Skyrybos

Kartais man atrodo, kad žmonėms skyrybos (tuo pačiu, vestuvės) yra tarsi nusipirkti picą. Jei neskani, gali nevalgyti ir išmesti. Elkis kaip tau norisi tuo momentu.

Nereikia galvoti, kad gal rytoj ją valgytum. Per daug galvoti čia taip. Aš užsispyriau vat ir tyčia ir rytoj nevalgysiu. Man nekaniu! Nu kaip mano vaikams kad užein :D

Kodėl ne kotletai, kuriuos pats minkai ir kepi? Todėl, kad pica jau būna paruošta išsinešimui, pigi, negaila darbo ir pinigų ją išmesti, kai nebesinuoooori daugiau.

Vestuvės darbui, skyrybos lepūnėliams! Nebenuooooriu...

Abejonės

Emilija (5m) visą dieną trankosi po kiemą, galų gale nusėda namuose jau vakaro 8. Pareiškia:
- Mamukai, duok uogienės ar ko nors saldaus.
Svarstau, kaip nesiblaškyti, kol ji keletą kartų pakartoja panašiai tą patį.
Lyg valgyti norėtų, bet mes žinome mano kulinarijos subtilybes: kas padėta - tą turi ėst! Šiandien turiu kaimiškų švilpikų arba nuo pusryčių aptrupėjusios miežinės košelės su grietinėle ir cukrumi. Atskirų moliuskų tau nevirsiu! Aišku, galima ginčytis dėl tokios pedagogikos ir didaktikos, man pačiai negražu, gražiau yra tūpčiojanti putulė aplink puodus, bet kiekvienam asmeniui atskirai gamina tik restorane keletas virėjų, o tai ne aš. Ta, kuri ne taip jau seniai išmoko įjungti elektrinę viryklę.
Toji dar kartą pakloja tą prašymą ir aš nuščiūvu:
- Nuo pat ryto nieko burnoje neturėjai, iškyrus Čiango čipsus ir guminius sliekus, dar tau saldumynų papildomai! Tuoj kaip ištrauksiu aš tau tą uogienę! Kaip sviesiu į grindis! Galėsi laižyti su stiklais ir gerti kraują tiesiai iš burnos! (Tikrai, vaizdinga. Tik didžiuotis nėra kuo)
Ir Justinas (3m.) ramiai teplendamas su mano češkėm priduria šitai mano įžangai reziumuojantį sakinį (ne veltui mokomės emocinio intelekto, vienok):
- Mias asam pykti. (Mes esam pikti)

Rytoj pilnatis, kūrybinis chaosas ir norėjimas, kad šeima perskaitytų mano mintis ir ketinimus. Bent jau jaunėlis padeda man įsivardinti savo jausmus be panikos. Vis šioks toks pasiekimo šešėlis, kol saulė dar tekėjo pas mus rytais.

Stebuklų nulis

Kai prisisprogsta mėnulis, atšuoliuoja mintys, kokie visi maži, melagiai, nieko nesuprantantys ir skaudulingi. Tie visi, tai aišku aš :)
Tarkim, esu išbandžiusi visokius mitus praktiškai ir man pavyko sau pagrįsti, kad tai visiški visiški nusišnekėjimai. Bet kitam tas mitas labai veikia. Nebesinori net kalbėti, nes mano mito paneigimas yra kito realybės išsipildymas.
Tai štai kodėl žyniai yra tokie tylūs žmonės. Jie žino daugiau. Žino, kad tai, ką žino, gali ir neveikti.
Stebuklų nulis

Likimas drėbė

Likimas kai davė, tai drėbė.

Iš pradžių maniau - davė man žmogų.
Bet jis toks ribotas, toks savitas, kad sunku jį priimti.
Per maža. Atsisakau, ačiū, nepakeliu.

Paskui, maniau, davė tiesiog jausmus.
Pačiupo tą žmogų, išlupo iš jo jausmą. Padavė.
Gal ir patiko, bet šitaip slegia, kad nepaėmiau žmogaus.
Kad jam taip skaudėjo, kai lupai ir viskas per mane!
Kur man tuos jausmus pasistatyti! Ačiū!

