savo negalios įsivaizduoja, kad nieko negali (tik diržas), bet pasirodo, kad ji daugiau verta, nei pati mano, ją tik reikia patikinti tuo... Man mamų pykčio pagailo ir siunčiu meilės, kurią surasti paprasta lygiai taip pat kaip ir sunku, tik reikia pradėti vaikus gelbėti, net ir nuo savęs, jei reikia...
Net jeigu vaikas netobulas, ne toks, kokį norėtume parodyti giminėms, negalime juo pasigirti kaip mocartu ar puikiu ūkininku, VAIKAS nuostabiausias, koks tik sugeba būti ir kokiu leidžiame jam būti, kai kur padrąsindamos, kai kur subardamos, bet visa širdim mylėdamos net ir kito rajono suaugusius, kurių dar nepažįstam.
Galų gale mes visi - NEIŠKARTOJAMI. Ir mūsų nuostatos, ir bejėgiškumas, ir žinios - visų skirtingi matavimai. Ir visi teisingi, tik su atskiru keliu ir pakalne. Kišk tuos stabarus į vandenį, trauk kiek gali, nepasiduok. Kai visai nebegali, gal dvasia ir padės, jeigu ji nuspręs, kad tikrai negali, bet jeigu lauki ir ji niekaip neateina, stenkis pati - vadinasi, tu tikrai gali, dvasia tavim tiki :)
Ir kiekvienas vis gi turim savo stilių, nepakeisi vienu stryktelėjimu, nes ir nereikia. Svarbu suprasti pačiai, kad esi vertinga čia ir dabar.
Jaučiu, kai sykiais žiūriu į savo piktą zuikį - tai zirs, kad ne laiku, kad nevyksta, kad nemoka pasakyt, kad bando, o aš neskiriu raidžių :D Nervuojas, aš nervuojuos, nervinas ir tėtis, kiti kreivai linguoja - va va... :) ir tada man pokšt! Prakirto. Aš taip nervuojuos dėl to "va va, ką sakiau..." daugiau, negu dėl to, kas vyksta dabar MAN, ČIA ir kad reikia GELBĖTI, o ne graužtis ir taip nelikusių rankų.
Kas jas vis pakapoja...? Nekaltinsim. Reikia Gelbėti ir kitiems nekapot.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)