Pati esu lėtapėdė, todėl natūraliai nesvarstydama ir vaikus mokau ne verslumo, o tiesiog gerumo. Vaizduojuosi sau, kad pavyksta.
Pavyzdžiui, kai sesė prilupa brolį (gudrumas), nebėga slėptis (dažniausiai), o ateina man pranešti, kas ir kaip. Tada per daug sakinių išsiaiškinam, ko vienas iš kito norėjo, ir kuris ko nesuprato (visada visi) :). Tuomet ir meluoti nesinori, nes, pasirodo, viskas daug įdomiau.
Arba. Mano nenuorama lėkdama nulaužė visą šaką nuostabaus naminio krūmo :( vėliau pasikvietė mane kartu pasimelsti už sergančius, mirusius žmones ir jų artimuosius ir ... dar už Tą šakelę... Po maldos sekė dar didžiulis susikaupimas ir pašnibždom kalbamasi su aukšciausiu gudručiu pasaulyje kiekviena asmeniškai :)
Man gražiau gerumas, kurio pati mokausi iš tų pačių vaikėzų. Šiandien tu gudrus, rytoj gausi pats 'gudrumo' nuo ko nors. Nesaldu. Esu bandžiusi daug kartų, labai bjauru, kai gauni pats :( Su gerumu paprasčiau. Pabaiga mielesnė :)
