Moteriška agresija - kam kas mėnesį, kam visada

O mano Žovital... Mano įkvėpėja moteriškom temom :)
Kokios mes keistai fantastiškos. Būna, kad pykstam konkrečiai ant kažko, tik neaišku kam, priežasčių gal tiek daug, kad net pasimiršta, lieka tik piktumas, o kartais tokia šūdino mažumo priežastis, kad net neverta sakyt, bet pyktis jis stukstena ir nei kava, nei draugas, nei užklasinė veikla to guzo nepašalina. Kažkiek apramina, bet sugrįžta šimteriopa nauda vėžinėms ląstelėms :D
O kaip būna ružava, kai neįmanima to net paaiškinti, kodėl. Ir ką dabar daryt. Pafyzdžiui, išsilieji ant kokio artimiausio vyriškio, dažniausiai, nes jie būna atsparesni sužeidimams, arba net gan tolimo nevyriško ir kai paklausia, na gerai, tai kodėl tu ant manęs supykai, kaip tai viskas pasidaro nebe taip konkretu :) ir kaip žmogui sakyt - žinok, tiksliai nežinau... O gal, tu pats kaltas, tu tu tu! :D  Ir dar atsiprašyk, prašom, kol ant viršaus nesupykau.
Kažkokios burtininkės raganos su neaiškia filosofija. Tiesiog jaučiam, kad taip reikia žiežirbauti ir viskas. Kai nejaučiam, to nedarom. Faktas. Bet jei kažkur užsilikęs koks randelis, jis ir maišysis reguliariai arba išsklaidytai :)
Kas tuos randelius turėtų atkasti? Kartais būna kapstai knisi raičioji ir taip ir anaip, nu nėr atsakymo. Kai pavargsti ir protelis nunyksta, tada paima ir ooooo... Nejaugi čia tik dėl to? Dėl protelio?
Žinoma, kad taip. Kuo daugiau jį naudoji, tuo mažiau pažįsti save, nes juk su proteliu tu turi būti emancipuota, tu privalai niekam netrukdyti, tai juk tavo bėda, jei tau blogai, tu turi būti mandagi, ir iš vis, kaip tu gali pykti ant tokių niekų, tu juk protinga. O nė velnio! Protas viešoje vietoje gal ir gerai, bet savęs dėl tos viešumos ir dėl "ką kiti pagalvos, kaip reikės pasiaiškinti" skriausti neapsimoka. Niekam nesvarbu, kaip tu atrodai, ką darai. Šiandien gal pakalbės..., na galbūt būna situacijų, kad visą gyvenimą po to prisimena tavo išpuolį, nu ir kas! :D Jeigu jie atsimena tik tą išpuolį, vadinasi, jie nepažįsta tavęs ir verčia tave jaustis ne kaip, jeigu tai dažniau prie jų pakartoji. O jei nepažįsta tavęs, ar verta jaudintis, kas jie tokie begalvojantys kaip toliau tavęs nepažint? :)
Bet, aišku, visada neaišku, kur tu paskui tą žmogų sutiksi :D Bet reik tik pasitikėt savim, daugiau nieko ;) Jeigu įvyko kažkas, priežastis tikrai yra, tik atspėk ją :)