Vėliau išaiškėjo, kad dovana buvo tikslas!
Štai tikslas jau smagiau... Toks neapibrėžtas ir neaiškus.
Kaip ir aš. Bet argi tai gali būti tikslu? Tikslas būna aiškus!
Vaje, kaip aš dovanotam arkliui žiūriu į dantis, pasirodo.

Dabar manau, kad vis tik tai bus mano rytdienos darbas.
Įdomu bus, kai vėl persigalvosiu :D
Dar sau parašysiu ;)

Ačiū už tokias atkaklias dovanas!
Gal joms nereikia jokio pavadinimo, o aš primygtinai noriu vadinti, kaip vaikus :)
Aš jas matau!
Jos va čia pat.
Tik negaliu pakelti! Kiek už tai sumokėjai? :) Ar reikės sunkvežimio?
Ne, nereikės. Jau pati darausi pakankamai gigantiško proto ir galėsiu pati parsistumti viską namo su daina :)

Nesustok, aš tikrai išmoksiu priimti dovaną, jau girdžiu, kad ji čia pat. Už kokių poros metų tik :)
Aš tuoj tave sugraibysiu, Dovana ;)
Tuoj paragausiu.
Ir naudosiu, kol galios.
Žiūrėk, dar bus su sparnais ir nevalgoma :D

Bet tai kaip aš galėjau pagalvoti, kad dovanų pakavimo popierius jau ta tikra dovana :D Mažutė... Vis išpakuoju ir vis naujiena :) tai dėžė ne dovana? :D Gal man reiktų paklausti Mamos? :)

Kad ir kaip sunku priimti visas dovanas su malonumu, verta apsimesti, kad nežinau, kas ten bus :) juk iš tikrųjų nežinau :) Stebuklinga

Pabudo

Kas nori būti kitoks nei visi ir yra toks kaip visi.

Aš laikau save super ypatinga ir visai oridžinal siaubas.

Tą pačią minutę, kai save taip palaikau, imu ir pasakau šabloninę frazę, kurios nekenčiu, kaip kieno nors mirties arba pasielgiu pagal visišką klišę, kaip ką tik tyčiojaus iš kito ir sakiau, kad man taip niekada... Ir visi tai mato, pamatau aš. Išsprūdo? Niekur nepabėgsiu, aš gyvenu tarp visų su visais, todėl esu panaši.

Pakaks dramatizuoti. Pagaliau girdžiu iš savęs pašaipėlę savo skausmui.

Kaip malonu... <3 Pagaliau malonu prasibusti *

Mano kava

Priklausau kavai Latte.
Tikriausiai ji prie tavo kroissant'o.
Nesąmoningai, tik dabar taip pagalvojau.

Geriu kasryt, nes tai vienintelė miela nuodėmė.
Visos kitos nemielos :)
Bet suklydau. Vėl.

Šita iš tikrųjų visai nemiela! Kai tik nusprendžiu -
Kava man nesveika! Atsisakau jos be ginčų.
Ir ji ateina trims dienoms... Detoksikacija :)

Ištveriu visas tris, kartais savaites.
Cha! Atsikratau nebent tik baimės, kad ji nesveika!
Ir puolu šešis kartus sunkiau į begalinę meilę jai.

Dažniausiai bijau to skausmo, todėl toliau kavos marinate...
Žiūriu, kas bus. Ogi šašai ant galvos! Cha!
Kaip ir be tavęs

Nešu tau pareiškimą. Gana. Ir visai ne geografiškai.

Laikyk mane, dangau

Kaip stiklinaitė pieno -
Neatsargiai pamosi, išsipils.
Nebeatsigersi.

Kaip mažas degtukėlis,
Sužaibavęs sulaužo visą mišką.
Kol ataugs...

Kaip didelis lietus,
Kuris nuplauna dulkes,
Bet nusvarins visus žiedus,
Sunkias šakas.

Laikyk mane vis tiek, dangau,
Turėk stipriai, kad nesislėpčiau
Tave sutikus. Dangau,
Kad išmokčiau lakstyti basa
Ir tarti tavo vardą nebedrebėdama.

Būsiu Tu