Anksčiau logiškai nieko negalvojau apie tai. Ypač kai 'ne' yra susijęs su vaikų auklėjimu. Mano dar kadaise netekėjusios, bet jau atseit įsivaizduojančios, kaip reikia auklėti vaikus, nuomone žodis 'ne' atrodė turi būti pagrindinis ir neginčijamas. Juk tai disciplina, o ji labai svarbi, kai mano mama, močiutė, tėtis, teta yra tikri kvalifikuoti pedagogai, o aš štai su žodžiu 'ne' išaugau perdėm paklusni, neišsišokėlė, netrikdanti tėvų ramybės ir kitokia tai vertybė, žodžiu, ne vaikas (dabar drąsiai į save žiūrėdama, sakyčiau kvaila avytė be nuovokos ir protelio).
Na ką, naivuolei teko žiauriai nusivilti, nes pasirodo, kai mano dukrai "pritrūksta laiko" ir nedaug arba visai neskiriu paprasčiausio mano supratimo ir kruopelytės dėmesio, aš šitą žodį galėčiau žinote kur susikišti sau ir dar ten su džiaugsmu paspardyti, kad giliau sulystų.Na, metaforiškai. Todėl, kad disciplininis šitas 'neimk', 'nedaryk', 'ten neik' padaro visiškai atvirkščią veiksmą mano žiogelio galvelėje. Tiksliau vaikiukas viską vykdo visiškai tiksliai pagal šiuos nurodymus ir su aistra, tik absoliučiai nubraukęs kankinantį priešdėliuką 'ne'.
Kodėl? Todėl, kad tuos visus draudimus mes iš savo mamų ar valstybių išmokome kartoti per dažnai. Mums gal taip kažkada sakydavo ir tai suveikdavo, bet turbūt tai atsimindami, mes sumastom pasilengvinti būtį ir pakartoti penkioliką kartų dažniau. Juk kai AŠ buvau geras vaikas, MAN tai veikė. Ir ką gi dar galvoti, ane? Jei nepavyksta šis 'ne' bajeris savoje šviežioje šeimoje, tuomet jau kaltas atžalos tėvelio charakterio paveldimumas, šiuolaikiniai filmukai, gal dar darželis, dar kas nors, tik ne aš.
Gaila, bet yra visai kitaip. Bent jau mano akimis.Vien jau patyrinėjus savo, pagal metus jau suaugusio žmogaus, patirtį, galiu iki šaknų debesų pajusti, ką duoda mums tas nereikšmingas žodis. Ne, ne nieko. Būtų gerai, jeigu būtų nieko. Per dažnai ir be jokio pasiaiškinimo jį vartojant tik tam, kad vaikas vykdytų mano norus, šitas žodis gali klausantįjį netgi apžlugdyti. Pavyzdžiui, kas gi nutiko man? Užaugau su sveikom kojom, rankom, stuburu ir tikrai veiksnia galva, tik jų kažkaip nelabai norisi valdyti... Nes vis dar bijau išgirsti "Ne, tu negerai padarei", "Ne, tu ten geriau neik, nes..." Dar būna, kad net paaiškinama kodėl "ne" ir na, nesvarbu kas ant daugtaškio sudėta, bet mamos dažnai sako geriau nedaryt vieno ar kito tam, kad apsaugotų vaikus nuo skausmo, liūdesio ar dar kokio baisaus, JŲ manymu, daikto. Mamos teisios, jos juk žino, pačios patyrę. Reikėtų kaip ir klausyti. Bet kas rudžiausia, tai kad tas bveu dažnumo 'ne' kaip koks kazino įsuka ir jį išgirdus tik ir norisi pabandyti, o ar tikrai ne, prieš 35 metus gal buvo ne, ane? Nu va, ir pabandom, ir dar su kokiu užsidegimu net. Kartais mamos net nelabai nutuokia, kaip jų 'ne' "pagelbėjo" nutikti baisiems dalykams. Ar bent jau kokia kilo grėsmė, jeigu ir išsisukom netyčia nuo jos.
Tačiau nėra taip pasakų motyvais kraupu, nes, pasirodo, jeigu esi iš tikrųjų intelektualus - iš tikrųjų, tai ne tik baigtų mokslų dokumentai turi rodyti - ir galvoji KIEKVIENĄ žodį, kurį tari, ar ištarei, tada 'ne' nevartosi pagal daugybos lentelę. Ir tas 'ne' tuomet gali kur nors ir praversti. Pavyzdžiui, prieš draudžiant (na arba būna ir po draudimo) ką nors savo dar mažai dukrai, dar labai smarkiai pamatuoju, ar tikrai tikrai tikrai gyvybiškai svarbus tas draudimas, o jeigu spėju, dar apsvarstau, kaip tai gali turėti reikšmės po keleleleriotos metų ir tada žiauriai sumažėja bereikalingi 'ne'. O gyvenimas pradeda net kutenti iš malonumo.
NORS... daug kam tuomet kyla pavydas, kad aš taip palengvinu šeimos gyvenimą ir skiria man savo brangų laiką paaiškinti, kaip aš mažai disciplinuoju (čia šito reiškinio nepavadinsi aplinkos abejingumu šeimai, jau nesigilinant ar toks rūpinimasis yra tikrai reikalingas). Bet jie nemato, kad vietoj 'ne', aš imu į darba didžiausią smegenų gabalą ir vartau situaciją reikiama linkme, vietoj to, kad kaukti ištisas valandas per parą 365 dienas per metus vienerių metų žmogui "Ne! neimk nuo eglutės žaisliuko, Ne, nelipk cukraus ant stalo, Ne, nevalgyk saldainio', jeigu tik turiu kantrybės, čiumpu vaiką dominančios kitokios veiklos siūlą ir męs jį tampom be 'ne', arba jeigu nenorim ar neturim laiko duotuoju momentu tokiai veiklai skirti (dažniausiai tai būna pliurpalai su drauge, bet aš savo gyvenimą kartais irgi turiu atsišviežinti), mes tiesiog slepiam į nematomą vietą visus neimamus, negalimus daiktus, savybes ar reikalus. Ir tai galima būtų vadinti vis tiek nieko nedarymu?
Žinoma, juk galėčiau pasistengti aaaaaauklėti labiau, pavyzdui, padėti saldainį ant stalo ir kapoti vaikui nagus, kai tiesia į jį savo žioplą rankelę, kad jis iš kokio jau trečio net karto (suprask, labai greitai) jau suprastų, kad 'ne' reiškia skauda. Ir tuomet jis jau sėdės mandagus viešai prie visų stalo su didžiule pykčio banga ir svajos užaugęs mane užmušti už tai. Ir ar taip toks dresuojamas pilietis kada nors turės motyvaciją PATS sugalvoti ko jam nereikia, ar jis vis lauks kol iš šalies jam kas nors padresuos ir padiktuos: "ne, vaikeli" ir panašiai, m?
penktadienis, gruodžio 31, 2010
ketvirtadienis, gruodžio 30, 2010
Just a Mom?
A woman, renewing her driver's license at the County Clerk 's office, was asked by the woman recorder to state her occupation. She hesitated, uncertain how to classify herself.
"What I mean is, "explained the recorder,"do you have a job or are you just a ...?"
"Of course I have a job, snapped the woman. "I'm a Mom."
"We don't list 'Mom' as an occupation, 'housewife' covers it," Said the recorder emphatically.
I forgot all about her story until one day I found myself in the same situation, this time at our own Town Hall. The Clerk was obviously a career woman, poised, efficient, and possessed of a high sounding title like,"Official Interrogator" or "Town Registrar."
"What is your occupation?" she probed.
What made me say it? I do not know. The words simply popped out.
"I'm a Research Associate in the field of Child Development and Human Relations."
The clerk paused, ball-point pen frozen in m midair and looked up as though she had not heard right.
I repeated the title slowly emphasizing the most significant words. Then I stared with wonder as my pronouncement was written, in bold, black ink on the official questionnaire.
