Gruodžio pamokos

Emilijai temperatūra, vemia, sapnuoja košmarus.
Justinas baiginėja šašuotis vėjaraupiais.. Bet ką tik sukilo temperatūra.
Gabrielei sloga iki pėdkelnių pėdučių, niurzga kaip senatvė.
Man... liko klūpoti ant grindų (nes sofa užimta išsiskėtryčiojusių pacientų) ir puse rankos rupšnoti charčio su kalakutiena ir pupelėmis. Su pupelėmis, nes jau ilgam į mokyklą neisim ;)

Justinas sako:
- Taiiiip, visi sergam už Lietuvą...

Stipriau nebepasakyčiau. Obuolys :)

Filosofuoju toliau:
- Vienintelis riebus minusas gyventi daugiavaikėje šeimoje, tai kai užklumpa ligos... Serga visi po vieną ir jų daug.
Emilija pritaria:
- Aš žinau kelis dar minusus: tai šalčio minusas ir atimties.

Tai va, dabar nei šalčio, nei kas ką atėmė, tik davė :) taigi - minusas skaidosi į du pliusus: 1. Namie kepa tyla, kurios visas namas nėra klausęs nuo ano pavasario; 2. Turime laiko ramiai protingai štai sau apgalvoti.

Strategijos, filosofijos, meilė, artumas ir karrrrrštis! Ir kur čia surasi tą blogį? Viskas geriausiai ;)

Sapno sudėtis

Šiąnakt sapnavau. O jūra banguota... Beveik cunamis.
Bet iš viso to išplaukė vienas anekdotinis sakinys, kurį naktį supratau, o dabar taip sunkiai užsirašo:

"Tas, kuris rėkia, kad myli gamtą yra gamtininkas. O mes nerėkiam, vadinasi, gamtos nespardom."

Meilė

Mama, aš tave myliu ir nemyliu <3
Aš irgi... Kartais ir pykstu, bet myliu.

Kas per daiktas ta meilė trūkinėjanti...

Įgimtoji Nuodėmė arba Nemėnulis arba link Knygų Mugės, žodžiu, MėMė

Atleiskite man kas nors, kas tik turite jėgų tikrai atleisti,
Bet vis pričiumpu save akimirkoj,
Kai ilgiuosi savo svarbumo Tavo akyse
Ir tuo pačiu visiško nepriklausymo Tau ar net sau.
Viskas tik apie mane. Nemeilę.
Tu padedi man apie mane žinoti.
Štai, kam visa tai ir visaTa :)
Gyva, tikra, ilga, prasta, rimta

Galbūt galėtų man primint visai kas kitas,
... O gal nebūtų taip stipru, svarbu, baugu.
Ten esi Tu. Nyksti..., pyksti, vyksti, tiksi
Kartu... Su daug reikšmių:
Namų, kovų, jėgų, ribų, gėdų, akių
Žaibų, vaikų, laikų, ramių :)

Tiek prisidirbom, kad viskas - smulkmena,
Dulkmena, prietema, sutema, Ta tema
Peiliai nebečaižo, apsipratau su geluonimi
Ir tu. Kvėpuok, įmink, suvok, galvok
Tikėk, durnėk, nerėk, tylėk, pralėk ir vėl
Pareik. Namo. Kur tau reikia, sakei?

Kaip gyvenu be?
Kaip mėnulis, tik be pilnaties, nes pilnatis skausminga nedrausminga,
Svaiginanti, keista, besikartojanti, neaiški...
Manęs neveikia! :) sako tie, kurie labai daug veikia ir jiems vis reikia.

Kaip plokščia žemė, kuri pamiršo meteoro daužtą duobę.
Ir ten žydi gėlės vis tiek
Bet vis graibausi neesamų galūnių,
Bandau atkurti, klonuoti kitur, visur
Išjausti aplink, dainuoti, trūksta
Lipdau netektį savęs
Lengva :)
Dovanoti savo sielą, klupti, melstis
Veikt, suprast, pamest, eit užsimerkus,
Neįsikibus, paprastai, kaip moku aš.
Diena
Kita galva
Jausmai kaltės
Bet poelgiai teisingi
Nes vis dar tingi
Smingi

Mamytės kilmė

Man vaikai dažnai sako:
- Mamyte!!!!
Aš jiems:
- Mamyte!!!
O jie man išaiškina:
- Taigi tu mamytė!
Ir jau tada suprantu, ką veikiau aną vasarą...

Sanatorija "Meškos guolis"

Turim baciliukų porą, kurie protarpiais vimteli, kosėja kaip buldozeriai, nekvėpuoja ir šizoidinę seselę, kuri jau ketvirta para neturi pamainos, nes yra tiesiog labai gera. Visą parą klausosi, ar vis dar yra palatoje kvėpuojančių per nosį, ausį ar dar kur nors žemiau. Gargaliuojančios žąsys nepasiduoda net mikstūroms kelių rūšių, matyt, teks jas maitinti tik cukruotais migdolais.

Vienas žasiukas ypač linksmina palatos kolegas. Kai seselė priverstinai numuša namo aukščio temperatūrą pacientams, jis praneša išdidžiai:
- Man jau nukrito iki kojų! - temperatūra, žinoma, kas dar.
O kai pradeda po poros valandų vėl kilti žaibu sulaukiu tokio sakinio:
- Visas drebu iš laimės. Gyvenimo laimės. - nu, žinot, kaip kylant krečia drebulys, tad nenusiminkit, ten gyvenimo laimė, akivaizdu.

Kad nebūtų gana, dar paprašo įjungti filmuką, nes kitaip tuoj iškretės. Tai varo seselė suleisti filmuką "Boltas", kol akys neišsprūdo.

Tikriausiai tiesa, kad linksmiausia tada, kai sunkiausias lygis.

Naminis žvėris

Mano mažas didelis liūtukas jau 3,5 m. Geras tas posakis... Maži vaikai - maži džiaugsmai, dideli vaikai - dideli džiaugsmai! Ir niekaip kitaip :)

Vakar bežaisdamas imtynių su tėčiu ir man persikreipus stebint jis sustojo, pažiūrėjo į mane ir sako:
- Mama, verkiu nuo tavęs.
- Kodėl? Nuo manęs? - galvoju, gal kažkas jau ne taip.
- Nes labai myliu!

O šiandien reikėjo atlikti tokią nesąmonę darbo klausimu. Ir taip koktu... Net nepastebiu, kad klūpiu tiesiog lovoj nuleidus antakius. Ir čia priėjo jis:
- Neliūdėk... Aš tavo džiaugsmas! Džiaukis dabar!

Ir kaip jie žino, kada pasirodyti... :D tokie blogi darbai ir geri veiksmai :)