Einamieji Genadijaus sopuliai

pirmadienis, vasario 06, 2012

Kaip aš užaugau

Kai neturėjau vaikų, buvau ideali. Kažką mokėjau, kažko ne, bet mano esybės tai nekankino :)
Kai gimė dukra, tapau ieškanti, nerami, nepatikli, pikta, pamokanti, viską žinanti.
Kai gimė sūnus, nusiraminau, toliau ieškau, tikslinuosi, domiuosi, pykteliu, bet pasvarstau, nieko nežinau, nes taip sužinosiu dar daugiau...
Tuoj vėl būsiu ideali kaip ir anksčiau, bet su didesne bagažine ;)
Kaip ir nieko nepraradau, tik įgijau, nors buvo baisu, kaip miške :D
Galėčiau tai pavadinti savo Bakalauru ir Magistru :)

Ta proga

Valgymo pertraukėlė

Valgom visa trys šeimyna, jau dideli, o mažas didelis ketvirtas kiurkso savo "kėdėj", siekia nepasiekiamo. Nu ko tu nori, dar per mažas. Duok ir viskas, tiesiog duok, kitaip zirsiu, va matei kaip antakiai man, va kaip susiraukė, baisu? Duok. Šaukštą va, bet kokį, tik šaukštą, nors ir tuščią, duok, kaip visi noriu, noriu būt rimtas, kaip jūs. Valgom visi keturi, mirksi rimtai tas ketvirtas su tuščiu šaukštu, kaišioja į srėbtuką... treniruojasi prieš tikrą startą. :D

Didelis Brolis

Nors vaikai dar maži, bet jau nuo pirmų dienų, žiūriu, turi atsinešę savo ir nuomonę, ir norus, pageidavimus, o kiek dar gyvenimo atsitempia, kurio mes nepastebim, sakom, dar per maži, kad galėčiau ką papasakot... :) Iš tikrųjų yra ką. Nuo pat pirmų dienų Justinas purkštauja, jei jį migdant kas nors pasimaišo :D Taip juokinga :D Masė tada dar buvo vos iki 4kg, o jau nepasitenkinimas! :D Taip man gražu :D

Ramus ramus žmogėnas, bet jeigu jau perpildom jo stopkę, tai neatsisakys to ir atitinkamai pareikšti :D Suraukia kaktą ir iš vidaus reiškia rrrrrrrr :D Gaila, beje, kad jį maitinant negalėdavau kalbėtis ar sekti pasaką Emilijai, aišku :( Kitos mamos taip kartu maitindamos mažylį ir pliurpdamos su didyliu, išspręsdavo pirmagimio dėmesio reikalus, o mums Justinas to neleido :D Jis reikalavo Savo dalies :) neįkyriai, žinoma, tiesiog: rrrrr, mama, bet prieštarauti jo norui į ramybę neketinau :)

Vienok, nebuvo to blogo, Emilija išmoko pati daug ko, kol aš užimta :) ir labai gerai jai :) Dėmesio susirežisuoja iš tėčio :D Justinas iš mamos kol kas.

Ir vėl, atrodo ramus ramus, pasikartosiu :D bet pamato sesę, kad išdarinėja kažką nutrūktgalvoško, rodos jau stos ir varys kartu, bet tik nei kojos, nei galva neklauso (galva tik aria per paklodes, nors kojos rankos spiriasi priekin kaip subaru :D keturi varomi, bet... stabdis makaulė kažko :D) :D 5,5 mėn žiogui :D tai bet nemato bėdos, atsisuka į mane, ištiesia rankas, pasvyrą į reikiamą pusę - parodo kūnu ėjimo kryptį - TRANSPORTUOK, reiškia! :D Suranda išeitį neblogai :D ir NEVERKIA :D čia man yra "oba!" - neverkti :D

Man pačiai reiktų pasimokyt: Pati viena negali, nesusitvarkai su kūnu ar siela? Vis tiek, atsisakyti neverta, rėkt nėra laiko, ieškok būdų, įtikink, kad labai nori ir reikia, ir pirmyyyyn, aš gaudau! ;) Jeeeezau, per seminarus ne tiek daug išmoksti, kaip iš čia - vaikų buvimas šalia :) Žinomos tiesos, bet praktiškai retai pritaikomos, tai realios bėdos, tai įsivaizduojamos neleidžia, o va, vaikai įspiria spirą tau, bent jau galvoj tą košę priverčia pamakaluot, o ;) Jaučiu, man net matematika pradės patikti :D (visada vilkdavausi ant teigiamo-neigiamo slenksčio šioj srity, išsikapanodavau tik dėl "pažinčių", liūdna :() o dabar :D

Didelis žmogus tas mažas vaikas, vis dėl to. Keisčiausia, kad jo norai kitokie, negu kito man žinomo mažo žmogaus :D Emilija vaikų stengdavosi nepastebėti būdama tokio "amžiaus", kiaurai žiūrėdavo, jai neįdomu, konkurencija, dėmesys ne jai, fu, vaikai :D Justinui - tik paduok, kas ten kruta, kur nubėgt :D Vizgina jau uodegą, atrodo :D Emilijai vaikai - su jais reik dalintis, ėt, geriau jau ne... Nu gerai, valandą pakentėėėėsiu... Justinui - ė, kur varom, aš kartu :D

Tokie mažučiai smulkučiai kasdieniniai skirtumai, bet jie nuramina. Nesinori stabdyti ar varyti, kažką spausti, kad būtų anaip, kaip turi būti, atseit :) Vaikai atsineša savo gyvenimą, savo bagažą, mes tėvai galime tik padėti panešti iki kokios reikia stotelės :* Myliu, liurliurliai, mano <3 ne mano, iš tikrųjų... ir kaip gerai :D

Lesyklėlė, lekykla

Taip norėjau nufotkint. Neįmanoma vėžliams :D Pirmąkart mano gyvenime balkone pritvirtinom lesyklėlę su skaniais trupinėliais paukštukams. Su Emilija laukėm laukėm, kol atskris kas nors jau dvi savaites... Niekam nereik jokių trupinėlių :(

Bet va, sėdžiu prie lango, žiūriu, sninga, gražu, šalta. Uau! Geltonai žaliu pilvu mažylė atskrido. Laksto tokiu greičiu ji čia, kad nespėju sufokusuoti nieko, iškart pleškinu (aišku, kad be blitz, bo ir taip sunku pagaut, tai jei dar išgąsdinčiau :D) ir nufotkinu jau tuščią lesyklą :D Tokia gražuolė buvo paukštakė, mh, neišeis parodyt trbūt emikai :(

Toks gražumas ir greitumas. Atskrido iš pradžių, apsižiūrėjo ir nulėkė. Jėėė, galvoju, nieko neėmei, prišalo? Nuo pakabinimo lesyklos dar nekeitėm jo turinio :( Pasirodo, pasikvietė dar vieną draugą :D Nusinešė snape po kąsnelį avižos. Jetau, reiks dabar maitint tuos gyvulius :D

Kaip nufotkint, a? Pafilmuot gal? Emilija daržely, nieko nemato :(
Gal mano papasakojimas bent uždegs smagią liepsnelę :) reik pasistengti ;)