Žavumas oželių

Šitas straipsnelis priminė man apie mano vaikelių "ožiukus", kur šitą žodį net purto, kaip sunku tarti arba girdėti. Atsimenu, kaip pati susilaukdavau tokio vertinimo ir kaip po to kildavo noras pasielgti dar šlykščiau, nesvarbu kaip, svarbu, kad keltų tikrai baisų pasibjaurėjimą. Kaip juokinga, ane? Nori pataisyti vaiko destrukcinį elgesį va tokia "naudinga" pravarde, o gaunasi, kad tik paskatini pasielgti dar blogiau. Na, būdamas vaiku stengiesi pateisinti tą pavadinimą, nes juk tėvai mane myli ir sako, kad esu oželis. Turiu būti kaip reikiant didelis ožys tada :D Fun :)

Justinas (2m.), kai neįmanoma patenkinti jo kokio nors įgeidžio, jis pradeda dūdauti (na, gerai, verkti) ir iš baimės įžeisti mane ar dėl kokios kitos priežasties, kad taip stipriai nelaimingas prisidengia lūpas ir stengiasi, vargšas, sustoti :) Aišku, tokį nabagėlį norisi tik užjausti ir pasakyti, kad nieko blogo, jeigu tau nepatinka, bet mes juk galime būti kartu ir kalbėtis arba tylėti (pagal norą ir situaciją), kol skausmas liausis :) so sweeet.

Emilija (4m.) mano mamos vadinama "visišku ožių pasauliu" ir dar ten keletas netekstuotinų pavadinimų, kurie gal ir atitinka vaizdą, bet dargi jį ir pastiprina :) Bet mudvi pamažu siekiame, kiek tik pačios turime syvų (patikėkite, jų mažai būna), kad pavyktų nesukontroliuoti, nesustabdyti ožių reiškinį, bet suprasti, įsijausti ir išsiaiškinti.

Prisipažinsiu, nors buvau idealus, kaip mama sako, vaikas, bet visi užgniaužti ožiai man pasipila pačiai dabar ties trisdešimtmečiu, tik dar pikčiau, nes vis dar bandau juos tramdyti :) Būtų lengviau nebijoti to gyvūno, o tiesiog pažvelgti į save, kaip į vaiką, ir susitikus su oželiu jį pakalbinti :) Galbūt ką nors reikšmingo ir sutarsime, o gal ir ne, bet svarbiausia meilė ir supratimas. O kad tos tikrosios meilės sau ir visiems kitiems aplinkui būtų daugiau ir daugiau, kad net galo neliktų! :)

Beje, tame R. Žilionienės straipsnelyje, ar kaip jį pavadinti, dar labai krito akiratin siūlomas pavyzdys, kad verčiau derėtų su vaikais tartis, bendrauti ir panašiai. Jo :D Mano močiutė pedagogė irgi naudodavo šį patarimą kartais, tik tas pasitarimas atrodydavo maždaug tradiciškai: mes pasitarkime, bet aš nusprendžiau jau :D ir nuoširdžiai net dabar rimtai nesuprastų, ką darė ne taip. Juk tai neįmanoma, viską darau gerai, nes aš mama! :)

Įdomu tai, kad tokiais ir iš vis bet kokiais mokomaisiais straipsniais piktai besielgiančių tikrai neatitaisysi, nei pamokysi, nei atversi kokį neatrastą horizontą :) Bent jau retas žiūrime į save gan kritiškai, dažniausiai badom piršteliu į kitą (o ko ne vaikai :)) :) Gerai yra tai, kad tai pastiprina tuos, kurie ir taip jau bando elgtis, bet susilaukia savo karmą atitinkančių kitų žmonių nuomonę ir tuo suabejoja :) Tai užtvirtinimui šitai gerai sueina, bet nemoko, nes nurodo, kaip mes blogai sakome tik ;) o kai pasako, kad blogai sakome, norisi dar blogiau elgtis :D oželis apsisuka atgal nesvarbu kiek metų bebūtų tavo esybei ;)

Pabaigoje: visada reikia jautriai pagalvoti kaip veiks tavo "gudrus" pasakymas kitą, o be to ir patį tave.

Trumpa Ne Mano Pasaka Apie Mane

http://www.youtube.com/watch?v=9qBs03vcl9c

Klasiškas momentas gatvėje

Numanau, kad mamos profesija panaši į minimum kokio politiko šiais laikais. Bent jau mastelis atitinka. Eini gatve, o tave šaudo ne tik žvilgsniais :D Gal tik kažkoks nežymus skirtumas, kad iš įvykio vietos reikėtų judėti ne vienam pačiam, bet su visu klykiančiu vaiku ant rankų, nors... ir čia galima įžvelgti panašumų, kaip reikia nešt kudašių ginant ir kolegos kailį ar dar kaip nors kitaip kaip norit, plius neįsiveliant į dar didesnes intrigas, jei dar nori bolatiruotis kada nors į prezidentus :D

Žodžiu, po ilgos kelionės po rytinį Vilnių grįžinėjame su Justinu namo. Labai lėtai, beje, nes dar norėtume pastoviniuoti vietoje, peržiūrėti visas (ataskaitas) mašinytes, motociklų linkius pakeliui, gal dar paglostyti namo mūrą ar tiesiog pašokinėti vietoje. Kad mūsų karavanas vis tik pajudėtų iš vietos, pasiūlau vienam "politikui" atsipalaiduoti ir pirstelėti tokiais laiptukais į priekį, o paskui nuo jų nušokti. Tiesiog šiaip sau, kad atitrūktų mintys nuo "reikalų", bet kad judėtume vis tiek į priekį. Žinoma, visai suprantama, įžvelgęs mano klastą, o gal net piktdžiugiškumą, "politikas" atsisako jais laipioti, kaip koks beždžionė ir nejuokais suurzgė (tikrai suurzgė, nes dviejų metų stažo "politikas" dar neišmoko dailiai ištarti "nenoriu"). Na, aš džiaugiausi, kad tik suurzgė, bet nuėjome toliau jau tris žingsnius po šio "žesto", bet džiaugiausi neilgam....

Iš paskos išgirdau moterišką tiradą: "Kapryyyyyzas! Kaip tu jam iki šiol nedavei į kailį va va taip (dar ekspresyviai parodė kaip)!" Na, supratau, kad gaunu rėkt, todėl jaučiau pareigą atvėsinti situaciją (dažnai oficialiai politikams tenka atpasakoti įvykius ir kodėl taip pasielgė/nepasielgė). Paprašiau paaiškinti, kur eina kaprizas, nes aš iš kaltinamojo girdėjau tik urgztelėjimą iš nepasitenkinimo, bet labai daug nekonfliktavęs, jis pasuko eiti toliau ir be laiptelių (kas man buvo dar naudingiau, eiti tiesiai, nesivarginant lipti laiptais, kaip žinote, patogiau ir nereikalauja daug kvapo). Pajutau, kad dar labiau įaudrinau tą situaciją (dažnai pasitaiko, jeigu labai nori pasirodyti rimtas, bet nesigauna, nes trukdo ir emocijos ir vaizduotė ar dar velniai žin kas). Moteriškė nesustojamai klausė, kiek šiam gerb. piliečiui metų ir kas bus po n metų. Aš jau stabo ištikta, nieko negalvoju ir nedarau. Ji puola kaltinamąjį akis į akį: "Kiek tau metų! Aš tave nusivesiu su savim!" Manasis 2 metų stažo "komponentas" nustėręs žiūri į gatvės "teisėją" ir, aišku, nežino ar atsakyti, o gal į kurį klausimą dabar atsakyti pirmiausia :) Galų gale teisėjos povyza atsisuka į mane ir taria: "Kapryzijasi! Duot gerokai reikia  į kailį" nu ir ten dar toliau kažką, kas jau kartojasi, nelabai įsimenama. Maždaug, aš jus jau kelintą kartą matau! Na, taip įsakmiai daugiau gal. Teko amo atėmimo laiką sutrumpinti sau man, tai tarstelėjau: "Jūs nelabai maloniai kalbinate, kad ir aš nelabai žinau, kaip su Jumis diskutuoti".

Kaip stebuklas. Ėmė ir nuėjo mūsų "teisėja" savo keliu. Neatsisukdama. Ramiai. Ačiū visam šito pasaulio Prezidentui, kad tik tiek teko ištverti, bet toliau ėjau jau tirtančiom žiaunom ir zuikelio akim. Panašiai nejaukiai jaučiausi visą dieną.

Štai ką reiškia:
KARMA (ko tik pati nesu panašiai seniai prisidirbusi, kad pati neatseku galo nuo kada),
ŽODŽIŲ GALIA (galima ir palaiminti, tiek pat ir prakeikti labai greitai), nes pirmiausia, man norėjosi iškaršti kailį tai pačiai teisėjai, jeigu atvirai, norėjosi žiauriai pažiūrėti, kaip būtų supratusi Jos kaprizo atauklėjimo būdui čia pat gatvėje :D (gerai, kad nebandžiau, bet neslėpsiu, norėjau iki pat dangaus, bet tas pats dangus mane ir sulaikė),
KAIP ŠAUKSI, TAIP ATSILIEPS (atsilieps gal netiesiogiai šaukiančiąjam, net nežinai kur tau ir kada atsilieps iš vis, o bendrai paėmus, vėlgi karma, gal iš kito kampo) - vėliau tą vakarą pritalžiau savo vyrą pašluostėle, kam jis drįso paklausti, kodėl nepklota lova (tiesiog šiaip paklausė, vienok, gal turėjau laiko ir nepaklojau ar ką);
ir o Dieve, MALDA - tikrai pradėjau melstis mintyse, nes nebežinojau kaip elgtis, tuo labiau, kad labai dažnai užkliūvam tai praeivei kokiai (dažniausiai moterims su patirtimi, nes vyrai pasitaiko ramutėliai, netgi guodžiantys ar pakylėjantys, nors ne 100 proc. ...) :)

Šitai man padėjo pereiti į kitą lygį, tiksliau, per gatvę link namų :) Iki pat nakties dar analizavau, lieku prie stebuklingo įvykio ir šiandien, nes aš moteris :) kuriai "politiko" pareigos yra kaip smūgis vidury gatvės ir didžiulis krūvis, kurį pati užsidėjau :)

Būkim draugiškesni jau, gana įrodinėti skirtingas tiesas. Nuomonių būna daug. Nėra vienintelio būdo gyventi, kitaip jau seniai būtume išmirę :D O dabar mokomės, kad sužinoję suprastume, kiek dar daug reikės sužinoti. Ir niekada niekada nebus ramu. Nebent nušvistume :)

Laimės, meilės, atjautos.

P.S. Teisėjui gyventi nelengva net paprastą dieną. Daugiausia laimės šioje istorijoje linkiu jam.

Maloniai užklupta mano meilės

Šiąnakt ryte sielainei

Gaivina liūdesys, kankina džiaugsmas, plėšo šypsena ar skrenda skausmas
Minty tik jausmas kaip teki man venom kaip malda
O aš šilta, mylima, rami, lengva ir viską žinanti

***
Aitvaras:
http://www.youtube.com/watch?v=J_VK-G2wVcs&list=RD02obr-HsPr9ZI

***

Paper blanks
The Lovers užrašai prieš 5 metus

Svetimas

Stoviu kryžkelėj.
- Jūs einat į šitą pusę?
- Taip, - sako žmonės. - Į šitą.
- O kuom šita už aną geresnė?
Žmonės nueina ir aš nudūlinu jiems iš paskos.
Paskui apsisuku ir dūlinu į kitą pusę.
Bet galėčiau ir vietoj stovėt.
Nuo manęs čia niekas nepriklauso.

J. Erlickas

***

Norėjau palikti atkrantę ir nueiti su jūra.
Kaip Kristus. Keli žingsniai teskyrė mane
nuo stebuklo. Supratau, stebuklas būtų
patobulinta realybė. (...) Negalėjau
vaikščioti jūra. Tegalėjau paskęsti arba
žiūrėti į ją. Skęsti bijojau.
[A. Škėma "Balta drobulė"]

***

Popierius nerausta iš gėdos:jis baltas iš baimės, kad neprirašytų nesąmonių.
V. Karalius

Vienintelis pabėgimas nuo klaidos: klysk kūrybingai!
V. Karalius

Iki skausmo pažįstamas chirurgas.

Aš bijau ramybės.
Ji apglėbia mane.
Geriau laimė.
Pragare leidžiama
svajoti apie prarastą
rojų. Taip, reikalingi
didžiuliai katilai;
velniški veidai ir ver-
danti smala; riksmas
ir dantų griežimas; pa-
sišiaušę plaukai iš senų
giesmynų. Ir tada jau
--- pasaka apie rojų,
kuris virto rojumi, nes ne-
buvo prarastas.

A. Škėma "Balta drobulė"

***

Švilpaujam "Lengva ranka":
http://www.youtube.com/watch?v=7SwqHVbuXus&list=RD02obr-HsPr9ZI

Žvėrizmas

Emilija keliauja į darželį vėl. Suknia geriausios didelės draugės dovanota, iki žžžžžemėssss, skirta į fortepijono pasirodymą nebent, bet čia irgi šventė. Didesniųjų grupė.

