Vakar skaičiau straipsnelį apie pasaulio tradicijas auginant vaikus. Visaip ten stereotipiškai apibūdina, kas sklando vienoje ar kitoje šalyje. Kas svarbu vienoms, kitos kitur atkreipia dėmesį ar koncentruojasi kažkurdar įdomiau. Bet visi mąsto, kad veikia geriausiai.
Apie lietuvius nebuvo nieko. O gaila. Vaikštau, stebiu, galvoju, kaip čia pas mus. Geriausia žiūrėti vaikų aikštelėse turbūt. Vardinu: pas mus supratimas toks, kad būtina vaikščioti paskui savo vaiką ar kelis (jei turite daugiau vaikų, privalote suspėti paskui visus arba organizuoti, kad jie vaikščiotų tik į vieną pusę) per visą žaidimo aikštelę bent iki 5m. Kartais ir 8. Tiesa, žinau atvejų ir kai vaikeliui po penkiasdešimties :) Priklauso, kiek esate visaapgalvojantis ir neleidžiantis skleistis žiedams. Be to, vaiko auginimas labiau panašus į nervinimąsi dėl visko: judėjimo, ne judėjimo, valgymo, ko nors nevalgymo, skalbimo, plastmasės ar vabalų, ligų nuo jų ar virusų, kad ir kas tai bebūtų, mums atrodo, kad nervintis yra garbinga ir privaloma.
Mes suvokiame, kad yra galimybė, kad vaikas nesugebės nieko padaryti be mūsų garsios (tiesiogine prasme) vertybių sistemos, kuria patys įprastai negyvename ir nesivadovaujame. Pavyzdžiui, dalinimasis. Kuris iš mūsų suaugusiųjų dalinamės su svetimais pirmą kartą sutiktais žmonėmis absoliučiai viskuo? None of us, tik pagalvok. O vaikams labai gražiai kitų akivaizdoje poriname, kad jie privalo dalintis su kitais. Nors kiti ir nesidalina.
Gal ir gražu. Mylėk ir neprašyk meilės atgal. Tik viena bėda - mes tik kalbame, bet patys taip nesielgiame. Čia niekas mūsų irgi tada neprivalo klausyti, nėra ko nervintis, kad jaunimas toks. Jis toks, kokį mes sulipdome. Puodas juk nekaltas, kad jį kreivai žiedžia.
Nebėk, nekask, nečiuožk, nejudėk, nes nugriūsi! Taip, nugriūsi. Man dažnai norisi paklausti, gal kokia nors kraujo nekrešėjimo liga vaikui. Tada tikrai pavojus mirti nukraujavus net ir įsidūrus nesmarkiai. Bėda, kad toks vaizdas, kad tą ligą turi 99proc. lietuviukų vaikų. Teroristiškai smagu žiūrėti į vaikus, kurie atėję į vaikų žaidimo aikštelę, sėdi vienoje vietoje 2-3h, o paskui tvarkingai eina namo mamai į ranką įsikabinęs. Nei šniukšt. Gražu kaip nuotraukoj, nors šizofreniška. Kam ta aikštelė!? Nukaldinkim narvelį! Esu mačiusi tokius suaugusius paskui vaikus. Jie vis dar niekur nejuda. O tada jau giminės suklūsta, žiū, dabar taip negražu, tegul eina. Bet palauk, jis dabar gi neturi išvystyto psichomotorinio raumens. Gerai, kad nejuda, nes dabar jo kaulai sukalkėję. Eina sau...
Tikrai esu pamačiusi tragiškų įvykių ir dėl vaikų neriboto judrumo. Tikrai tragiškų... Pavyzdžiui, turiu nulėkt nupirkti dabar vainiką ant kapo aštuonmečiui, kuris pats nulėkė į gatvę pasitikti staigaus likimo beveik tiesiai man po langu nesidairydamas ir klausydamas draugų: "Bėk, nestovėk, dar suspėsi!" Nenorėjo, bet paklausė... You have oo more spare lives now. Wait.
Tik, manau, kad vis tiek negalima nustoti pasitikėti vaikais, jeigu juos jauti. Suteikti laisvę, ją pakoreguojant ir sutariant dėl daugiau taisyklių. Su galimybe pačiai suklysti, jog ne apie absoliučiai visus pavojus dar žinau ar galiu numatyti, kaip kad suoliuko nuvertimas ant kojos ar aukščiau, o gal tas namas nutrupės, ar užeis į kiemą koks sunkus žmogus, kurio nesuvaldysiu net pati ten būdama. Nejudėti neišeis, nes tuomet, net sveikas automobilis gali pavesti vairuotojo profesionalumą. Gaila tokiais atvejais siaubingai iki kruvinų ašarų. Tik negalima leisti sau išprotėti prieš laiką.
Daryk kaip liepiu, nes liepiu. Ir dar pagąsdinam, kad bus policija (čia iš logiškų paaiškinimų bet kokiam žmogaus suvokimui). Tik jos, aišku, nebūna, nes priežastis nerimta, nes mama tiesiog turi užgaidą, kad vaikas gražus būtų visiems. Tada kitas gąsdinimas nebepavyksta, nes jau skamba juokingai. Vėl jaunimas? Taip, jaunimas mąsto dar. Kai suaugs irgi jau bus tokie patys stuobriai, bet kol kas jaunimas tik ir mąsto dar. Taip, kaip išmokinom savo pavyzdžiu. Ar mes klausomės senimo? Ne, mes dažnai nesibodime garsiai pasakoti ir juoktis, kaip 90-metis nesiorientuoja šaldytuve. Blin, kad tam, kam dar tik 30, jau nustoja rastis naujų jungčių! Sunku juk lavintis! Automatinė pavara visada asfaltu skraidina geriau. Tik ką daryt, kai jau duobėtas žvyras ar miško keliukas nepatogus? Vengti? Galima. Tik niekada niekada nebepamatysi to, kas yra miškas. Ir vaikui knygelės piešiny tu dar žinosi, kas čia, bet vaikui tai bus neegzistuojantis kosmosas. Gal ir nereikia. Tik kam paskui pulti ant lango ir kaltinti kažką dėl to, ką pats ir darai.
Taigi, esu lietuvaitė. Bandau domėtis ir kitomis šalimis ir tradicijomis, oi, netgi politika. Labai įdomu. Per jas galiu atsisukti į save. Traumuoti žmonės irgi gija, jei dar nemirė. Jeigu negija - prisitaiko. Blogiau, kai gailisi savęs :) bet kai nusibos, tada pareis namo. Nėra ko nervintis ;) nebent galvas pamankštinti, kad nekosėtume vien dulkėmis.
