Einamieji Genadijaus sopuliai

antradienis, gruodžio 07, 2010

IĮ "Olšauskaitei Kava"

Mano vyras kažkoks unikal (ne unitaz). Pats nei lašo kavos nėra paragavęs nei šaltos, nei keptos, nei su kefyru, nei iš vis "Noukofas" visą gyvenimą. Didžiausia kava tai jam nebent žalia arbata. O štai viena ištrauka iš ankstaus mano vyro eilinio ryto: Skambukas telefonu. Bendradarbiai. Atvažiavo jau prie laiptų laukia pasiimt jį į darbą vežtis. O mano vyras jiem piktai atšauna: "Kvailiai! Paskambina, kai jie jau čia! Aš nepasiruošęs, reikėjo prieš atvažiuojant skambint, pranešt, dabar gausit laukt - aš kavą darau. Laukit." Pokalbis baigtas.
Pro ūsą vypsau... Kavą tai ne sau gi, o toks atkaklumas ir šiluma... Aišku galbūt labiau dėl savęs, nes žmona su patiekta kava paskui visą dieną būna minkštesnė ir dar net kartais pagiria dėl kokios smulkmenos. Žinoma, jei kava buvo atitaikyta.
Mat aš pati labai mėgstu balintą kavytę, kurią pati pasigaminus sau neatsistebiu. Galėčiau pardavinėt net.
Kava laužo skonio.
Kava su pelėsiu.
Kava kavos kvapo, bet prisvilusio puodo skonio.
Vandeny kažkur kavos...
Kava, cukrus, pienas, kur jie?
nu ir panašiai gardu.
O kai pagamina visiškas negėrovas kavos, kažkoks kaifas, tėra tik vienas pavadinimas: Olšauskaitei kava. Va taip aš vertinu tikrą kavą. Nesvarbu kiek man to pieno ten įvarvina ar padruskina, absoliut visada nuryt liežuvį pavojinga.

IĮ "Olšauskaitei kava"

1 komentaras: