Einamieji Genadijaus sopuliai

penktadienis, kovo 16, 2012

Blic

Kokia pasiutusi dienelė... Gaila, neturiu fotoaparato, tai sunku kam nors būtų įrodyti savo meilę ir kantrybę vaikams. Bet jeigu kantrybė yra, jos rodyti ir nereikia, ji šviečia iš toli :D Tik kai kas (daug kas) sakytų, kad per daug lepinu ar dar kažkaip ten kažką nedoro darau :) Gerai, jau pripratau...

Vienu sakiniu pradedant, tėtis nusprendė daug dirbti, kad turėtume iš ko nusipirkti sėklų duonai kepti. Motina visiškai a-versliška, reiškia, uždirbti pinigų ji nedrįsta, nes bijo sumenkinti vyro galimybes, tarkim. :P Už tai reikia parodyt, ką galiu ne versle :D o moku aš... kantrybės (retai, bet kai jau tikrai visko per akis ir kai giminių nėra aplinkui, įsijungia tas stebuklas, ačdie, kantra) :)

Rytas buvo nieko... Tris kartus pavalgėm, o aš taip ir pamiršau, kaip visada. Nes man svarbiau nusiprausti. Nors nežinau, kam tą procedūrą vis dar atlikinėju, man vis tiek devyni prakaitai nuvilnija su mano mini mini mini darželiu.  O nuvilnija todėl, kad pagalvojau..., o kodėl ir kas man taip sako ir verčia visur viską suspėti. Vienai. Gi yra jau pusantro vaiko... Nu va... Taip ir prasideda kantrybė, kuri mane skraidina, nes tai sunku be galo.

Komanda duota apsirengti. Varysim į kiemą čia pat pabraidyt po lietų su naujais guminiais (mintis - kažkas bus įdomaus, nes leisiu lipti į balą). MM - Mažoji Madam ramiai rengiasi: "AAAAAAAA, man šitas nesigauna! UuuuuuuuuuuuhuhuhuhUUUUUUUUU, neužsiiiiiisegu!" Waaahaa, vėl kas nors.... Tuo tarpu aš arba maitiniu, arba kakoja, arba nu kažkur be rankų tiesiog. Pabandyk iš kitos pusės gal pavyks. Pasistenk, jei nepavyks tau padėsiu. Šitą gali ir iš priekio............ Pagaliau įveikėm, jei neskaitysim, kad kitas MM - Mažasis Mister visą tą laiką irgi žviegė ir spurdėjo, nes jo išgyvenimo instinktas sako, kad marškinius rengtis skauda, kepurė kažką baisaus simbolizuoja, kelnės sako tiesiog verskis ir bėk, o kombinezonas una trauma tahedija nomer uno... Mes susitvarkėm be problemų. Tik pamiršom sauskelnes atsargines... Mat jas velniai. Išėjom svarbu.

Einam su kastuvėliu, grėbliuku ir kitu kastuvėliu (jei sutiksim draugų - pasidalinti) kasti sniego. Ir aišku, tai yra tas sezonas, kai sniego ką tik buvo, bet jo nebėra, o smėlio dar neatvežė jokiam rajone. Svarstom, ką daryt. Ogi sugalvojom - eisim ant Tauro kalno. Ten Emilija matė sniego (prieš dvi savaites). Sakau turbūt nebus, nu... bet einam, kol dar neišsimaudė baloj prie pat durų, nes leidau lipti į balą.

Tas "einam" tai žinai... Omamaokasčia, pasižiūrėkimvavatenai, okodėlšitasrudasbetžalias, oatsimenikažkadačiabuvo... ir taip... tip top į priekį taptaptaptaptaptaptap atgal, tipo top į priekį irrr.... daėjom kalną tą. Pažvengėm dar, kad kalnas tai Tauro (pažįstam vieną), o Tauro tai nėr :D Žiūrim kas yra. Ogi purvynas, jėėė. Žodžiu, aš aplink apsuku su vežimu, kur užlipau ant keturių purvynų vietoj to vieno didelio, o ta mano stebuklas su naujais guminiais taigi kiaurai per purvyną, nes dar ledas kažkur buvo pasilikęs, neužšalęs, betgi panašu į sniegą. Tp saknt, ji laimėjo VIENAS NULIS dėl to sniego ant tauro kalno. Mh. Stengiuosi nežiūrėti ir negalvoti kur bėgs mano eko skalbimo milteliai...
Dar kažkas išbėgęs iš zakso paklausė, ar neturiu prisidegti... Keistai nuskambėjo, bet šis mano periodas, maniau, jau pamirštas minimum prieš 10 metų jau, bet kitiems žmonėms prieš pasirašant, reikia... Fainas klausimas, vienok. Drąsus ten žmogus buvo :)

Einam toliau. Emsi sugalvojo, kad reik į parką. Kol išsiaiškinom, kad parke mes jau esam, jį visą jau apėjom ir jau va kelias namo, o ji, pasirodo, galvojo, kad parkas tai yra ant sūpynių, kurios... (nu gerai, nepasakosiu kaip toli ir kokiais tip topais ėjom...), einam... Šnekam, kaip gali būti ten murzina, teks traukti namo... ;) kaip žymimos perėjos ir kurioje kelio pusėje statula "angeliukas", kokio žalumo langais tas stiklinis pastatas, už kurio:

Parkas! T.Y. sūpynėėėės. Po galais. Lija gi nu. Supasi kažkokia mergina, o mano mergina nuščiuvo: matei, sakiau tau, kad pažiūrėsim, kad nepriliję... DU NULIS. Nesureikšminam. Supkis. Beveik išmoko pati judint kojas, laiminga patenkinta. Ant kitos sūpuoklės pati įsisuko (ratuku toks vamzdynas prakliatyj), ten kadangi pati moka suktis, atsirėmus su keliu į purvą, tai ir įkrito į tą dar kitą purvą, žvengia, keliasi, toliau suka, dar bac... oi... nu matyti geriau nereiktų, einu pažiūrėt karietos princo ar dar miega, kol sugalvosiu ką protingo... Miega. Mantra: "Dievuli, tu nuostabus. Bent tas miega. Bent dabar. Myliu". Atsisuku, jau stovi išsiskėtus sustingus sukasis. Bala po kojom, į botus. Nu Jo. Prisisiusiojo iš laimės. Blemba... Šalta. Iki namų tip topai dar mažesni, nes išsiskėtus daba ir murzina ir šlapia... Nei neši, nei veši... Rūko prie advokato kontoros viena šyva - miela visai mergina, šypsosi iš mano peruoniuko. Draugiškai.

Einam. Priėjom vėl tą žaliais langais pastatą, vėl angeliuką, liko dar 20 kvartalų ir namai, o ji... :D Pavargau :D Dar ne vakaras, reik kažką galvot. Kairę kairę, viens du trys, kairę kairę viens du trys - žinai, kas taip sako, Emilija? Nea... Nu ir pasilenkus (nes mašinos ūžia, kitaip nesusišnekėsi) visą kelią pasakojau apie dėdęsauliųkariuomenęmoteriskariuomenėjkariuomenėspatiekaluskariuomenėsrežimąkądarpasakojosauliusdaugdaugdaug...  Kol nepastebimai pralėkė laikas ir mums jau liko 18 kvartalų :D Juokauju. Mes jau šalia namų.

Einam namo, ten jau 4h. Pietų nepamiegojo... ir aš vis gailiuosi, kad mes ne kaime, neturim daržų, gyvulių, nes kai ji tokios Būsenos... jai reikia darbo, kad pamirštų, kad nemiegojo... Einam, Emiliukai, kepti duonos, atsimeni, ketvirtadienį ar kada čia užmaišėm tešlą, šiandien minkysim. Minkysim. Minkė, o Justinas nebemiegojo... Žodžiu, Emsi minkė tešlą viena. Ble..., jau gan švelnus žodis šiaip. Gerai, nebežiūriu. Tegul nervuojasi tėtis, prie ko čia aš... Iškeps ta duonelė, pridžius tas daiktas ir nugramdysim. Nuo visur. Nuo kėdės, nuo grindų, nuo dujinės, nuo orkaitės, nuo kėdės kitos, nuo įėjimo į vonią (paprašiau kad nusiplautų rankas pabaigus duoną minkyt), nuo kriauklės, nuo vonios, nuo kūno (likučiai iki alkūnių, nea, iki galvos plaukų), ai... Tikrai, grįš tėtis...

8h vakaro, Vaikai sumigę, duonos tešlą pagramdžiau. Velniop. Fotiko neturiu. Reik rašyt, nes jei pamiršiu, tai nebus iš ko juoktis :D

Pabudo Justinas dar. Papuko. Aš galvoju apie blogą, jis papuką meta, bet nori, aš galvoju apie sakinį į blogą, jis meta papuką bet nori ir taip nnnn kartų, kol apie blogą nebegalvoju... Linkiu laimės jam, koks šaunus kantrus vaikas (apsišiko tris kartus - pirmasis žmogšūdukas realiai, nes tik vakar pradėjo su noru valgyti normaliai:D). Papuko ramiai pakniuksėjo, grįžtu prie žodžiko (žodžiofotiko).

Dabar sysios 1h, kaip tik pašausiu duoną į orkaitę (paminkius tešlą, 8h turi kilti) 45 min, paskui pamažint ugnį ir kept 1,10min. Turbūt vėl bus pasysiojęs. Paskui ištraukt duoną, aptraukt polietilenu ir rankšluosčiu, kad suplėktų ir ryte valgysim naminės duonos sumuštinių...

Tai va, vyreli. Skaipu klausei kaip šiandien sekėsi? Atsakau. Ai...

Viskas, šiaip, fun. Nes jei pradėčiau senoviškai galvot, kaip reik vaikus į kampus, numirčiau. Tikrai nebematyčiau prasmės :D :D :D o dabar bent smagu :) :) ;)