Vakar klausant laidos per LRT "Legendos" įvyko blic mintis.
Laurušonis pasakojo, kaip Tarybų Lietuvoje sunkiai skynėsi kelią jo kūrinys pavadintas kažkaip nakties balsai ar pn. Mat skamba nenormaliai... Taip būti juk negali :)
Pamažu susivokiu, kad mūsų pergyvenimai, kas ką pagalvos taip, ar ne taip yra įauginti nuo tų T laikų! Voila!
Visa kita irgi yra T laikai mumyse: gėrimai, ateizmai, depresija, etc.
Nors...visur šiuo metu panašiai klostosi.
Gabrielei tuoj tuoj vasarą vieneri! Todėl jau metas apibūdinti jos esybę :)
Mergaitė... Koks džiaugsmas vėl patirti, kad turiu dovanų dar vieną mergaitę! <3 Dar vienas šansas mylėti iki debesų :)
O nuo pradžių... Tėtis labai mylėjo jos mamą :D Po to tapau jautri, bet karinga nešiodama ją :). Ką ten... Visa spragsinti bomba - kartais ašaros dėl gražių sodo gėlių, kartais nenumaldoma tvarkos teisėja :) įdomu, ar tai tikrai reiškia, kad tai ji...tokia.
Tikriausiai! Nes nuo to laiko, kai tapom atsikrais moteriškais kūnais, ji yra pasitikinti savimi, kantri, bet griausminga, kai žino, ko nori ir kaip gauti, ir net kada puikus laikas to pareikalauti :)
Džiaugiamės visi šiomis mažomis kojelėmis, nors ji pati rimtai į gyvenimą žvelgia :) kai pačiai norisi, šiek tiek nusišypso :) truputį moka pasimaivyti, bet nepadaugina. Moka atstumti. Saikas.
Šiuo metu rodo smarkias pastangas ir dantis dyginti ir kalbėti, ir žengti tikrus žingsnius be ramsčių :) all included! ;) stropi sakyčiau...
Šyyyypsausi :)
Nors naktinis jos gyvenimas man visiškai nesuvokiamas. Rimtai! Tokio vaiko dar neturėjau :D iki pasiutimo... Aš einu miegoti, o ji tik keliasi! Tai yra tas dalykas, dėl kurio mes dabar nesutariam. Kaip elgisimės paskui, a? ;) Manau gyvensim savaip ir mielai svečiuosimės viena pas kitą.
Ateisiu rytais ;) :D :D :D
Įdomu įdomu <3
Nusprendžiau viską prisiminti
Iki ausų būgnelių
Gimdos kaklelių
Skaudžiai
Tyčia
Kad nenorėčiau pakartot
7 m, tai beveik suaugusi.
* - Aš norėčiau tokio telefono, kuris pasikrautų iki 200% - sako ji.
Aš gal netgi daugiau tada... :)
* Būna mergaičių, kurios perka mados žurnalus, o kitos rengiasi Ančiuko Donaldo drabužiais...
Ir visos jos nuostabios, pridėčiau :p
* Skaitom "Klausimai ir atsakymai apie gamtą".
Justinas (4,5m) jau daugmaž įkirto tą pasakojimo stilių:
-Bebrai ryte pašviesėja, o penktadienį patamsėja.
* Filmukas "Melagių pilis"
Siužetas filmuke www.youtube.com
Maniau, kad meluojantį berniuką pamoko vienas vyras pameluodamas ir jam, kad mažylis suprastų, kaip jaučiasi žmogus, kuriam akivaizdžiai meluojama.
Tačiau Justinas man paaiškino - berniukas tik išmoko, kad visi meluoja, vadinasi taip reikia visada daryti.
Akivaizdu taip ir mokinam... :(
* Išsitraukė guminį meškiuką permatomos spalvos:
- Mama, ar galiu paimti šitą lietaus spalvos?
* iš seminaro apie pinigus parėjusi klausinėju vaiko, kiek kainuoja namas? 1€. O mašina? 2€. Žaislai? 15€. Pienas 19€.
Ekonominė padėtis.
* Elzos ir Anos visokios (iš filmuko "Ledo šalis") negimdo vaikų, nes jos neaprengia leliukų ir jais nesirūpina. Palieka vienus degančiuose namuose ir visai dėl to neliūdi, būna linksmos...
Šiek tiek esu šokiruota, bet man neatsako, kur visa tai jis matė.
* - Sese, įskink vėliavą čia...
- Neįskink, o įsmeik!
* Kai pirkau žurnalą kioskelyje, man davė gražaus. (T.Y. grąža) :)
Vis įkyriai protarpiais nepalieka atminties tai viena didžiulė dėmė, tai kitos mažesnės arba naujesnės :( Padaryta žala žmogui neatperkama, neatsiprašoma, atrodo. O greičiausiai tai tik mano puikybė išpuikusi per tiek metų nuo šaknų, kad negaliu atsiprašyti...
Ir štai domiuosi kultūra, istorija, nenumaldomai vis noriu nustraksėt į kokį renginį akiai, sielai, ausiai. Bet prisimenu savo menkumą - ko man čia džiaugtis, jei aš nesutramdytas gyvulys! Neverta.
Visą tai suplakus, sumiksavus, išeina didelis dėkingumas, kad visgi turiu neišdildomą atmintį sutalpinti viskam, net ir blogiui. Atvirai. Bent jau sau kol kas. Taip galiu kasdien jautriai prisiminti, kad ir kokia nuostabynė bebūčiau - atsargiai sukinėkis, kad nesumindžiotum kito.
Emilijai temperatūra, vemia, sapnuoja košmarus.
Justinas baiginėja šašuotis vėjaraupiais.. Bet ką tik sukilo temperatūra.
Gabrielei sloga iki pėdkelnių pėdučių, niurzga kaip senatvė.
Man... liko klūpoti ant grindų (nes sofa užimta išsiskėtryčiojusių pacientų) ir puse rankos rupšnoti charčio su kalakutiena ir pupelėmis. Su pupelėmis, nes jau ilgam į mokyklą neisim ;)
Justinas sako:
- Taiiiip, visi sergam už Lietuvą...
Stipriau nebepasakyčiau. Obuolys :)
Filosofuoju toliau:
- Vienintelis riebus minusas gyventi daugiavaikėje šeimoje, tai kai užklumpa ligos... Serga visi po vieną ir jų daug.
Emilija pritaria:
- Aš žinau kelis dar minusus: tai šalčio minusas ir atimties.
Tai va, dabar nei šalčio, nei kas ką atėmė, tik davė :) taigi - minusas skaidosi į du pliusus: 1. Namie kepa tyla, kurios visas namas nėra klausęs nuo ano pavasario; 2. Turime laiko ramiai protingai štai sau apgalvoti.
Strategijos, filosofijos, meilė, artumas ir karrrrrštis! Ir kur čia surasi tą blogį? Viskas geriausiai ;)
Šiąnakt sapnavau. O jūra banguota... Beveik cunamis.
Bet iš viso to išplaukė vienas anekdotinis sakinys, kurį naktį supratau, o dabar taip sunkiai užsirašo:
"Tas, kuris rėkia, kad myli gamtą yra gamtininkas. O mes nerėkiam, vadinasi, gamtos nespardom."
Mama, aš tave myliu ir nemyliu <3
Aš irgi... Kartais ir pykstu, bet myliu.
Kas per daiktas ta meilė trūkinėjanti...
Atleiskite man kas nors, kas tik turite jėgų tikrai atleisti,
Bet vis pričiumpu save akimirkoj,
Kai ilgiuosi savo svarbumo Tavo akyse
Ir tuo pačiu visiško nepriklausymo Tau ar net sau.
Viskas tik apie mane. Nemeilę.
Tu padedi man apie mane žinoti.
Štai, kam visa tai ir visaTa :)
Gyva, tikra, ilga, prasta, rimta
Galbūt galėtų man primint visai kas kitas,
... O gal nebūtų taip stipru, svarbu, baugu.
Ten esi Tu. Nyksti..., pyksti, vyksti, tiksi
Kartu... Su daug reikšmių:
Namų, kovų, jėgų, ribų, gėdų, akių
Žaibų, vaikų, laikų, ramių :)
Tiek prisidirbom, kad viskas - smulkmena,
Dulkmena, prietema, sutema, Ta tema
Peiliai nebečaižo, apsipratau su geluonimi
Ir tu. Kvėpuok, įmink, suvok, galvok
Tikėk, durnėk, nerėk, tylėk, pralėk ir vėl
Pareik. Namo. Kur tau reikia, sakei?
Kaip gyvenu be?
Kaip mėnulis, tik be pilnaties, nes pilnatis skausminga nedrausminga,
Svaiginanti, keista, besikartojanti, neaiški...
Manęs neveikia! :) sako tie, kurie labai daug veikia ir jiems vis reikia.
Kaip plokščia žemė, kuri pamiršo meteoro daužtą duobę.
Ir ten žydi gėlės vis tiek
Bet vis graibausi neesamų galūnių,
Bandau atkurti, klonuoti kitur, visur
Išjausti aplink, dainuoti, trūksta
Lipdau netektį savęs
Lengva :)
Dovanoti savo sielą, klupti, melstis
Veikt, suprast, pamest, eit užsimerkus,
Neįsikibus, paprastai, kaip moku aš.
Diena
Kita galva
Jausmai kaltės
Bet poelgiai teisingi
Nes vis dar tingi
Smingi
Man vaikai dažnai sako:
- Mamyte!!!!
Aš jiems:
- Mamyte!!!
O jie man išaiškina:
- Taigi tu mamytė!
Ir jau tada suprantu, ką veikiau aną vasarą...
Turim baciliukų porą, kurie protarpiais vimteli, kosėja kaip buldozeriai, nekvėpuoja ir šizoidinę seselę, kuri jau ketvirta para neturi pamainos, nes yra tiesiog labai gera. Visą parą klausosi, ar vis dar yra palatoje kvėpuojančių per nosį, ausį ar dar kur nors žemiau. Gargaliuojančios žąsys nepasiduoda net mikstūroms kelių rūšių, matyt, teks jas maitinti tik cukruotais migdolais.
Vienas žasiukas ypač linksmina palatos kolegas. Kai seselė priverstinai numuša namo aukščio temperatūrą pacientams, jis praneša išdidžiai:
- Man jau nukrito iki kojų! - temperatūra, žinoma, kas dar.
O kai pradeda po poros valandų vėl kilti žaibu sulaukiu tokio sakinio:
- Visas drebu iš laimės. Gyvenimo laimės. - nu, žinot, kaip kylant krečia drebulys, tad nenusiminkit, ten gyvenimo laimė, akivaizdu.
Kad nebūtų gana, dar paprašo įjungti filmuką, nes kitaip tuoj iškretės. Tai varo seselė suleisti filmuką "Boltas", kol akys neišsprūdo.
Tikriausiai tiesa, kad linksmiausia tada, kai sunkiausias lygis.
Mano mažas didelis liūtukas jau 3,5 m. Geras tas posakis... Maži vaikai - maži džiaugsmai, dideli vaikai - dideli džiaugsmai! Ir niekaip kitaip :)
Vakar bežaisdamas imtynių su tėčiu ir man persikreipus stebint jis sustojo, pažiūrėjo į mane ir sako:
- Mama, verkiu nuo tavęs.
- Kodėl? Nuo manęs? - galvoju, gal kažkas jau ne taip.
- Nes labai myliu!
O šiandien reikėjo atlikti tokią nesąmonę darbo klausimu. Ir taip koktu... Net nepastebiu, kad klūpiu tiesiog lovoj nuleidus antakius. Ir čia priėjo jis:
- Neliūdėk... Aš tavo džiaugsmas! Džiaukis dabar!
Ir kaip jie žino, kada pasirodyti... :D tokie blogi darbai ir geri veiksmai :)
Broliukas: aš gimdysiu!
Sesutė: tu negalėsi gimdyti! Ką, tėčiai gimdo?
Broliukas: aš ne tėtis! Aš brolis! Už tai ir gimdysiu
Koks sudėtingas pasaulis :) Nelengva išsiaiškinti vienu sakiniu
O gavau kokią tai anketą iš darželio, daugmaž parašyti, ko tėveliai pageidautų iš auklėtojų savo vaikučio atžvilgiu...
Skaitau skaitau galvoju galvoju tą sakinį ir pagaliau feisbuke atėjo atsakymas joms: so what do you want from deaf people... (Iš tikro tai buvo: "say what you want about deaf people...", bet man tiko savaip :p)
Tada galvoju, kodėl aš taip apie tą daržo kolektyvą galvoju :) tai gal todėl, kad aš noriu, kad visi būtų tokie kaip aš :) how iš that possible???
Tai va, matyt, dėl to suvokimo sužadinimo ir prasiuntė tokią anketėlę... Kaip nustebs, kad ji tuščia.
Gal naiviai prašys, kad ir užpildyčiau :)
O taip, ir vėl aš netobula...
Pati esu lėtapėdė, todėl natūraliai nesvarstydama ir vaikus mokau ne verslumo, o tiesiog gerumo. Vaizduojuosi sau, kad pavyksta.
Pavyzdžiui, kai sesė prilupa brolį (gudrumas), nebėga slėptis (dažniausiai), o ateina man pranešti, kas ir kaip. Tada per daug sakinių išsiaiškinam, ko vienas iš kito norėjo, ir kuris ko nesuprato (visada visi) :). Tuomet ir meluoti nesinori, nes, pasirodo, viskas daug įdomiau.
Arba. Mano nenuorama lėkdama nulaužė visą šaką nuostabaus naminio krūmo :( vėliau pasikvietė mane kartu pasimelsti už sergančius, mirusius žmones ir jų artimuosius ir ... dar už Tą šakelę... Po maldos sekė dar didžiulis susikaupimas ir pašnibždom kalbamasi su aukšciausiu gudručiu pasaulyje kiekviena asmeniškai :)
Man gražiau gerumas, kurio pati mokausi iš tų pačių vaikėzų. Šiandien tu gudrus, rytoj gausi pats 'gudrumo' nuo ko nors. Nesaldu. Esu bandžiusi daug kartų, labai bjauru, kai gauni pats :( Su gerumu paprasčiau. Pabaiga mielesnė :)
Plunksna užgauna tavo pėdsakas.
Ramu, tylu, gilu, švelnu, kaip pasaka.
Tai ne tu, kažkas toliau, kas nori man priminti
Kur turi būti mano akys ir kaip turiu gyventi
Šešėlis. Linksmas, bet baugus.
Vis dar ne tu. Žmogus taip negali...
Žmogus būna kvailas - nuožmus.
Vaidenasi. Atsisėdusi sau ant kelio...
Skeptikas negali būti protingas.
Jis tiesiog iš esmės nelaimingas.
Jau geriau tikėti tragikomiku.
Ar bent ironija, tik ne kronika.
Gudresnis tas, kuris turi vaizdą pilną.
Ne tik skausmą ar tik vieną laimę.
Tas, kuris pamatė ir suvokia visą kalną,
Daug labiau įtikina, nei tas tiktai pakalnėj.
Mes kvailiai
Gal tik aš viena...
Juk mane lengvai galima apgauti
Vien iš mano balso galima spręsti-
Esu sukalbama.
Bet gal ir ne.
Ne visada.
Juk tau įkalbėti nepavyko :)
Nors buvo labai stipru ir malonu-
Tau nepavyko.
Ochrą! Kartais žybteli kokia tavo nuotrauka interneto sumaišty ir aš atkrentu. Mintis, sapnas... Ir negerai. Skęstu. Bet jau išmokau sustabdyti upę. Išlipti ir padėkoti.
Mokausi susisapnavus tavo šaltumo nebeprisiminti ir negalvoti apie tai ryte. Atrodo daugeliu atveju pavyksta (nutylėjus stiprų nedaugelį). Nes jau žinau, kad tai nesuteikia nei jėgų, nei ramių minčių, svarbiausia kenkia sveikatai. Ne tik mano, o visų, kas su manim ir net, jaučiu, tų, kurie nieko nežino ;) tau negerai. Turiu pasistengti, kad nejaustum to pelėsio.
Nemėgstu dainų. Ilgai net neskambėjo mano namuose niekas. Nebent vaiko žviegimas ir sproginėjantys elektros laidai. Vėliau perėjau prie muzikos be žodžių, nors irgi paplėšo kartais. Pastebiu, kad tai į gerą, nes muzikinis skonis išlavėjo :) pasidarė spalvotas, guvus ir meilus visokiems neįprastiems sprendimams :) Pliusas!
Filmai. Kartais ieškau specialiai panašiai sukrečiančio, koks buvai tu. Ar aš ten. Nebežinau. Kodėl. Dar nepaklausiau. Galbūt dėl to, kad prėskai gyventi irgi kenkia savimonei :) Manau, gyvybei būtina bent taip sau priminti vis tiek, kas svarbu ar skaudu. Juk kaip rašė Beata: kai rankinukas sunkus, gyvenimas lengvesnis :) še tau :) aš ne tik rankinuką prisikraunu...
Pradžioje net silpna būdavo pagalvojus, kad tavęs nėra, nebus nebus nėra, ar tikrai!! ir nelabai suprantu, ar tikrai buvo. Už tai galiu suprasti savo vaikus, kai jie netenka ko nors norimo ar svarbaus ir jiems sunku su tuo susitaikyti. Ir aš ten buvau. Esu. Traukiu juos dėl to žemyn. Minusas.