Kodėl Ieva nemokina Emilijos persijungti youtube filmukų

Man jau pradeda pagaliau po tiek metų šiek tiek patikti daug kalbantys žmonės :) Tik įdomu, kodėl dažniausiai dėl kokių nors vaiko mistikų būna apkaltinama tik mama... Nes ji daugiau praleidžia laiko su vaiku? O jeigu tėtis su mama vienodai valandų praleidžia su juo, kaip tada, kodėl vis tiek mama? Turbūt todėl, kad jai vienai labiau rūpi, o tėtis tik padeda arba atvirkščiai. Išsiaiškinau, ačiū :)
Na va. Gavau štai pastabą tokią vieną dieną iš daug žinančių žmonių dvimečio savarankiškumo tema ir tada tikrai pradėjau galvoti. Rimtai, kodėl? Kodėl Ieva nemokina Emilijos persijungti youtube jai įdomių filmukų? Gal aš iš tikrųjų taip slopinu jos pasaulio suvokimą ar dar kaip kitaip žaloju neišmokinus šio fokuso. Ar ji pareiškė norą pati to išmokt ir aš jai neleidžiu? Ne, ji to nepareiškė.
Ai, dar galimas variantas klausimo, o gal Emilija pati nenori mokintis, todėl kad aš jai nepasiūlau, pristatyčiau tai kaip nors entuziastiškai, sakyčiau, kad dabar negaliu perjungti, valdykis pati ir tikrai išmoktų! Va čia turbūt ir atkeliauja mano baimė iš vaikystės, kai man nekilus nei mažiausiam norui, močiutė primygtinai stengdavosi sužavėti kokia nors manęs nedominančia veikla, įtikinėdavo, kaip tai fainai ir naudingai, ir jai pačiai tai patinka ir bus patogu... Paskui pykdavo, kad aš neperkalbama ir net tyčia paskui nesistengiu. Išvystė nemokslumo, nekentimo atrasti ką nors naujo sindromą. Iš gerų norų, žinoma, kad netinginiaučiau. Bet jei būtų kiek palaukusi, mano galva tikrai netuščia buvo, būčiau užklaususi jos, ar galėčiau išbandyti tą, ar atsirastų galimybė mane įrašyti į šokių būrelį. Bet ne, užbėgo už mano akių ir teatrališkai vaidino, kaip man tai turėtų kažkodėl fantastiškai patikti. Tai erzina, rrrr. Ir dar blogiau, jei tai kiekviename žingsnyje. 
Eksperimentas. Tarkim persigalvoju ir nusprendžiu ją išmokyti pačią persijungti filmukus, kad pati turėčiau daugiau laisvo laiko, kol ji tuos filmelius pati vėpso išsižiojus... na kažkam tą laiką naudočiau. Pasidažyt gal. Pamiegot. Gal pakalbėt telefonu ar su draugais pažaist intelektualų žaidimą. Žodžiu, laiko sau, kurį turėdavau neturėdama nei vieno vaiko. Ir štai nutaikius progą, kai kaip tik žiūrime "Kak Levenok dainavo su čerepacha", žiočiausi paklausti, mažu, tu norėtum išmokti paklikint pelę pati? Ką nori galėtum spausti be pagalbos.
Va čia ir stop stop stop. Ką nori. Kas nors esat junginėję jūtūbą tiesiog na, kad gražus gal paveiklėlis, al pažiūrim? Mat Emilija man dažniausiai parodo, ką ji ten mato, ką norėtų pažiūrėti, ir kartais ji paspaustų oj įdomių dalykų. Aš aišku ir spaudžiu, ko ji prašo TIK, vienas skirtumas - mes žiūrim nematytus dalykus abi, kaip mokam taip aptariam, bijom smurto scenų (sekso dar nesigilinom, ačdie nekliuvo, bet jei pataikytume, būtų mažiau traumos, manau, jei aš vis dėl to galėčiau tą kol kas kol galiu, kol ji pati nori, pakontroliuoti, pakalbėti ar padiskutuoti). Pavyzdžiui, bežiūrint senąją animaciją įsimaišo labai spalvingas ir gundantis apelsinas.
Štai. Vaikiškas toks? Gerai, kad angliškai supranta tik Apple, išmokom naują žodį trumpam, goog :) bet temos stiprumas - apelsinas erzina obuolį. Ir žvengia. Krūtai! Jei ji pati tokį isijungtų, kai aš miegu ar maudausi, ar žaidžiu (nesąmonės visiškos :D) ir aš nematau, ką ji mato, paskui man daržely ar kad ir namie ką nors panašaus pakartoja ir aš nežinau iš kur tai, kaip aš galėsiu jai padėti susitvarkyt su panašiai pakartota agresija draugui ar svetimam žmogui :)
Na, gal ir išsukčiau padėtį kaip nors, bet visų pirma, ji man nepareiškė individualaus noro dirbtis interneto kloduose pačiai kol kas. Aišku, ne užu kalnų ji man tai pasiūlys, bet visai esu rami, kad to neprašė. O pati siūlyti savo iniciatyva tikrai rami dėl nesavarankiškumo nebent naudingesnį žaidimą, nors ir kamuolį paspardyt, bent koordinacija lavėja... Be to, ji išmoks ir kitam ką nors pasiūlyt įdomesnio nei kompas. Tiesiog tikiuosi. Nes iki šiol savo loginiu rezultatu daugiau mažiau esu laiminga. Yra gilių taisytinų dalykų, bet ačiū siūlytojams kaip reiktų auklėti, nes tik per jų prizmę pamatau save iš šalies ir išanalizuoju savo veiklos efektyvumą ir rezultatus.
Šįkart jūtūbuj ir kompo maigymo mokslui sakau NE, nors suprantu, kad ne už ilgo šito kontroliuoti tikrai nebus man leista :D Vadinasi, tuomet ir pereisim į kitą lygmenį, kai galėsim girtis, oi žiūrėk, kaip mano vaikas toks mažas vargsta prie tų knopkių ir žiūri bet ką :D Velniam čia girtis Tokiu pasiekimu. Per feisbukus žūsta jaunos asmenybės, vikipedija ir ta retai naudojama laisvalaikiu. Kažką sakyti galėsiu, tik ar mokėsiu tai padaryti objektyviai, kitas klausimas. Bet aišku, nuo visko žmogaus neapsaugosi. Norės, jaus poreikį, nebesustabdysiu ir turėsiu kaip yra. Puikiai blaiviai tą suvokiu bent.
Žodžiu, klausimas neišspręstas, bet pasiteisinimas atrastas, toliau bandysiu svarstyt ar jis logiškas ir teisingas ne tik man. Patinka man ieškot pelių :)
Tiesa, prie savarankiškumo temos. Esame pasiekę, kad Emilija pati nusirengti moka, nesijaudinkite, tik mes to nedemonstruojame turbūt - tą įrodo, kad visą savaitgalį grūdinosi namuose plikutėlė :) Pati pasiprašyti, atsisėsti ant puodo moka, netgi išpila savo puodą į kanalizaciją (tiesa, truputį pro šoną), įgūdžiai tobulinami, moka pavalgyti tiek šaukštu, tiek šakute, atsigerti jau nuo kūdikystės :) Turbūt reiktų tą paafišuoti, nes kyla žmonėm abejonių matomai dėl dukros įgalumo išgyventi su manimi :) viską galim, kai norim :) be kita ko šitų paprastų, džiaugiuosi, kad ji rūpinasi artimaisiais, jeigu jie sėdi per daug arti krašto, kad gali nukristi, visada įspėja, ar nebus bum kokio nors, paklausia manęs, ar man nešalta, prieš tai atneša Mano (ne kieno nors kito) megztinį. Jeigu pavargusi, užkloja mus ir sako "eik miegok". Kai pati valgo saldumyną, visada pasiūlo ir šeimai (svetimiems kažkodėl ne, bet matyt, pavyzdys toks :( Žodžiu, gali ne tik pati savimi pasirūpinti, bet jaudinasi ir dėl šeimos klimato ;P Tiesiog kaip ir visi jos amžiaus vaikai, vystosi pagal grafiką ;)
Nusiraminkite.

Jautrumas

Nuo pat kūdikystės mano vaikelis baisiai jautrus. Lopšinės jaudina baisiau nei karas - man ar kokiai kitai priemonei bent kažką lėtesnio užgiedojus vaikas pragysta arba bent jau ryja ašarą liūdnai prisimerkusi. Neišnešioto naujagimio paveiksliukas žurnale irgi spaudžia metų neturinčios merginos ašarą.
O dabar atradom kitą graudų reikalą. Katytė uodegytę tai turi, šuniukas irgi turi ką vizgint, net voverytė, kiškiukas ir meškiukas turi bent dėl vaizdo uodega vadinamą. Pasijuokdama rodau ir savo uodegą - chalato šone nutrūkęs šniūro laikiklis, net pavizginau :D Pasirodo per žiaurūs juokai buvo :D Nes vaikis atrado, kad pas ją tai uodegos pižamoj nėra... Vajė.
Bandau taisyt rėksmingą padėtį patardama susirasti uodegą, kurią pritvirtinsim. Radom šniūrelį, bet, pasirodo, į kelnes jį sukišti negana. Juk jaučiasi antikūnis ir plius dar patraukus išsitraukia - NETIKRA!!!! AAaaaaaaaaaaAAAAAaaa! :D Netinka! :D Už kalnieriaus užmesta uodega irgi negražu, visai kaip ne šuns... Užrišta - matosi mazgas... Nusiraminti negalim.
Jei būčiau iškart sakiusi, kad pas žmones nėra uodegų, pas mane taip pat, būčiau truputį ne taip graudžiai išsisukus. Dabar netinka net žmogiškas paaiškinimas :(
Sunku jautruoliams :) o tokio beždžioniuko mamai... Vau... Koks dar miegas, kai reik atrast protingą uodegos sprendimą ir dar parodyt, kad tai streso man visai nesukelia ir padėtį valdau :D Kitaip kas padės mano vaikui, jei ne aš. Tėtis tai miega :s
Atsibus gal link vaikų paauglystės, cha :D

Piktumų adresas

va va, šią savaitę mėlynas (nu tipo mylimas) vyras namie, galvoju ot bus gerai, patingėsiu, pašokinės, pagaliau nebepyksiu. Nugi kur tau. Miega. Naktį visą miega, ryte miega kol nepradedam šokinėt ant galvos sukankant link pusiaudienio valandų, tada Emiliukas eina miegoti. Tėtukas naudojasi proga dar pamiegoti. Kažkokia nesąmonė. Nėščias gal? :D
Ir štai atėjo mintis, kad jeigu aš sau galėčiau taip leisti, gal ir nebambėčiau ant prostatito reklamų ir kitų savaime suprantamų dalykų :) Bet kaip taip? Už lango šviesu juk! Kas jam! Gal kokio geležies aparato užšerti jį, kad akys atliptų. Pavydas jama, negaliu...
O aš pripratus gi jau nemiegot per parą 20h, tai, atseit, pati ir kalta :)

Thanks to LiaDa, primena vaikystę, kai dar būdavo laidelės vaikams kiekvieną vakarą... :) ech!

