laikina Sėkmė

Vaikų užimtumas, sako, labai gerai, genializuoja smegenis ir kūrybiškumą, kai vaikai lanko būrelius, eina į teatrą. Bet kodėl, po velnių, dažniausiai dominantys užsiėmimai vyksta "žiauriai patogiu laiku" - 11-12-13h. Kai mes einame nusnūsti pietų būtent tam keletui valandų, a? Negi tik mes miegalės? Gal dresiruoti rytais miegoti iki 10h? Neleisti keltis, kai mūsų būreliui nepatogu? Mūsų kėlimosi grafikas tarp 6-7h ryto - baisiau nei tikras darbas :D
Kur išeiti... Nemiegosim - būsim žiežulos ir nieko neišmoksim doro, tik piktumai sverbsis. Susirandam kitą laiką, bet ką kažką, kas vyksta a la vaikams, pizdū, laikas tinka - 16h - idealu! Susergam... Ilgam...
Lauksim laikų, kai nebereiks ilsėtis dieną. O ką, negi toliau burbėt :)

Vardai

- kok tiatio vaadat? Atiuti. (koks tėčio vardas? Kęstutis )
- kok mamo vaadat? Vieva. (koks mamos vardas? Ieva )
- kok amijuko vaadat? Dukytia. (koks emiliuko vardas? Dukrytė)

Mane patalpintų Japonijoj netikėtai, ir man sunku būtų gaudytis vardas čia ar šiaip durneliai :)

Gražu ir mintinga, kai ne ant tikro bato pado, nebent ne mano :)

Su pavaaaasariu vis dar :)

Darželis, tipo vaikų

Ir vis tiek vis dar nesuprantu, kam gali patikti vaikų darželis ir kaip padaryti, kad jis patiktų. Ar čia tiesiog nesidaro taip? Patinka arba ne ir viskas? Gali būti... O gal ne tas darželis? O koks tada?

Vaizduotės žaidimams - NE
Mano vienintėlė, žinoma man irgi nelengva, bet įsivaizduoja labai vaizdžiai retsykiais. Pati kalta aš :) Pavyzdžiui, eina vaikas su balionėliu, ji irgi nori. Aš tokio nupirkti nei pagaminti kol kas, tarkim, negaliu. Ištiesiu delną ir op op op, sakau, o žiūrėk, pagavau ir tau balioną (tuščias delnas), o tai tau - mėėėėėlynas, su šniūūūūru, jėėėė :D Eina mano pūgžliukas "a banionu", "mėtomės", paskui "sprogsta", "imam kitą"... Dabar mano pamokas suprato ir pati kuo puikiausiai įsijaučia į šuniuko vaidmenį. Vedžiojam po kambarius su antkakliu (aišku ne kiaurą parą - momentais), raudonu, kaip Vapsvos (pažįstam tokią ;) labai gražus ir protingas taxi, negėda lygiuotis :D).
Taip patinka sabakos, kad man net du kartus yra padarius siusiu ant grindų - kaip šuo. Vakarienę kartais valgo be šaukšto, iš bliūdelio nuo žemės, arbatą, ir tą geria lakdama. Įsijautimas - 1000 proc. Kur man nepatogu jau, tai kalbinu, kad jau būtų neblogai turėti Emiliuką vietoj šuniuko. Atsiverčia :) Bet štai po ilgo nebuvimo darželyje dėl ligos, pirmą dieną į jį išsikiautinti tapo sunku ir šlapia, baisu, kad skruostai nenupelytų.
Raminu, nesigauna. Jau tuoj bus metai tokių dienų. Piešti ten nesmagu, dainuoti, pasirodo, irgi nefaina, šokti - sijonas gerai, bet vis tiek graudu, o būti tai iš vis, geriau net neminėti... Akivaizdi truputėlį tragiška kančia ir ėjimas tik dėl to, kad nežinia kam, nes nori būt gera gal, mes liepiam (vis dar suprantu kodėl - nes taip daro Visi, Tai Normalu, Visi Pripranta ir taip Reikia, bet kam mes tai darom, tėtis man nepaaiškina...). Bijau, kad tik nebūčiau jos užkrėtusi ta savo nežinia, nors jai girdint, darželį stengiuosi minėti linksmai, mėtom bajerius, bet vis tiek jaučiasi turbūt, deja :( ir ką ji apie tai galvoja pati, dar kol kas paslaptis.
Žodžiu, šitą vieną pirmą rytą tėtis veda Emiliuką už kelnių užkištu chalato diržu (kaip jau kažkur slabnai anksčiau minėjau). Pati taip sumintijo, gal kad šiek tiek skaidriau kasdienybė atrodytų ar ką. Atsimenu save, kaip aš mamos vedžiojama į kokią neįdomią vietą, įsivaizduodavau, kad aš yyyyyyylgas geltonas autobusas. Mamai ramu, kad aš rami, o aš vairuoju sau. Gal ir nenormali už tai... Ir dabar perdaviau šitą karmą savąjai :( Bet nukirskit man plaukus, vis tiek taip linksmiau nei bliauti ir vis tiek daryti per ašaras kaip prašo suaugusieji, kurie viską Žino, Ko Tu Nori, o paskui nustoti norėti iš vis ko nors, nes niekam neįdomu tu :D Reikia.
Aš nustojau norėti, žinoma :D bet amžiams įgavau vaizduotę ir juodą humorėlį, kartais su manim net darbe būdavo linksma, kai jau visai blogai :)

Nu va, prieinam prie antraštukės italics. Einu pasiimt savo aktorės iš darželio :) Auklėtoja taip linksmai pasakoja: žinot, vakar pirmą dieną kai atėjo, buvo liūdna, verkė dvi minutes, bet paskui aš ją SuGėdinau, kad čia yra mažesnių vaikų naujai atėjusių, o tu čia senbuvė... Žodžiu, nebliauk. Nebebliovė. (Tądien pasiimant ją radau kieme ant mašinėlės sugižusiu veidu with no movement, mane vos atpažino, o atpažinus iš 4 karto spruko man į glėbį, atsisukus į visus kartojo - čia mano mama, mano, 3 kart apkabino, ir vėl mano mama). Pripratus jau, nebliovė...
Sakau: taip, žinau, mes vakar liūdėjom, bet šiandien atradom būdą, nu ten tą - su šniūreliu, šuniukas...
O, viešpatie! Siaubas! Emilija! Tu juk ne šuo, tu žmogus!
Voba, tikrai ir aš sunerimau, rimtai nenormalu juk įsivaizduoti ką nors mielo, mielesnio už... Ją... :D
Emilija mirkt mirkt, reakcijos nolius. Einam į parką su šniūreliu... Paskui suprantam, kad šniūrelis ne iš patogiausių - teplus labai, už kelnių užkištas nesilaiko ilgai, greitai einant sprūsta, reik rankoj nešt - netikras šuniukas, sulankstėm, ėjom kaip žmonės toliau.

Viskas gerai savaime gavosi be Gėdinimo (nebent pasąmonėj liko gal, neišmanau aš turbūt jaunutė nieko). Pasitiesėm dekį ant Taurakalnio, sušveitėm sumuštinių, razinų Kaip Žmonės, apsidairėm į aplinką - gyvenam Vilniuj, Lietuvoj, pačiuožinėjom, pažaidėm. Grįžom kaip žmonės. Žaidėm su vaikais gaudų (gaudynių) :) Vaišinomės Romkos šiaudeliais. Tiksliau vardinant, Emilija vaišinosi, aš sakiau ačiū, nes Emilija Tuji Eikalū (turi reikalų, negali pasakyti ačiū (anksčiau būdavo - Netuji ankų- neturi rankų, tačiau dabar labiau prūstam), bet šiaudelių nori dar dar dar, nors ir nedėkoja). :) Vaikai žvengia - kokių čia reikalų, o mes nežinom, paslaptis - kol kas ačiū sakysiu aš :)

Žodžiu taip: niekam neprasitark, ypač daržely, kad žaidžiate vaizduotės žaidimus, o jei auklėtoja pastebės - bus gryna gėda, nes tave sugėdins su visais šunim.

