Šis rytas

Kiek mums su Emi būna diskusijų... Šįryt ruošiant į darželį jau maniau nebeteksiu kantrybės. Dantis išsivalėm, nusiprausėm, išsirinkom ką rengsimės (aš rinkau, turbūt tame ir esmė buvo, ji juk savo nuomonę ilgą turi dėl aprangos ir aišku, labai gražią, maždaug kaip aš) :D Viskas turėjo eitis, kaip aš norėjau, bet ši man pareiškė, kad šiandien bus plika (Mija pika bū). Šaunu. O reik suspėt į darželio pusryčius per 10min, nes ėst neturiu ko duot pati :D O ji pika, taškas. Kaip moviau aš jai maikę ant galvos, sugrūdau per jėgą, kol vyniojau kelnes, ji išsinėrė rankoves ir jau vėl pika. Prieš tai prašiau tėčio, kad įkalbėtų rengtis. O jis tik žiūrėjo. Nu nachalas, galvoju, kaip visada :D Tipo jau čia mano reikalas vaikus rengt, šūdžius! Jau net karšta iš piktumo :D Nu ne, sakau, nesinervuosiu, tėtis su dukra varot per duris, abu :D nors ir pliki :D
Ir tada pamačiau vaizdą su ramiu garsu :)))
Tėtis: Nenori rengtis ir būti plika?
Mija: Tijp.
Tėtis: Aišku, tu namie gali parėjus būti plika, pas mus šilta, bet į darželį eiti per lauką bus tikrai šalta ir nesmagu. Juk ir aš apsirengęs, visi žmonės daugiau mažiau su drabužiais. Duok, aš tau padėsiu šitą apsimaut.
Mija: Tijp... Mama niango Mija. Mija pika nioji bū. (Mama aprengė Emiliją. Emilija plika nori būt).
Tėtis: Mama norėjo, kad tau būtų šilta ir kad nepavėluotum į darželį. Dabar šiltas kelnes...
Širdelių nepiešiu, bet, bliamba :D Kai esu GEROS :) nuotaikos, žinoma, ir mes su Emsi taip aiškinamės socialines problemas, tai manau, kad aš ją mokau suprasti savo norus ir pareigas, palaikyt tarpusavio supratimą. Bet kai tėtis prabilo... Aš ir jį mokau :D Pašnekėjo toookiais tekstais, kad ir aš užsimaniau kalbėtis :D Gal ir įmanoma dviems susitarti su trečiu (ir ketvirtu) :D svarbu, per greit negaruoti :D nu bet fantastika :) net šluot grindis pradėjau su vėjeliu šiandien :D tiek tereikėjo...
Mat man vis nusvyra rankos, kai darau taip kaip ne visi ir neretai gaunu kritikos, kaip lepinu vaiką, reik vanot per nagus ir gana, tada susiraukiu ir galvoju, nu tikrai, blem, šneku, kuriu, psichoanalizuoju, sudėtinga..., ypač jei laikas skaičiuojasi, ne visada vyksta taip kaip aš noriu, va, užsispiria, kad jėgų nebeliek ir reik perleist darbus kitam :D Kokia nevykėlė ir bandau tuos senoviškus būdus, kur reik paklust :D žinoma, jie neveikia nei per 10min, nei per ilgiau, nes vaikis lieka nesuprastas, motina pikta, situacija kritiška, visiems aplink labai smagu - netikęs auklėjimas, o mano va vaikai kai bus, tai taip nebus... :D Graudu. Bet visas tas piktumas ir kyla iš
1. nesuradimo, kas mane geriau palaiko, o ne taršo,
2. mano pasirinktas būdas yra labai sudėtingas, bet, pasirodo, vis dėl to prasmingas, ačdie.
3. ne visi taip gali ir nori, ir nelabai žino. Juk vis tiek visi banditais užauga, tai kam dar stengtis, neatsidėkos.
4. nenorės neatsidėkos, bus tokia, kokia norės būti, gal mokysis negerai, gal net rūkys kaip Nu Pagadi, bet jau aš būsiu padariusi viską pagal savo galvą (ne babos ir ne valstybinės įstaigos ir ne reklamos) ir galėsiu patvirtinti, kad man pavyko arba ne.
5. Reikia tik įgusti pasitikėti.
6. Tėti, nu fantastika...

Smulkmena, bet kaip miela :)