Jos kaimynas Ge liko senojoje grupėje dar. Emkės šypsena baisybinė... Aš didesnė, lenktynės laimėtos. Kraupu žiūrėt, norėtųsi pamokyt, bet žinau, kad gale dienos ji pati pasimokys, kas yra laimė. Ne kartą esu save užsigesinusi taip pati, be niekieno pagalbos :D Tragiškai reikalingas pojūtis, kartais daug kartų, kad suprastum, kad neverta pirsčiot į viršų, jei nežinai kur dangus ;)

Grįžo papasakoti man savo sėkmės istorijos. Kaip ją visi gyrė su ta suknele, rytoj vėl eis su ta pačia, kad girtų... Kaip Ge pasiliko tarp "mažylių". Koncertas, vėl pagyrimai dėl suknelės. Bet pirst ir laimė sugedo, nes visi aplink mes jai pasirodėm prastuomenė, be suknelių :D Žodžiu konfliktai, laukiu noriu vakaro, gult, sudėtinga mokykla.

Kitą dieną reikėjo rengtis kitą suknelę, truputį tik blizgančią, neypatingai verta pagyrimo. Vaikai grupėje visi penkerių, o jai vienai keturi. Pralošimas totalus. Vakare ugnis! Sakau, kas tau neduoda ramybės, gal darželyje kas... Taip! Nei karto niekas nepagyrė! O ar padarei ką nors tokio, kad turėjo tave girti ir pamiršo tai padaryti? Ne! Suknelė negraži, už tai ir nepagyrė. Reikia daugiau gražių suknelių pirkti ir turėti!

Kaip fantastiška, kad žmogus nuoširdžiai prisipažįsta nesigėdydamas. O tokios amžinos suaugusios bėdos. Kažin ar mes dar pagalvojame apie tikras tikras savo rūgščios nuotaikos priežastis. Be pasiteisinimų, be aplinkkelių. Žodžiu, baisios maždaug trys dienos... Ketvirtą jau sloga, bet penktą dar liepiu eiti, nes toks planas.

Šeštadienis. Aš silpna. Visi malasi namuose, tinginiauja, negaliu žiūrėt, nes irgi noriu tingėt ir tingiu ko nors dar norėt :) Kojinių ji neranda. Va, aš radau, maukis. Šitos nepatogios. Oooo mammmmamia! Nesimauk, eik basa. Neisiu, tėtis liepė kojinies maut. Tai maukis, ieškok kitų. Nėra. Nesimauk tada. Reikia, tėtis liepė. Va, kaip nėra, dvi kojinės kitos, mauk. Va, yra dar keturios! Užteks, kam man grūdi, turiu jau dvi! Aaaa, eik pas tėtį, pradžiugink, kad jis praleis šiandien dieną su vaikais vienas!

:D :D :D Va taip kvailiai kariauja pasaulio karą :D :D :D Kas silpnesnis, tas ir žvėrukas :) kiek dar tobulėt... 

Justino pasitikėjimo žiedeliai

Galvoju, kad Justinas be manęs vis dar neužmiega :) Naivuolė :)
Su tėčiu pagastroliavo, grįžo namo, manęs nerado. Liepė padėti nusiauti batukus ir griuvo į lovą pilvu. Vsio. Suaugęs :)

***

Pats nemaloniausias darbas paliekant vaikus tėčiui - atsisveikinti su Justinu. Klykdavo iki pamėlynavimo, brrr. Vieną dieną kaip visada sakau viso, išeinu, sugrįšiu ir pan. Jis verkdamas pasiprašė apsikabint. Apkabinau, paturėjau. Atsistojo ir pastūmėjo mane - eik. Ramiai nuėjo savo reikalais. Atverkė, lauks :)

___

Miela, kad viskas pamažu, be prievartos, pačiam norisi trumpo atsiskyrimo ir tai pats inicijuoja :) Jau visas žmogus <3 Ramu, dzen :)

Šiandienos anekdotas

Emilija šaukia mane iš kiemo, lendu į balkoną:
- Kąąąąąą...
- Mama, aš nusibrozdinau kelį, kraujas bėga.
- Tuoj išmesiu raktą. (turiu omeny laiptinės durims atrakinti, kad galėtų grįžti žaizdą apžiūrėt)
Šypsosi:
- Tai gal geriau pleistro išmesk :)