Tulim vieną Baubę bi keunių :) Paduvanoja pe Kalėdus :)
O man jau akyse tvenkiasi kvailybė... Justinas jau dvi dozes antibiotikų šį mėnesį sugėrė (dažniausiai suvėmė), per šiuos devynis mėnesius, tai jau treti antibiotikai žaliai slogytei, o paskutinė dėželė buvo arkliško gėrio cefuroksimo - žudo viską, anūkų turbūt nesulauksim. Tai turbūt dėl to ir toliau snargliuojam kaip iš pradžių, baubiam :D Tai ką, vėl antibiotikai? Da pašol... Kiaurus metus reikia cypiant kriokiant girdytis vaisteliais, paskui "gerosiomis" bakterijomis, bet vis tiek pirkti plastikines kialnias (tipo procter end gembl pradakšn) triedalams sugerti, nes didesnę pusę antibų ir tų pačių bakterijų išspjaudom ant maikių. Tai kas čia per gyvenimas? Į nosį lašiukus vartoti galima tik 5 d. O sloguojam jau 2 mėn. Tai ką daryt... Pas žmones į svečius, susitikimus eiti negalima, nes juk sergam, vaistininkai džiūgauja, gydytojai vis geresnių metodų išbando iš vaistinės. Šitas adeno virusas sugėrė mums 400Lt! Ir dar ne pabaiga ;) Ir iš kur mes tokie turtingi? Gal laikas pradėt ieškoti priežasčių, o ne tuos simptomus gesinti iki kvailybės absurdiškiausios? Taip gali tik kantruoliai, o man:
Laikas! Baubėms vamzdiec!
Sekmadienis, Birželio 03, 2012
Pirmadienis, Gegužės 28, 2012
Vaikų vežimėliai
Kam patogūs ir naudingi vaikiški vežimėliai (vaikams vežioti):
1. mama gali toliau priauginėti tuos kilus po nėštumo, arba tiesiog jų neatsikratyti, arba lankyti spec. sport klubą. Tuomet tiesiog gražiai apsirengi (paslėpt lašiaką ne juokai) ir eini išdidi miesto gatve, kol vaikas miega - vežimėlis gražus, tu graži.
2. kai vaikas pabudo, geriau jį vežti vežime, kur nusuktas veidu nuo mamos, nes kitaip vaikui žiauriai neaišku, kodėl mama žiūri į tave, bet nekreipia dėmėsio į cypimą :D jei atkreipia, tai paduoda barškutį, buteliuką, kasniuką ir viskas. o jei vaikas nori prisiglaust, nes pabudęs nežino kur yra? :D
3. tarkim cypiantį vaiką ji paėmė ant rankų... tada tenka spardyti į priekį vežimėlį šaligatviu, nes vaikas per sunkus nešti viena ranka (dirba ducepsai, tiksliau, tempia sasugysles ir tiek).
4. miškas su šakotais takeliais skirtas smulkiems smegenų sutrenkimams
5. kad ir gatvėse mieste su vežimu kosmosas kažkoks, eini gatve - bac laiptai auksciausi - vaziuok aplink per aną rajoną, kurį jau praėjai, arba nesk kuprinę, vežimą, vaiką ant kupros jais žemyn, bandyk nepargriūt, aišku :D arba ponkšt - ant pravažiavimo stovi mersas ar bė em vė, nors skrisk per viršų su visa amunicija :D arba nori užeiti i mėgiamą parduotuvę - apsieisi šiandien, na, o dabar į vaistinę, tenka užsitarabanint su visa transporto priemone vėl laipteliais...
taip galima ir susinervuoti truputėli :D :D :D
Tai mes tai nieko, yra nešioklės, vaikjuostės, tėčiai, užaugs vaikai, tik žvengsim iš tokių "bėdų", bet rimtai, ką daryt tiems, kurie turi gyvenimu džiaugtis apskritai vežimėliuose. Kaip jiems laipioti tuos laiptus. Nesistebiu šokančiais vežimėliuose. O ką daryt.
1. mama gali toliau priauginėti tuos kilus po nėštumo, arba tiesiog jų neatsikratyti, arba lankyti spec. sport klubą. Tuomet tiesiog gražiai apsirengi (paslėpt lašiaką ne juokai) ir eini išdidi miesto gatve, kol vaikas miega - vežimėlis gražus, tu graži.
2. kai vaikas pabudo, geriau jį vežti vežime, kur nusuktas veidu nuo mamos, nes kitaip vaikui žiauriai neaišku, kodėl mama žiūri į tave, bet nekreipia dėmėsio į cypimą :D jei atkreipia, tai paduoda barškutį, buteliuką, kasniuką ir viskas. o jei vaikas nori prisiglaust, nes pabudęs nežino kur yra? :D
3. tarkim cypiantį vaiką ji paėmė ant rankų... tada tenka spardyti į priekį vežimėlį šaligatviu, nes vaikas per sunkus nešti viena ranka (dirba ducepsai, tiksliau, tempia sasugysles ir tiek).
4. miškas su šakotais takeliais skirtas smulkiems smegenų sutrenkimams
5. kad ir gatvėse mieste su vežimu kosmosas kažkoks, eini gatve - bac laiptai auksciausi - vaziuok aplink per aną rajoną, kurį jau praėjai, arba nesk kuprinę, vežimą, vaiką ant kupros jais žemyn, bandyk nepargriūt, aišku :D arba ponkšt - ant pravažiavimo stovi mersas ar bė em vė, nors skrisk per viršų su visa amunicija :D arba nori užeiti i mėgiamą parduotuvę - apsieisi šiandien, na, o dabar į vaistinę, tenka užsitarabanint su visa transporto priemone vėl laipteliais...
taip galima ir susinervuoti truputėli :D :D :D
Tai mes tai nieko, yra nešioklės, vaikjuostės, tėčiai, užaugs vaikai, tik žvengsim iš tokių "bėdų", bet rimtai, ką daryt tiems, kurie turi gyvenimu džiaugtis apskritai vežimėliuose. Kaip jiems laipioti tuos laiptus. Nesistebiu šokančiais vežimėliuose. O ką daryt.
Prieš pietų miegelį
tiesa, nubalsavom: drambliukas dabar yra panašus ne į pliką drambliuką, o į asilą. totalus pasikeitimas.
apskabėm ir uodegą. paršiukėlis. man negaila, man taip gražiau, drambliuk...
kiškučio eilė. aš jau užsimerkiu.
kuo baisesni gyvūnai, tuo mylimesni jie tampa. sunkiau bus išmest :s
iš kiškelio dabar kyšo maždaug kažkoks pudelis. tikiuosi ausys nekliudys kailio grožiui
tiesiog tylim, kai gimsta kažkoks talentas. iš tikrųjų tai man patinka ta dieviška tyla ir tyras džiaugsmas, net nėra kada šluotą paimt, nes dar ne galas.
kiškis panašus į žmogų. atrodo viskas.
Gera pas močiutę vasarą pabūti
Pas močiutę aš valgiau viską. Ne tik saldainius. Ir kitokį maistą, kitokius saldainius.
Penktadienis, Gegužės 18, 2012
Mini anonsas, kaip sekasi
"Mama, ar žinai, kodėl tavęs kartais neklausau? Todėl, kad tu manęs neapkabini, kai aš pykstu. "E.
Šaldytuvo priekinių durelių stendo verta mintis šį mėnesį.
Justinas nuo lovos nulipti nemoka, bet ir žino, kad reikia ką nors pasišaukti gan nepastebimai nervų sistemą drąskančiai zirziant, kai reikia nulipti. O pasikvietęs stveriasi į atlapus ir lenkiasi į tą pusę, į kurią prašosi nunešamas. Taip laimi dar ir nemokamą nugabenimą, kol pati neprisimenu, kad šiknūzai! tu gi jau moki šliaužti ir baldais vaikščioti, ką aš čia darau...
Mamos turi suspėti viską. Pavyzdžiui, anądien su savo apiplyšusia tapke įlipau į kaką ant grindų. Žmogutis pliku pumpu lakstė, prisdarė ir dar kažkas įvyko, gal miego užsimanė, kad aš palikau ant tako kaką. Dažniausiai jie patys niekur nedingsta, nedings ir tas. Dingo, tik paskui kartu ir tas plyšenas šliures išsviedžiau kibiran ir ėjau kartu miegot, nes prieš tai atsigėriau vandens iš arbatinuko (bo tai indų niekas neplauna). Juk mama turi viską spėti. Netenku kantrybės dėl savo nevalyvumo ir piktai dundu į miegamąjį, kad visi girdėtų. Pakeliui pamatau atriedant grindis vis arčiau - užkliuvau už pripučiamos valties, po velnių. Kritom minkštai, bet valties karmos sudėtis dabar iš daug keiksmažodžių. Namų aura pakvėpinta.
Labai neskaniai gaminu ėdalą, nes neįsijaučiu ir neteikiu jam meilės jį terliodama, matot. Perlinės kruopos, bulvės ir morkos ne itin puošniai atrodo vandeny su užknisusiu kariu ir bazilikais šventės nesukuria. Mielinės bandelės vietoj šiaip būlkos irgi nuotaikos nepraskaidrina, nes linų sėmenys, saulėgrąžos ir kiti rakandai jų viduj kažkokie netradiciniai. Būtų užtekę tik miltų. Vyrui norisi moliuskų, gal kokoso riešuto vidinio grožio. Parneša picą. Bendradarbio žmona įdeda į darbą vyrui maisto prašmatniausio 4 dienas per savaitę. Pagalvoju, kad jam pasisekė, tik skaipu ta žmona nešvytėjo kaip saulė lygiai tokiu pat skaistumu kaip ir aš. Jos vaikai serga panašiai dažnai, už tai gyvena didesniam inkile. Pagalvoju, ar verta stengtis būtų... didesnis inkilas - daugiau nenušveistų langų. Nusiraminu. Su manim viskas taip kaip ir turi būti :) Kai darysitės valgyt, įdėkit ir man.
Šiandien pati nuėjau po dušu ramiai, ištaikiau momentą viena nueiti. Vaikus palikau kambary, gražūs, žaidžia, tyliai tyliai... Po minutės duše buvom trise. Vaikai išmaudyti. Nespėjau tik pasifenuoti, bet šiandien nebus svečių, neisim niekur, nes mums kažkoks šlykštus užkratas - liūliai žaliai geltoni, 6 bonkutės iš vaistinės ir viskas bus gerai. Justino antakis kažkoks gleivėtas. Žirnių sriubelė turbūt. Emilijos plaukai sulipę - tyrele brolį vaišino. Šiandien maudėmės? Ach, taip gi. Dar kriauklėj prausiau n kartų, n+6 kartą prispaudžiau koją kriauklės kamščiu. Čia šiandien buvo. Paskui ar prieš tai kažko ėjau į kambarį...
Įsimyniau į skiltelę avokado ką tik. Emilija užmigo be vargo pati - galva į fasuotą obuolių tyrlę lovoj. Prieš tai paprašė stebuklingo Vilniaus vandens iš krano. Supypsėjo duonos išrūgimo laikmatis (kepsiu duoną 2h), Justinas jau "gyvas" 17:30, nors skaičiavausi laiką, kad atsibus tėčiui grįžtant, kokią 19h. Indų keturiomis nesuplausi, geriau pirstelsiu į blogą:
Viskas gerai, valgyti turim sočiai, sveikatos pasitaisys, vyras nusipirko ritę, sumokėjau jau. Turiu 250lt. Liko įsisriegti dantį vietoj ištraukto (gal išsivirsiu sriubos ir prarysiu), nupirkti Justui vasarinę striukę nuo lietaus (gal švies saulė visąlaik), Emkei kojinaičių (o gal vasarą basom), aš išmokau puoštis 3 drabužiais - chalatu ir apatiniais. Oi, dar šliurių turiu sočiai. Virt sriubą būtų galima iš jų.
Viskas liuks, argi nesakiau ;)
Šaldytuvo priekinių durelių stendo verta mintis šį mėnesį.
Justinas nuo lovos nulipti nemoka, bet ir žino, kad reikia ką nors pasišaukti gan nepastebimai nervų sistemą drąskančiai zirziant, kai reikia nulipti. O pasikvietęs stveriasi į atlapus ir lenkiasi į tą pusę, į kurią prašosi nunešamas. Taip laimi dar ir nemokamą nugabenimą, kol pati neprisimenu, kad šiknūzai! tu gi jau moki šliaužti ir baldais vaikščioti, ką aš čia darau...
Mamos turi suspėti viską. Pavyzdžiui, anądien su savo apiplyšusia tapke įlipau į kaką ant grindų. Žmogutis pliku pumpu lakstė, prisdarė ir dar kažkas įvyko, gal miego užsimanė, kad aš palikau ant tako kaką. Dažniausiai jie patys niekur nedingsta, nedings ir tas. Dingo, tik paskui kartu ir tas plyšenas šliures išsviedžiau kibiran ir ėjau kartu miegot, nes prieš tai atsigėriau vandens iš arbatinuko (bo tai indų niekas neplauna). Juk mama turi viską spėti. Netenku kantrybės dėl savo nevalyvumo ir piktai dundu į miegamąjį, kad visi girdėtų. Pakeliui pamatau atriedant grindis vis arčiau - užkliuvau už pripučiamos valties, po velnių. Kritom minkštai, bet valties karmos sudėtis dabar iš daug keiksmažodžių. Namų aura pakvėpinta.
Labai neskaniai gaminu ėdalą, nes neįsijaučiu ir neteikiu jam meilės jį terliodama, matot. Perlinės kruopos, bulvės ir morkos ne itin puošniai atrodo vandeny su užknisusiu kariu ir bazilikais šventės nesukuria. Mielinės bandelės vietoj šiaip būlkos irgi nuotaikos nepraskaidrina, nes linų sėmenys, saulėgrąžos ir kiti rakandai jų viduj kažkokie netradiciniai. Būtų užtekę tik miltų. Vyrui norisi moliuskų, gal kokoso riešuto vidinio grožio. Parneša picą. Bendradarbio žmona įdeda į darbą vyrui maisto prašmatniausio 4 dienas per savaitę. Pagalvoju, kad jam pasisekė, tik skaipu ta žmona nešvytėjo kaip saulė lygiai tokiu pat skaistumu kaip ir aš. Jos vaikai serga panašiai dažnai, už tai gyvena didesniam inkile. Pagalvoju, ar verta stengtis būtų... didesnis inkilas - daugiau nenušveistų langų. Nusiraminu. Su manim viskas taip kaip ir turi būti :) Kai darysitės valgyt, įdėkit ir man.
Šiandien pati nuėjau po dušu ramiai, ištaikiau momentą viena nueiti. Vaikus palikau kambary, gražūs, žaidžia, tyliai tyliai... Po minutės duše buvom trise. Vaikai išmaudyti. Nespėjau tik pasifenuoti, bet šiandien nebus svečių, neisim niekur, nes mums kažkoks šlykštus užkratas - liūliai žaliai geltoni, 6 bonkutės iš vaistinės ir viskas bus gerai. Justino antakis kažkoks gleivėtas. Žirnių sriubelė turbūt. Emilijos plaukai sulipę - tyrele brolį vaišino. Šiandien maudėmės? Ach, taip gi. Dar kriauklėj prausiau n kartų, n+6 kartą prispaudžiau koją kriauklės kamščiu. Čia šiandien buvo. Paskui ar prieš tai kažko ėjau į kambarį...
Įsimyniau į skiltelę avokado ką tik. Emilija užmigo be vargo pati - galva į fasuotą obuolių tyrlę lovoj. Prieš tai paprašė stebuklingo Vilniaus vandens iš krano. Supypsėjo duonos išrūgimo laikmatis (kepsiu duoną 2h), Justinas jau "gyvas" 17:30, nors skaičiavausi laiką, kad atsibus tėčiui grįžtant, kokią 19h. Indų keturiomis nesuplausi, geriau pirstelsiu į blogą:
Viskas gerai, valgyti turim sočiai, sveikatos pasitaisys, vyras nusipirko ritę, sumokėjau jau. Turiu 250lt. Liko įsisriegti dantį vietoj ištraukto (gal išsivirsiu sriubos ir prarysiu), nupirkti Justui vasarinę striukę nuo lietaus (gal švies saulė visąlaik), Emkei kojinaičių (o gal vasarą basom), aš išmokau puoštis 3 drabužiais - chalatu ir apatiniais. Oi, dar šliurių turiu sočiai. Virt sriubą būtų galima iš jų.
Viskas liuks, argi nesakiau ;)
Trečiadienis, Balandžio 25, 2012
Papykau
Vėl užklupo prastas jausmas, kurį baigiu iškalbėti - tai pyktis :) Labai juokinga situacija. Skambinu mamai, ji man papasakoja nereikšmingą įvykiuką, kaip giminės paėmė ir pažvengė iš mūsų šeimynėlės :D Nieko naujo, nes ir aš tai žinau, kad mes rengiamės visokiais skudurais, skonio neturim mat :D Absoliučiai nieko neteisingo ;) Visiškai sutinku :) Džiugu, kad jiem linksma buvo, bet aišku kaip kitaip, pagalvojau, o jau jūs tai... treningų world, tik spalvos keičiasi :D nu ot, gerietė atsiradau, nia... :D
Kaip taip sugebėt tave pašūdinusiam žmogui, pačiam tame šūdely pasimurkdyt nejučia tiesiog, gali net atrodyti natūraliai ir teisingai, o nė velnio :D kam nuo to geriau, ar tai puikios mintys, kurios siunčia daug gerų linkėjimų? Pačiam šūdukas ištepa ir nusėda giliai, kada nors pamačius tą žmogų iškart išknisi, vo, kaip jis čia va kaip pasakėėėė... :D
Tfu tfu tfu. Ir taip įaugę, kad pagalvoju, kokia nesąmonė, kam čia rūpi, ėmė ir pasilinksmino, bet ir vėl: o jie tai jau... :D nu siaubas! :D nuo tokių "smulkmenų" ir kyla karai, o norisi tai ramybės ir lengvumo :) nelogiška būtų spjaudytis ir vis tiek likti didesnio kvailio vietoj, tuo labiau kad visi teisūs pagal save ;)
Viskas, linkiu laimės, lengvos šypsenos, aukštai skraidančių minčių, paprastumo, kam jo norisi, nepaprastumo, kam jo irgi norisi :*
Kaip taip sugebėt tave pašūdinusiam žmogui, pačiam tame šūdely pasimurkdyt nejučia tiesiog, gali net atrodyti natūraliai ir teisingai, o nė velnio :D kam nuo to geriau, ar tai puikios mintys, kurios siunčia daug gerų linkėjimų? Pačiam šūdukas ištepa ir nusėda giliai, kada nors pamačius tą žmogų iškart išknisi, vo, kaip jis čia va kaip pasakėėėė... :D
Tfu tfu tfu. Ir taip įaugę, kad pagalvoju, kokia nesąmonė, kam čia rūpi, ėmė ir pasilinksmino, bet ir vėl: o jie tai jau... :D nu siaubas! :D nuo tokių "smulkmenų" ir kyla karai, o norisi tai ramybės ir lengvumo :) nelogiška būtų spjaudytis ir vis tiek likti didesnio kvailio vietoj, tuo labiau kad visi teisūs pagal save ;)
Viskas, linkiu laimės, lengvos šypsenos, aukštai skraidančių minčių, paprastumo, kam jo norisi, nepaprastumo, kam jo irgi norisi :*
Antradienis, Balandžio 24, 2012
Grįžau
Gan greitai grįžau vėl į šeimą, morališkai po kelių dienų net :) kur bezdėsi (besidėsi)... :D Reik spręst bėdas, o ne bėgt, ania :s Bjauru, žinoma, bet visai linksma :)
Justinas pasidaręs mamamamamamama tipo dabar, lipa, ropščiasi, nepaleidžia, gniaužo mane iki skausmo, bet kaip miela... Ant Emilijos pykdavau dėl to, galvodavau kokia cypykla, niekada neatsikabins, o še tau. Dabar jeigu kur nors einam, tai stengiamės kuo atskiriau :D Bando laisvės ribas, pvz., mama tu eik per tą pusę, o aš ateisiu per aplinkui, man nebaisu vienai. Aišku, žmonės pamatę vieną tokią ridikaitę ritinėjantis laiptais žemyn visada pasiteirauja, kur motina :D ačiū jiems, kad rūpinasi :) Kartais net pristato prie mano skverno vienišą vaiką, bet kol kas visada maloniai :) Žinau, kad į pirmą klasę ji tikrai eis be mano sijono ;) Todėl lengviau pernešu Justino mamamamama periodą, nes jis toks pats kaip ir Emilijos :) Nors norėtūsi labiau to atskirumo, kad ir pavalgyti prie stalo laisvomis rankomis ir pan., bet tai ištveriama, kai žinai, kad po metų taip jau nebebus, net jei ir norėčiau :D tiesiog tai praeina savaime, kai žmogus persisotina pakankamai to mamamamama, kad net bėgti norisi :) ir negrįžtamai (kaip smagu)
Anądien (sekmadienį) vaikštinėjom prie Merkio upeliokšnio - aš su pririštu snūduriuojančiu Justinu (mei tajus) ir iš paskos už keliasdešimt metrų (arčiau jau nebesinori :D) Emsi strapalioja su savo dviem lėlėm (dum lelytėm). Ji man išaiškino, kad dviejų vaikelių aš neturiu (o maniau...), nes mano dukrytė jau mama, turi dvi lėlytes (šiandien paslėptoj žaislų dėžėj rado trečią - negriuką) :s Žodžiu, iš tikrųjų panašiai ir jaučiasi. Ji pati sau jau, aš dar su Justinu. Vieną vaiką kol kas dar turiu :D ir tai laikinai :P ir taip gera buvo jį nešiotis miško takeliu, paukštukai firfia, takelis smėlėtas, vietiniai savo pasėlius prišiktais pampersais tręšia (tikiu, kad ir olveisais, brrr...), pušelės smirdž, truputį vėsu, bet mes susiglaudę, rankelės šiltos, apsikabinę mmmm... Ir tai baigsis :) Bus ir kitaip :)
Žodžiu, idilė :) Tėtis atsivežė mus prie upės, pats žvejoja jau 3h, vaikai zirzauja, pradeda lyti, jis vis dar žvejoja, šeimyninis savaitgalis kaip visada... žuvims ant kupros! Tai ir išėjau pasivaikščiot. Gerai, kad kelelis tolimas ir paukštai gražiai gied, tai pusę skausmo nusimalšinau savaime, liko tik paburbėjimas iš reikalo, kad susivoktų žmogus profilaktiškai ;) 30 metų būdama vėl būsiu laisva net ir nuo vaikelių, bet visada prisiminsiu mūsų vaikštynes miškeliais, parkeliais va taip susiglaudus, bučkis kakton, rankelės aplink mano kaklą, nepaleidžia... ir jausiuos tokia laiminga, kad jau pasileido, jau patys daug ko moka :D Malonu :)
Justinas pasidaręs mamamamamamama tipo dabar, lipa, ropščiasi, nepaleidžia, gniaužo mane iki skausmo, bet kaip miela... Ant Emilijos pykdavau dėl to, galvodavau kokia cypykla, niekada neatsikabins, o še tau. Dabar jeigu kur nors einam, tai stengiamės kuo atskiriau :D Bando laisvės ribas, pvz., mama tu eik per tą pusę, o aš ateisiu per aplinkui, man nebaisu vienai. Aišku, žmonės pamatę vieną tokią ridikaitę ritinėjantis laiptais žemyn visada pasiteirauja, kur motina :D ačiū jiems, kad rūpinasi :) Kartais net pristato prie mano skverno vienišą vaiką, bet kol kas visada maloniai :) Žinau, kad į pirmą klasę ji tikrai eis be mano sijono ;) Todėl lengviau pernešu Justino mamamamama periodą, nes jis toks pats kaip ir Emilijos :) Nors norėtūsi labiau to atskirumo, kad ir pavalgyti prie stalo laisvomis rankomis ir pan., bet tai ištveriama, kai žinai, kad po metų taip jau nebebus, net jei ir norėčiau :D tiesiog tai praeina savaime, kai žmogus persisotina pakankamai to mamamamama, kad net bėgti norisi :) ir negrįžtamai (kaip smagu)
Anądien (sekmadienį) vaikštinėjom prie Merkio upeliokšnio - aš su pririštu snūduriuojančiu Justinu (mei tajus) ir iš paskos už keliasdešimt metrų (arčiau jau nebesinori :D) Emsi strapalioja su savo dviem lėlėm (dum lelytėm). Ji man išaiškino, kad dviejų vaikelių aš neturiu (o maniau...), nes mano dukrytė jau mama, turi dvi lėlytes (šiandien paslėptoj žaislų dėžėj rado trečią - negriuką) :s Žodžiu, iš tikrųjų panašiai ir jaučiasi. Ji pati sau jau, aš dar su Justinu. Vieną vaiką kol kas dar turiu :D ir tai laikinai :P ir taip gera buvo jį nešiotis miško takeliu, paukštukai firfia, takelis smėlėtas, vietiniai savo pasėlius prišiktais pampersais tręšia (tikiu, kad ir olveisais, brrr...), pušelės smirdž, truputį vėsu, bet mes susiglaudę, rankelės šiltos, apsikabinę mmmm... Ir tai baigsis :) Bus ir kitaip :)
Žodžiu, idilė :) Tėtis atsivežė mus prie upės, pats žvejoja jau 3h, vaikai zirzauja, pradeda lyti, jis vis dar žvejoja, šeimyninis savaitgalis kaip visada... žuvims ant kupros! Tai ir išėjau pasivaikščiot. Gerai, kad kelelis tolimas ir paukštai gražiai gied, tai pusę skausmo nusimalšinau savaime, liko tik paburbėjimas iš reikalo, kad susivoktų žmogus profilaktiškai ;) 30 metų būdama vėl būsiu laisva net ir nuo vaikelių, bet visada prisiminsiu mūsų vaikštynes miškeliais, parkeliais va taip susiglaudus, bučkis kakton, rankelės aplink mano kaklą, nepaleidžia... ir jausiuos tokia laiminga, kad jau pasileido, jau patys daug ko moka :D Malonu :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)