Atitinka mano laukinę ir gražią sielą :)
Saldžių *
trečiadienis, gruodžio 15, 2010
Aš jeigu vairuočiau, tai vairuočiau
Teisių neturiu, bet sapnuoju, kaip vairuoju, bet niekad nesiryžau šito mano noro legalizavimui.
Nugarine atrama jaučiu, kad kiltų visiems daugiametis pavojus nuo tokių vairuotojų. Šiaip esu gan ramios išvaizdos, kartais net kukli, bjaurias situacijas su mažiau pažįstamais žmonėmis sprendžiu diplomatiškai ir su šypsena. Nu bet jeigu kas kėsinasi į paširdžius (neretai būna, kad tik įsivaizduoju grėsmę:D), kantriai palaukiu arba ne, ir draugiškai galiu apmėtyt fejerverkais.Taigi gražu, efektinga ir atsinaujinančiai baisu. Kitąsyk jau žiūrėk žmogui ir pakartojimo nereikia, tampa iškart talentingas pastebėti mano pojūčius, o jei ne, tiesiog nebekvaršina galvos. Sakyčiau, baisi mano savybė, bet naudinga abiems pusėms, jei ne daugiau.
Panašiai save įsivaizduoju ir prie vairo. Važiuoju pačiu kvailiausiu būdu turbūt, gal kartais sulėtintai, nes noriu pamatyt kokį nors eglute margintą balkoną, ar gal kokia graži mama stoviniuoja prie perėjos (man visos mamos dabar pačios gražiausios, nesvarbu kokiais batais)... Jau matau kaip iš paskos varo koks žaibiškai nuostabus vairuotojas, kuris man keletą kritikos garsų išpypsina dėl to. Maža ką, kasdien gal taip ir nedaryčiau, bet moteris gyvena ciklais. Vieną dieną turbūt vienam iš jų bevažiuodama staigiai sustočiau, kad toks greitas, šmurkšteltų man į bagažinę. O paskui jau aiškintumėmės, koks kvailys man perbėgo kelią, kad anas nesilaikęs distancijos mane vargšę sugurino :P
Pikčiurnų kely jau apstu. Kita prisijungs nebent nusiraminus ir super pavydėtinai profesionali ;)
Jeigu ką nors daryt, tai tik gerai, kad kiti turėtų pavyzdį išsižioję tik sekti! O jeigu kiti dar protingi, tai tik dar labiau patobulės. Jau matau, kaip gerėja žmonės...
Nugarine atrama jaučiu, kad kiltų visiems daugiametis pavojus nuo tokių vairuotojų. Šiaip esu gan ramios išvaizdos, kartais net kukli, bjaurias situacijas su mažiau pažįstamais žmonėmis sprendžiu diplomatiškai ir su šypsena. Nu bet jeigu kas kėsinasi į paširdžius (neretai būna, kad tik įsivaizduoju grėsmę:D), kantriai palaukiu arba ne, ir draugiškai galiu apmėtyt fejerverkais.Taigi gražu, efektinga ir atsinaujinančiai baisu. Kitąsyk jau žiūrėk žmogui ir pakartojimo nereikia, tampa iškart talentingas pastebėti mano pojūčius, o jei ne, tiesiog nebekvaršina galvos. Sakyčiau, baisi mano savybė, bet naudinga abiems pusėms, jei ne daugiau.
Panašiai save įsivaizduoju ir prie vairo. Važiuoju pačiu kvailiausiu būdu turbūt, gal kartais sulėtintai, nes noriu pamatyt kokį nors eglute margintą balkoną, ar gal kokia graži mama stoviniuoja prie perėjos (man visos mamos dabar pačios gražiausios, nesvarbu kokiais batais)... Jau matau kaip iš paskos varo koks žaibiškai nuostabus vairuotojas, kuris man keletą kritikos garsų išpypsina dėl to. Maža ką, kasdien gal taip ir nedaryčiau, bet moteris gyvena ciklais. Vieną dieną turbūt vienam iš jų bevažiuodama staigiai sustočiau, kad toks greitas, šmurkšteltų man į bagažinę. O paskui jau aiškintumėmės, koks kvailys man perbėgo kelią, kad anas nesilaikęs distancijos mane vargšę sugurino :P
Pikčiurnų kely jau apstu. Kita prisijungs nebent nusiraminus ir super pavydėtinai profesionali ;)
Jeigu ką nors daryt, tai tik gerai, kad kiti turėtų pavyzdį išsižioję tik sekti! O jeigu kiti dar protingi, tai tik dar labiau patobulės. Jau matau, kaip gerėja žmonės...
Drugelis.
Ot keistas dalykas meila... Net neišeis taisyklingai ištarti to nuvalkioto žodžio, nes aš taip niekad ir nesudėsiu į aiškiai įvardintą lentyną su konkrečiu apibūdinimu žmogiškais žodžiais :) ir labai smagu, ačdie :) mėgstu nežinomybės būseną.
O leimė prasidėjo nuo to, kad man buvo eilinis skafandras ir drugelis iš ryto :) Jau, nu gerai, myliu, bet jau pablėsęs tas aistros jausmelis, nei spalvos anksčiau buvusios nebeįmatysi. Skendo paskendo, atrodo, jau tampu "švari", nebe tokia susireikšminus ir jautri. Myliu ir tiek, nu. Kaip visi... Na, nepaisant to, kad kaip iš filmo to su skafandru, sustingus šiek tiek, nepajudu meilės žabangose net seilės nuryti, bet šiaip gyvenimas kaip ir nepasikeitęs visiems kitiems :D Nėr ką net kalbėt.
Bet ėmiau ir susisapnavau paryčiais, kad skambina kažkas man, paisto kokius vėjus, juokiasi iš manęs, aš nepasiduodu - juokiuos iš to kažko atgal, nepažįstu, keista, bet ko čia nepakikenus. Tikimės ne verslo reikalai. Bet mamukas gi neleidž kalbėt su nepažįstamais anksčiau būdavo :D laikausi prietaro, paklausiu: nu gerai, jau paskelbk iškilmingai asmens kodą ir skirstomės draugiškai... Fone radijas blerbia iš ragelio jo, pas mane čia žmonių sukrutimas didžiausias - kam cepelinų košt, kas nori tarkos prašyt, kam padainuot :D
Be jokios priežasties sulūžusiam ragely (nu žinot, kai sapnas.. nelabai suprasi dėl ko) išgirstu žinomą iki skausmo balsą su trumpu žodeliu tuo kvailu, liūdnu ir dideliu "Myliu". Radija pas jį toliau džeržgia, bet daugiau nieko man taip ir nepasakė.
Gal bliovė į pagalvę įsikniaubęs, kad nesąmonę pasakė, ragelio nepadėjo ir aš iškart atspėjau vardą jam... :D
O vis dėl to, atsibudus kaip vandens paxmielui ištroškau tos anokių laikų meilės, kai jis tikrai sakydavo taip ir lygiai taip nutildavo... žodžiu, akių plaut nereikėjo tąryt, visi turiniai patys tekėjo į šikpopierių... Drugelis...
Einam toliau. Pamirkiau kojas meilėj man žinomoj, apsiaunam batukus ir vėl straksiu per laukus kaip kasdien, nes pastebėję kiti tai pavadins seilėm ar dar kaip negražiai.
Noriu visada prisiminti drugelį. Tai man.
O leimė prasidėjo nuo to, kad man buvo eilinis skafandras ir drugelis iš ryto :) Jau, nu gerai, myliu, bet jau pablėsęs tas aistros jausmelis, nei spalvos anksčiau buvusios nebeįmatysi. Skendo paskendo, atrodo, jau tampu "švari", nebe tokia susireikšminus ir jautri. Myliu ir tiek, nu. Kaip visi... Na, nepaisant to, kad kaip iš filmo to su skafandru, sustingus šiek tiek, nepajudu meilės žabangose net seilės nuryti, bet šiaip gyvenimas kaip ir nepasikeitęs visiems kitiems :D Nėr ką net kalbėt.
Bet ėmiau ir susisapnavau paryčiais, kad skambina kažkas man, paisto kokius vėjus, juokiasi iš manęs, aš nepasiduodu - juokiuos iš to kažko atgal, nepažįstu, keista, bet ko čia nepakikenus. Tikimės ne verslo reikalai. Bet mamukas gi neleidž kalbėt su nepažįstamais anksčiau būdavo :D laikausi prietaro, paklausiu: nu gerai, jau paskelbk iškilmingai asmens kodą ir skirstomės draugiškai... Fone radijas blerbia iš ragelio jo, pas mane čia žmonių sukrutimas didžiausias - kam cepelinų košt, kas nori tarkos prašyt, kam padainuot :D
Be jokios priežasties sulūžusiam ragely (nu žinot, kai sapnas.. nelabai suprasi dėl ko) išgirstu žinomą iki skausmo balsą su trumpu žodeliu tuo kvailu, liūdnu ir dideliu "Myliu". Radija pas jį toliau džeržgia, bet daugiau nieko man taip ir nepasakė.