Kitas nepatogumas
Pasirodo, išaiškėjo dar kita darželio nesąmonė, kurią teko ir man prisiminti. Išmoko pagaliau vaikas papasakoti, tai bent kiek ramiau man, nes kažką jau žinau, kas ten vyksta. Tuoletinių reikalų puodas gi! :D Atsimenat tokį mažą mėlyną puoduką su nutįsusia nusususia rankena. Žaislinis, sakyčiau, ne kitaip. Pati prisiminiau juk :D Sėdiesi ant jo, o jis virsta. Sėdiesi su labiau į šonus kojom, kad išlaikytum lygsvarą (nu pz, myžimo dviratis, ne kitaip), o tas puodelis toks siaurutis, kad tavo sysiukas varo ant žemės jau ir drabužių :D (na, čia mergaitėm trbūt, berniukam nžnau kaip būdavo). Suglaudi kojas, kad pataikytum į puodelį - virsti į šoną. Komedija, bet kai ateina laikas reikalams šitiems, gali ištikti stresas ir dabar aš tik suvokiu, kodėl man kietėdavo viduriai, o myžalus laikydavau kol apsemia smegenis! šitą įprotį įgavau ilgam gyvenimui ir pati ilgai nesupratau, kodėl aš taip dariau :D dašuto :D MK, tu stebuklas paprastume. :)

Išeitis - pripirkti darželiui visam naujų sysio puodelių, paskui pakeisti lentynas, kur tie mini puodeliai laikomi. Svarstytinas klausimas, ypač jeigu kitiems tai netrukdo, ania :D tik mums vis negerai kas :))) tai vaizduotės nevertina, tai ne tuo žodžiu pasakė "SuGėdinau", vietoj kokio nors "mes pasikalbėjom" ir paprasčiau mieliau, tai šikanas netobulas :D


Turim reikalų, besmegeniai.

Rytelis

Rytukas, 5h.
Pabundam, bliaunam.
Susapnavai? Taip. Ką sapnavai? Nieko.
Bliaaaaunam.
Bliaunam smarkiau, vdrug kas nors negirdi.
Skauda ką nors? Taip. Ką skauda tau? Daudia akapalį (Graužia užpakalį). Tikrai? Ne. :)
Bliaunam.
Gal tau reik į vonią, nusiplausim, patepsiu kūdikių kremuku (nu maža ką, gal tikrai graužia :D)... Taip. Bliaunam baisiau. Einam bliaunam. Plaunam bliaunam. Ieškom kremo, nerandam, nebliaunam. Randam, nebliaunam. Tepti - bliaunam. Graužia vis dar? Ne.
Tėtis! Kur jo kantrybė? Gal jai įjungt "Plutą" ir tegul žiūri. O jo. O daržely pietų miegas tik 12h. Kaip jai reiks išstovėt iki tiek, niekam gi ten nerūpi :D
Žodžiu, Emiliukai. Tu jeigu nori dar paverk truputį nedaug, o aš einu miegoti, gerai? Gerai. Bliaunam. Įsitaisom, miegam iki 8h.
Women...

Rytas, 8h.
Tėtis atsikėlė pirmas. Mes suprantam, kad jį šeimoje kankindavo, bet nafig mums roko radijas na fsievo namas? Įsčiose kūdikiai net šokinėja. Jisai: aš juk patylinau. Ar įmanoma tatai. Aš juk miegojau, o dabar nebe. Vaikas patenkintas - rytas kitoks nei visada :) Vėl pralaimėjau...
Valgom kiaušinį. Vaikas džiūgauja. Eis į darbą. Taip eisi į savo darbą - darželį. Ne! A tetukom a babą (su tėtuku į darbą). Bliaunam, nes ne.
Einam apsiausim batus. Bliaunam, į darbą norim, į diaja (darželį) ne. Gerai, tu nenori į darželį. Nelipk ant šniūro. O! šniūras! Mama, pririšk. Tsik, Eikia viadioti (cik, prisegimo garsas atseit, reikia vedžioti). Šuniukas, krč. Gerai. "Prisegam".
Tėtis: niaaaaaaaa, kas čia dabar! Tšššššššššš, vedžiok. Niaaaaaaa. (Ot, mažas...). Nu dar ankaklį uždėkit. Tšššš, nesakyk, reikės dar! Nu bliamba, fetišas, baikit! Gatvėj! Eikit. Čia šuniukas, nereik nukrypt nuo temos taip prastai. Su skoniu tau kukū.
Laiptinėj su šypsenom kiniečiai - mūsų mynai (kaimynai) "Labas rytas" taisyklingai. Išlenda Amijūko su šniūreliu, tėtukas. Eina. Mynai nesišypso... lietuviai.

Nieko. 17h pasiimu aš. Šniūro tėtis atgal neparnešė, tak, vakarais daugiau žmonių :D

Smulkmena, bet kaip myliu :)))

Memuarai pašol

Kepam pyragą Jono (dėdės Ono) gimtadienio proga Jovitos (Vytios) receptu.

Amijaja paka ninį (plaka kiaušinį). Du pasukimai šaukšteliu. Išplaktas, nes jau norisi ragauti. Aišku, neragaujam, nes nėra miltų ir pan. tipo... ;) Nenorom, bet klausom, nes aš dideja (didelė). Čia man taip dukra sakė, nes aš vis pamirščiau.

Mama tirpina sviestą su cukrum, Amijūko žiūri, laukia laižymo proceso. Užsimano raganos būdelės reikalų (sysių). "Mama, auk", griežtai atkiša delną kaip stop ženklą (mama, palauk, čia reiškia). Nubėga, susitvarko, parlekia. Aš laukiau laukiau, laukiau laukiau, sviestas stingt iš naujo pradėjo, neiškenčiau, išmirkusį jau sviestą supyliau į kiaušinį be pagalbos, pričiupo mane eigoje tiesiog negarbingai - nepalaukiau juk. Norėjo mane pamokyt vykdyti pažadus stropiau, bet sakau dabar bus miiiiiltai...

Ooooo, millllltai, jie mūsų kepiniuose smagiausi ir paminėjus juos viskas atleidžiama, nes turbūt dėl to, kad byra plačiausiai ir terliojasi sklandžiausiai, o be to, po miltų, galima palaižyti bliūdo kraštelį dažniausiai, paskui jau nebe tik kraštelį... :) Esu išgudrėjusi dabar, Emkės dėka. Neapšausi. Sakau miltus supilu į puodelį AŠ, o iš puodelio į bliūdą - TU :P Švaru. Abu kartus :) Liuks.

Cukraus eilė į įdarą. Cukraus patrauklumas panašus į miltų, tad mano nekantrumas su sviestu jau pamirštas ir atleistas. Pilu cukrų į puodelį AŠ... Pataikau į puodelį dvigubai nei reik, ant stalo iš vis nereikėjo, bet kaip ant savęs šaukt. Susimąstom - ant savęs nešauksi, bet ant vaiko tai jau burnočiau tokioj situacijos jam atsidūrus, kad reikai atsargiau, kaip gi šitaip, ane. Gerai, kad pyliau pati ir šitu atveju :) Išvengėm nereikalingos kritikos, neskaitant tėčio replikos, bet kas nekepa pyrago, tas minusuojasi :p Susimąstymas fiksuojamas ;) naudinga patirtis, kai norėsis burnot ant vaiko, kai nepavyks kažko tiksliai pataikyti :)

Piakikus (persikus) paunu a pejūku (pjaunu su peiliuku) AŠ. Nuo lentutės į bliūdą verti TU. Viskas pagal planą, nei taškelio ant jokio kito paviršiaus. Išlavėję esam, net gardu, oi :P

Žodžiu, visa kita be nuotykių darėm abi, tvarkingai, padiskutuodamos, kad receptas tai Vytios (Jovitos), tai ar ji bus pas Oną sodyboj? Nebus :( A tiu tiu Vytia? (O kur tu Jovita?). Bulgarijoj, kitoj šaly. Šiandien nesusitiksim, toli ji. Bet vasarą atvažiuos, žaisim. Ką žaisim, klausiu? "Tiu tiu" (kur tu, kukū) :) "A matiutia tei dajo" (ir močiutė taip daro irgi matote). Šypsenos apšviečia net orkaitės nereik kaist :)

Pašaunam magą (pyragą) į orkaitę. Laukiam. Sulaukėm 2 min, norim pyrago jau dabar. Negalima, neiškepė, reikia pamiegoti ir tada bus iškepęs. Smingam visom pastangom kuo greičiau, kad greičiau atsikelt. Keliamės su pirmu sakiniu "Mago kepo?!" (pyragas iškepė?). Taaaaaip... Vėsta, vešim Jonui. "Neeikia Onui, nioju mago agauti" (nereikia Jonui, noriu pyrago paragauti). Jonui teko testuotą jau atiduoti, bet jis, tikimės, supratingas ;) Šitiek išlaukti 2,5 beveik metų, pačiam minkiusiam tešlą ir visą savo kantrybę atidavusiam žmogui, galima leisti laukti tik 2 minutes nebent :D Kažkada atvešim ir nepraimtą. Reiktų sulaukti kokių 30 metų :P

Ačiū Onui už jo gimtadienį. Pyrago kepimo patirtis, kaip matom mums atnešė daug džiaugsmo, žinių net, nors ir buvo gaila jį atiduoti, net neįsivaizduoji kaip gaila :D
Ačiū Vytiai, už idealų receptą. Galima kepti net turint šūdo pyrago kepimo patirtį (nu buvo čia toks šokoladinis keksiukas, kurio vis iš skardos sveiko nemoku ištraukt, keliasdešimtą kartą - skanus, bet sutrupa ir atrodo... tualetas :D). Bet su šituo - Perfecto. Pamaitinom visus. O Onas kaip džiaugės, šakės :) faina :)
Ačiū Amijukui, žinoma. Faina su tavim <3 Kiek darbo mano smegenėlėms ir širdelei :) Kiek pliurpti galiu ligi soties, kad paskui lieka tik tylėti, visi kiti tokie kvaili aplink atrodo su savo garbanotom mintim ir potekstėm atvirkštinėm :D tame tarpe aš ir :)
Ačiū tėčiui, kad žaidė Haštrik. Nesimaišė. Dėl cukraus komentaro - pats žinai :) Stalą nuvaliau, grindis užvakar :P Skanūs po to buvo bananų lietiniai tavo, bet vis tiek ne kaip tavo mamos :P Praktikos duosim ;)

Paslaugi

Girtis čia, žinoma, niekuom niekada neverta pradėti, bet prisiminti gerus dalykus visada smagu :)

Emilija... Sėdi kaip karalius ant vienintelės kambaryje kompiuterio kėdės, supasi į šonus, patenkinta.
Staigiai sumetė - tėtis pradėjo skust bulves čia pritūpęs.
Nušoko nuo kėdės, stumia link tėčio. "Tiati imk diėdę, netogu tau" (teti, imk kėdę, nepatogu tau).

Tėtukas pamalonintas, aš idilėj švyčiu kaip primyžtas upelis :) Aišku, pristūmus ir atidavus tą kėdę, nors ir pati, niekieno neprašyta, bet vis tiek egoistiškai pagailėjo savęs ašarom (toks egoistuko amžius) :) Bet pasakiau, kaip gerai tu padarei, tėtis koks patenkintas, nugaros neskauda susilenkus pritūpus dirbt, o tu turi plaaaačią žaaaaalią sofą, kur galima žemyn galva kūlius daryt. Savaime aišku, neįtikinau ir jau galvoj rezgiau kitą panašaus linkmumo pasiūlymą, bet paskui, kiek pamąsčius apie smagią naudą sau, susigundė :D Saugom bolį nuo 23dydžio kojelių greitų ;)

Vėl lepinam? Su malonumu :P

Pokyčiai

Einam dviese su Amijūku per Tauro kalnelio parkelį.
- Amijaja jau bujo tia!
- Taip, buvai čia, užvakar.
- A tetuku bujau. A kianėm. A baba a mama a kianėm.
Vertimo reik: Su tėtuku buvau ir su kelnėm. O dabar su mama ir tom pačiom kelnėm.

Viskas gerai, kelnes skalbiam. Tris dienas tokios pat nevaikštom, bet jos dar ir džiūsta ;)
Bet neblogai didelis žmogėnas sumetė, nia :)
Pastovumas - aš ir kelnės ir pokyčiai - gali būt mama, gali ir tėtis...