Justino pasitikėjimo žiedeliai

Galvoju, kad Justinas be manęs vis dar neužmiega :) Naivuolė :)
Su tėčiu pagastroliavo, grįžo namo, manęs nerado. Liepė padėti nusiauti batukus ir griuvo į lovą pilvu. Vsio. Suaugęs :)

***

Pats nemaloniausias darbas paliekant vaikus tėčiui - atsisveikinti su Justinu. Klykdavo iki pamėlynavimo, brrr. Vieną dieną kaip visada sakau viso, išeinu, sugrįšiu ir pan. Jis verkdamas pasiprašė apsikabint. Apkabinau, paturėjau. Atsistojo ir pastūmėjo mane - eik. Ramiai nuėjo savo reikalais. Atverkė, lauks :)

___

Miela, kad viskas pamažu, be prievartos, pačiam norisi trumpo atsiskyrimo ir tai pats inicijuoja :) Jau visas žmogus <3 Ramu, dzen :)

Šiandienos anekdotas

Emilija šaukia mane iš kiemo, lendu į balkoną:
- Kąąąąąą...
- Mama, aš nusibrozdinau kelį, kraujas bėga.
- Tuoj išmesiu raktą. (turiu omeny laiptinės durims atrakinti, kad galėtų grįžti žaizdą apžiūrėt)
Šypsosi:
- Tai gal geriau pleistro išmesk :)

Emilijos jausmų didumas

Justino antras gimtadienis buvo pastovaus mergaitiško cypimo fone. Jis dėl to nepergyveno, žaidė mašinytėmis visiškai susikaupęs, bet aš jo pavydinčią sesutę norėjau smarkiai išgąsdinti, kad ji, kaip galvojau, liktų nuo to labai tyli :D Emilija man paaiškino, kad jei aš tikiuosi, kad ji nuo to užsičiaups... tai kvaila, nes išsigandusi ji tik garsiau šauks. Dieve, kaip ji visada tiksliai apibūdina pasaulį! Taip! Kaip gali tikėtis ko nors nelogiškai antgamtiško, net jei pati nelogiškai antgamtiška buvau :D

Trumpai tariant, brolio gimtadienis jai buvo žaizda. O tėtis dar pasakė: "Neliesk Justino dovanos, čia JO!". Visi žaislai ne jai... Nors Justinas gavo tik vieną žaislą - plastikinį mašinų garažiuką, o ji naujutėlaitį dviratį :D bet mes neskatinam skaičiuoti turto... Užjaučiam, guodžiam, skaičiuojam jos gimimo datą, prisimenam jos antrąjį-ketvirtąjį gimtadienį, paskui prašom nustoti lieti šaulio ašaras, galiausiai aš jau nebegaliu, delnu dengiu jos rėkynę.

Kokie mes, tėvai, nesupratingi, nes ji prisipažįsta, kad kaip ji galinti neverkti, kai ją prieš tai įžeidėme, tik ji neatsimena kaip. Nu tikrai būna, kad kažkaip šlykščiai jautiesi, nors nieko konkretaus. Na, gerai, moterims taip būna ;) Ji tokia tobula mergaitė.

Uždegam Justino žvakę ant arbūzo, ji garsiausiai ir ilgiausiai išdainuoja "Su gimimo diena", pagiria mane ir tėtį, kaip gražiai sudainavom kartu tą dainą, liepė pakartoti tai abiems :) Pavyzdingai pasveikina brolį šia proga ir vakare jau nebeverkia, tik glaudžiasi šalia ir marksto blakstienas iš nevilties, kad gimtadienis dar ne jos :) Miela ir tikra. Ir nieko, pasirodo, nereikia daryti, tik būti šalia, o kartais atrodo taip koktu būti su verkiančiu. Bet reikia, kad pasveiktų.

Justino širdis

Vakar vakare, po Justino antrojo gimtadienio, trukusio nuo pat ryto viešose vietose, neleido man išlipti iš lovos :) stūmė atgal gulti, jei tik pamatydavo šmėžuojant prie neplautų indų. Šiandien indai tikrai vis dar neplauti, kaip ir rytoj :D Patiko ;)

Ryte didysis žmogus pasilinksmino su papukais, atsistojo, parodė į pagalvę, ant kurios jis gulėjo ir sakė "Nia", paskui įbruko man į rankas mano mėgiamą "Rakto" numerį :) įprotis.

Supratingumas.