Gal bliovė į pagalvę įsikniaubęs, kad nesąmonę pasakė, ragelio nepadėjo ir aš iškart atspėjau vardą jam... :D
O vis dėl to, atsibudus kaip vandens paxmielui ištroškau tos anokių laikų meilės, kai jis tikrai sakydavo taip ir lygiai taip nutildavo... žodžiu, akių plaut nereikėjo tąryt, visi turiniai patys tekėjo į šikpopierių... Drugelis...
Einam toliau. Pamirkiau kojas meilėj man žinomoj, apsiaunam batukus ir vėl straksiu per laukus kaip kasdien, nes pastebėję kiti tai pavadins seilėm ar dar kaip negražiai.
Noriu visada prisiminti drugelį. Tai man.
pirmadienis, gruodžio 13, 2010
penktadienis, gruodžio 10, 2010
antradienis, gruodžio 07, 2010
IĮ "Olšauskaitei Kava"
Mano vyras kažkoks unikal (ne unitaz). Pats nei lašo kavos nėra paragavęs nei šaltos, nei keptos, nei su kefyru, nei iš vis "Noukofas" visą gyvenimą. Didžiausia kava tai jam nebent žalia arbata. O štai viena ištrauka iš ankstaus mano vyro eilinio ryto: Skambukas telefonu. Bendradarbiai. Atvažiavo jau prie laiptų laukia pasiimt jį į darbą vežtis. O mano vyras jiem piktai atšauna: "Kvailiai! Paskambina, kai jie jau čia! Aš nepasiruošęs, reikėjo prieš atvažiuojant skambint, pranešt, dabar gausit laukt - aš kavą darau. Laukit." Pokalbis baigtas.
Pro ūsą vypsau... Kavą tai ne sau gi, o toks atkaklumas ir šiluma... Aišku galbūt labiau dėl savęs, nes žmona su patiekta kava paskui visą dieną būna minkštesnė ir dar net kartais pagiria dėl kokios smulkmenos. Žinoma, jei kava buvo atitaikyta.
Mat aš pati labai mėgstu balintą kavytę, kurią pati pasigaminus sau neatsistebiu. Galėčiau pardavinėt net.
Kava laužo skonio.
Kava su pelėsiu.
Kava kavos kvapo, bet prisvilusio puodo skonio.
Vandeny kažkur kavos...
Kava, cukrus, pienas, kur jie?
nu ir panašiai gardu.
O kai pagamina visiškas negėrovas kavos, kažkoks kaifas, tėra tik vienas pavadinimas: Olšauskaitei kava. Va taip aš vertinu tikrą kavą. Nesvarbu kiek man to pieno ten įvarvina ar padruskina, absoliut visada nuryt liežuvį pavojinga.
IĮ "Olšauskaitei kava"
Pro ūsą vypsau... Kavą tai ne sau gi, o toks atkaklumas ir šiluma... Aišku galbūt labiau dėl savęs, nes žmona su patiekta kava paskui visą dieną būna minkštesnė ir dar net kartais pagiria dėl kokios smulkmenos. Žinoma, jei kava buvo atitaikyta.
Mat aš pati labai mėgstu balintą kavytę, kurią pati pasigaminus sau neatsistebiu. Galėčiau pardavinėt net.
Kava laužo skonio.
Kava su pelėsiu.
Kava kavos kvapo, bet prisvilusio puodo skonio.
Vandeny kažkur kavos...
Kava, cukrus, pienas, kur jie?
nu ir panašiai gardu.
O kai pagamina visiškas negėrovas kavos, kažkoks kaifas, tėra tik vienas pavadinimas: Olšauskaitei kava. Va taip aš vertinu tikrą kavą. Nesvarbu kiek man to pieno ten įvarvina ar padruskina, absoliut visada nuryt liežuvį pavojinga.
IĮ "Olšauskaitei kava"
Koks įkyriai fainas niekšiukas :D
Jeigu tik užteks kantrybės ir naivumo peržiūrėt filmelį iki galo...
Ir aš esu gavus žmogiuką, kuris vis vertė ir vertė mane tai įkyriai, tai neskoningai, tai iki koktumo pamilti save iki pat šaknų. Aš vis nepasidaviau, juk aš niekam tikėlis, mama ir visi kiti taip sakydavo, nes neruošdavau pamokų, esu tragiškai nestropi jokiu klausimu, niekuo nesidomiu ir man belieka tik tyčiotis iš savęs arba smagiau - iš kitų. Bet jis vis kalė ir kalė man galvon, kad taigi čia tu, tu tokia, va tokia, nemylėt neįmanoma ir panašias blevyzgas, kurios gal ir pataikė man į ego pakutenimą, bet iki širdies nepraleidau, buvau neapgalvotai žiauri su savim. Kai jam trūko kantrybė ir teko įsitikinti, kad aš visiškai nevaldoma ir nepasiduodanti kvailutė, akurat, visi buvo teisūs ir pan., o jis štai tik rožinius akinių rėmelius teturėjo, ačdie jie jam sprogo... O mano lėtas kaklas, praradus meilės pagrindinį šaltinį... vis tiek danešė jo pirmiausiai skleistą naudingą man informaciją - meilę didelę meilę sau, paskui ji tik plečiasi ir dalijasi, ir dauginasi kaip žiurkiukai visiems nepaliaujamai :D. Tiksliai jaučiu - mano trūkumai yra patys didžiausi pranašumai, į kuriuos privalau atsižvelgti. Žinoma, finansinės naudos tie trūkprivalumiai dar neatnešė, gal per pasyviai juos rodau, o gal tai neįkainojama. Argi tai problema? Dar tik pradedu, nes pradedu tai naudoti kaip skaniausią pyragą. Emilija tau irgi padėkotų, jei suprastų, kas čia vyksta.
Būtinai ateis toks laikas, kai tu didžiuosiesi ir nesigailėsi man tiek daug skyręs. Bent jau būsi pastatęs ant tvirtų kojų mane, o visa kita... viskas yra paprasta ;)
Stebuklai paprastuose dalykuose, kaip pas keistuolių teatrą :*
Ir aš esu gavus žmogiuką, kuris vis vertė ir vertė mane tai įkyriai, tai neskoningai, tai iki koktumo pamilti save iki pat šaknų. Aš vis nepasidaviau, juk aš niekam tikėlis, mama ir visi kiti taip sakydavo, nes neruošdavau pamokų, esu tragiškai nestropi jokiu klausimu, niekuo nesidomiu ir man belieka tik tyčiotis iš savęs arba smagiau - iš kitų. Bet jis vis kalė ir kalė man galvon, kad taigi čia tu, tu tokia, va tokia, nemylėt neįmanoma ir panašias blevyzgas, kurios gal ir pataikė man į ego pakutenimą, bet iki širdies nepraleidau, buvau neapgalvotai žiauri su savim. Kai jam trūko kantrybė ir teko įsitikinti, kad aš visiškai nevaldoma ir nepasiduodanti kvailutė, akurat, visi buvo teisūs ir pan., o jis štai tik rožinius akinių rėmelius teturėjo, ačdie jie jam sprogo... O mano lėtas kaklas, praradus meilės pagrindinį šaltinį... vis tiek danešė jo pirmiausiai skleistą naudingą man informaciją - meilę didelę meilę sau, paskui ji tik plečiasi ir dalijasi, ir dauginasi kaip žiurkiukai visiems nepaliaujamai :D. Tiksliai jaučiu - mano trūkumai yra patys didžiausi pranašumai, į kuriuos privalau atsižvelgti. Žinoma, finansinės naudos tie trūkprivalumiai dar neatnešė, gal per pasyviai juos rodau, o gal tai neįkainojama. Argi tai problema? Dar tik pradedu, nes pradedu tai naudoti kaip skaniausią pyragą. Emilija tau irgi padėkotų, jei suprastų, kas čia vyksta.
Būtinai ateis toks laikas, kai tu didžiuosiesi ir nesigailėsi man tiek daug skyręs. Bent jau būsi pastatęs ant tvirtų kojų mane, o visa kita... viskas yra paprasta ;)
Stebuklai paprastuose dalykuose, kaip pas keistuolių teatrą :*
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)