Ot ir gavom pasivolioti sirgoninėj su vemti verčiančiu virusu :) Ta liga gan lengvai praėjo, užteko skysčių ir bakterijų. Nebent ten bekraustant mus iš palatos į palatą, leido susirinkti kitų virusų galimybes, bet čia jau buvo ne mūsų galioj, ginčytis ten galima, bet po visko vis tiek gauni virusą, ne tą tai kitą. Kartais net specialiai taip daro... kad pirktum daugiau vaistų :P bet šįkart juokingiausia buvo klausytis gydytojų demonstratyvios "kompetencijos", kaip negalima maitinti dvejų metų vaiko motinos pienu. Tik dar labiau mane užgrūdino elgtis taip, kaip elgiamės mūsų šeimoje (beje, ne pirmoje, ne vienintelėjė ir tokių net daugėja, neretai pasidžiaugiant, kad nepalaikom mažylių nuodelių verslo, o imamės maitinti pačios).
Drįstu paskelbti, kad tai ne joks iškrypimas ar nesąmoningas elgesys. mamos ilgai maitina vaikus (labai ilgai) įsigilinę prieš tai, ar tai tikrai naudinga, nekenksminga, ar tkrai reikalinga, kaip tai daroma, kokie įrodymai, kad pasirinkimas toks yra geras ir ar yra noras. Tos, kurios nemaitina, bijo gydytojų ir visuomenės "raiškių paaiškinimų", kodėl ji neturėtų to daryti ir dar be to, nesidomi šiuo klausimu, nes turbūt nekilo reikalas arba šeima tam nepritaria, nes "nepadoru ir negražu". Moksliška, jo? :D Kaku daryti irgi negražu, bet mes šūdų nerijam, vienok... vis tiek kakojam.
Siūliau sau ten besivoliodama su dukra po lašine pasigilinti dar smagiau. Kuri gi pusė labiau pasiruošusi ginti savo nuostatas, ar jos apskaičiuotos.
1 variantas:
"Gydytojai" (šiuo atveju gastroenterologijos skyriuje, santariškės, nepabijosiu pranešti) - Jeigu ilgai maitinsi, užaugusi dukra eis pas tave ištisai skųstis savo žentu.
Gal manė, kad iškart įtikino tokiu medicininiu tyrimu mesti maitinti turbūt :D
Ką sako mano mokslas - priskirkime šį klausimą prie ilgo maitinimo poveikio žmogaus psichologijai, ane :) Ilgai maitinami kūdikiai yra prisirišę prie motinų, kol jos maitina, vėliau, įgavę pasitikėjimo ir pritarimą visais gyvenimo klausimais tampa netgi labai savarankiški gyvenimo eigoje (žinoma, tai dar priklausys ir ne tik nuo maitinimo rūšies, dar yra šeimos moralinės nuostatos, vertybės, bet "gydytojo" paaiškinimas man labiau panašus į mano močiutės su nesėkminga žindymo patirtimi dėl to, kad reikėjo anksti grįžti į darbą pagimdžius. Močiučių patirtis gal ir gerai, bet ji visada būna individuali ir nepaveldima, ačdie ;)
2 variantas:
"Gydytojas" - tai sakai nenutrauksi? Žiūrėkite, sesele, šita motinėlė maitina savo peraugusį vaką ir dar ginčijasi, kad ir nežada baigti. Mane net azartas pagavo :D gal kada ir abejočiau, bet kai šitaip tyčiojasi... ot specialiai tęsiu darbus ir dar pasigilinsiu. Po to gavau pravardę "Geroji mamytė". Čia taip elgiasi mokslo žmonės, kaip matote...
Mano mokslas sako: jei nepavyko įtikinti kito savo Asmenine Nuomone, reikia pulti tyčiotis, prasivardžiuoti - nesubrendusio žmogaus psichologija. "gydytojai..."
3 variantas:
a) "Gydytojas-seselė" 3h nakties ateina pakeisti lašinės ir sako: "Gydytojai sako, kad maitinti galma iki vienerių, nes toliau vaikui tas pienas nebenaudingas, nes jis ne maitinasi, o žaidžia".
