Einamieji Genadijaus sopuliai

šeštadienis, vasario 19, 2011

Mūsų šeimos portretas Emilijos akimis



21 min. - išlipa Tėtis
25 min. - išlipa Amija
33 min. - išlipa Mama

Negaliu nežvengti - kaip aš atrodau vaikui... :D
Apskritai deimantai yra papuošalai, ir tai didžiausia jų vertė: niekam daugiau jie netinka. Tai aukščiausias žmonių tuštybės pasireiškimas. (Paulo Coelho "Nugalėtojas lieka vienas" 161psl.).

Visi mes - dieviškosios ugnies kibirkštėlės. Visi mes gimdami gauname tam tikrą dovaną, vadinamą Meile. Tačiau meilė skiriama ne vienam kuriam žmogui, ji pasklidusi po visą pasaulį ir laukia, kol mes ją surasime ir atskleisime. Atsibusk, įsileisk ją į širdį. Kas praėjo - nebegrįš. Kas ateis - tą pažinsime. (Olivijos dvaselė žudikui Igoriui, 235).

Jeigu tau seksis, niekada, niekada gyvenime nesilaikyk įsikibusi savo profesijos, bijodama, kad neturėsi iš ko gyventi. Netgi tuo atveju, jeigu taip būtų iš tikrųjų.
Jeigu neseksi mano patarimu, sistemai bus lengva tavimi žaisti. (Fotografė Žasminai Taiger, 246). 

Veidrodis atspindi tikrą vaizdą; jis nieko neiškraipo, nes nemąsto. Mąstyti - vadinasi, klysti. (Vieno portugalų poeto eilės, 255). Šiurpu, ane :) 

Visi laiko savo pareiga kalbėti mandagumo dėlei ir visada kreipiasi į tave, kai jau taikaisi įsidėti į burną gardų kąsnelį. (263). 

Pasakaitė

Skriedama virš paplūdimio, žuvėdra pastebėjo pelę. Nusileidusi iš padangių, paklausė:
- O kur tavo sparnai?
Kiekvienas Žemės gyvis šneka savo kalba, ir pelė nesuprato, ko jos klausia žuvėdra, bet pastebėjo du keistus kuokštus, styrančius iš abiejų pusių, ir tarė sau:
- Vargšelė, matyt, kuo nors serga.
Pastebėjusi, kad pelė spokso į jos sparnus, žuvėdra pagalvojo:
- Vargšelė, turbūt ją bus užpuolusios kokios nors pabaisos, atėmė jai balsą ir nuplėšė sparnus.
Susigraudinusi žuvėdra pasičiupo pelę į snapą ir iškilo aukštai į padangę. "Bent jau išsigydys nuo gimtinės ilgesio", - pagalvojo skrisdama. Paskiau atsargiai patupdė pelę ant žemės.
Kelis mėnesius pelė nežinojo kur dėtis iš sielvarto: juk pabuvojo aukštybėse, išvydo gražų platų pasaulį. Tačiau ilgainiui vėl apsiprato su savo pelės būtimi ir pagalvojo, kad veikiausiai bus susapnavusi visą tą stebuklą.

Rasta: Paulo Coelho "Nugalėtojas lieka vienas", 113 psl.



Linkėjimai mano žuvėdrai.

penktadienis, vasario 18, 2011

Kodėl gydytojai PRIEŠ vaikų ilgą maitinimą MP

Ot ir gavom pasivolioti sirgoninėj su vemti verčiančiu virusu :) Ta liga gan lengvai praėjo, užteko skysčių ir bakterijų. Nebent ten bekraustant mus iš palatos į palatą, leido susirinkti kitų virusų galimybes, bet čia jau buvo ne mūsų galioj, ginčytis ten galima, bet po visko vis tiek gauni virusą, ne tą tai kitą. Kartais net specialiai taip daro... kad pirktum daugiau vaistų :P bet šįkart juokingiausia buvo klausytis gydytojų demonstratyvios "kompetencijos", kaip negalima maitinti dvejų metų vaiko motinos pienu. Tik dar labiau mane užgrūdino elgtis taip, kaip elgiamės mūsų šeimoje (beje, ne pirmoje, ne vienintelėjė ir tokių net daugėja, neretai pasidžiaugiant, kad nepalaikom mažylių nuodelių verslo, o imamės maitinti pačios).
Drįstu paskelbti, kad tai ne joks iškrypimas ar nesąmoningas elgesys. mamos ilgai maitina vaikus (labai ilgai) įsigilinę prieš tai, ar tai tikrai naudinga, nekenksminga, ar tkrai reikalinga, kaip tai daroma, kokie įrodymai, kad pasirinkimas toks yra geras ir ar yra noras. Tos, kurios nemaitina, bijo gydytojų ir visuomenės "raiškių paaiškinimų", kodėl ji neturėtų to daryti ir dar be to, nesidomi šiuo klausimu, nes turbūt nekilo reikalas arba šeima tam nepritaria, nes "nepadoru ir negražu". Moksliška, jo? :D Kaku daryti irgi negražu, bet mes šūdų nerijam, vienok... vis tiek kakojam.
Siūliau sau ten besivoliodama su dukra po lašine pasigilinti dar smagiau. Kuri gi pusė labiau pasiruošusi ginti savo nuostatas, ar jos apskaičiuotos.

1 variantas:
"Gydytojai" (šiuo atveju gastroenterologijos skyriuje, santariškės, nepabijosiu pranešti) - Jeigu ilgai maitinsi, užaugusi dukra eis pas tave ištisai skųstis savo žentu.
Gal manė, kad iškart įtikino tokiu medicininiu tyrimu mesti maitinti turbūt :D
Ką sako mano mokslas - priskirkime šį klausimą prie ilgo maitinimo poveikio žmogaus psichologijai, ane :) Ilgai maitinami kūdikiai yra prisirišę prie motinų, kol jos maitina, vėliau, įgavę pasitikėjimo ir pritarimą visais gyvenimo klausimais tampa netgi labai savarankiški gyvenimo eigoje (žinoma, tai dar priklausys ir ne tik nuo maitinimo rūšies, dar yra šeimos moralinės nuostatos, vertybės, bet "gydytojo" paaiškinimas man labiau panašus į mano močiutės su nesėkminga žindymo patirtimi dėl to, kad reikėjo anksti grįžti į darbą pagimdžius. Močiučių patirtis gal ir gerai, bet ji visada būna individuali ir nepaveldima, ačdie ;)
2 variantas:
"Gydytojas" - tai sakai nenutrauksi? Žiūrėkite, sesele, šita motinėlė maitina savo peraugusį vaką ir dar ginčijasi, kad ir nežada baigti. Mane net azartas pagavo :D gal kada ir abejočiau, bet kai šitaip tyčiojasi... ot specialiai tęsiu darbus ir dar pasigilinsiu. Po to gavau pravardę "Geroji mamytė". Čia taip elgiasi mokslo žmonės, kaip matote...
Mano mokslas sako: jei nepavyko įtikinti kito savo Asmenine Nuomone, reikia pulti tyčiotis, prasivardžiuoti - nesubrendusio žmogaus psichologija. "gydytojai..."

3 variantas:
a) "Gydytojas-seselė" 3h nakties ateina pakeisti lašinės ir sako: "Gydytojai sako, kad maitinti galma iki vienerių, nes toliau vaikui tas pienas nebenaudingas, nes jis ne maitinasi, o žaidžia".
"Mano mokslas" iki 1m 3mėn vaikui MP yra pirmiausia pagrindinis maisto šaltinis, kieto maisto papildymas ir pan. Po šio amžiaus MP sudėtis pakinta (tyrimai atlikti) ir jame randama daugiau imuniteto tvirtinimo elementų, kitokių žarnyno brendimo ir augimo medžiagų. O žaisti vaikas pradeda vos atradęs turįs galūnes, maždaug nuo 4 mėn amželio. Pradeda pakeltom kojom maivytis žįsdamas, tapšnoti ir baksnoti, ieško kur tavo ribos. Beje, kai taip "žaidžia" su koše, iš vaiko jos neatimame visai, o pamokome, kad su maistu žaisti negalima, kodėl turi būti kitaip su MP?
b) tą pačią 3h nakties: "Juk jūs save apsunkinate, tikras vargas maitinti"
Asmeninė patirtis: abu metus - viena laimė, ne kitaip! :D Pirma, vaikas užminga be jokių vargų, supimų, kratymų, tam tikros tylos ar kitų izdivonų. Netgi veržiasi miegoti, kai tuo tarpu buteliais maitinami ir visokie kitokie vaikai elgiasi atvirkščiai ir tikrai nuvargina iki išsekimo, aš taip netekčiau kantrybės... o jei dar ir vyras nepadėtų, faking...
Kai vaikas užsimano valgyti netinkamu laiku, ne tam skirtoje vietoje (valgykloje ar namuose), kur nėra maisto šildiklių ar gaminimo reikmenų, tarkim vidur parko ar koncerte :) - šast savo "gėriu" užkiši :D
Naktį vaikas klyks, užsimano ėsti - nereikia plakti, makaluoti, šildyti, paskui vėsinti, dozuoti, nešdintis kažkur iš savo lovos ir nervuotis, vėl migdyti iš naujo - šast "gėris".
Vaikas serga, nieko neima į burną, net vandens - gyvybė jau žinot kuom palaikoma ;) mažiau ligoninių, mažiau medikamentų, mažesnis biznis farmacijai, pilnesnė mano piniginė.
Va ten motinos su koksu ir buteliukais tai vargsta... Žinoma, jos ne tokios priklausomos nuo vaiko būna, gali rūkyti ir gerti lig soties, vadalotis po karjerinius darbus su diedais, bet tai ne man vėl... Man čia jokio įtikinamo pliuso nesimato, ypač kas liečia vaiko vystymosi subtilybes ir pavyzdį, kas yra šeima.
4 variantas:
"Gydytojas": kuom remiantis jūs vadovaujatės ilgu maitinimu?
"Mano mokslas" -  PSO (Pasaulio Sveikatos Organmizacija),
"Gydytojas" - pas mus ne afrika, mėsos turim, todėl nebūtina misti natūraliai.
Oba, skėlė, ne? :D Man Afrika tikrai labiau pavyzdys būtent šiuo konkrečiu aspektu, net ir tuo atveju, jei mėsos namuose truks. Tarkim, jei taip ir nutinka :) O vakarietiški (atseit, suprask, išsilavinusių) bistro, greiti maistai, pašildomi mikrūškėse... Jie man turi būti pavyzdys??? "Gydytojas"?
Be to, "mano mokslas" dar turi įvairesnių šaltinių: t.y. Plungės miesto pediatras Kazimieras Vitkauskas (ne iš afrikos ir Lietuvai), prieraišiosios tėvystės teorija ir praktika (absoliut visas pasaulis ir individualios šeimos), žindymo specialistai (Tikrai to mokęsi, studijavę įvairių šalių mitybos principus), ir kt.
 5 variantas:
Klausimas kilo ne "medikams". Man pačiai. Mat jie su tyrimais ir medicina šioje srityje kaip matome nelabai susiję, tiksliai moksliškai nepasakė jokios tiesos. Jei jau mes taip sveikai elgiamės, kodėl susirgom - imunitetas, bla bla? 
Susirgt susirgome, bet  sunaudota mažiau lašinių, dehidracija tik vidutinė, būklė nesunki, greit pasveiko. Įdomu, kaip dar bus su kitokiom bacilom :) Tik tikiu, kad gailėtis tikrai neteks savo protingų mokslų, o ne "juk tai sunku" "juk bus tokia", "gydytojai sako...: - niekus jie man pasakė ir prajuokino eilinį sykį :P gaila tik kad išsimiegoti neleido dėl to, variotai :D
Kuo toliau, tuo daugiau atrandu medžiagos, kuri tik patvirtina mano pasirinkimą. Kad ir tie patys "gydytojai". Lyg jų reiktų klausyti kaip dievo... Pinigų plautom galvom jie, su papirktom farmacinėm reklamom - vargšai, kur jie kiš tuos savo vaistus, kai tokių mamų bus daugiau nei pusė :D

ketvirtadienis, vasario 10, 2011

kol šeima maudosi, mes čilinam :) Žinoma, Paulas rankose ;)



mh, kaip man jis patinka :) išreiškia žodžiais, kas mano galvoj :)



pyktis tai iš vis... kaip man jį vis prisimint supykus :D

Tokių bus dar daugiau

Aš būdavau vaikystėj keista. Su bendraamžėm šeimų žvabangų nelabai norėdavau žaist, ten dažniausiai mane skirdavo vaiku, kuriam, kaip žinia, pasakinėdavo, ką vaikas dabar turėtų sakyti. Nes jis juk vaikas, pats nesugalvos... Skirdavo, nes aš pati tų su kablais vaidint nenorėjau, vyriško kvapo neturiu, ką ten dar žaist. Ir ou mai... Po penkiolikos minučių, vaikas bėgdavo sau ir lipdavo į medį, su akmenų pilnom kišenėm, paskui visiems išlaksčius namučių pietučių, išlipdavau ir čiupdavo pagalį vieną arba du, svarbu, kad nešti reiktų abiem rankom, ir ieškodavau kokio stipusio balandžio, kad galėčiau jį deramai užkast, gėlytės, stikliukai, gražu, arba neradusi smaigstydavau sraiges, kad irgi galėčiau tą patį padaryt. Siaubas, kai pagalvoju. Ir dar garsiai diskutuodavau su savimi įvairiom rūpimom temom, nes kitiem nelabai rūpėjo. Mano mama tikrai ne be reikalo baimindavosi, nes aš tokio savo vaiko išsigąsčiau :D
Bet nieko, užaugau švelni supratinga būtybė, kartais nerišliai išsireiškianti (su savimi kalbėjimosi pasekmė), žvengiu iš labai rimtų dalykų, kurie žmonėms atrodo itin svarbūs - turtai, valdžia, nepriklausomybė, apgaulės, "būtinieji" reikmenys buičiai, maistui, bio, eko, vaikiški "privalomi" rakandai (įtakojo balandžių mirtis nuo kačių nagų, sraigės...op...). Svarbu man būdavo, kad tik nereiktų žaist tų intrigų, namo eiti nuobodu, jau geriau smėly mašinėlėm, skolintom aišku, juk namuose lėlės... Likau tokia pati, tik transformavosi į bobiškesnius reikalus :) Žodžiu, beveik normali :D
Dabar svarstau, kas būna toliau iš tokių. Ar tai tęsiasi, ar kinta, ar būna dar gražiau.
Manoji.
1. Nueinu į vaistinę. Gerklytei mikstūrėlės dvimečiams, prašau, tik patarkite, kuri yra kartesnė, maždaug debesylo ar pelargonijų "skanumo", nes saldžią mikstūrą labai sunku įkalbėti išgerti, kaskart vis reikia grasinti, kad supilsim per užpakaliuką, o tai kažkaip nelabai humaniška. Skėsčioja rankom vargšės profesionalės. Kad... nu... vaikam gamina skanias... Ot kvailiai!... O vaikų kas nors klausė, kokių jiem norėtųsi? Tikiu, kad kitam turbūt ir druskingi dalykai patinka, gal trūksta kokio vitamino, o gal irgi nemėgsta tų aviečių "skonio" :D Bet vaistukus gamina Visiems, vadinasi, niekam, nes mums netinka :D
2. Eisiu pas daktarę arba šiandien man dūrė - ėmė kraują, aiškinu, dalinuosi įspūdžiais. Mergaitė: ir aš noriu, patempus lūpą. Nori, kad durtų? Tijp, spindi akys. Pa dakta nioju (pas daktarę noriu). Kokia būna nusivylusi, jei daktarė tik patikrina gerklę ir paklauso plaučių, ji laukia visų procedūrų :D Mat prieš tai išaiškinu visas galimas egzekucijas, kad nebūtų siurprizo, ką su manim darote, o paaiškinimams nebus vietos... Be reikalo turbūt, bet ji bent nedreba pamačius poliklinikos šešėlio, ypač kai sirgimų buvo daug :D Paskui jau lieka pasiaiškinti, kodėl nereikėjo šįkart ir išsišiepę einam namo. Kitam kartui paliekam skausmus :) Optimizmas :D
3. Vaikams reikia visokių žaislų, spalvotų, lavinamųjų, džiuginančiųjų, sienas reikia perdažyti, viską keisti ir taikyti prie vaiko, kad jų vaikystės prisiminimai būtų kuo ... daiktiškesni? Emalas man parodė su kuo vaikai mėgsta žaisti. Spalvų, taip, ji neatsisako - merliukas su drambliukais labiau priversdavo maskatuoti kūdikiškom rankom, vaikišką telefoną ji pasigamina iš bet ko po ranka, netgi smuiką susikonstravo iš kažkokių dviejų pagalių detalių (smičius truputį labai perlenktas į viršų, bet panašumo, iš toli žiūrint, yra) - laiminga man demonstruoja, su kuo dabar pokalbis telefonu, nusilenkia ir padėkoja "atiū bai", pagrojusi instrumentu. Tiesa, dūdeles ji gamina iš pasibaigusio tualetinio, rankšluostinio popieriaus tūbelių ;) Žaislai, daiktai tik suaugusiems.

Ir visa tai ne išskirtinumas, pasigyrimas ar genialumas anaiptol. Absoliučiai visi vaikai atsineša savitą supratimą apie juos supančius reikalus, tik mes juos norim nuleisti iki mūsų lygmens ir uždėti inkarą, kad nepajudėtų. Nes juk mes... visi tokie patys. Jeigu vaikas parodys savo veidą, bus truputį gėda, kad nedresuojam pagal vieną kurpalių, gal dar vaidenasi, kad "kitoks" žmogus neišgyvens, visuomenė jį suės už "nemokšiškumą" ar dar ką :D
Gerai, kad užklumpa įvairiausia visuomenė ir finansinės krizės, tuomet perskaičiuojam, kokių brudų mums iš tikrųjų nereikia. Mamuli, kiek aš išleisdavau pinigų ir nieko daugiau, tik pinigų, kai atseit kažko "reikia būtinai", dviejų dalių kremo, savaitgalio atsipalaidavimo mokamam klube ar daugiasluoksnio užpakaliuko aliejuko :D ir tik todėl, kad turėjau visko daug, tik ne intuicijos, kaip puikiai spalvojasi gyvenimas be šitų verslingų pasiūlų. Aišku, gerai, jei jos padeda kam nors atsipalaiduoti ir pajusti gerą gyvenimo tėkmę, tik vargu bau ar visapusiška laimė ir pilnatvė išlenda tada visa esatim.
Ir vėl odė vaikams ir milijonams puikių idėjų, kurias jie turi (kol dar turi, nes jie tampa vėliau irgi suaugusiais) ir dalinasi nemokamai, kad būtume tik geresni, savarankiškesni ir gudresni :)

Šis rytas

Kiek mums su Emi būna diskusijų... Šįryt ruošiant į darželį jau maniau nebeteksiu kantrybės. Dantis išsivalėm, nusiprausėm, išsirinkom ką rengsimės (aš rinkau, turbūt tame ir esmė buvo, ji juk savo nuomonę ilgą turi dėl aprangos ir aišku, labai gražią, maždaug kaip aš) :D Viskas turėjo eitis, kaip aš norėjau, bet ši man pareiškė, kad šiandien bus plika (Mija pika bū). Šaunu. O reik suspėt į darželio pusryčius per 10min, nes ėst neturiu ko duot pati :D O ji pika, taškas. Kaip moviau aš jai maikę ant galvos, sugrūdau per jėgą, kol vyniojau kelnes, ji išsinėrė rankoves ir jau vėl pika. Prieš tai prašiau tėčio, kad įkalbėtų rengtis. O jis tik žiūrėjo. Nu nachalas, galvoju, kaip visada :D Tipo jau čia mano reikalas vaikus rengt, šūdžius! Jau net karšta iš piktumo :D Nu ne, sakau, nesinervuosiu, tėtis su dukra varot per duris, abu :D nors ir pliki :D
Ir tada pamačiau vaizdą su ramiu garsu :)))
Tėtis: Nenori rengtis ir būti plika?
Mija: Tijp.
Tėtis: Aišku, tu namie gali parėjus būti plika, pas mus šilta, bet į darželį eiti per lauką bus tikrai šalta ir nesmagu. Juk ir aš apsirengęs, visi žmonės daugiau mažiau su drabužiais. Duok, aš tau padėsiu šitą apsimaut.
Mija: Tijp... Mama niango Mija. Mija pika nioji bū. (Mama aprengė Emiliją. Emilija plika nori būt).
Tėtis: Mama norėjo, kad tau būtų šilta ir kad nepavėluotum į darželį. Dabar šiltas kelnes...
Širdelių nepiešiu, bet, bliamba :D Kai esu GEROS :) nuotaikos, žinoma, ir mes su Emsi taip aiškinamės socialines problemas, tai manau, kad aš ją mokau suprasti savo norus ir pareigas, palaikyt tarpusavio supratimą. Bet kai tėtis prabilo... Aš ir jį mokau :D Pašnekėjo toookiais tekstais, kad ir aš užsimaniau kalbėtis :D Gal ir įmanoma dviems susitarti su trečiu (ir ketvirtu) :D svarbu, per greit negaruoti :D nu bet fantastika :) net šluot grindis pradėjau su vėjeliu šiandien :D tiek tereikėjo...
Mat man vis nusvyra rankos, kai darau taip kaip ne visi ir neretai gaunu kritikos, kaip lepinu vaiką, reik vanot per nagus ir gana, tada susiraukiu ir galvoju, nu tikrai, blem, šneku, kuriu, psichoanalizuoju, sudėtinga..., ypač jei laikas skaičiuojasi, ne visada vyksta taip kaip aš noriu, va, užsispiria, kad jėgų nebeliek ir reik perleist darbus kitam :D Kokia nevykėlė ir bandau tuos senoviškus būdus, kur reik paklust :D žinoma, jie neveikia nei per 10min, nei per ilgiau, nes vaikis lieka nesuprastas, motina pikta, situacija kritiška, visiems aplink labai smagu - netikęs auklėjimas, o mano va vaikai kai bus, tai taip nebus... :D Graudu. Bet visas tas piktumas ir kyla iš
1. nesuradimo, kas mane geriau palaiko, o ne taršo,
2. mano pasirinktas būdas yra labai sudėtingas, bet, pasirodo, vis dėl to prasmingas, ačdie.
3. ne visi taip gali ir nori, ir nelabai žino. Juk vis tiek visi banditais užauga, tai kam dar stengtis, neatsidėkos.
4. nenorės neatsidėkos, bus tokia, kokia norės būti, gal mokysis negerai, gal net rūkys kaip Nu Pagadi, bet jau aš būsiu padariusi viską pagal savo galvą (ne babos ir ne valstybinės įstaigos ir ne reklamos) ir galėsiu patvirtinti, kad man pavyko arba ne.
5. Reikia tik įgusti pasitikėti.
6. Tėti, nu fantastika...

Smulkmena, bet kaip miela :)

antradienis, vasario 08, 2011

Debesėlio lopšinės melodija su namudiniu vaizdeliu

Kai namuos nėra aliejaus,
Atskrenda naujos idėėėjos:
Makaronai su spirgais,
Ar skryliukai vėl su jais.
Kitą dieną
ir ne vieną
Knisim receptą-naujieną!


Ateities burtininkės

Na tos, kur buria buria ir išburia tau Ateitį, dažniausiai šviesią :) Kaip man paauglystėj vaikui būdavo įdomu, koks bus mano vyras, kiek vaikų, kaip mane mylės :D Netgi buvau pas vieną, labai panašią į raganą iš pasakų. Ji turėjo anūkėlį, normalių žmonių akimis nelabai tokį kaip visi, keistą, pamestą mamos ir atsiskyrėlį. Bet jis buvo toks nepaprastas, kad jie būtų žinoję. Juos abu pamačius buvo akivaizdu, kad burtininkai kaip pasakose paveldi ateities, žvaigždžių išdėstymo, numatymo kelius. Jis būdamas penkerių kalbėjo tooookiais terminais, kad ne tik jo bendraamžiai nesuprato, bet ir mes - tie normalieji neįkirtom kame esmė. O jis tiesiog buvo rimtas nuo mažumės, vienišas, nes niekas jo nesuprato ir toks jis turbūt iš savo močiutės. Man patiko toji ragana, kad išbūrusi savo kainos negiedojo, o po visko liepė pamiršti. Galima būtų galvoti, kad tai tik apgaulė, jo jo išbūrė niekus, tai žinoma, kad pamiršti, juk jei neišsipildys, galvosi kad pamiršai :D Bet juk galėjau ir tyčia viską prisiminti. Kelias detales pamenu, bet pro rūką. Manau, pirmąją dalį viskas taip ir įvyko, tik... šita dalis, kuri vyksta dabar man nors nudurk, neatsimenu. Tai ar verta eiti pas burtininkus?
Na, galbūt, tau pasakoja tikrai visą tiesą, kaip tau bus sunku arba lengva, kaip tu mylėsi kartą, o gal du. Gal tu ten ar ne ten. Ir viską prisimeni ir viskas taip ir vyksta. Nesvarbu ar gera ar bloga, bet vyksta ir tu prisimeni, kad tau taip ir sakė. Brrrr...
Tarkim labai norėt sužinot, kas man nutiks ir išburinėja tave, tau bus blogai, seksis nekaip, viskas mekonijaus spalvos, tu nieko pakeisti negalėsi. Ir ką. Kaip gyvenasi tai žinant? :D Neduokdie žinoti...
Arba, fantastika, tavo gyvenimas žvaigždėtas, mėnulėtas ir ramunėtas, kaip tau bus čia linksma. Ir? Linksma?
Manau, kiekvienas gėrį ar blogį suvokia kitaip. Kas žūsta tiesiog sieloj atradęs tarakoną Turkijos viešbutį, prisimena tai milijonus metų kaip košmarą, o kas grįžęs ta pačia patirtim džiugiai pasakoja turkų pakilimą virš tarakonų kasdienybės :D Abu jie ir teisūs, ir ne. Supranta tiesiog savaip.
Iš kur žinoti, kad būrėja mąsto taip kaip tu? Jai gal pasirodė nieko nieko, o man gal baisu... :) Niekis. Už tai reikėtų kliautis tik čia ir dabar, ir tik savo nuojauta bei pasitikėjimu: kad ir kas bus, ar yra, viskas tik gerai, nes priimdamas pamokas daug ko išmoksti ir lakstyti pas būrėjas bergždžias darbas. O kas, jei sužinojus geras naujienas pradėsi nebesistengti? O kas jei nuleisi rankas, kai viskas eis šuniui dešron ir net nespėsi nieko išmokti  iš baimės pakrutėti? Ne ne, būrėjos tik paaugliams, kol galvoji, kad dvasios tai nieko tokio, o ateitis tai tik pievų gėlės ir jokios pleiskanėlės ir greitai tai gali palieptas užmiršti. Gerai, kad suaugus nesidomiu ateitimi, nes pamiršti nesugebėčiau.
Dėkoju praeičiai, kad tapau truputį žiežula MakIevain, vis dar truputį gerokai vaikiška, nes su suaugusiais man neįdomu, jie sugadinti dogmų, nuomonių, tradicinio mąstymo, kažkokios patirties, nebūtinai naudingų žinių, katastrofų, viso šito ir aš turiu sočiai, believe you me, esu nelabai patogi protingiems žmonėms, nes esu fantastiškai neišsiauklėjus proto tema ir tratu kaip paprasti žmonės, ir baisiai neįdomi nieko nesuprantantiems.
Gerai dar, kad pasauly išlieka visada meilė sau, supratimas savęs ir ieškojimas kaip geriau padarius, kad išeitų kaip visada, tik skirtingai kvailai. Vieniša? O marusia, kaip kartais būna vieniša tarp žmonių, todėl su savim daug įdomiau, tuo labiau, kad ne į visus klausimus gali teigiamai sau atvirai atsakyti :D

Ai, vaikai... Geras jų gyvenimas, niekas jiem nerūpi...

Šiandien išgirdau tokią eilinę frazę iš dieduko apie kažkokį ten lakstantį koridoriais vaikiuką. Kadangi buvau be savo nerūpestingosios, tai gavau dozę laiko pasvarstyt, ar tikrai? Niekas vaikam nerūpi? O kas taip jau labai rūpi tam dėdei?

Pavargusio nuo gyvenimo dėdės reikalai:
1. Pragyventi nuo pensijos iki pensijos
2. Išlaukti poliklinikoj didelę eilę
3. Politika, istorijos (be galo svarbus dalykas)
4. Kaip užkišti tą kvakančią bobą
5. Ar pakankamai šlapinuosi ir tuštinuosi (gal jau liga)
6. Kaip nesusilaužyti kojos kai slidu...
nu ir pan. svarbiai, apie gyvenimo galą, kokį servizą palikti sūnams.

Vaiko nerūpestingosios mintys:
1. Ar mama/tėtis gyvi, kai jų nėra šalia? (kuo mažesnis vaikas, tuo labiau nežinojimas jį slegia)
2. Kur mes einame? Ar man darys bakst? Ar tai baisu, kaip aš bijau?
3. Ar visi mane suprato ką pasakiau, ar kaip visada reiks daug aiškinti tą patį ir galų gale treptelti?
4. Ar nenutrauks mano žaidimo, kai aš labiausiai įsižaidžiau? (nes jau girdi kažkokį prašymą iš toli)
5. Ar man duos pasitepti irgi tuo kremu? Jei mama tepasi, vadinasi, tai svarbu, kad tik nelikčiau pamiršta.
6. Nenoriu namo, valgyti, miegoti, eiti, svečiuotis, ko nors daryti, o tėvai verčia.
7. Ar teta/dėdė atsisveikins ir su manimi? Manęs nepastebėjo... :(
Nerūpestingo gyvenimo nematau. Klausimai visi panašūs saugumo, išgyvenimo, naivumo, nežinojimo tema, ar aš pakankamai svarbus? Tikrai čia nėra ko jaudintis jiem? Žinoma, mums suaugusiems tie klausimai iš patirties būtų nereikšmingi, bet vaikas tos tavo patirties neturi, Jam tai Svarbu ne mažiau, nei tau, ar tave priims į darbą ar galėsi sudalyvauti kokiam nors čempionate. Be to mažas vaikas be suaugusiojo ilgai neišgyventų. Ne be mamos, aplamai be jokio suaugusiojo. Taigi jie daug pažeidžiamesni ir rūpestingesni, kad niekas jų nepaliktų ir visada stengiasi kartais ir įkyriai, bet tiesiog priminti, kad JIS ČIA, aūūū :) Man reikia tavęs!

Kiekvienas esam svarbūs.

Moteriška agresija - kam kas mėnesį, kam visada

O mano Žovital... Mano įkvėpėja moteriškom temom :)
Kokios mes keistai fantastiškos. Būna, kad pykstam konkrečiai ant kažko, tik neaišku kam, priežasčių gal tiek daug, kad net pasimiršta, lieka tik piktumas, o kartais tokia šūdino mažumo priežastis, kad net neverta sakyt, bet pyktis jis stukstena ir nei kava, nei draugas, nei užklasinė veikla to guzo nepašalina. Kažkiek apramina, bet sugrįžta šimteriopa nauda vėžinėms ląstelėms :D
O kaip būna ružava, kai neįmanima to net paaiškinti, kodėl. Ir ką dabar daryt. Pafyzdžiui, išsilieji ant kokio artimiausio vyriškio, dažniausiai, nes jie būna atsparesni sužeidimams, arba net gan tolimo nevyriško ir kai paklausia, na gerai, tai kodėl tu ant manęs supykai, kaip tai viskas pasidaro nebe taip konkretu :) ir kaip žmogui sakyt - žinok, tiksliai nežinau... O gal, tu pats kaltas, tu tu tu! :D  Ir dar atsiprašyk, prašom, kol ant viršaus nesupykau.
Kažkokios burtininkės raganos su neaiškia filosofija. Tiesiog jaučiam, kad taip reikia žiežirbauti ir viskas. Kai nejaučiam, to nedarom. Faktas. Bet jei kažkur užsilikęs koks randelis, jis ir maišysis reguliariai arba išsklaidytai :)
Kas tuos randelius turėtų atkasti? Kartais būna kapstai knisi raičioji ir taip ir anaip, nu nėr atsakymo. Kai pavargsti ir protelis nunyksta, tada paima ir ooooo... Nejaugi čia tik dėl to? Dėl protelio?
Žinoma, kad taip. Kuo daugiau jį naudoji, tuo mažiau pažįsti save, nes juk su proteliu tu turi būti emancipuota, tu privalai niekam netrukdyti, tai juk tavo bėda, jei tau blogai, tu turi būti mandagi, ir iš vis, kaip tu gali pykti ant tokių niekų, tu juk protinga. O nė velnio! Protas viešoje vietoje gal ir gerai, bet savęs dėl tos viešumos ir dėl "ką kiti pagalvos, kaip reikės pasiaiškinti" skriausti neapsimoka. Niekam nesvarbu, kaip tu atrodai, ką darai. Šiandien gal pakalbės..., na galbūt būna situacijų, kad visą gyvenimą po to prisimena tavo išpuolį, nu ir kas! :D Jeigu jie atsimena tik tą išpuolį, vadinasi, jie nepažįsta tavęs ir verčia tave jaustis ne kaip, jeigu tai dažniau prie jų pakartoji. O jei nepažįsta tavęs, ar verta jaudintis, kas jie tokie begalvojantys kaip toliau tavęs nepažint? :)
Bet, aišku, visada neaišku, kur tu paskui tą žmogų sutiksi :D Bet reik tik pasitikėt savim, daugiau nieko ;) Jeigu įvyko kažkas, priežastis tikrai yra, tik atspėk ją :)

šeštadienis, vasario 05, 2011

Kodėl Ieva nemokina Emilijos persijungti youtube filmukų

Man jau pradeda pagaliau po tiek metų šiek tiek patikti daug kalbantys žmonės :) Tik įdomu, kodėl dažniausiai dėl kokių nors vaiko mistikų būna apkaltinama tik mama... Nes ji daugiau praleidžia laiko su vaiku? O jeigu tėtis su mama vienodai valandų praleidžia su juo, kaip tada, kodėl vis tiek mama? Turbūt todėl, kad jai vienai labiau rūpi, o tėtis tik padeda arba atvirkščiai. Išsiaiškinau, ačiū :)
Na va. Gavau štai pastabą tokią vieną dieną iš daug žinančių žmonių dvimečio savarankiškumo tema ir tada tikrai pradėjau galvoti. Rimtai, kodėl? Kodėl Ieva nemokina Emilijos persijungti youtube jai įdomių filmukų? Gal aš iš tikrųjų taip slopinu jos pasaulio suvokimą ar dar kaip kitaip žaloju neišmokinus šio fokuso. Ar ji pareiškė norą pati to išmokt ir aš jai neleidžiu? Ne, ji to nepareiškė.
Ai, dar galimas variantas klausimo, o gal Emilija pati nenori mokintis, todėl kad aš jai nepasiūlau, pristatyčiau tai kaip nors entuziastiškai, sakyčiau, kad dabar negaliu perjungti, valdykis pati ir tikrai išmoktų! Va čia turbūt ir atkeliauja mano baimė iš vaikystės, kai man nekilus nei mažiausiam norui, močiutė primygtinai stengdavosi sužavėti kokia nors manęs nedominančia veikla, įtikinėdavo, kaip tai fainai ir naudingai, ir jai pačiai tai patinka ir bus patogu... Paskui pykdavo, kad aš neperkalbama ir net tyčia paskui nesistengiu. Išvystė nemokslumo, nekentimo atrasti ką nors naujo sindromą. Iš gerų norų, žinoma, kad netinginiaučiau. Bet jei būtų kiek palaukusi, mano galva tikrai netuščia buvo, būčiau užklaususi jos, ar galėčiau išbandyti tą, ar atsirastų galimybė mane įrašyti į šokių būrelį. Bet ne, užbėgo už mano akių ir teatrališkai vaidino, kaip man tai turėtų kažkodėl fantastiškai patikti. Tai erzina, rrrr. Ir dar blogiau, jei tai kiekviename žingsnyje. 
Eksperimentas. Tarkim persigalvoju ir nusprendžiu ją išmokyti pačią persijungti filmukus, kad pati turėčiau daugiau laisvo laiko, kol ji tuos filmelius pati vėpso išsižiojus... na kažkam tą laiką naudočiau. Pasidažyt gal. Pamiegot. Gal pakalbėt telefonu ar su draugais pažaist intelektualų žaidimą. Žodžiu, laiko sau, kurį turėdavau neturėdama nei vieno vaiko. Ir štai nutaikius progą, kai kaip tik žiūrime "Kak Levenok dainavo su čerepacha", žiočiausi paklausti, mažu, tu norėtum išmokti paklikint pelę pati? Ką nori galėtum spausti be pagalbos.
Va čia ir stop stop stop. Ką nori. Kas nors esat junginėję jūtūbą tiesiog na, kad gražus gal paveiklėlis, al pažiūrim? Mat Emilija man dažniausiai parodo, ką ji ten mato, ką norėtų pažiūrėti, ir kartais ji paspaustų oj įdomių dalykų. Aš aišku ir spaudžiu, ko ji prašo TIK, vienas skirtumas - mes žiūrim nematytus dalykus abi, kaip mokam taip aptariam, bijom smurto scenų (sekso dar nesigilinom, ačdie nekliuvo, bet jei pataikytume, būtų mažiau traumos, manau, jei aš vis dėl to galėčiau tą kol kas kol galiu, kol ji pati nori, pakontroliuoti, pakalbėti ar padiskutuoti). Pavyzdžiui, bežiūrint senąją animaciją įsimaišo labai spalvingas ir gundantis apelsinas.
Štai. Vaikiškas toks? Gerai, kad angliškai supranta tik Apple, išmokom naują žodį trumpam, goog :) bet temos stiprumas - apelsinas erzina obuolį. Ir žvengia. Krūtai! Jei ji pati tokį isijungtų, kai aš miegu ar maudausi, ar žaidžiu (nesąmonės visiškos :D) ir aš nematau, ką ji mato, paskui man daržely ar kad ir namie ką nors panašaus pakartoja ir aš nežinau iš kur tai, kaip aš galėsiu jai padėti susitvarkyt su panašiai pakartota agresija draugui ar svetimam žmogui :)
Na, gal ir išsukčiau padėtį kaip nors, bet visų pirma, ji man nepareiškė individualaus noro dirbtis interneto kloduose pačiai kol kas. Aišku, ne užu kalnų ji man tai pasiūlys, bet visai esu rami, kad to neprašė. O pati siūlyti savo iniciatyva tikrai rami dėl nesavarankiškumo nebent naudingesnį žaidimą, nors ir kamuolį paspardyt, bent koordinacija lavėja... Be to, ji išmoks ir kitam ką nors pasiūlyt įdomesnio nei kompas. Tiesiog tikiuosi. Nes iki šiol savo loginiu rezultatu daugiau mažiau esu laiminga. Yra gilių taisytinų dalykų, bet ačiū siūlytojams kaip reiktų auklėti, nes tik per jų prizmę pamatau save iš šalies ir išanalizuoju savo veiklos efektyvumą ir rezultatus.
Šįkart jūtūbuj ir kompo maigymo mokslui sakau NE, nors suprantu, kad ne už ilgo šito kontroliuoti tikrai nebus man leista :D Vadinasi, tuomet ir pereisim į kitą lygmenį, kai galėsim girtis, oi žiūrėk, kaip mano vaikas toks mažas vargsta prie tų knopkių ir žiūri bet ką :D Velniam čia girtis Tokiu pasiekimu. Per feisbukus žūsta jaunos asmenybės, vikipedija ir ta retai naudojama laisvalaikiu. Kažką sakyti galėsiu, tik ar mokėsiu tai padaryti objektyviai, kitas klausimas. Bet aišku, nuo visko žmogaus neapsaugosi. Norės, jaus poreikį, nebesustabdysiu ir turėsiu kaip yra. Puikiai blaiviai tą suvokiu bent.
Žodžiu, klausimas neišspręstas, bet pasiteisinimas atrastas, toliau bandysiu svarstyt ar jis logiškas ir teisingas ne tik man. Patinka man ieškot pelių :)
Tiesa, prie savarankiškumo temos. Esame pasiekę, kad Emilija pati nusirengti moka, nesijaudinkite, tik mes to nedemonstruojame turbūt - tą įrodo, kad visą savaitgalį grūdinosi namuose plikutėlė :) Pati pasiprašyti, atsisėsti ant puodo moka, netgi išpila savo puodą į kanalizaciją (tiesa, truputį pro šoną), įgūdžiai tobulinami, moka pavalgyti tiek šaukštu, tiek šakute, atsigerti jau nuo kūdikystės :) Turbūt reiktų tą paafišuoti, nes kyla žmonėm abejonių matomai dėl dukros įgalumo išgyventi su manimi :) viską galim, kai norim :) be kita ko šitų paprastų, džiaugiuosi, kad ji rūpinasi artimaisiais, jeigu jie sėdi per daug arti krašto, kad gali nukristi, visada įspėja, ar nebus bum kokio nors, paklausia manęs, ar man nešalta, prieš tai atneša Mano (ne kieno nors kito) megztinį. Jeigu pavargusi, užkloja mus ir sako "eik miegok". Kai pati valgo saldumyną, visada pasiūlo ir šeimai (svetimiems kažkodėl ne, bet matyt, pavyzdys toks :( Žodžiu, gali ne tik pati savimi pasirūpinti, bet jaudinasi ir dėl šeimos klimato ;P Tiesiog kaip ir visi jos amžiaus vaikai, vystosi pagal grafiką ;)
Nusiraminkite.

antradienis, vasario 01, 2011

Jautrumas

Nuo pat kūdikystės mano vaikelis baisiai jautrus. Lopšinės jaudina baisiau nei karas - man ar kokiai kitai priemonei bent kažką lėtesnio užgiedojus vaikas pragysta arba bent jau ryja ašarą liūdnai prisimerkusi. Neišnešioto naujagimio paveiksliukas žurnale irgi spaudžia metų neturinčios merginos ašarą.
O dabar atradom kitą graudų reikalą. Katytė uodegytę tai turi, šuniukas irgi turi ką vizgint, net voverytė, kiškiukas ir meškiukas turi bent dėl vaizdo uodega vadinamą. Pasijuokdama rodau ir savo uodegą - chalato šone nutrūkęs šniūro laikiklis, net pavizginau :D Pasirodo per žiaurūs juokai buvo :D Nes vaikis atrado, kad pas ją tai uodegos pižamoj nėra... Vajė.
Bandau taisyt rėksmingą padėtį patardama susirasti uodegą, kurią pritvirtinsim. Radom šniūrelį, bet, pasirodo, į kelnes jį sukišti negana. Juk jaučiasi antikūnis ir plius dar patraukus išsitraukia - NETIKRA!!!! AAaaaaaaaaaaAAAAAaaa! :D Netinka! :D Už kalnieriaus užmesta uodega irgi negražu, visai kaip ne šuns... Užrišta - matosi mazgas... Nusiraminti negalim.
Jei būčiau iškart sakiusi, kad pas žmones nėra uodegų, pas mane taip pat, būčiau truputį ne taip graudžiai išsisukus. Dabar netinka net žmogiškas paaiškinimas :(
Sunku jautruoliams :) o tokio beždžioniuko mamai... Vau... Koks dar miegas, kai reik atrast protingą uodegos sprendimą ir dar parodyt, kad tai streso man visai nesukelia ir padėtį valdau :D Kitaip kas padės mano vaikui, jei ne aš. Tėtis tai miega :s
Atsibus gal link vaikų paauglystės, cha :D

Piktumų adresas

va va, šią savaitę mėlynas (nu tipo mylimas) vyras namie, galvoju ot bus gerai, patingėsiu, pašokinės, pagaliau nebepyksiu. Nugi kur tau. Miega. Naktį visą miega, ryte miega kol nepradedam šokinėt ant galvos sukankant link pusiaudienio valandų, tada Emiliukas eina miegoti. Tėtukas naudojasi proga dar pamiegoti. Kažkokia nesąmonė. Nėščias gal? :D
Ir štai atėjo mintis, kad jeigu aš sau galėčiau taip leisti, gal ir nebambėčiau ant prostatito reklamų ir kitų savaime suprantamų dalykų :) Bet kaip taip? Už lango šviesu juk! Kas jam! Gal kokio geležies aparato užšerti jį, kad akys atliptų. Pavydas jama, negaliu...
O aš pripratus gi jau nemiegot per parą 20h, tai, atseit, pati ir kalta :)