Anekdots

Broliukas: aš gimdysiu!
Sesutė: tu negalėsi gimdyti! Ką, tėčiai gimdo?
Broliukas: aš ne tėtis! Aš brolis! Už tai ir gimdysiu

Koks sudėtingas pasaulis :) Nelengva išsiaiškinti vienu sakiniu

Reikalavimas

O gavau kokią tai anketą iš darželio, daugmaž parašyti, ko tėveliai pageidautų iš auklėtojų savo vaikučio atžvilgiu...

Skaitau skaitau galvoju galvoju tą sakinį ir pagaliau feisbuke atėjo atsakymas joms: so what do you want from deaf people... (Iš tikro tai buvo: "say what you want about deaf people...", bet man tiko savaip :p)

Tada galvoju, kodėl aš taip apie tą daržo kolektyvą galvoju :) tai gal todėl, kad aš noriu, kad visi būtų tokie kaip aš :) how iš that possible???

Tai va, matyt, dėl to suvokimo sužadinimo ir prasiuntė tokią anketėlę... Kaip nustebs, kad ji tuščia.
Gal naiviai prašys, kad ir užpildyčiau :)

O taip, ir vėl aš netobula...

Gerumas negudrumas

Pati esu lėtapėdė, todėl natūraliai nesvarstydama ir vaikus mokau ne verslumo, o tiesiog gerumo. Vaizduojuosi sau, kad pavyksta.

Pavyzdžiui, kai sesė prilupa brolį (gudrumas), nebėga slėptis (dažniausiai), o ateina man pranešti, kas ir kaip. Tada per daug sakinių išsiaiškinam, ko vienas iš kito norėjo, ir kuris ko nesuprato (visada visi) :). Tuomet ir meluoti nesinori, nes, pasirodo, viskas daug įdomiau.

Arba. Mano nenuorama lėkdama nulaužė visą šaką nuostabaus naminio krūmo :( vėliau pasikvietė mane kartu pasimelsti už sergančius, mirusius žmones ir jų artimuosius ir ... dar už Tą šakelę... Po maldos sekė dar didžiulis susikaupimas ir pašnibždom kalbamasi su aukšciausiu gudručiu pasaulyje kiekviena asmeniškai :)

Man gražiau gerumas, kurio pati mokausi iš tų pačių vaikėzų. Šiandien tu gudrus, rytoj gausi pats 'gudrumo' nuo ko nors. Nesaldu. Esu bandžiusi daug kartų, labai bjauru, kai gauni pats :( Su gerumu paprasčiau. Pabaiga mielesnė :)

Diplomatija, ambasadoriaus

Plunksna užgauna tavo pėdsakas.
Ramu, tylu, gilu, švelnu, kaip pasaka.
Tai ne tu, kažkas toliau, kas nori man priminti
Kur turi būti mano akys ir kaip turiu gyventi

Šešėlis. Linksmas, bet baugus.
Vis dar ne tu. Žmogus taip negali...
Žmogus būna kvailas - nuožmus.
Vaidenasi. Atsisėdusi sau ant kelio...

Skeptikas negali būti protingas.
Jis tiesiog iš esmės nelaimingas.
Jau geriau tikėti tragikomiku.
Ar bent ironija, tik ne kronika.

Gudresnis tas, kuris turi vaizdą pilną.
Ne tik skausmą ar tik vieną laimę.
Tas, kuris pamatė ir suvokia visą kalną,
Daug labiau įtikina, nei tas tiktai pakalnėj.

Silpna

Mes kvailiai
Gal tik aš viena...
Juk mane lengvai galima apgauti
Vien iš mano balso galima spręsti-
Esu sukalbama.

Bet gal ir ne.
Ne visada.
Juk tau įkalbėti nepavyko :)
Nors buvo labai stipru ir malonu-
Tau nepavyko.

Viskas, kas esu be tavęs, vis tiek esu tu

Ochrą! Kartais žybteli kokia tavo nuotrauka interneto sumaišty ir aš atkrentu. Mintis, sapnas... Ir negerai. Skęstu. Bet jau išmokau sustabdyti upę. Išlipti ir padėkoti.

Mokausi susisapnavus tavo šaltumo nebeprisiminti ir negalvoti apie tai ryte. Atrodo daugeliu atveju pavyksta (nutylėjus stiprų nedaugelį). Nes jau žinau, kad tai nesuteikia nei jėgų, nei ramių minčių, svarbiausia kenkia sveikatai. Ne tik mano, o visų, kas su manim ir net, jaučiu, tų, kurie nieko nežino ;) tau negerai. Turiu pasistengti, kad nejaustum to pelėsio.

Nemėgstu dainų. Ilgai net neskambėjo mano namuose niekas. Nebent vaiko žviegimas ir sproginėjantys elektros laidai. Vėliau perėjau prie muzikos be žodžių, nors irgi paplėšo kartais. Pastebiu, kad tai į gerą, nes muzikinis skonis išlavėjo :) pasidarė spalvotas, guvus ir meilus visokiems neįprastiems  sprendimams :) Pliusas!

Filmai. Kartais ieškau specialiai panašiai sukrečiančio, koks buvai tu. Ar aš ten. Nebežinau. Kodėl. Dar nepaklausiau. Galbūt dėl to, kad prėskai gyventi irgi kenkia savimonei :) Manau, gyvybei būtina bent taip sau priminti vis tiek, kas svarbu ar skaudu. Juk kaip rašė Beata: kai rankinukas sunkus, gyvenimas lengvesnis :) še tau :) aš ne tik rankinuką prisikraunu...

Pradžioje net silpna būdavo pagalvojus, kad tavęs nėra, nebus nebus nėra, ar tikrai!! ir nelabai suprantu, ar tikrai buvo. Už tai galiu suprasti savo vaikus, kai jie netenka ko nors norimo ar svarbaus ir jiems sunku su tuo susitaikyti. Ir aš ten buvau. Esu. Traukiu juos dėl to žemyn. Minusas.

Daug daug įdėjau kurdama neaišku ką. Mintyse. Gyvenau toliau vis tiek tavim. Ir net nepastebėjau, kad visur vartojau tave. Atleisk. Vartoju iki šiol. Tai dabar tapo daugiau nei tu. Nusiramink :p

Daugiausia to vartojimo vaikuose. Per tave pajutau gerumą pirmiausia sau. Mokau juos ne verslumo, o supratimo (savęs, kitų, kurie nekalba arba sako kitaip, nei jaučia). Kai tu pirmą kartą mane supratai labiau nei aš pati, mane pažadinai. Užsimaniau verkti. Nepasakysiu tau niekada "iš pirmo žvilgsnio". Su tavim buvo " iš pirmo supratimo". Ką dabar... Patiko. Jamam. Turbūt tai buvo tavo talentas tuo metu.

Nežinau, koks talentas tavo dabar. Nenoriu/noriu žinoti. Gerai, kad žinom abu tai, kad pavojinga. Kam to reikia. Nenada. Net jei kraujas sustojo. Jaučiu, kad kažkas ten sustingo. Pilna baimės. Nerandu, kur išjungt. Bet gal jau geriau.

Imu tai, ką davei. Gal ne tu davei. Gal pamačiau ir neklaususi išsinešiau. Kokia siaubinga ragana. Pamačius tave dabar matau, kad tu ne mano. Tada irgi taip buvo, bet matyt reikėjo kažko iš tavęs pasiimti. Ką davei pats, neišsaugojau. Tyčia. Nepatiko.

Konfliktas. Vis tiek kažkas dega makaulėj. Turbūt tu buvai mandagesnis ir iš manęs nepaėmei nieko, graužia. Grąžinti, ką pati paėmiau neketinu. Sakau, pavojinga, nereikia. Tebūnie. Teesie.

Teateinie. Kas? Dar nežinau. Laisvai dar galima kartoti aa maldeles, nes sergu. Sergu sunkiai tavim. Apsinuodijau. Tau tas pats. Tiksliau, taip pat. :) žinau, nesakyk, nesakysiu. Dabar visur juk rašo "Įsijunk šypseną". Daryk, net jei sprogsi.

Tai gerai. Mano vaikai, kurie yra ne tavo, kartais taip parodo pirštu... Be žodžių... Matyt aš... Perėmiau. Prisimenu tavo vaikišką nuotrauką. Pamėgdžioti niekad nepavyks :D bet smulkmena. Viską pamiršau, tik prisimenu. Ot...

Vienybė. Dorybė.

Šaltis ar karštis, atnešei man naudą. Gilią, širdingą. Tai kur dabar dėti tą ateitį, kuri staugia. Reikia daug dirbti. Susitraukti jau nebenoriu. Jau pradėjau dalinti nedrąsiai, ką man primeni. Atsargiai. Neužkliūk. Noriu, kad liktum...

Nelengva, bet ir nesunku. Viskas taip, kaip turi būti. Jaučiu, kad tai man. Lygis atitinka žaidėjo sugebėjimus. Būk.

Tai štai kam reikalinga ta mano charakterio savybė, kuri su viskuo susitaiko ir nesiima jokių veiksmų, o tik apmąstymų, išmąstymų ir prisitaikymų. Niekada neateisiu pas tave, nes bijosiu trukdyti. Vis tik esu mandagi.

Radau būdą gelbėtis. Leisti sau liūdėti, jeigu taip yra. Džiaugtis, jei surandu kuo. Sielvartauti laisvai. Ne per ilgai, bet supratimas, kad tai nejuokas - padeda. Tai reikalinga. Nereikia nei tablečių :) gerai

Beviltiški

Prisiminiau, kad vakar siaubingai susisielojau tarp vaikų kieme :)

Dviem berniukams perskrido kamuolys per tvorą į mūsų kiemą. Jiems, aišku, teko lipti per viršų, nes niekas neperduos. Visi užsiėmę savo reikalais, tame tarpe ir aš kontempliuoju tik :) Jie jau lipa per tvorą, kai viena pas močiutę pasisvečiuoti atvykusi užsienietė mergaitė susiprato jiems paduoti kamuolį. Bet jie tik aprėkė ją: "Padėk į vietą! Neliesk!"
Matyt bijojo, kad pasiims sau. Dar bandžiau jiems paaiškinti, kad mergaitė nemoka lietuviškai gerai, bet ji tik norėjo jums paduoti. Jie nesuprato.

Kartais žmonėms nereikia pagalbos.
Arba
Jie labai įskaudinti, kad net nesupranta, kad niekas jų skriausti net neketino, o tik padėti, paduoti... Paprasčiausiai nieko neprašant.

Kaip svarbu vaikus mokinti meilės, supratimo, kad jie tai pastebėtų savo gyvenime dažniau nei skausmą, kurį patys iš tėvų ir per savo nesupratimą iš įpročio susikuria.