"Mano mokslas" iki 1m 3mėn vaikui MP yra pirmiausia pagrindinis maisto šaltinis, kieto maisto papildymas ir pan. Po šio amžiaus MP sudėtis pakinta (tyrimai atlikti) ir jame randama daugiau imuniteto tvirtinimo elementų, kitokių žarnyno brendimo ir augimo medžiagų. O žaisti vaikas pradeda vos atradęs turįs galūnes, maždaug nuo 4 mėn amželio. Pradeda pakeltom kojom maivytis žįsdamas, tapšnoti ir baksnoti, ieško kur tavo ribos. Beje, kai taip "žaidžia" su koše, iš vaiko jos neatimame visai, o pamokome, kad su maistu žaisti negalima, kodėl turi būti kitaip su MP?
b) tą pačią 3h nakties: "Juk jūs save apsunkinate, tikras vargas maitinti"
Asmeninė patirtis: abu metus - viena laimė, ne kitaip! :D Pirma, vaikas užminga be jokių vargų, supimų, kratymų, tam tikros tylos ar kitų izdivonų. Netgi veržiasi miegoti, kai tuo tarpu buteliais maitinami ir visokie kitokie vaikai elgiasi atvirkščiai ir tikrai nuvargina iki išsekimo, aš taip netekčiau kantrybės... o jei dar ir vyras nepadėtų, faking...
Kai vaikas užsimano valgyti netinkamu laiku, ne tam skirtoje vietoje (valgykloje ar namuose), kur nėra maisto šildiklių ar gaminimo reikmenų, tarkim vidur parko ar koncerte :) - šast savo "gėriu" užkiši :D
Naktį vaikas klyks, užsimano ėsti - nereikia plakti, makaluoti, šildyti, paskui vėsinti, dozuoti, nešdintis kažkur iš savo lovos ir nervuotis, vėl migdyti iš naujo - šast "gėris".
Vaikas serga, nieko neima į burną, net vandens - gyvybė jau žinot kuom palaikoma ;) mažiau ligoninių, mažiau medikamentų, mažesnis biznis farmacijai, pilnesnė mano piniginė.
Va ten motinos su koksu ir buteliukais tai vargsta... Žinoma, jos ne tokios priklausomos nuo vaiko būna, gali rūkyti ir gerti lig soties, vadalotis po karjerinius darbus su diedais, bet tai ne man vėl... Man čia jokio įtikinamo pliuso nesimato, ypač kas liečia vaiko vystymosi subtilybes ir pavyzdį, kas yra šeima.
4 variantas:
"Gydytojas": kuom remiantis jūs vadovaujatės ilgu maitinimu?
"Mano mokslas" - PSO (Pasaulio Sveikatos Organmizacija),
"Gydytojas" - pas mus ne afrika, mėsos turim, todėl nebūtina misti natūraliai.
Oba, skėlė, ne? :D Man Afrika tikrai labiau pavyzdys būtent šiuo konkrečiu aspektu, net ir tuo atveju, jei mėsos namuose truks. Tarkim, jei taip ir nutinka :) O vakarietiški (atseit, suprask, išsilavinusių) bistro, greiti maistai, pašildomi mikrūškėse... Jie man turi būti pavyzdys??? "Gydytojas"?
Be to, "mano mokslas" dar turi įvairesnių šaltinių: t.y. Plungės miesto pediatras Kazimieras Vitkauskas (ne iš afrikos ir Lietuvai), prieraišiosios tėvystės teorija ir praktika (absoliut visas pasaulis ir individualios šeimos), žindymo specialistai (Tikrai to mokęsi, studijavę įvairių šalių mitybos principus), ir kt.
5 variantas:
Klausimas kilo ne "medikams". Man pačiai. Mat jie su tyrimais ir medicina šioje srityje kaip matome nelabai susiję, tiksliai moksliškai nepasakė jokios tiesos. Jei jau mes taip sveikai elgiamės, kodėl susirgom - imunitetas, bla bla?
Susirgt susirgome, bet sunaudota mažiau lašinių, dehidracija tik vidutinė, būklė nesunki, greit pasveiko. Įdomu, kaip dar bus su kitokiom bacilom :) Tik tikiu, kad gailėtis tikrai neteks savo protingų mokslų, o ne "juk tai sunku" "juk bus tokia", "gydytojai sako...: - niekus jie man pasakė ir prajuokino eilinį sykį :P gaila tik kad išsimiegoti neleido dėl to, variotai :D
Kuo toliau, tuo daugiau atrandu medžiagos, kuri tik patvirtina mano pasirinkimą. Kad ir tie patys "gydytojai". Lyg jų reiktų klausyti kaip dievo... Pinigų plautom galvom jie, su papirktom farmacinėm reklamom - vargšai, kur jie kiš tuos savo vaistus, kai tokių mamų bus daugiau nei pusė :D
penktadienis, vasario 18, 2011
ketvirtadienis, vasario 17, 2011
ketvirtadienis, vasario 10, 2011
Tokių bus dar daugiau
Aš būdavau vaikystėj keista. Su bendraamžėm šeimų žvabangų nelabai norėdavau žaist, ten dažniausiai mane skirdavo vaiku, kuriam, kaip žinia, pasakinėdavo, ką vaikas dabar turėtų sakyti. Nes jis juk vaikas, pats nesugalvos... Skirdavo, nes aš pati tų su kablais vaidint nenorėjau, vyriško kvapo neturiu, ką ten dar žaist. Ir ou mai... Po penkiolikos minučių, vaikas bėgdavo sau ir lipdavo į medį, su akmenų pilnom kišenėm, paskui visiems išlaksčius namučių pietučių, išlipdavau ir čiupdavo pagalį vieną arba du, svarbu, kad nešti reiktų abiem rankom, ir ieškodavau kokio stipusio balandžio, kad galėčiau jį deramai užkast, gėlytės, stikliukai, gražu, arba neradusi smaigstydavau sraiges, kad irgi galėčiau tą patį padaryt. Siaubas, kai pagalvoju. Ir dar garsiai diskutuodavau su savimi įvairiom rūpimom temom, nes kitiem nelabai rūpėjo. Mano mama tikrai ne be reikalo baimindavosi, nes aš tokio savo vaiko išsigąsčiau :D
Bet nieko, užaugau švelni supratinga būtybė, kartais nerišliai išsireiškianti (su savimi kalbėjimosi pasekmė), žvengiu iš labai rimtų dalykų, kurie žmonėms atrodo itin svarbūs - turtai, valdžia, nepriklausomybė, apgaulės, "būtinieji" reikmenys buičiai, maistui, bio, eko, vaikiški "privalomi" rakandai (įtakojo balandžių mirtis nuo kačių nagų, sraigės...op...). Svarbu man būdavo, kad tik nereiktų žaist tų intrigų, namo eiti nuobodu, jau geriau smėly mašinėlėm, skolintom aišku, juk namuose lėlės... Likau tokia pati, tik transformavosi į bobiškesnius reikalus :) Žodžiu, beveik normali :D
Dabar svarstau, kas būna toliau iš tokių. Ar tai tęsiasi, ar kinta, ar būna dar gražiau.
Manoji.
1. Nueinu į vaistinę. Gerklytei mikstūrėlės dvimečiams, prašau, tik patarkite, kuri yra kartesnė, maždaug debesylo ar pelargonijų "skanumo", nes saldžią mikstūrą labai sunku įkalbėti išgerti, kaskart vis reikia grasinti, kad supilsim per užpakaliuką, o tai kažkaip nelabai humaniška. Skėsčioja rankom vargšės profesionalės. Kad... nu... vaikam gamina skanias... Ot kvailiai!... O vaikų kas nors klausė, kokių jiem norėtųsi? Tikiu, kad kitam turbūt ir druskingi dalykai patinka, gal trūksta kokio vitamino, o gal irgi nemėgsta tų aviečių "skonio" :D Bet vaistukus gamina Visiems, vadinasi, niekam, nes mums netinka :D
2. Eisiu pas daktarę arba šiandien man dūrė - ėmė kraują, aiškinu, dalinuosi įspūdžiais. Mergaitė: ir aš noriu, patempus lūpą. Nori, kad durtų? Tijp, spindi akys. Pa dakta nioju (pas daktarę noriu). Kokia būna nusivylusi, jei daktarė tik patikrina gerklę ir paklauso plaučių, ji laukia visų procedūrų :D Mat prieš tai išaiškinu visas galimas egzekucijas, kad nebūtų siurprizo, ką su manim darote, o paaiškinimams nebus vietos... Be reikalo turbūt, bet ji bent nedreba pamačius poliklinikos šešėlio, ypač kai sirgimų buvo daug :D Paskui jau lieka pasiaiškinti, kodėl nereikėjo šįkart ir išsišiepę einam namo. Kitam kartui paliekam skausmus :) Optimizmas :D
3. Vaikams reikia visokių žaislų, spalvotų, lavinamųjų, džiuginančiųjų, sienas reikia perdažyti, viską keisti ir taikyti prie vaiko, kad jų vaikystės prisiminimai būtų kuo ... daiktiškesni? Emalas man parodė su kuo vaikai mėgsta žaisti. Spalvų, taip, ji neatsisako - merliukas su drambliukais labiau priversdavo maskatuoti kūdikiškom rankom, vaikišką telefoną ji pasigamina iš bet ko po ranka, netgi smuiką susikonstravo iš kažkokių dviejų pagalių detalių (smičius truputį labai perlenktas į viršų, bet panašumo, iš toli žiūrint, yra) - laiminga man demonstruoja, su kuo dabar pokalbis telefonu, nusilenkia ir padėkoja "atiū bai", pagrojusi instrumentu. Tiesa, dūdeles ji gamina iš pasibaigusio tualetinio, rankšluostinio popieriaus tūbelių ;) Žaislai, daiktai tik suaugusiems.
Ir visa tai ne išskirtinumas, pasigyrimas ar genialumas anaiptol. Absoliučiai visi vaikai atsineša savitą supratimą apie juos supančius reikalus, tik mes juos norim nuleisti iki mūsų lygmens ir uždėti inkarą, kad nepajudėtų. Nes juk mes... visi tokie patys. Jeigu vaikas parodys savo veidą, bus truputį gėda, kad nedresuojam pagal vieną kurpalių, gal dar vaidenasi, kad "kitoks" žmogus neišgyvens, visuomenė jį suės už "nemokšiškumą" ar dar ką :D
Gerai, kad užklumpa įvairiausia visuomenė ir finansinės krizės, tuomet perskaičiuojam, kokių brudų mums iš tikrųjų nereikia. Mamuli, kiek aš išleisdavau pinigų ir nieko daugiau, tik pinigų, kai atseit kažko "reikia būtinai", dviejų dalių kremo, savaitgalio atsipalaidavimo mokamam klube ar daugiasluoksnio užpakaliuko aliejuko :D ir tik todėl, kad turėjau visko daug, tik ne intuicijos, kaip puikiai spalvojasi gyvenimas be šitų verslingų pasiūlų. Aišku, gerai, jei jos padeda kam nors atsipalaiduoti ir pajusti gerą gyvenimo tėkmę, tik vargu bau ar visapusiška laimė ir pilnatvė išlenda tada visa esatim.
Ir vėl odė vaikams ir milijonams puikių idėjų, kurias jie turi (kol dar turi, nes jie tampa vėliau irgi suaugusiais) ir dalinasi nemokamai, kad būtume tik geresni, savarankiškesni ir gudresni :)
Bet nieko, užaugau švelni supratinga būtybė, kartais nerišliai išsireiškianti (su savimi kalbėjimosi pasekmė), žvengiu iš labai rimtų dalykų, kurie žmonėms atrodo itin svarbūs - turtai, valdžia, nepriklausomybė, apgaulės, "būtinieji" reikmenys buičiai, maistui, bio, eko, vaikiški "privalomi" rakandai (įtakojo balandžių mirtis nuo kačių nagų, sraigės...op...). Svarbu man būdavo, kad tik nereiktų žaist tų intrigų, namo eiti nuobodu, jau geriau smėly mašinėlėm, skolintom aišku, juk namuose lėlės... Likau tokia pati, tik transformavosi į bobiškesnius reikalus :) Žodžiu, beveik normali :D
Dabar svarstau, kas būna toliau iš tokių. Ar tai tęsiasi, ar kinta, ar būna dar gražiau.
Manoji.
1. Nueinu į vaistinę. Gerklytei mikstūrėlės dvimečiams, prašau, tik patarkite, kuri yra kartesnė, maždaug debesylo ar pelargonijų "skanumo", nes saldžią mikstūrą labai sunku įkalbėti išgerti, kaskart vis reikia grasinti, kad supilsim per užpakaliuką, o tai kažkaip nelabai humaniška. Skėsčioja rankom vargšės profesionalės. Kad... nu... vaikam gamina skanias... Ot kvailiai!... O vaikų kas nors klausė, kokių jiem norėtųsi? Tikiu, kad kitam turbūt ir druskingi dalykai patinka, gal trūksta kokio vitamino, o gal irgi nemėgsta tų aviečių "skonio" :D Bet vaistukus gamina Visiems, vadinasi, niekam, nes mums netinka :D
2. Eisiu pas daktarę arba šiandien man dūrė - ėmė kraują, aiškinu, dalinuosi įspūdžiais. Mergaitė: ir aš noriu, patempus lūpą. Nori, kad durtų? Tijp, spindi akys. Pa dakta nioju (pas daktarę noriu). Kokia būna nusivylusi, jei daktarė tik patikrina gerklę ir paklauso plaučių, ji laukia visų procedūrų :D Mat prieš tai išaiškinu visas galimas egzekucijas, kad nebūtų siurprizo, ką su manim darote, o paaiškinimams nebus vietos... Be reikalo turbūt, bet ji bent nedreba pamačius poliklinikos šešėlio, ypač kai sirgimų buvo daug :D Paskui jau lieka pasiaiškinti, kodėl nereikėjo šįkart ir išsišiepę einam namo. Kitam kartui paliekam skausmus :) Optimizmas :D
3. Vaikams reikia visokių žaislų, spalvotų, lavinamųjų, džiuginančiųjų, sienas reikia perdažyti, viską keisti ir taikyti prie vaiko, kad jų vaikystės prisiminimai būtų kuo ... daiktiškesni? Emalas man parodė su kuo vaikai mėgsta žaisti. Spalvų, taip, ji neatsisako - merliukas su drambliukais labiau priversdavo maskatuoti kūdikiškom rankom, vaikišką telefoną ji pasigamina iš bet ko po ranka, netgi smuiką susikonstravo iš kažkokių dviejų pagalių detalių (smičius truputį labai perlenktas į viršų, bet panašumo, iš toli žiūrint, yra) - laiminga man demonstruoja, su kuo dabar pokalbis telefonu, nusilenkia ir padėkoja "atiū bai", pagrojusi instrumentu. Tiesa, dūdeles ji gamina iš pasibaigusio tualetinio, rankšluostinio popieriaus tūbelių ;) Žaislai, daiktai tik suaugusiems.
Ir visa tai ne išskirtinumas, pasigyrimas ar genialumas anaiptol. Absoliučiai visi vaikai atsineša savitą supratimą apie juos supančius reikalus, tik mes juos norim nuleisti iki mūsų lygmens ir uždėti inkarą, kad nepajudėtų. Nes juk mes... visi tokie patys. Jeigu vaikas parodys savo veidą, bus truputį gėda, kad nedresuojam pagal vieną kurpalių, gal dar vaidenasi, kad "kitoks" žmogus neišgyvens, visuomenė jį suės už "nemokšiškumą" ar dar ką :D
Gerai, kad užklumpa įvairiausia visuomenė ir finansinės krizės, tuomet perskaičiuojam, kokių brudų mums iš tikrųjų nereikia. Mamuli, kiek aš išleisdavau pinigų ir nieko daugiau, tik pinigų, kai atseit kažko "reikia būtinai", dviejų dalių kremo, savaitgalio atsipalaidavimo mokamam klube ar daugiasluoksnio užpakaliuko aliejuko :D ir tik todėl, kad turėjau visko daug, tik ne intuicijos, kaip puikiai spalvojasi gyvenimas be šitų verslingų pasiūlų. Aišku, gerai, jei jos padeda kam nors atsipalaiduoti ir pajusti gerą gyvenimo tėkmę, tik vargu bau ar visapusiška laimė ir pilnatvė išlenda tada visa esatim.
Ir vėl odė vaikams ir milijonams puikių idėjų, kurias jie turi (kol dar turi, nes jie tampa vėliau irgi suaugusiais) ir dalinasi nemokamai, kad būtume tik geresni, savarankiškesni ir gudresni :)
Šis rytas
Kiek mums su Emi būna diskusijų... Šįryt ruošiant į darželį jau maniau nebeteksiu kantrybės. Dantis išsivalėm, nusiprausėm, išsirinkom ką rengsimės (aš rinkau, turbūt tame ir esmė buvo, ji juk savo nuomonę ilgą turi dėl aprangos ir aišku, labai gražią, maždaug kaip aš) :D Viskas turėjo eitis, kaip aš norėjau, bet ši man pareiškė, kad šiandien bus plika (Mija pika bū). Šaunu. O reik suspėt į darželio pusryčius per 10min, nes ėst neturiu ko duot pati :D O ji pika, taškas. Kaip moviau aš jai maikę ant galvos, sugrūdau per jėgą, kol vyniojau kelnes, ji išsinėrė rankoves ir jau vėl pika. Prieš tai prašiau tėčio, kad įkalbėtų rengtis. O jis tik žiūrėjo. Nu nachalas, galvoju, kaip visada :D Tipo jau čia mano reikalas vaikus rengt, šūdžius! Jau net karšta iš piktumo :D Nu ne, sakau, nesinervuosiu, tėtis su dukra varot per duris, abu :D nors ir pliki :D
Ir tada pamačiau vaizdą su ramiu garsu :)))
Tėtis: Nenori rengtis ir būti plika?
Mija: Tijp.
Tėtis: Aišku, tu namie gali parėjus būti plika, pas mus šilta, bet į darželį eiti per lauką bus tikrai šalta ir nesmagu. Juk ir aš apsirengęs, visi žmonės daugiau mažiau su drabužiais. Duok, aš tau padėsiu šitą apsimaut.
Mija: Tijp... Mama niango Mija. Mija pika nioji bū. (Mama aprengė Emiliją. Emilija plika nori būt).
Tėtis: Mama norėjo, kad tau būtų šilta ir kad nepavėluotum į darželį. Dabar šiltas kelnes...
Širdelių nepiešiu, bet, bliamba :D Kai esu GEROS :) nuotaikos, žinoma, ir mes su Emsi taip aiškinamės socialines problemas, tai manau, kad aš ją mokau suprasti savo norus ir pareigas, palaikyt tarpusavio supratimą. Bet kai tėtis prabilo... Aš ir jį mokau :D Pašnekėjo toookiais tekstais, kad ir aš užsimaniau kalbėtis :D Gal ir įmanoma dviems susitarti su trečiu (ir ketvirtu) :D svarbu, per greit negaruoti :D nu bet fantastika :) net šluot grindis pradėjau su vėjeliu šiandien :D tiek tereikėjo...
Mat man vis nusvyra rankos, kai darau taip kaip ne visi ir neretai gaunu kritikos, kaip lepinu vaiką, reik vanot per nagus ir gana, tada susiraukiu ir galvoju, nu tikrai, blem, šneku, kuriu, psichoanalizuoju, sudėtinga..., ypač jei laikas skaičiuojasi, ne visada vyksta taip kaip aš noriu, va, užsispiria, kad jėgų nebeliek ir reik perleist darbus kitam :D Kokia nevykėlė ir bandau tuos senoviškus būdus, kur reik paklust :D žinoma, jie neveikia nei per 10min, nei per ilgiau, nes vaikis lieka nesuprastas, motina pikta, situacija kritiška, visiems aplink labai smagu - netikęs auklėjimas, o mano va vaikai kai bus, tai taip nebus... :D Graudu. Bet visas tas piktumas ir kyla iš
1. nesuradimo, kas mane geriau palaiko, o ne taršo,
2. mano pasirinktas būdas yra labai sudėtingas, bet, pasirodo, vis dėl to prasmingas, ačdie.
3. ne visi taip gali ir nori, ir nelabai žino. Juk vis tiek visi banditais užauga, tai kam dar stengtis, neatsidėkos.
4. nenorės neatsidėkos, bus tokia, kokia norės būti, gal mokysis negerai, gal net rūkys kaip Nu Pagadi, bet jau aš būsiu padariusi viską pagal savo galvą (ne babos ir ne valstybinės įstaigos ir ne reklamos) ir galėsiu patvirtinti, kad man pavyko arba ne.
5. Reikia tik įgusti pasitikėti.
6. Tėti, nu fantastika...
Smulkmena, bet kaip miela :)
Ir tada pamačiau vaizdą su ramiu garsu :)))
Tėtis: Nenori rengtis ir būti plika?
Mija: Tijp.
Tėtis: Aišku, tu namie gali parėjus būti plika, pas mus šilta, bet į darželį eiti per lauką bus tikrai šalta ir nesmagu. Juk ir aš apsirengęs, visi žmonės daugiau mažiau su drabužiais. Duok, aš tau padėsiu šitą apsimaut.
Mija: Tijp... Mama niango Mija. Mija pika nioji bū. (Mama aprengė Emiliją. Emilija plika nori būt).
Tėtis: Mama norėjo, kad tau būtų šilta ir kad nepavėluotum į darželį. Dabar šiltas kelnes...
Širdelių nepiešiu, bet, bliamba :D Kai esu GEROS :) nuotaikos, žinoma, ir mes su Emsi taip aiškinamės socialines problemas, tai manau, kad aš ją mokau suprasti savo norus ir pareigas, palaikyt tarpusavio supratimą. Bet kai tėtis prabilo... Aš ir jį mokau :D Pašnekėjo toookiais tekstais, kad ir aš užsimaniau kalbėtis :D Gal ir įmanoma dviems susitarti su trečiu (ir ketvirtu) :D svarbu, per greit negaruoti :D nu bet fantastika :) net šluot grindis pradėjau su vėjeliu šiandien :D tiek tereikėjo...
Mat man vis nusvyra rankos, kai darau taip kaip ne visi ir neretai gaunu kritikos, kaip lepinu vaiką, reik vanot per nagus ir gana, tada susiraukiu ir galvoju, nu tikrai, blem, šneku, kuriu, psichoanalizuoju, sudėtinga..., ypač jei laikas skaičiuojasi, ne visada vyksta taip kaip aš noriu, va, užsispiria, kad jėgų nebeliek ir reik perleist darbus kitam :D Kokia nevykėlė ir bandau tuos senoviškus būdus, kur reik paklust :D žinoma, jie neveikia nei per 10min, nei per ilgiau, nes vaikis lieka nesuprastas, motina pikta, situacija kritiška, visiems aplink labai smagu - netikęs auklėjimas, o mano va vaikai kai bus, tai taip nebus... :D Graudu. Bet visas tas piktumas ir kyla iš
1. nesuradimo, kas mane geriau palaiko, o ne taršo,
2. mano pasirinktas būdas yra labai sudėtingas, bet, pasirodo, vis dėl to prasmingas, ačdie.
3. ne visi taip gali ir nori, ir nelabai žino. Juk vis tiek visi banditais užauga, tai kam dar stengtis, neatsidėkos.
4. nenorės neatsidėkos, bus tokia, kokia norės būti, gal mokysis negerai, gal net rūkys kaip Nu Pagadi, bet jau aš būsiu padariusi viską pagal savo galvą (ne babos ir ne valstybinės įstaigos ir ne reklamos) ir galėsiu patvirtinti, kad man pavyko arba ne.
5. Reikia tik įgusti pasitikėti.
6. Tėti, nu fantastika...
Smulkmena, bet kaip miela :)
trečiadienis, vasario 09, 2011
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)