Daug daug įdėjau kurdama neaišku ką. Mintyse. Gyvenau toliau vis tiek tavim. Ir net nepastebėjau, kad visur vartojau tave. Atleisk. Vartoju iki šiol. Tai dabar tapo daugiau nei tu. Nusiramink :p
Daugiausia to vartojimo vaikuose. Per tave pajutau gerumą pirmiausia sau. Mokau juos ne verslumo, o supratimo (savęs, kitų, kurie nekalba arba sako kitaip, nei jaučia). Kai tu pirmą kartą mane supratai labiau nei aš pati, mane pažadinai. Užsimaniau verkti. Nepasakysiu tau niekada "iš pirmo žvilgsnio". Su tavim buvo " iš pirmo supratimo". Ką dabar... Patiko. Jamam. Turbūt tai buvo tavo talentas tuo metu.
Nežinau, koks talentas tavo dabar. Nenoriu/noriu žinoti. Gerai, kad žinom abu tai, kad pavojinga. Kam to reikia. Nenada. Net jei kraujas sustojo. Jaučiu, kad kažkas ten sustingo. Pilna baimės. Nerandu, kur išjungt. Bet gal jau geriau.
Imu tai, ką davei. Gal ne tu davei. Gal pamačiau ir neklaususi išsinešiau. Kokia siaubinga ragana. Pamačius tave dabar matau, kad tu ne mano. Tada irgi taip buvo, bet matyt reikėjo kažko iš tavęs pasiimti. Ką davei pats, neišsaugojau. Tyčia. Nepatiko.
Konfliktas. Vis tiek kažkas dega makaulėj. Turbūt tu buvai mandagesnis ir iš manęs nepaėmei nieko, graužia. Grąžinti, ką pati paėmiau neketinu. Sakau, pavojinga, nereikia. Tebūnie. Teesie.
Teateinie. Kas? Dar nežinau. Laisvai dar galima kartoti aa maldeles, nes sergu. Sergu sunkiai tavim. Apsinuodijau. Tau tas pats. Tiksliau, taip pat. :) žinau, nesakyk, nesakysiu. Dabar visur juk rašo "Įsijunk šypseną". Daryk, net jei sprogsi.
Tai gerai. Mano vaikai, kurie yra ne tavo, kartais taip parodo pirštu... Be žodžių... Matyt aš... Perėmiau. Prisimenu tavo vaikišką nuotrauką. Pamėgdžioti niekad nepavyks :D bet smulkmena. Viską pamiršau, tik prisimenu. Ot...
Vienybė. Dorybė.
Šaltis ar karštis, atnešei man naudą. Gilią, širdingą. Tai kur dabar dėti tą ateitį, kuri staugia. Reikia daug dirbti. Susitraukti jau nebenoriu. Jau pradėjau dalinti nedrąsiai, ką man primeni. Atsargiai. Neužkliūk. Noriu, kad liktum...
Nelengva, bet ir nesunku. Viskas taip, kaip turi būti. Jaučiu, kad tai man. Lygis atitinka žaidėjo sugebėjimus. Būk.
Tai štai kam reikalinga ta mano charakterio savybė, kuri su viskuo susitaiko ir nesiima jokių veiksmų, o tik apmąstymų, išmąstymų ir prisitaikymų. Niekada neateisiu pas tave, nes bijosiu trukdyti. Vis tik esu mandagi.
Radau būdą gelbėtis. Leisti sau liūdėti, jeigu taip yra. Džiaugtis, jei surandu kuo. Sielvartauti laisvai. Ne per ilgai, bet supratimas, kad tai nejuokas - padeda. Tai reikalinga. Nereikia nei tablečių :) gerai
Prisiminiau, kad vakar siaubingai susisielojau tarp vaikų kieme :)
Dviem berniukams perskrido kamuolys per tvorą į mūsų kiemą. Jiems, aišku, teko lipti per viršų, nes niekas neperduos. Visi užsiėmę savo reikalais, tame tarpe ir aš kontempliuoju tik :) Jie jau lipa per tvorą, kai viena pas močiutę pasisvečiuoti atvykusi užsienietė mergaitė susiprato jiems paduoti kamuolį. Bet jie tik aprėkė ją: "Padėk į vietą! Neliesk!"
Matyt bijojo, kad pasiims sau. Dar bandžiau jiems paaiškinti, kad mergaitė nemoka lietuviškai gerai, bet ji tik norėjo jums paduoti. Jie nesuprato.
Kartais žmonėms nereikia pagalbos.
Arba
Jie labai įskaudinti, kad net nesupranta, kad niekas jų skriausti net neketino, o tik padėti, paduoti... Paprasčiausiai nieko neprašant.
Kaip svarbu vaikus mokinti meilės, supratimo, kad jie tai pastebėtų savo gyvenime dažniau nei skausmą, kurį patys iš tėvų ir per savo nesupratimą iš įpročio susikuria.