Kaip puiku, kai prie prikolo prirašo žodį prikolas ir tada tiksliai žinai, kad paklausius tai bus žiauriai neprikolas :D

Maistelis mažulyčiams

Oi, negaliu :D Kaip aš irgi kažkadais pirmuosius kartus atradus, kaip maisto prekybos sfera tyčiojasi ne tik iš mūsų vėžinių ląstelių, bet tuo labiau iš mūsų mažiausiųjų, su savo pieno miltais ir biosferiškom mėsos (tiksliau kaulų, odos ir gyslelių skonio-kvapo) tyrelėm, kaip aš tada siautėjau :D Ot žulikai, nu. Iš mažutėlių bizniai tik sukas :) O dabar man juokas :) ir iš savęs ir iš kitų dabar atrandančių ir pradedančių burbėt.
Pala, galvoju. Tai čia visai už šposą dabar jau priimu. Būčiau aš toks prekybos biznininkas, tikrai ne kitaip elgčiausi. Gi šūdelis tas tavo nususęs kūdikėlis, jeigu nesugebi pati maitinti jo krūtim ir išmakalioti savom rankom košelės, o perki pieno, mėsos miltų, tai ko čia purški. Tipo čia naujiena, kad masinės gamybos prekės nėra sukurtos jokiam individui patenkinti jo sveikatą. Tai daroma tik tam, kad užkištų prakiurusį skrandį. O mamukės, kurios tingi ir jom negražu maitinti kūdikį savo porno krūtim, pakeičia natūraliausią produktą kuo - koksu kūdikiams iš plastiko dėželės, tai valio. Baisus čia daiktas. Gal kiek nepatogumų paskui vaikui bus šaibom išrūkęs skrandelis ar skylėta kepenis, o gal išporėjusi tulžies pūslelė. Pofig juk. Šitie organai nėra svarbiausi, ir juos išoperavus įmanoma išgyvent bent 10 ir daugiau metų :) Tad kodėl nepasilengvint sau gyvenimo ir neatsikratyt tais savo mažutėliais kuo anksčiau, jie juk velia tavo karjeros planus, daugiau jokios naudos, paskui net šiukšlių nepriprašysi išmest :D baikės :D Beje, į tą pienmiltį juk deda kartais omega vitaminų, taigi labai sveika smegenims sako. Gal bus biškį kūniškai invalid žmogutis, bet jau protingas... :D irgi gal, čia žiūrint nuo požiūrio, jeigu tik tuo tikėsi, taip ir bus :) maždaug kaip homeopatija - tik patikėk :)
Net nežinau ar čia reik ant tos masinės prekybos pykt, juk jie visai netyčia. Jie juk asmeniškai man pakenkt tikrai nesiruošė, jie tiesiog uždirba pinigus iš manęs. O jeigu aš buka, tai ką kaltint, gal kitus? :D Nematau tragedijos ir ant prekybininkų nei kiek nepykstu, netgi ploju, nes tik jų vitaminai E, modifikatoriai ir kiti skanėstai privertė mane kept duoną namuose, kas labai skanu ir kvepia ir malonu ir kaifas. Tik jie paskatino mane kramsnot mėsos kvapo ir skonio mėsą iš pažįstamo ūkininko, nuo tos mėsos net geležies kiekis kraujyje pakyla, ne šiaip sau vandeniu ir tirpikliais plautas šmotas. Ačiū tiems izrodams, be to, manau jie ilgai neišgyvens, masinė prekyba kris ir visi varysim į kaimus patys grūdus pjaut. Nematau blogio iš vis tame :D Nuo kada gamta ir tikras darbas su akivaizdžia, gal ir nefinansine, bet nauda yra blogai? :)
Va man baisiau yra kai savi draugai, giminės ar kaimynai tyčiojasi vieni iš kitų, iš jų vaikų, iš nėštumų kiekių, kaip skaičiuoja kitų turimus pinigus, galvoja kaip pakišt jiems koją, apšmeižt kitų akyse, kad tik anas neužsidirbtų papildomai, neduok die dar baisiai praturtės. Va čia tai vimdo. Čia tai šlykščiau už nerūšiuotas šiukšles ir net kūdikio kepenų cirozę nuo ultra visiems bet kam vaikam maistuko. Nes šitų savo savybių mes nelabai linkę pastebėti, nes patys sau esam teisingiausi ir geriausi, o kiti siekia tik pasipelnyti. Iš kur tokios fantazijos... Argi taip kas auklėjo :D