Einamieji Genadijaus sopuliai

ketvirtadienis, lapkričio 25, 2010

Tavo manęs

Aš pas tave įlindusi mažutė,
Susigūžusi, pikta kažkur kamputy.
Apsiverčiu, jauti kaip suvirpi truputį.
Man nuobodu, lendu i paausį ir kedenu su smilga.
Šiek tiek juokiesi, bet pro ūsą.
Atsimeni turbūt, kad aš pas tave pūpsau.

Aš pas tave apsigyventi nežadėjau,
Bet taip - tu man tinki. Net suirztu.
Esu pikta ir patrepsiu kojytėm.
Sudunda tavo visas žavesys.
Tu su manim, nes aš ten sulindau.
Nebegalėtum vienas, ne dabar, o tuo labiau paskui.

Papūsiu tau į nosies kraštą.
Jauti kaip oro lyg pritrūktų?
Tu tyčia nekvėpuoji, nori kad įpūsčiau dar
Gyvumo tavo plastiko širdutėj.
O aš žaidžiu, uilym - tu krizeni.
Taip, per mane, nes aš kukliai ten laukiu sau kamputy

Susivyniok į mano pusę, kur aš nusėdau.
Nereikalauk atsakymo tuoj pat.
Tiesiog pabūk, tik būk ir pasilik
Mane savy, aš netrukdysiu.
Gali ir plaukt, aš nenuskęsiu.
Tik apkabink akim ir tau aš liksiu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą