Justino besilaukiant norėjosi būti tiesiog "calm" ir "smiling". Dabar vis ryškėja kodėl :) Kol mes buvom "tu su manim" - pilvelyje, galvojau apie nežemiškus dalykus, klausiausi "ne radijos" muzikos ;), norėdavosi verkti tiesiog bežiūrint į metalinius paprastus mūsų balkono turėklus su rudeniniais ar pavasariniais lietaus lašiukais, nes taip jie jautriai kabo, taip spindi, ir še tau, nukrenta - nebėr, labai rimtai galvojau apie mirtį ir gimimą. Man tai buvo labai panašu "mirti" "gimti", nes kai pagalvoji... visaip gi gali būti ir nutikti, nors ir techniškai išsivystę mes... Taip galvoti nebuvo itin baisu. Tiesiog taip yra visam pasauly bet kur, bet kada.
Galiausiai vaikas gimė natūraliai sekmadienį 2011 08 21 05:24, realiai per mažiau nei 3,5h nuo vandenėlio nutekėjimo, gal su kiek mamos pasidrebėjimo, kad skauda (nors maniau, kad nualpsiu, bet nuskausminamųjų griežtai be jokių nusiniurnėjimų atsisakiau, nes norėjau neapdujusio žmogaus). O kai jis pasirodė toks šiltas ir negražus (taip, Justinai, vos susilaikiau, tavo gimimo dieną nepasakiau, nemandagu :D, o vis prisimenu - tik pagalvojau, jeeeeeeeeeezau, koks negražus mano sūnus, nes toks buvai plokščiakaktis išmirkėlis :D) man ant krūtinės vis tiek tapai toks savas.
Buvau atsivežusi pilną lagaminą tavo gražių drabužių į gimdyklą, o nieko nepataikiau beveik: tai per ilga, tai platu, tai rūžąva, žmogiškos, gan moteriškos mano "bėdos" :) Beveik visą laiką buvai pasijungęs - papaipapaipapai, maniau išprotėsiu, skauda, bet buvai savas, norėjosi stengtis, grįžusi namo netgi pradėjau puikiai tvarkytis buityje (kokias 2 savaites :)), nes tu juk - įdomu- sūnus, niekada neturėjau dar sūnaus :D, reikia rodyti tinkamą moteriškumo pavyzdį, nes kažkada juk rinksiesi žmoną, kaip sako, panašią į mamą, kai pagalvojau, O SIAUBAS! reikia kažką jau daryti dabar :) Čia gamta taip sudėsto turbūt, kad dėl vaiko, nesvarbu ar sūnaus net pati keitiesi :) Gera, gražu, kas be ko, nelengva anei kiek, bet šiek tiek lengviau nei be vaiko :) Vėl gražu - per tave ir tavo sesę, dažnai iki šiol va taip va be prasmės sėdžiu, žiūriu ir jaučiu, kaip gražu. Nieko nevyksta šiaip, netgi murzina, nyku, pavargau, ką tik prarėkiau gerklę, bet kaip viskas gražu. Normaliai to nepaaiškinsi, bet man viskas gražu, darykit ką norit :D
Gražu, kai nirštu ir net balsu burbuliuoju ant praeinančio rūkoriaus, nes jo "činčikus" Justinas renka vos tik paliečia kojomis žemę, tai ką, gal man laikyti savo vaiką pririštą lauke, neįmanoma praeiti - renka, ir visai ne gėlytes ar sraiges! Pagrasinu tam nevalai į marmūzę sugrūsti tą degantį deglą, jeigu tik jis numes... Kaip tai neprotinga, kol nėra tokio draudžiančio įstatymo, suprantu, dar burbėdama, bet liežuvis ir svaigstančiai pikta galva vis tiek mala bebiamė :D Gražu, kai noriu šviesesnio pasaulio ne dėl savęs, ne kad man būtų patogiau..., kaip nesavanaudiška, ką :) Nu negi negražu :D tas burbėjimas tai dėl neišsimiegojimo ir vyro šilumos patruktelėjimo mažo (jis ir futbole, ir darbe būna, o aš viena, savigailagrauža, bejėgystė aplanko, tai ir priimu ją :D), tai čia tik formalumas tas bjaurus būdas, bet šiaip, sakau - gražu, nors ir spirkit man į subinę :P
Dabar tu jau nebetaip priklausomas nuo mamos, pradeda matytis tavo atskiros šaknys. Tuoj 13 mėn. šios žemės žmogui, bet jau galėčiau apie tave toookį CV'iaką suploti, waw! :) Optimizmo, nestiprus žodis! Sesuo riaumoja ant tavęs, jau tuoj voš tau per ausę, rimtai, net aš bijau, o tu jai - caca delniuku, ta susilako. Supamės ant sūpynės, o kažkoks penkiasdešimttrečias vaikas vaikų aikštelėj kažko bliauna, ne mano, negirdžiu, o tu tuoj lipi nuo sūpynių - caca, tiūtiū (tipo glostai ir klausi, kas tau)...
Žinoma, kaip gi be blogųjų savybių - vakarais prieš miegą VISADA puoli "tvarkytis"! Bliamba, tai turėtų būti prie gerųjų visų vaikų savybių, bet tu neįsivaizduoji, kaip atsakingai aš kaskart nudžiovus tavo sauskelnes jas išglostau, išpurenu, sulankstau prie lovos, kad naktį tau pakeist po ranka turėčiau, o tu - šir šir ant žemės, nuo žemės atgal 20 sykių (visai ne kaip suaugęs, bet paprastai kaip pagal amžių, kaip tau priklauso), bet kaip susinervinu ir kaip gražu vėl :D Toks greitas poveikis! :D
Na taip, čia viskas daugiau apie mane, nei apie tave :) Esi normalus tiesiog vaikas ir atėjai, kad galėčiau išmokti ramybės, intelekto :D O kad tikrai būtų toks vaikas, kuris to pamokytų - en telekto :) Jeigu prisiminsi gerumą, būsi šviesus balionų gavėjas :D Juokauju... Tiesiog vienąsyk ėjom Vokiečių gatve visa šeima: tėtis neutraliai nesusišukavęs, mama su dukra pasitraukę, susiraukę, tik atsikėlę, pavalgę, turėtumėm būt laimingi, bet jau piktiiiii. O tu kaip ne iš mūsų šeimos - kalbini žmones, mojuoji, žvengi, šypsaisi ir tau kažkas iš kitos šeimos lauko kavinėj sėdėdami atkiša balioną ant pagaliuko. O, atia (čia tavo "ačiū") ir vėl kaip niekur nieko, "ba ba" rankoj, viskas kaip anksčiau - kalbini žmones, mojuoji, žvengi, šypsaisi :D Beje, per tave sesė gavo irgi balioną, nors tikrai nebūtų gavusi va taip šiaip sau, bet taiiiiip supavydėjo, kad padavėjai pagailo. Žinoma, jos balionas greit susprogo :( Labai įdomu buvo paanalizuoti ir patirti tai mums su Emilija. Manau, kad tu į tėtį ;) nes visi liepia nuspręsti, į ką esą mano vaikai panašūs, o aš vis nesuprantu, jūs juk kiti žmonės, ne aš, ne tėtis, o tiesiog atskiras tobulas menkas žmogus :D
Žodžiu, gerai, mūsų šeima susideda iš dviejų suaugusių ir jų mini tikslių kopijų, kurios turės tęsti kelionę ir patys mokintis savo pamokas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą