Ochrą! Kartais žybteli kokia tavo nuotrauka interneto sumaišty ir aš atkrentu. Mintis, sapnas... Ir negerai. Skęstu. Bet jau išmokau sustabdyti upę. Išlipti ir padėkoti.
Mokausi susisapnavus tavo šaltumo nebeprisiminti ir negalvoti apie tai ryte. Atrodo daugeliu atveju pavyksta (nutylėjus stiprų nedaugelį). Nes jau žinau, kad tai nesuteikia nei jėgų, nei ramių minčių, svarbiausia kenkia sveikatai. Ne tik mano, o visų, kas su manim ir net, jaučiu, tų, kurie nieko nežino ;) tau negerai. Turiu pasistengti, kad nejaustum to pelėsio.
Nemėgstu dainų. Ilgai net neskambėjo mano namuose niekas. Nebent vaiko žviegimas ir sproginėjantys elektros laidai. Vėliau perėjau prie muzikos be žodžių, nors irgi paplėšo kartais. Pastebiu, kad tai į gerą, nes muzikinis skonis išlavėjo :) pasidarė spalvotas, guvus ir meilus visokiems neįprastiems sprendimams :) Pliusas!
Filmai. Kartais ieškau specialiai panašiai sukrečiančio, koks buvai tu. Ar aš ten. Nebežinau. Kodėl. Dar nepaklausiau. Galbūt dėl to, kad prėskai gyventi irgi kenkia savimonei :) Manau, gyvybei būtina bent taip sau priminti vis tiek, kas svarbu ar skaudu. Juk kaip rašė Beata: kai rankinukas sunkus, gyvenimas lengvesnis :) še tau :) aš ne tik rankinuką prisikraunu...
Pradžioje net silpna būdavo pagalvojus, kad tavęs nėra, nebus nebus nėra, ar tikrai!! ir nelabai suprantu, ar tikrai buvo. Už tai galiu suprasti savo vaikus, kai jie netenka ko nors norimo ar svarbaus ir jiems sunku su tuo susitaikyti. Ir aš ten buvau. Esu. Traukiu juos dėl to žemyn. Minusas.
Daug daug įdėjau kurdama neaišku ką. Mintyse. Gyvenau toliau vis tiek tavim. Ir net nepastebėjau, kad visur vartojau tave. Atleisk. Vartoju iki šiol. Tai dabar tapo daugiau nei tu. Nusiramink :p
Daugiausia to vartojimo vaikuose. Per tave pajutau gerumą pirmiausia sau. Mokau juos ne verslumo, o supratimo (savęs, kitų, kurie nekalba arba sako kitaip, nei jaučia). Kai tu pirmą kartą mane supratai labiau nei aš pati, mane pažadinai. Užsimaniau verkti. Nepasakysiu tau niekada "iš pirmo žvilgsnio". Su tavim buvo " iš pirmo supratimo". Ką dabar... Patiko. Jamam. Turbūt tai buvo tavo talentas tuo metu.
Nežinau, koks talentas tavo dabar. Nenoriu/noriu žinoti. Gerai, kad žinom abu tai, kad pavojinga. Kam to reikia. Nenada. Net jei kraujas sustojo. Jaučiu, kad kažkas ten sustingo. Pilna baimės. Nerandu, kur išjungt. Bet gal jau geriau.
Imu tai, ką davei. Gal ne tu davei. Gal pamačiau ir neklaususi išsinešiau. Kokia siaubinga ragana. Pamačius tave dabar matau, kad tu ne mano. Tada irgi taip buvo, bet matyt reikėjo kažko iš tavęs pasiimti. Ką davei pats, neišsaugojau. Tyčia. Nepatiko.
Konfliktas. Vis tiek kažkas dega makaulėj. Turbūt tu buvai mandagesnis ir iš manęs nepaėmei nieko, graužia. Grąžinti, ką pati paėmiau neketinu. Sakau, pavojinga, nereikia. Tebūnie. Teesie.
Teateinie. Kas? Dar nežinau. Laisvai dar galima kartoti aa maldeles, nes sergu. Sergu sunkiai tavim. Apsinuodijau. Tau tas pats. Tiksliau, taip pat. :) žinau, nesakyk, nesakysiu. Dabar visur juk rašo "Įsijunk šypseną". Daryk, net jei sprogsi.
Tai gerai. Mano vaikai, kurie yra ne tavo, kartais taip parodo pirštu... Be žodžių... Matyt aš... Perėmiau. Prisimenu tavo vaikišką nuotrauką. Pamėgdžioti niekad nepavyks :D bet smulkmena. Viską pamiršau, tik prisimenu. Ot...
Vienybė. Dorybė.
Šaltis ar karštis, atnešei man naudą. Gilią, širdingą. Tai kur dabar dėti tą ateitį, kuri staugia. Reikia daug dirbti. Susitraukti jau nebenoriu. Jau pradėjau dalinti nedrąsiai, ką man primeni. Atsargiai. Neužkliūk. Noriu, kad liktum...
Nelengva, bet ir nesunku. Viskas taip, kaip turi būti. Jaučiu, kad tai man. Lygis atitinka žaidėjo sugebėjimus. Būk.
Tai štai kam reikalinga ta mano charakterio savybė, kuri su viskuo susitaiko ir nesiima jokių veiksmų, o tik apmąstymų, išmąstymų ir prisitaikymų. Niekada neateisiu pas tave, nes bijosiu trukdyti. Vis tik esu mandagi.
Radau būdą gelbėtis. Leisti sau liūdėti, jeigu taip yra. Džiaugtis, jei surandu kuo. Sielvartauti laisvai. Ne per ilgai, bet supratimas, kad tai nejuokas - padeda. Tai reikalinga. Nereikia nei tablečių :) gerai