"Might I ask," said the clerk with new interest, "just what you do in your field?"
Coolly, without any trace of fluster in my voice I heard myself reply, "I have a continuing program of research, (what mother doesn't) In the laboratory and in the field, (normally I would have said indoors and out). I'm working for my Masters, (first the Lord and then the whole family) and already have four credits (all daughters). Of course, the job is one of the most demanding in the humanities, (any mother care to disagree?) and I often work 14 hours a day, (24 is more like it). But the job is more challenging than most run-of-the-mill careers and the rewards are more of a satisfaction rather than just money."
There was an increasing note of respect in the clerk's voice as she completed the form, stood up, and personally ushered me to the door."What I mean is, "explained the recorder,"do you have a job or are you just a ...?"
"Of course I have a job, snapped the woman. "I'm a Mom."
"We don't list 'Mom' as an occupation, 'housewife' covers it," Said the recorder emphatically.
I forgot all about her story until one day I found myself in the same situation, this time at our own Town Hall. The Clerk was obviously a career woman, poised, efficient, and possessed of a high sounding title like,"Official Interrogator" or "Town Registrar."
"What is your occupation?" she probed.
What made me say it? I do not know. The words simply popped out.
"I'm a Research Associate in the field of Child Development and Human Relations."
The clerk paused, ball-point pen frozen in m midair and looked up as though she had not heard right.
I repeated the title slowly emphasizing the most significant words. Then I stared with wonder as my pronouncement was written, in bold, black ink on the official questionnaire.
"Might I ask," said the clerk with new interest, "just what you do in your field?"
Coolly, without any trace of fluster in my voice I heard myself reply, "I have a continuing program of research, (what mother doesn't) In the laboratory and in the field, (normally I would have said indoors and out). I'm working for my Masters, (first the Lord and then the whole family) and already have four credits (all daughters). Of course, the job is one of the most demanding in the humanities, (any mother care to disagree?) and I often work 14 hours a day, (24 is more like it). But the job is more challenging than most run-of-the-mill careers and the rewards are more of a satisfaction rather than just money."
As I drove into our driveway, buoyed up by my glamorous new career, I was greeted by my lab assistants -- ages 13, 7, and 3. Upstairs I could hear our new experimental model, (a 6 month old baby) in the child development program, testing out a new vocal pattern. I felt I had scored a beat on bureaucracy!And I had gone on the official records as someone more distinguished and indispensable to mankind than "just another Mom."
Motherhood!
What a glorious career! Especially when there's a title on the door.
Does this make grandmothers "Senior Research associates in the field of Child Development and Human Relations" And great grandmothers "Executive Senior Research Associates?" I think so!!! I also think it makes Aunts "Associate Research Assistants."
antradienis, gruodžio 28, 2010
trečiadienis, gruodžio 22, 2010
You Raise Me Up
When I am down and, oh my soul, so weary
When troubles come and my heart burdened be
Then, I am still and wait here in the silence
Until you come and sit awhile with me.
You raise me up, so I can stand on mountains
You raise me up to walk on stormy seas
I am strong when I am on your shoulders
You raise me up to more than I can be.
There is no life - no life without its hunger
Each restless heart beats so imperfectly
But when you come and I am filled with wonder
Sometimes, I think I glimpse eternity.
You raise me up, so I can stand on mountains
You raise me up to walk on stormy seas
I am strong when I am on your shoulders
You raise me up to more than I can be.
When troubles come and my heart burdened be
Then, I am still and wait here in the silence
Until you come and sit awhile with me.
You raise me up, so I can stand on mountains
You raise me up to walk on stormy seas
I am strong when I am on your shoulders
You raise me up to more than I can be.
There is no life - no life without its hunger
Each restless heart beats so imperfectly
But when you come and I am filled with wonder
Sometimes, I think I glimpse eternity.
You raise me up, so I can stand on mountains
You raise me up to walk on stormy seas
I am strong when I am on your shoulders
You raise me up to more than I can be.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)