Jautrumas

Nuo pat kūdikystės mano vaikelis baisiai jautrus. Lopšinės jaudina baisiau nei karas - man ar kokiai kitai priemonei bent kažką lėtesnio užgiedojus vaikas pragysta arba bent jau ryja ašarą liūdnai prisimerkusi. Neišnešioto naujagimio paveiksliukas žurnale irgi spaudžia metų neturinčios merginos ašarą.
O dabar atradom kitą graudų reikalą. Katytė uodegytę tai turi, šuniukas irgi turi ką vizgint, net voverytė, kiškiukas ir meškiukas turi bent dėl vaizdo uodega vadinamą. Pasijuokdama rodau ir savo uodegą - chalato šone nutrūkęs šniūro laikiklis, net pavizginau :D Pasirodo per žiaurūs juokai buvo :D Nes vaikis atrado, kad pas ją tai uodegos pižamoj nėra... Vajė.
Bandau taisyt rėksmingą padėtį patardama susirasti uodegą, kurią pritvirtinsim. Radom šniūrelį, bet, pasirodo, į kelnes jį sukišti negana. Juk jaučiasi antikūnis ir plius dar patraukus išsitraukia - NETIKRA!!!! AAaaaaaaaaaaAAAAAaaa! :D Netinka! :D Už kalnieriaus užmesta uodega irgi negražu, visai kaip ne šuns... Užrišta - matosi mazgas... Nusiraminti negalim.
Jei būčiau iškart sakiusi, kad pas žmones nėra uodegų, pas mane taip pat, būčiau truputį ne taip graudžiai išsisukus. Dabar netinka net žmogiškas paaiškinimas :(
Sunku jautruoliams :) o tokio beždžioniuko mamai... Vau... Koks dar miegas, kai reik atrast protingą uodegos sprendimą ir dar parodyt, kad tai streso man visai nesukelia ir padėtį valdau :D Kitaip kas padės mano vaikui, jei ne aš. Tėtis tai miega :s
Atsibus gal link vaikų paauglystės, cha :D