Skriedama virš paplūdimio, žuvėdra pastebėjo pelę. Nusileidusi iš padangių, paklausė:
- O kur tavo sparnai?
Kiekvienas Žemės gyvis šneka savo kalba, ir pelė nesuprato, ko jos klausia žuvėdra, bet pastebėjo du keistus kuokštus, styrančius iš abiejų pusių, ir tarė sau:
- Vargšelė, matyt, kuo nors serga.
Pastebėjusi, kad pelė spokso į jos sparnus, žuvėdra pagalvojo:
- Vargšelė, turbūt ją bus užpuolusios kokios nors pabaisos, atėmė jai balsą ir nuplėšė sparnus.
Susigraudinusi žuvėdra pasičiupo pelę į snapą ir iškilo aukštai į padangę. "Bent jau išsigydys nuo gimtinės ilgesio", - pagalvojo skrisdama. Paskiau atsargiai patupdė pelę ant žemės.
Kelis mėnesius pelė nežinojo kur dėtis iš sielvarto: juk pabuvojo aukštybėse, išvydo gražų platų pasaulį. Tačiau ilgainiui vėl apsiprato su savo pelės būtimi ir pagalvojo, kad veikiausiai bus susapnavusi visą tą stebuklą.
Rasta: Paulo Coelho "Nugalėtojas lieka vienas", 113 psl.
Linkėjimai mano žuvėdrai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą